Partizanai: Istorija ir dabartis

KELIAS Į BALTŲ LAISVĖS LYGĄ

J. Kj.

Štampai dažnai yra labai apgaulūs ženklai, tačiau visuomenė gan lengvabūdiškai yra linkusi juos priimti ir jais patikėti. Tam tikrais štampais pažymėtas visuomenines institucijas nedrįsk kritišku žodžiu paliesti, nes daug kam štampas yra pakankamas tos institucijos vertingumo įrodymas. Toks vienas nekritiškai į visuomenės sąmonę įsismelkęs yra “lietuviškų veiksnių” štampas. Kai kurios organizacijos, prisisegusios “veiksnio” etiketes, reikalauja privilegijuotų teisių ir dominuojančios pakopos lietuviškų organizacijų sąrangoje, net nesirūpindamos praktiškais darbais veiksnio” sąvoką pateisinti. Šitais štampais save yra paženklinęs Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir visišku vasalu jam tapusi Amerikos Lietuvių taryba. “Veiksnio” teisių pripažinimo visuomenėje jau yra susilaukusi ir Lietuvių Bendruomenė, tik ne Vliko ir Altos akyse.

H. J. Bes. 386 autorius kongresmanas Henry J. Hyde (R-IL) su Lietuvių Bendruomenės ir Baltų Laisvės lygos vadovais; iš kairės — Vytautas Kutkus, Vytautas Kamantas, Aušra Zerr, kongresmanas Hyde, Antanas Mažeika, Algimantas Cureckas ir Kalejo Popp (estas)

Ar “veiksnio” statusui pateisinti pakanka užsidėtos karūnos, ar reikia ir veikimo? Pastarajame Vliko seime Clevelande valdybos Pirmininkas dr. Kazys Bobelis savo apyskaitiniame pranešime Pareiškė, kad praėjusių metų kadencijoje buvęs tik “rutininis veikimas”, nors tam išleista arti 100,000 dolerių. Užtikrinta seimo dauguma pripažino, kad “veiksniui” pakanka karūnos, gi veikimas nebūtinai reikalingas.

Skaityti daugiau: KELIAS Į BALTŲ LAISVĖS LYGĄ

APDŪMOJIMAI VASARIO ŠEŠIOLIKTAJAI

Dr. ZENONAS PRŪSAS

Praėjo 64-sios metinės nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Iš jų keturiasdešimt vienos jau atšvęstos laisvės netekus. Gal nevienas pradeda pagalvoti: kam tie prisiminimai? Keturiasdešimt metų yra ilgas laikas ir nėra garantijos, kad susidarys sąlygos nepriklausomybei atgauti per ateinančius 40 metų. Taigi, gal nėra protinga ir toliau daužyti galvą į storo mūro sieną, mėginant ją pralaužti. Vistiek vilčių nėra Lietuvai laisvę atgauti?! Tokių pragmatiškų samprotavimų pasigirstama ne tik išeivijoje, bet ir tarp pasilikusių tėvynėje.

Pagrindinė tokio galvojimo klaida yra tai, kad istorijos perspektyvoje keturiasdešimt ar ir 80 nelaisvės metų yra labai trumpas laiko tarpas tautos gyvenime. Trys pavyzdžiai: Graikija. Sukūrusi stebėtiną civilizaciją ir kultūrą, ji 338 metais prieš Kristų buvo užkariauta Aleksandro Makedoniečio. Po 192 metų Graikija pasidarė Romos provincija. Po to buvo Bizantinės ir Otomano turkų imperijų dalimi. Tik 1830 metais A.D. laisvės kovose atgavo nepriklausomybę iš jau pradedančios silpnėti turkų imperijos. Vadinas, graikai išgyveno 2168 metus kitų valdžioje ir ne tik neprarado tautos indentiteto, bet dar sugebėjo suruošti sukilimą prieš pavergėją ir atgauti laisvę. Egiptas. Egiptas kaip karalija buvo suvienytas apie 3100 metus prieš Kristų. Po labai kūrybingo faraonų laikotarpio, 670 metais prieš Kristų Egiptas buvo nukariautas Asyrijos. Po 155 metų asyrus pakeitė persai. Po to sekė Aleksandras Makedonietis ir jo generolo Ptolomėjaus dinastija, romėnai, arabai, Otomano turkai ir britai. Tik 1922 metais A.D. Didžioji Britanija grąžino nepriklausomybę. Taigi, Egiptas buvo valdomas kitataučių be pertraukos 2592 metus. Izraelis. Kažin ar yra pasaulyje kita tauta, kuri būtų turėjusi audringesnę įstoriją, negu žydai. Žydų karalija buvo sukurta Sauliaus apie 1025 metus prieš Kristų. Ši vėliau suskilo į dvi kolonijas: Izraelio šiaurėje ir Judėjos pietuose. 

Skaityti daugiau: APDŪMOJIMAI VASARIO ŠEŠIOLIKTAJAI

UŽMIRŠTAS KOVŲ ŽMOGUS

ĮVADAS Į OKUPACIJĄ

Jonas Virbickas okupacijų sūkuriuose

KĘSTAS LINGAILA

(Tęsinys iš 83 Nr.)

Nemažai rūpesčio sukeldavo J. Virbickui ir įvairių žmonių skundai: kas nors buvo kieno nors neteisingai aprašytas arba, išvardinus asmenis pirmosiomis sukilimo dienomis, buvo jo pavardė išleista ir pan. Kiti tiesiog rašė anoniminius skundus prieš vietos partizanus, kad jie buvę vienų ar kitą suėmę, nors tie patys sukilėliai ir susirinkimuose buvo kalbėję už sovietinę valdžią ir dalyvavę mitinguose, eisenose ir t.t. Daugiausia betgi tokių skundų buvo prirašinėta prieš mokytojus, kurie bolševikų okupacijos metais turėjo daug ką daryti, norėjo ar nenorėjo, bet vėliau įsijungę į sukilėlius, "skriaudė” buvusius savo kairiuosius draugus ir pan. O vieną kartą, jau žymiai vėliau, paskyrus vieną kokį tai Ramanauską žemės ūkio tarėju, kažkoks teisininkas Ramanauskas ėmė rašinėti piktus laiškus ir siųsti atitaisinėjimus, teigdamas, kad jis nesąs joks tarėjas ir todėl visi draugų sveikinimai, gavus tokias pareigas, esą įžeidimas, nes jis nesąs koks “parsidavėlis" . .. Iš pirmo laiško jau buvo galima matyti, kad tai parašė koks girtuoklis ar jau pairusios sveikatos žmogus.

Ir, kai tą laišką redakcija grąžino, vieną pavakarę “Į Laisvę” pas J. Virbicką įsiveržė labai įpykęs vyras, paklojo savo teisininko pažymėjimą ir kitus dokumentus, pareikalavo tuojau jo laišką išspausdinti, nes jis — ne tarėjas, o draugai jį vis įžeidinėją, sveikiną, todėl išspausdinus atitaisymą, jis galėsiąs tuos įžeidinėtojus traukti teisman ir juos susodinti į kalėjimą. J. Virbickas ir šiaip ir taip bandė teisininką perkalbėti, nurodydamas, kad toks jo raštas galįs tik jam pačiam pakenkti, bet tas nenusileido ir tiek. Pagaliau susitarė, kad pirma tegu jis duoda į teismą pačią "Į Laisvę” už tai, kad ši neišaiškino reikalo plačiau, jog yra ir daugiau Ramanauskų, net teisininkų, kad skelbdama nepridėjo gimimo vietos ir datos... o, kai teismas lieps, tada ir jo laišką redakcija išspausdins. Taip ir pasibaigė toks nelemtas išpuolis, nors tas pats Ramanauskas dar daug kartų skambino, kol pagaliau nusiramino, dar atskiru raštu apkaltinęs Tarėjų įstaigą, kuri, duodama žinią apie tarėją, nepažymėjo, kad dar yra ir kitas labai svarbus teisininkas Ramanauskas. . .

Skaityti daugiau: UŽMIRŠTAS KOVŲ ŽMOGUS