ŽALIOJOJE RIKIUOTĖJE
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
(Tęsinys. Pradžia LKA Nr5)
Antanas Suraučius
Būryje ir apylinkėse didesnių įvykių nebuvo. Bet tvyrojo kažkokia neaiški laukimo nuotaika. Kritus Berlynui ir Aljanso kariuomenėms užimant vis didesnius Vokietijos plotus, iki karo pabaigos buvo skaičiuojamos dienos.
Leipalingio prieigose atsirado naujų veidų. Iš pavieniui išsilaikiusių per žiemą kai kurie mėgino imtis kovos žygių. Jiems atrodė, kad taip dera, einant į organizuotą partizanų būrį. Pasitaikė nugnybti vieną kitą stribą, susišaudyti prie miestelio. Būryje - kaip būryje, buvo stengiamasi išlaikyti kariuomenės nuotaikas. Vyresnieji negailėjo išbandymų naujokams. Matau suglumusį jaunikaitį ir girdžiu priekaištus jam; 'Tetų tai tu turi visą pulką. Galėjai vieną tetą paaukoti tėvynės labui".
Pasiteiravau Aro, kas čia yra. Papasakojo įvykį, kuris nutiko tam jaunikaičiui. Prie Černiauskų kaimelio, visai arti Leipalingio, NKVD viršininkui su keliais stribais ir kareiviais mūsų vyrukai sugalvojo padaryti pasalas. Dviem vežimais važiavusieji suskubo išvirsti į priešingą pusę, su pirmais šūviais arkliai staiga pašoko ir apvertė vežimus, stribai ir kareiviai pradėjo atsišaudyti Pirmas vežimas su viršininku buvo praleistas, nes toliau laukė kita pasala, bet ir iš to keli važiavusieji laimingai iššoko į pakelės krūmus, o pats viršininkas užsivertė ant savęs važnyčiojusią moterį. Antrasis vežimas šuoliais artinosi prie tos vietos, užteko patraukti iš automato, ir NKVD viršininkas būtų tapęs dar vienu leipalingiškių laimikiu. Bet viršininkas buvo prisidengęs moterimi, be to, ta moteris buvo ano jaunikaičio tikra teta. Ką galėjo padaryti? Nieko nelaimėję, skubiai pasitraukė. Keli priešo pusėje sužeisti - tai joks laimėjimas. "Jie baigia vargšą įtikinti, kad jis nevyriškai pasielgė, pagailėjęs tetos tėvynės labui",— pripažino Aras.
Paklausiau, ar negalėtų tą nelemtą jauno vyruko "grūdinimą" baigti. Po kelių dienų pastebėjau, kad vyrukas jaučiasi jau visai kitaip ir kaip pilnavertis priimtas į miško brolių bendruomenę. Iš tą pavasarį atėjusių leipalingiškių prisimenu du, slapyvardžiais — Vėtra ir Libas.
Netrukus vėl žygiavau į Kazimieraičio būstinę. Šarūno rinktinės vadas vyr. ltn. Alseika siuntė su raštu, patvirtinančiu pavaldumą vyresnei vadovybei Po to buvo gana dažnų išvykų ryšių, organizacinių informacijų ir potvarkių reikalais. Bet jau su palyda. Ėjo su manimi Arminas. Kitą palydovą, kartais du imdavau iš Liepos būrio.