LAIŠKAI
Kautynės
Daug kartų buvo rašoma apie Paukštelio būrio žūtbūtines kautynes, bet ne itin teisingai. O Antano Šimėno paskelbtoje žinutėje laikraščiuose buvo net parašyta, kad pakėliau rankas - pasidaviau. Buvau silpnai sužeista...
Bet aš rankų nekėliau - nepasidaviau ir buvau labai sunkiai sužeista...
Labai skaudu, kad žmogus, renkantis istorinę medžiagą, gali daryti tokias klaidas, visai nesistengdamas jų atšaukti, ištaisyti.
Norėčiau aprašyti ir aš tą kautynių eigą. Ką mačiau tuomet iš savo pozicijos, ką regėjau savomis akimis...
Kaip jau buvo minima - mes turėjome apleisti Upytės pušyną. Prikinkytais arkliais, susėdę į važius, Paukštelio ir Direktoriaus būrio partizanai skubėjome į nežinią... Menu, kaip ritmiškai arklių kanopos kaukšėjo į Nevėžio ledą... Juokavo: gal važiuojame į mirties vietą... Niekas tada dar nežinojo, kad už keliolikos valandų mes visi išsiskirsime amžinai...
Aušo 1951m. kovo keturioliktosios dienos rytmetis. Pirmieji sargybiniai dar ilsėjosi lovoje, o aš tuo metu atsikėlusi prausiausi, kai stovėjęs sargybinis pranešė, kad priešas supa sodybą. (Mes buvome apsistoję Glitėnų km. pas Juozapavičius, pas kuriuos ir anksčiau užeidavome.)
Priešas buvo pastebėtas iš labai arti, nes tą rytmetį žemę dengė tirštas rūkas. Tai buvo akimirka, kai partizanai stvėrę ginklus šoko pro duris... Dar brolis Leonas-Aras atsigręžęs pažvelgė į mane... Ir užvirė žiauri kova... Viskas vyko taip greitai, kad mes trise (pirmieji sargybiniai ir aš) nebepajėgė iššokti - likome kambaryje. Taikinys buvo visai arti, bet man pabandžius šauti pro langą, užstrigo automatas.
Reikėjo pakliūti pas savus. Iš kitos namo pusės suradę langutį, iššokome. Pirmiausia iššokau aš, bet nesuprantu, kaip pro tokį mažą langelį galėjo iššokti augalotas Klevas (Petras Markauskas). Tretysis - Danielius Kriščiūnas buvo pastebėtas. Jį pakirto priešo kulka...
Prie slenksčio jau kraujuose paplūdęs vaitojo Barkauskas-Brakonierius ir prašėsi pribaigti... Mes šliaužėme namo ir sniego uždanga. Norėjome prišliaužti prie pakinkytų arklių klojime, kurie buvo vienintelis išsigelbėjimas. Visą laiką tratėjo kulkosvaidžiai ir automatai. Kulkos kliudė taip žemai, kad man, prigludusiai prie sniego, priešo kulka t.y. serija perskrodė kojos raumenis. Priekyje šliaužė B.Juospaitis-Direktorius, kulkų išvarpytu švarku, žinoma, ir kūnu. Šliaužė ir kiti, bet man ir šiandieną akyse stovi Jonas Vepštas-Paukštelis. Jį mačiau jau mirties agonijoje... Jis taip pat stengėsi prišliaužti prie arklių, bet nebepajėgė. Sukaupęs paskutines jėgas ir pakėlęs galvą dar pasakė: "Vyrai, aš jau nieko nebegaliu". Paskui padėjo galvą ir mačiau, kaip geso jo akys... Nuotraukoje jį mačiau susisprogdinusį granata... Tebuvo tik pusė galvos...