Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

Prof. dr. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS
Xavier University, Cincinnati

VYTAUTAS JUOZAS BIELIAUSKAS

(g. 1920 m.), psichologas. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo 1943 m. Tuebingeno universitete, Vokietijoje. Dėstė Muencheno universitete 1944 - 48 m. 1949 m., atvykęs į JAV, psichologiją dėstė King’s College, Wilkes-Barre, Pa., 1950 - 58 m. dėstė psichologiją College of William and Mary, Richmond, Virginia, kur 1952 m. gavo klinikinio psichologo diplomą ir buvo psichologijos departamento vedėjas. Nuo 1958 m. iki dabar profesoriauja ir yra psichologijos departamento vedėjas Xavier universitete Cincinnati, Ohio.

Dr. V. J. Bieliauskas spaudoje dalyvauja nuo 1934 m. 1944 m. įsteigė “Aidų” žurnalą, buvo jo vyr. redaktorius ir leidėjas iki 1946 m. 1948-49 m. redagavo savaitraštį “Im Ausland”. Daugelio knygų, studijų ir straipsnių autorius savo specialybėj ir redaktorius.

Paskaita skaityta XXX Europos lietuviškųjų studijų savaitėje 1983 m. Augsburge, Vokietijoje.

Įžanga

Prancūzų rašytojas Volteras, stipriai kritikavęs savo laikų bendruomenines ir socialines institucijas, priėjo išvados, kad viena iš šių institucijų yra virš kritikos, būtent šeima. Jis tvirtino, kad vedybos ir šeima esą patys geriausi žmonijos egzistencijos pagrindai, be kurių nebūtų galima gyventi. “S’elle n’existerai pas elle faudrai d’inventer” — Jei jos nebūtų, tai reikėtų sukurti.

Vakarų ir turbūt viso civilizuoto pasaulio tradicijoj vedybos, kurios reiškė šeimos kūrimo pradžią, buvo pagrįstos nepakeičiamu pasižadėjimu gyventi kartu, vienas kitą mylint, gerbiant, ginant ligi “mirtis juos atskirs”. Tarpusavė meilė ir ištikimybė buvo laikoma stiprybės šaltiniu, su kurio pagalba vedusieji turėjo sugebėti išspręsti visas savo problemas ir nugalėti visas gyvenimo kliūtis. Šioje tradicijoje šeima turėjo patriarchalinę struktūrą, kurioje tėvas buvo šeimos galva ir jis buvo atsakingas už šeimos gerbūvio palaikymą. Dėlto jis privalėjo sudaryti sąlygas, kuriose žmona galėtų rūpintis vaikų auginimu ir namų židinio puoselėjimu. Šioje patriarchalinėje struktūroje motina — žmona paprastai kito darbo be namų ruošos neturėdavo; kiekvienas šeimos narys čia turėjo gana aiškią rolę, kuri buvo suderinta su kitų rolėmis, taip kad šeima funkcijonavo kaip socialinis organizmas: su galva, širdimi, nariais ir t.t. Tuo būdu šeima buvo stiprus nedalomas socialinis vienetas ir šis “nepadalomumas” buvo priimtas ir remiamas ir valstybės, ir bažnyčios, ir visos visuomenės.

Skaityti daugiau: ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

LFB KONFERENCIJOS IŠVADOS

SU KENČIANČIA IR KOVOJANČIA TAUTA

JAV ir Kanados LFB konferencija, Įvykusi 1983.VI 11.4-5 dienomis Dainavoje, Mich., išklausiusi Juozo Girniaus temos "Kritiškas žvilgsnis į save (LFB)’’ ir temos koreferentų Kazio Ambrozaičio, Adolfo Damušio ir Vytauto Vaitiekūno, taip pat dalyvių pasisakymų, pavedė savo sudarytai komisijai (Ambrozaitis, Damušis, Kojelis snjr., Raugas, Raulinaitis, Rociūnas ir Vaitiekūnas) suredaguoti išvadas. Komisija suredagavo šias savo išvadas:

—    Konferencija pabrėžia didelį reikalingumą institucijos, kuri rūpintųsi okupuotos Lietuvos politinės, ūkinės, kultūrinės, religinės padėties bei raidos studijavimu. Kol tokia institucija netaps visų Lietuvos vadavimui dirbančių organizacijų bendru rūpesčiu ir bendra atsakomybe, konferencija paveda LFB vadovybei imtis atatinkamos iniciatyvos.

—    Konferencija sveikina iniciatyvą sutelkti ir išleisti mūsų tautos rezistencijos prieš sovietų ir vokiečių okupaciją dokumentaciją ir skatina LF bičiulius šias pastangas visokeriopai remti.

—    Konferencija primena LFB vadovybei ir LFB sambūriam, kad jie laikytų savo tiesioginiu uždaviniu bendradarbiauti su veikiančiomis išeivijos institucijomis, kurių tikslas teikti pagalbą tautos rezistencijai ir tos rezistencijos aukom.

Skaityti daugiau: LFB KONFERENCIJOS IŠVADOS

KAD LIKTUME TEISIAIS LAIKE

VEDAMASIS

VYTAUTAS VOLERTAS

Tikintiesiems šventieji yra tobulumo atspindžiai. Jų bendrijoje turime karališkos aplinkos brandintą ir auklėtą Gediminaitį. Tai šventasis Kazimieras, Jogailos vaikaitis. Jis mirė 1484 m. kovo 4 d. gyvenimo rytmety. Popiežių dekretais paskelbtas Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėju. (Urbonas VIII, 1636; Pijus XII, 1948).

Kai 1930 Lietuva minėjo pusės tūkstančio metų sukaktį nuo Vytauto Didžiojo mirties, visur buvo jaučiami pasididžiavimo virpesiai, palaikomi jaunos valstybės vilčių gražiai ateičiai. Už kelių mėnesių sutiksime šv. Kazimiero sukaktį. Bet ji mus ras slegiančioje nuotaikoje: šiandien lietuvių jau nejungia valstybiniai ryšiai, esame žinomi tik okupacijoje troškinamos ir pasauly besiblaškančios tautos prasme. O tų dviejų garsenybių laikais Lietuva sudarė svarbų politinį vienetą.

Paviršutiniškai ieškant nelemties priežasčių, galima skųstis, kad Vytautas ir šv. Kazimieras neįvykdė savo paskirčių. Istorija užtrynė politiko - valstybininko didybę, nes jis nesukūrė tokių vidinių ir išorinių sąlygų, kuriose galėtų išsilaikyti valstybė. Taigi Konstantinas Didysis, Napoleonas ir daugelis kitų yra kartu su Vytautu tos pačios ‘high society’ nariai. Šv. Kazimieras neišaugino mūsų jaunimo dvasios herojais ir ‘neišglobojo’ Lietuvos, nors jos engėjus pažinojo jau savo žemiškojo buvimo laikais.

Skaityti daugiau: KAD LIKTUME TEISIAIS LAIKE