Su Svajūnu-Gelažiumi* mane supažindino Petras Andrikis** (kiek Svajūno-Gelažiaus (?) asmenybė, manau, dar nustatytina.
-----------------
*Svajūno-Gelažiaus (?) asmenybė, manau, dar nustatytina.
**Petras Andrikis, g. 1917 m. Misiūnų k., žuvęs 1949 m.
pamenu slapyvarde Bijūnas). Jis nuo pirmųjų antrosios rusų okupacijos dienų vadovavo partizanų būriui. Prie Juodaičių, Zapjuvkos dvaro laukuose, buvo pašautas ir pats nusižudė. Aš palaikiau ryšį tarp Vaidoto rinktinės vyrų ir Vilkijos gimnazijos pogrindininkų Šermukšnio organizacijos. Organizacijai tuo metu vadovavo karinę tarnybą baigęs rusų kariuomenėje Alfonsas Marma-Jaunius, vėliau mokytojas Juodelė-Žiogas. Antras ryšio kanalas su Vilkija ėjo per Čekiškę. Per Vilkiją buvo palaikomi ryšiai su Kaunu ir keliais besislapstančiais partizanais prie Vilkijos, kuriems vadovavo, kiek pamenu, partizanas Liukminas. Šių ryšių palaikymu ypač rūpinosi Svajūnas.
Tai buvo labai energingas, nežinantis baimės, mirties akivaizdoje nepasimetantis partizanas. Zenono Jokimo teigimu*, jis, sudeginęs dalį slėptuvėje buvusių dokumentų, granata išsprogdino bunkerį, po sprogimo buvo labiausiai sumaitotas. Kur palaidotas, nežinau. Čeponį pažinojau mažai. Mačiau tik gal porą kartų.
------------
*Pranas Sabonaitis su Zenonu Jokimu važiavo viename vagone ešelonu į Kazachstaną. Z.Jokimas mirė vagone, kūnas iškeldintas Akmolinsko stotyje.
Skaityti daugiau: DU LAIŠKAI
Bronė Dirmauskaitė-Latožienė
Esu gimusi 1919 m. Viktoro Dirmausko ir Elenos Gečionaitės šeimoje. Vaikystėje esame gyvenę pas giminaičius Malinauskus Bakučių kaime. Paskui tėveliai Įsikūrė prie Kalnujų. Čia, Paserbenčio kaime, ir užaugau. Lankiau Kalnujų pradžios mokyklą, mokiausi Raseinių žemės ūkio mokykloje. Mano tėvelis mirė 1953 m., mamytė -1965 m. Miręs jau (1973 m.) ir brolis Jonas.
Giliausi mano prisiminimai susiję su vieno įžymesnių Raseinių krašto partizanų vadų - kapitono Juozo Ščepavičiaus-Čeponio (Tauragio) asmenybe. Dabar tai jau labai tolimi laikai, daug kas užsimiršo, išblėso.
Su Juozu Čeponiu susipažinau 1940 m., vasarėjant. Draugavau su jo giminaite, ji dažnai pasikviesdavo mane į jaunimo susibūrimus, kuriuose ir Juozas dažnai dalyvaudavo. Aišku, tada ir pagalvoti negalėjau, kad kada nors su juo teks artimiau bendrauti...
Netrukus visos pramogos pasibaigė: užėjo, užplūdo nišai. Į valdžią iškilo visokie pašlemėkai; ūkininkams uždėjo pyliavas, prasidėjo areštai. Žmoneliai pritilo, susitraukė, tik su artimesniais kuždėjosi: "Suėmė... paėmė... išsivedė..." Rudenį ir mūsų (Kalnujų) mokytoją išsivežė; žmona nėščia su trimis berniukais liko... 1941-ųjų birželis atnešė dar baisesnę negandą - žmones šeimomis vežti pradėjo. "Svieto pabaiga!.." - dūsavo, klausydamiesi apie žmonių prigrūstus vagonus Viduklėje, Lyduvėnuose, apie nieko prie ešelonų neprileidžiančius skersakius sargybinius - žvėris...
Užgriuvo karas, pusę Raseinių miesto nupleškino. Užėjo vokiečiai. Vėl prievolės, gyvulių surašinėjimai, jaunimo gaudynės darbams Reiche. Jau 1943 m. naktimis pradėjo skraidyti rusų lėktuvai; kabino "lempas", kažkur toli bombarduodavo, laukus nubarstydavo lapeliais, kuriuose žadėjo greitą "išvadavimą". O vokiečiai "trumpino" ir "trumpino" frontą, niekaip negalėdami sustoti; grėsmingai artėjo bolševikai.
1944-ųjų vasarį, generolui Plechavičiui pašaukus savanorius į Vietinę rinktinę, įstojo ir Čeponis. Jo dalinys stovėjo Varėnoje. Sužinojęs apie nedoras vokiečių kėslus plechavičiukų atžvilgiu, Juozas Čeponis su keliais savo pavaldiniais iš Žemaitijos nakčia, civiliais persirengę, iš Varėnos pasitraukė ir vargais negalais pasiekė namus. Netrukus jo pradėjo ieškoti, darė kratas, rengė pasalas. Teko nuolat kaitalioti buvimo vietą, žmonėse nesirodyti.
□ Bronė Dirmauskaitė-Latožienė,
Skaityti daugiau: RADAU JUODĄ KASPINĄ...
TĘSIANT TEMĄ
Pradžia LKA T. 19.
Pasakojo Antanas Dirmeikis, g. 1922 m. Tukiuose, ten gyvenęs iki 1949 m., dabar gyvenantis Poteriškių kaime, Nemakščių apyl., Raseinių r. Užrašė Vytenis Almonaitis1995 09 03.
Mano brolis Juozas 1948 m. išėjo partizanauti. Šeimą 1949 m. pavasarį išvežė. Aš tada pabėgau ir slapsčiausi. Tai buvo 1949 m. gegužės pabaigoj - birželio pradžioj (prisimenu, kad dar niekas nešienavo). Tą dieną aš, mano sesuo Antanina ir Vytautas Petravičius iš Molavėnų (partizanų ryšininkas) buvome (slėpėmės) miške į šiaurę nuo Petravičių sodybos. Žinojome, kad Kanapinės miškelyje stovi partizanai ir ruošėmės eiti su jais pasikalbėti.
Partizanų stovykla buvo Kanapinės miškelyje, kairiajame Šešuvies krante, bet toliau nuo upės virš slėnio, gal 300 m į vakarus nuo Akramų sodybos (dabar iš jos tik sodas likęs), apie 150 m nuo partizanų atminimui pastatyto kryžiaus. Čia buvo būrys, vadovaujamas Antanavičiaus-Senkaus. Iš viso (labai apytikriai) gal 20vyrų. Žinau, kad būryje buvo Stasys Šneideris-Varguolis. Toks Zigmas Barauskis /as?/ gyvenant is Viduklėje taip pat man sakė, kad tuo metu buvo būryje.
Skaityti daugiau: MoIavėnų mūšis
Pranas Matuzas
Gimiau 1906 m. rugpjūčio 22 d. Žemaitijoje, netoli Salantų. Čia, Gedgaudžių kaime (dabar - Kretingos rajono Imbarės apylinkė), mano tėvelio tėviškė. Turėjo 20 ha blogos žemės. Galo su galu nesudurdamas, tėvelis išvyko į Ameriką. Dirbo liūdnai pagarsėjusioje Čikagos skerdykloje; ten ir mirė. Beje, vėliau, jau dirbant spaustuvėje, teko susipažinti su rašytoju Sinkleriu (Upton Sinelair), kuris knygoje "Pelkės" labai realistiškai aprašė baisias sąlygas tose skerdyklose.
Šeimoje užaugome penkiese. Be manęs, dar sesuo Kotryna (1902- 1993); brolis Juozas (1903-1969), 1945 m. pradžioje išvežtas į Kareliją prie Ladogos, išbuvo tenai daugiau kaip metus, 1946 m. pavasarį grįžo; sesuo Monika (g. 1907 m.) irgi buvo išvežta, gyvena Kaune; sesuo Albina mirė jauna 1934 m.
□ Pranas Matuzas. Sibiras, Novoroseika. 1955 m.
Išsimokęs spaustuvininko profesijos, dirbau Klaipėdoje.
Čia gyveno sesuo Monika Leščinskienė. Jos vyras tarnavo pasienio policijoje (po karo keletą metų slapstėsi, suimtas, išvežtas į Šiaulius, mirė Magadane). Kai 1939 m. vokiečiai iš Klaipėdos išgrūdo, persikėliau į Kauną, kur gyveno kita mano sesuo Kotryna.
Skaityti daugiau: KOVOJO IR SPAUSDINTAS ŽODIS
RYTŲ LIETUVA
Birutė Tylaitė-Sakalauskienė
Prisiminimų autorė Birutė Tylaitė-Sakalauskienė yra gimusi 1930 m. balandžio 29 d. Baltaniškių k., Leliūnų vls.. Utenos aps. Tėvai turėjo 10 ha žemės; augo keturi vaikai, todėl gyvenimas nelepino - anksti teko pradėti dirbti. Tėvai buvo nepaprastai darbštūs, tvarkingi irto išmokė vaikus. Tėvas
□ Birutė Tylaitė (Sakalauskienė)
buvo gimęs Peterburge, ten baigęs keturias pradinės mokyklos klases, todėl buvo laikomas išsilavinusiu ir nuolat renkamas seniūnu. Motina - mažaraštė, bet labai mėgo knygas ir viskuo domėjosi. Vakarais verpdama prašydavo ką nors jai paskaityti.
Birutė labai troško mokytis. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti neturėdama šešerių. Vos įsiprašė, kad mokytoja leistų dalyvauti pamokose. Prisimena, kaip Lietuvai buvo grąžintas Vilnius. "Mūsų mokytoja mus visus sustatė, kad tylos minute pagerbtume šį įvykį ir visą gyvenimą šią dieną prisimintume.
Ji verkė. Verkėme ir mes visi. Mokytojas tada buvo didelis autoritetas, ir mes visi norėjome tapti mokytojais".
Birutę, kaip labai norinčią mokytis, tėvai nutarė leisti į gimnaziją, kurią baigusi, 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Tačiau netrukus dėl sunkios materialinės padėties namuose universitetą teko palikti. Grįžusi dirbo Utenos rajono Labeikių kaimo pradinės mokyklos mokytoja.
1949 m. lapkričio pradžioje tėviškėje buvo įrengtas Vytauto apygardos partizanų štabo bunkeris, deja, 1950 m. MVD surastas. Mokytojos darbo teko atsisakyti. Ir toliau Bitutė buvo aktyvi partizanų ryšininkė ir rėmėja, šį darbą pradėjusi nuo 1946 metų.
1952 m. sausio 5 d. buvo suimta, žiauriai tardoma. Motina ir sesuo buvo jau nuteistos ir gavusios po 25-erius metus lagerio, tėvas buvo žuvęs partizanų gretose. Birutę nuteisė 10-čiai metų katorgos ir 3-jiems metams be teisių.
Skaityti daugiau: ILGAS IR SUNKUS KELIAS Į LAISVĘ