LIETUVIŲ — LENKŲ SANTYKIŲ ISTORIJOS IŠTRAUKA
VILNIAUS UŽGROBIMĄ PRISIMENANT
BRONIUS ZUMERIS
Taip jau mūsų tautos istorijoje susiklostė, kad nuo neturinčio kur pasidėti Jogailos pasipiršimo padykusiai lenkų sosto įpėdinei Jadvygai (kurią lenkai stengiasi pravesti į šventąsias) — daugelis ėmė ir pasiklydo, tarsi džiunglėse, tarp gente lituanus ir natione polonus. Tarp dviejų stulpų, paprastai, išsitiesia kartuvės. Tarp gente lituanus ir natione polonus, mūsų nelaimei, pasikorė daug talentingų lietuvių. Ir šiandien dar kai kas pasitempia,1 ar tai dėl neturėjimo ko benusitverti, ar tai dėl švilpaujančių vėjų tuščioje galvoje.1a Maža dalis pastebėjo klaidą ir sugrįžo prie savo tautos, arba kaip buv. Seinų kunigų seminarijos rekt. Blaževičius, anot Krupavičiaus — lenkiška kepurė, lietuviška galva, skundėsi, nusidėjęs tėvynei Lietuvai: sąžinė ėdusi už sulenkėjimą. Didelė dalis tačiau nesurado kelio atgal ir nudrožė lenkų tarnybon: poetas Mickevičius, lenkiškai padainavęs: “Tėvyne Lietuva, mieliesnė už sveikatą! Kaip reik tave brangint, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko . . .”lb. Sūduvių kilmės Kosciuška, kurio vardu styro aukščiausias kalnas Australijoj; didysis lenkų skulpt. Wielonski, tikras lietuvio Velioniškio (Žaliosios vis., Vilkaviškio aps.) brolis; botanikas Aleksandravičius, sūduvių ūkininko Aleksos brolis; meno kritikas Vitkevičius, žemaitis; Kondratavičius, atsiskaičiusios Lenkijos 1919 m. vasario mėn. sušaukto Steigiamojo seimo pirmininkas buvo Lietuvos kunigaikštis Ferdinantas Radvila ir daugelis kitų.
Jei kai kurie rašytojai su poetu Mickevičium ir nepagailėjo gražių žodžių paliktai tėvynei Lietuvai, tai daugelis politikų bei karių padarė nepataisomos žalos savo kilmės šaliai. Pav., Paderevskis, pasaulinio mąsto pianistas, Versalio taikos konferencijoj visu aitrumu gynė Vilniaus užgrobimo aferą, nors jo tėvas Poderys tikras lietuvis (motina lenkė). Liet. rašyt. Mykolaičio Putino pusbrolis, irgi Mykolaitis, buvo aršus lietuvių tautos priešas, Čenstachavos gimn. mokytojas. Gen. Janušaitis, sumušęs lietuvių kariuomenę ir užgrobęs Seinus, buvo lietuvio mokytojo, vedusio lenkę, sūnus. Lenkų seimo atstovas Čepinskis, lenkų valdžios ekspertas, duodavo pačias klai-klausias išvadas apie lietuvių tautą. Vilniaus vaivada Kirtiklis, persekiojęs lietuvius, buvo lietuvio ir lenkės sūnus. Vienas Narutavičius pasirašė Lietuvos laisvės aktą, o kitas buvo Lenkijos prezidentas. Lenkų korpusui sąjung. armijoje vadovavęs gen. Anders, liet. pulk. Andriaus brolis. Lenkijos gen. štabo pulk. Brazuliewicz Lietuvos pulk. Braziulio brolis. Kom. Lenkijos karo sugriautą ūkį aptvarkė žem. ūkio min. Kejstut Žemaitis, Lenkijos konsulas Brazilijai Miaczislaw Klimas. Tai tik keletas mūsų laikais. O jų visa virtinė buvo praeityje. Galime drąsiai sakyti, jog kas antras Lenkijos istorijos puslapis parašytas lietuvių. Lenkija iškilo, kai ją valdė lietuviai ir susmuko, kai vadovavo patys lenkai. Iliustracija aniems gera, bet mums skaudi. Argi ne ir šiandien panašiai darosi? Žiūrėkite: pasimaišys mūsų vyrams svetimas sijonas, tai bematant ir įsikabina tarsi piktdagio sėkla į šuns uodegą. Ir vaikai nukeliauja svetimų autų skalbti.2 Na, bet mūsų tikslas yra Pilsudskis ir Želigovskis — tikrieji mūsų sostinės Vilniaus ir trečdalio Lietuvos teritorijos3 klastingieji grobikai. “Pilsudskis ir Želigovskis supynė melą įamžinti didybės manijai”.4 Kas jie tokie? O svarbiausia — žvilgterėkim, ką jie patys apie save sako.
Juozapas Pilsudskis
Tai tikrasis Lietuvos sostinės grobikas, sukto sąmokslo ir biaurios klastos sumanytojas. Dėl savo lietuviškos kilmės Pilsudskis visą gyvenimą jautęs “pęknięce serca znac” - jautė plyštančią širdį. Vieni lenkai jį dievino už Lenkijos įkūrimą — didesnės, negu privalėjo būti, o kiti jį niekino, kad neužgrobė visos Lietuvos. Iš tikrųjų “Pilsudskis svajojo surinkti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemes: Minską, Kijevą, Mogiliavą, Kauną, Vilnių. Privalome turėti jūrą, ir tik įsigiję lietuviškąjį Baltijos pajūrį, galėsime tikrai valdyti Baltijos krantus. Mūsų programa: užimti Lietuvą ginkluota jėga”.5
Skaityti daugiau: DU LIETUVIAI — DU DRAUGAI, O TĖVYNEI TIK VARGAI