VIENIŠAS BŪRIUOSE

Stasio Barzduko mirties metinėms

VYTAUTAS VOLERTAS

Stasys Barzdukas 1981 m. rugsėjo 13 d. užbaigė savo žemiškąją kelionę, kuri buvo prasminga ir turtinga atliktais darbais Lietuvoje ir išeivijoje.

Bičiulis V. Volertas prisimena Pasaulio Lietuvių Bendruomenės garbės pirmininką Stasį Barzduką žodyje, pasakytame jo minėjime 1982 m. balandžio 25 d. Washingtone, D.C.

Jau visiems laikams rūpesčius baigęs, pareigas įvykdęs a. a. Stasys Barzdukas suglaudina praeitį su ateitimi. Praeitis, ar būtų skaudi ar didi, yra neatgaivinama. Seniau ji nuskęsdavo staiga, palikdama šaltus, pavienius ženklus, kuriuos specialistai raišiodavo savo logika, atkurdinėdami istoriją. Emocijos žūdavo, jas tik bandydavome įsivaizduoti. O dabar technika padeda nuo išnykimo išgelbėti ir jausminių nuo trupų. Užsilaiko vaizdai, balsas Stebėdami filme įbrėžtus, Stasį Barzduką supusius, momentus manau, pajusime, kad mūsų išeivija staiga atsirado prie nesaugaus liepto. Norėsiu šitai paryškinti, nes tasai lieptas rytdienon veda. Praeitį istorijoje atkuriame, ateitis mus pačius formuoja, kar tais pražudydama, kartais augindama.

Stasys Barzdukas su Europos lietuvių vyskupu Antanu Deksniu Clevelande 1967 metais. Iš kairės: Feliksas Eidimtas, Clevelando LB apylinkės pirm., Kazys Žiedonis, LB Ohio apygardos pirm., Stasys Barzdukas, neatpažintas kunigas, vysk. Antanas Deksnys, kun. Kęstutis Žemaitis, kan. dr. Juozas Končius, Balfo pirm., ir Raimundas Kudukis, JAV LB tarybos narys.

Be apaštalų

Viešumoje prabylant apie Stasį Barzduką, tuojau pašoka visuomenininko sąvoka. Ji, lyg sunkokai permatoma uždanga, temdo kitas. Kalbininką, mokytoją, LB teoretiką, derybininką galima pajausti tik po ilgėlesnio žvalgymo-si. Turbūt labai reta Stasio Barzduko diena, bent antroje jo amžiaus pusėje, vogčiomis pasprukdavo be galvos skaudulių, sukeltų bendrinių reikalų. Ir tuos skaudulius jis turėjo nešiotis visuomeninėje vienumoje. Vienuma jo negąsdino. Žinoma, nesidžiaugė ja, bet ir nesiskundė.

Pasekę Amerikoje pirmaujančias asmenybes, akimis permetę Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, net susipažinę su šiandieniniais lietuvių išeivijos aktyvesniais elementais, matysime apie iškilesnius žnones besišliejančias grupeles. Kasdien, visur. Šių grupelių nariai savo tarpe bičių liuojasi, svečiuojasi, net susigiminiuoja. Politika ar visuomeniniai klausimai keliami prie vaišių stalo, išgeriant. Jie nepamirštami, ir kartu atostogas leidžiant, teatre lankantis, vaikus apvesdinant, išsibartant ir taikantis. Vien savo jėgomis vadovai iškyla retai. Juos daugiausia pagimdo tampriais ryšiais supančioti grupių žmonės. Aptartos mintys, priimti planai įduodami į reprezentanto rankas. Prižadama pagalba ir vieša pagarba, išsiderama nauda ateityje. Taip bendromis pastangomis apipavidalinama institucija, o bendromis pastangomis viršūnėn įkeltas asmuo netenka savarankumo.

Stasys Barzdukas apie save skriejančio rato neturėjo.

Jau Alytuje, prisimenu, jis išsivertė be nuolatinių palydovų ir pats nebuvo kieno nors palydoje. Svarbios gimnazijos vienas iš pagrindinių mokytojų, vėliau vyriausia jos galva, nesimaišė apskrities viršininko, miesto burmistro, ulonų pulko vado, žemės ūkio ir miškų mokyklų direktorių bei kitų sunkių titulų ir pavardžių draugijoje. Gal menkas jiems buvo, kad ne dvare augęs? Gal nepriimtinas, kad ne tautininkas? Bet tuo metu Alytuje gyveno garsus plk. Jonas Petruitis, sumanus karys, žurnalistas, autorius. Ten laikėsi atitremtas Leonas Bistras, dirbo kun. Augustinas Vaitiekaitis, parašęs kelias knygas, klebonavo įtakingas kun. Baltrušaitis, savo kabinetą turėjo geras akių gydytojas Kudirka, visi aktyvūs — anksčiau ar tada — katalikų žymuoliai, sueiną, išsišneką. Stasys Barzdukas su jais neglėbekščiavo. Atvykę į JAV, negirdėjome apie jo artimus santykius su pasiturinčiais lietuviais, su redaktoriais, su vienuolijų viršininkais ar klebonais, su bet kokiomis garsiomis ar pasigarsinusiomis pavardėmis. Jis greitai susipažino su prel. J. Balkūnu ir Juozu Bačiūnų, bet ryškiai buvo atsitiktinai visuomeniniai.

Žinoma, pažįstamų Stasys Barzdukas turėjo daug, — buvę mokiniai, bendradarbiai, seni ir nauji kaimynai, Lietuvių Bendruomenei pritarią. Su jais šnekos pakako. Tik kalbos vystydavosi ne svečiuojantis. Vieši susirinkimai, pertraukos tarp jų, gatvė prie bažnyčios buvo jo darbų planavimo bei aptarimo vietos, nedangstančios paslapčių. Jį rėmė labai daug talkininkų, tik jie ateidavo gelbėti, ne uždarose patalpose konferuoti. Stasys Barzdukas daug dirbo su žmonėmis, bet apaštalų, kurie lydėtų į vestuves Kanoje ir Alyvų kalnelin, nepasirinko.

Šis veiklos stilius turbūt kilo iš jo būdo ir apsisprendimo. Taupus laike, taupus kalboje, kuklus ir nemėgstąs nikotino su alkoholiu, net stengdamasis laisvai nesijautė triukšmo ir apytuščių valandų aplinkoje. Bet svarbiausia, — jis prieš savo valią atsidūrė tarp ribų, žymėjusių du laikotarpius.

Nepriklausomoje Lietuvoje, sprendžiant iš jo pasisakymų, politinės pozicijos ir opozicijos kasdienybė, stokojanti siekimosi į tolumas, žaidžianti vien iš artumos susižertais niekeliais, jam atrodė pasenusi, visiškai blankios minties. Ideologinis ateitininkas nesijungė į politinius maišalus. Ne išdidumas lėmė, kaip retkarčiais išgirstame šiomis dienomis, — esu kūrybingas, politika ėda laiką, o vardų neįamžina; tyrėje lai plaukioja nevykėliai, aš, truputį pamiršęs sparnais, iš karto padangėje užgiedosiu. Stasys Barzdukas politiniuose ginčuose nematė prasmės. Ir Vokietijoje jis netapo nei ‘vilkiniu’ nei ‘vlakiniu’, net Lietuvių Fronte, būdamas jo nariu, tvirtų nuomonių dažnai nereiškė.

Jo dėmesį pagavo Lietuvių Bendruomenė. Teoretikų sukurtą Bendruomenės filosofiją priėmė be pataisų, nors dėl aplinkos sąlygų ją vėliau turėjo truputį modifikuoti. Ir jis buvo pirmasis, puolęsis šios minties prigydymo darban.

Čia išryškėja laiko ribos, prisidėjusios prie vienišumo sukūrimo Stasio Barzduko darbų aplinkai.

Nesiliaują svarstymai apie Bendruomenę, pridedinėjant ir atimdinėjant partijas, o gal ir tinginys, siautė virš vyresniųjų ir jo amžiaus žmonių. Jaunesnių balsų tada niekas neklausė. O jis, į JAV atvykęs, jau buvo tikras Bendruomenės neatšaukiamu ne t Lietuvių chartoje, bet i gyvenime. Nenuostabu todėl, kad stigo bičiulystės rišamų bendradarbių. Stasį Barzduką remti vyresnieji bijojo, jaunesnieji mažai įstengė. Kai įsismagino mano amžiaus žmonės (tada buvome žemiau trisdešimties), jie tapo talkininkais, bet ne artimais draugais, nes, tarp kita ko, Stasys Barzdukas, brandesnio amžiaus ir didesnės patirties, mus lenkė visuose svarstymuose. Ryšiai liko oficialūs, nors jis dalyvaudavo po suvažiavimų ir sesijų visuose susibėgimuose viešbučių kambariuose ir restoranuose. Oficialumą ryškindavo pagarba jam, tačiau, apaštalų neturėjęs, jis prisišaukė didoką būrį liaudies.

Kai prieš dvidešimt penkerius metus Baltimorėje šiaip taip suv lipdėme LB apylinkę, entuziazmas vos vos plūduriavo ant pesimizmo kūdros. Vienam metiniam susirinkimui, kad padidintų orumą, siūliau atsikviesti JAV LB centro valdybos pirmininką. Apylinkės valdybos nariai kilnojo pečius, — kelionei užmokėti pinigų nėra, susirinkime ateis dvidešimt žmonių, mums bus nepatogu, gal geriau ne . . . Prikalbinau juos bandyti. Stasys Barzdukas atvavažiavo iš Clevelando traukiniu, susirinkimas įvyko sekmadienio popietę, žmonių buvo ne dvidešimt, bet dvidešimt keli, nakvojo pas mane ant sofelės, o vaikai tada mažyčiai, naktimis verkauja, tinkamai priimti negalime, jis, kuklus žmogus, už viską padėkojo, sekmadienio naktin sėdo į traukinį kelionei atgal, kur pirmadienio rytą laukė tarnyba, ir jokios kelionės išlaidos Baltimorei nekainavo. Stasio Barzduko negaubė klika, bet vis daugiau ir daugiau jį apsupdavo žmonės, paprasti, be išdidumo, be turto, norį pareikšti savo nuomonę. Jis pats buvo paprastas, be išdidumo, be turto, pats reiškė nuomonę, bet dar daugiau klausė kitų galvojimo.

Naujos spalvos

Pagerbiant prel. Joną Balkoną jo 70 metų amžiaus proga, Stasys Barzdukas išsitarė: “Mano keliai su J. Balkūnu taip pat susitiko Bendruomenės darbų laukuose. Kai jis pirmininkavo Lokui, aš kartu su savo bendradarbiais iš pradžių organizavau LB Clevelando apylinkę, o nuo 1952 spalio 26 pirmininkavau jos valdybai”. (Vakaras su prelatu Balkūnu; 1974 birželio 23; Lietuvių pranciškonų spaustuvė). “Šiais laikais dėl visko kalti ‘frontininkai’. Betgi Lokas buvo sudarytas koaliciniu ‘srovių aritmetikos’ pagrindu. Vadinas, destrukcijos šaknų reikia ieškoti giliau. Pačiame mūsų būde. Kai vieni ką kuriam, kiti būtinai turim tai griauti. Ir taip darom nuo istorinių Mindaugo laikų.” . . . “Pats Lokas taip pat susidūrė su kai kuriais vidaus sunkumais. Pvz. Bendruomenės idėjai populiarinti buvo sudaryta speciali informacijos komisija. Bet ta komisija nepajudėjusi nė iš vietos. Buvo sudaryta Bendruomenės veiklos komisija. Ir ši komisija taip pat nepajudėjusi iš vietos” (Ten pat).

Šiame krašte teisinį pagrindų LB išliejo prel. J. Balkonas su Barzduko pagalba. Balkūnas tuo metu buvo smerkiamas daugumos kunigų, partiečių katalikų, partiečių tautininkų, o ypač socialdemokratų. Prel. Balkūnas buvo oficialus JAV LB kūrėjas, o Stasys Barzdukas — praktiškasis ir labai svarbus.

Jis ant kojų pastatė JAV ir PL Bendruomenes, Vliko apibendrintomis gairėmis vadovaujantis. Jo pastangomis mintys pakilo nuo popierio lakštų. Bendruomenės gyveniman jis vedė sunkiu darbu, net incidentais pamagrintu, jo būdui labai netinkamais incidentais, vedė niekados neapsilpstančiu atkaklumu, praktiškais, rimtais svarstymais, izoliuotoje aplinkoje pradėjęs ir tęsęs.

Šitokia yra praeitis, kartais vėjų pašiurpinta, žadėjusi vilčių, daug jų išpildžiusi, atnešusi naujovių, Stasio Barzduko, tarsi vyriausio daržininko, rankomis želdžiusi, auginusi ir subrandinusi mūsų išeivijos svarbų ir lemtingų sąjūdį. Kai šis sąjūdis pradėjo be priežiūros pats verstis, Stasys Barzdukas iškeliavo.

Ar LB, įveikusi kalnų, atsidūrė pakenčiamoje klimato plokštumoje, kur leidžiama atsikvėpti?

Šiuo metu lietuvių išeivija tarsi sėdi aukštai iškilusio baliono kabinoje, neturinčioje tvorelės. O mes sėjamės po visų žemę, nors esame pranašesni už tūkstančius tautų. Nuo staigaus kritimo kiti net savo pavardės neprisimena. Stipriai sumažėjo visur, visada ir visaip kalbėti mėginusiųjų skaičius, bet jų vietų užėmė jau lietuviškieji nebyliai. Įsitikinusiųjų darbininkų amžius kyla, ir penkiasdešimt ir šešiasdešimt metų nėra retenybės, tad kiek jiems iki lemtingojo žingsnio? Jaunoji karta, tie tarp dvidešimt penkerių ir keturiasdešimties, yra retai suausta. Jie neskuba su šeimų kūrimu, augina mažai vaikų, jei iš viso dar nepavėlavo, lietuviškumų namuose jau dažnai laiko nenaudingu tvaiku. Jei, tautine prasme apsprendžiant, kai kų iš jų galime pilnai ‘mūsiškais’ vadinti, jų dėmesį vergia profesinė aplinka, ne abstraktai. Gabūs darbštūs, sumanūs, malonūs žmonės, tačiau jų interesai išsirikiavo ne pagal mūsų tautinius interesus. Stebuklų nesitikime, bet jų laukiame.

1982.IV. 17 JAV LB Detroite iškilmėmis atžymėjo savo trisdešimtmetį. Mano galvojimu, orkestrus, vėliavas, eisenas turėjo lydėti demonstrantai su užrašais plakatuose, — kas toliau? Tai svarbiausias klausimas. Kokia yra ateitis? Jei laukia pakalnė, kaip nagais kabintis, kad neriedėtume?

Galima spėlioti, kad Bendruomenė greitai bus priversta tenkintis impulsyviniais įvykiais, jei panašaus į Stasį Barzduką neatsiras. Retkarčiais sueis žmonės, nutars ką nors atlikti, kad save pateisintų, pasistengs truputį ir vėl iškriks iki sekančios progos. Turint galvoje jaunųjų sumanumą, tikėkimės stipresnių trinktelėjimų. Bet ar jų dažnumas bus pakankamas, kad mūsų vandenėlis maurais nepražydėtų? Ar negalėtumėm atrasti kokios nors versmės, kuri tolydiniai iš dugno kunkuliuotų?

Tai ateities naujos spalvos. Jos prasideda kilti po Stasio Barzduko mirties, ir lemties mostas jį daro ryšiu tarp praeities ir rytdienos.

Šiomis dienomis giminių būrelis turėjome apsispręsti dėl paminklo neseniai mirusiam artimam žmogui. Kalbėję su architektais ir skulptoriais, apvažinėjome kapines prie Filadelfijos, per-vertėme Chicagos lietuvių Ramybės miesto albumą. Daug pavardžių, daug akmenų. O po tais akmenimis? Vien tik žemė, kurioje greitai ir cementas, ir karstai, ir palaikai taip pat žeme virs.

Tik kas šiapus išsilaikė, tas turi vertę, — didžios idėjos, paprastą Vinco Kudirkos posakį prisimenant, darbo vaisiai. Tik kas šiapus išliko, liudija apie Stasį Barzduką. Jis pakreipė didžios tautos dalies likimą. Grįžęs ramybėn, gyviesiems ilgai primindinės mieguistumo bevertiškumą, nors snūduriuojant būtų garsiai protaujama, ar net žūtbūtinai kovojama, žodžiais apsiginklavus.