KOVOJO IR SPAUSDINTAS ŽODIS

Pranas Matuzas

Gimiau 1906 m. rugpjūčio 22 d. Žemaitijoje, netoli Salantų. Čia, Gedgaudžių kaime (dabar - Kretingos rajono Imbarės apylinkė), mano tėvelio tėviškė. Turėjo 20 ha blogos žemės. Galo su galu nesudurdamas, tėvelis išvyko į Ameriką. Dirbo liūdnai pagarsėjusioje Čikagos skerdykloje; ten ir mirė. Beje, vėliau, jau dirbant spaustuvėje, teko susipažinti su rašytoju Sinkleriu (Upton Sinelair), kuris knygoje "Pelkės" labai realistiškai aprašė baisias sąlygas tose skerdyklose.

Šeimoje užaugome penkiese. Be manęs, dar sesuo Kotryna (1902- 1993); brolis Juozas (1903-1969), 1945 m. pradžioje išvežtas į Kareliją prie Ladogos, išbuvo tenai daugiau kaip metus, 1946 m. pavasarį grįžo; sesuo Monika (g. 1907 m.) irgi buvo išvežta, gyvena Kaune; sesuo Albina mirė jauna 1934 m.

□ Pranas Matuzas. Sibiras, Novoroseika. 1955 m.

Išsimokęs spaustuvininko profesijos, dirbau Klaipėdoje.

Čia gyveno sesuo Monika Leščinskienė. Jos vyras tarnavo pasienio policijoje (po karo keletą metų slapstėsi, suimtas, išvežtas į Šiaulius, mirė Magadane). Kai 1939 m. vokiečiai iš Klaipėdos išgrūdo, persikėliau į Kauną, kur gyveno kita mano sesuo Kotryna.

Čia pragyvenau bemaž devynerius metus - iki arešto. Dirbau raidžių rinkėju "Varpo" spaustuvėje, gyvenau Italijos gatvėje Žaliakalnyje...

Uždirbdavau neblogai, gyvenau, sakyč, pasiturinčiai paprastą "miesčionišką" gyvenimą. Niekur nesikišau, nedalyvavau. Per pirmą bolševikmetį (1940-1941 m.), taip pat prie vokiečių (1941-1944 m.) neturėjau jokių reikalų su to meto pasipriešinimu, nelegalia spauda. Antrukart bolševikams užėjus, atsiriboti nuo visuotinio nepakantumo "išvaduotojams" jau nebegalėjau...

Spaustuvėje aptikau užmestą seną rankinę spausdinimo mašinėlę, nežinia kada su ja buvo dirbę. Apžiūrėjęs įsitikinau, kad ji dar visai nebloga, tik trūksta detalės - dažų nubrauktuvo, kuris, voleliui kaskart prasisukus, iš naujo užtepa - užtriną dažus. Kaip mašinėlė veikia, koks tas dažų užtrintuvas turi būti - žinojau. Jį pagal duotus išmatavimus man pagamino pažįstamas mechanizatorius iš papirosų fabriko "Kova" - totorius, pavardė Gabidulinas. Detalė buvo padaryta tiksliai - mašinėlė veikė nepriekaištingai. O prie Raseinių jos jau laukė kapitono Čeponio partizanai. Su vežiku nugabenau ją į Veterinarijos akademiją Vilijampolėje. Kas gabeno toliau ir pristatė į vietą - nežinau...

Darbui pradėti dar reikėjo šrifto. Naktinėje pamainoje su manimi dirbo mokiniai. Jauniems, per dieną nusilaksčiusiems vaikinukams darbas, o dar nakčia, menkai terūpėjo: Į pamainą atėję tik žvalgėsi, kur nuošaliau užlindus, numigti. Jiems sumigus, galėjau netrukdomas daryti tai, kas man reikalinga. Patiesęs seną darbinį chalatą, išbėriau ant jo visą kasą šrifto. Susupęs - po pažasčia ir į kitą Donelaičio gatvės pusę - pas Magdutę (dirbo mašininke Valstybinėje leidykloje). Ryšulį pametęs, atgal į spaustuvę...

Tai "miško" spaustuvei parūpindavau dažų, popieriaus (popierių reikiamu formatu man supjaustydavo prietelis, dirbęs kitoje spaustuvėje). Pasiimti medžiagų (popieriaus, dažų) atvažiuodavo ryšininkė Bronelė. Buvo nedidukė, nestambi moteriškaitė, tai ir paketą - ryšulį jai nedidelį - ne per sunkų suruošdavau...

Tekdavo nuvažiuoti ir į vietą - prie Girkalnio. Ar ne penketą kartų ten lankiausi. Mane stebino pogrindžio vyrų sugebėjimas tokiomis sąlygomis surinkti ir spausdinti tą mažą brošiūrėlę - laikraštėlį "Laisvės varpas": juk tai kruopštumo ir įgudimo reikalaujantis darbas!.. Jiems aš stambesniu šriftu surinkau laikraštėlio viršelį. Girkalnyje mane globojo Stasys Gruzinskas. Jis buvo partizanų ryšininkas. Vertėsi fotografija, plačias apylinkes fotografuodamas apvaikščiodavo. Atvažiuodavo jis ir į Kauną. Susipažinau su juo pas savo bendradarbį - taip pat "Varpo" spaustuvės raidžių rinkėją - Juozą Zimnaką; jis dokumentus pogrindžiui padirbinėjo. Joks sutapimas: kai 1948 m. pavasarį Raseinių kalėjime po karantino patekau į 42-ąją (tardomųjų) kamerą, ten radau Stasio Gruzińsko brolį Joną, parvežtą iš Vorkutos; kartu turbūt porą mėnesių prabuvome...

Partizanų prašymu esu surinkęs kursyvu ir gerame popieriuje bronza atspausdinęs 300 pažymėjimų (padėkos raštų), kuriuos jie įteikdavo savo rėmėjams. Manau, kad apie Raseinius daug kas tokį pažymėjimą buvo gavę, tik kažin ar išsaugojo. Dabar tikrai brangi relikvija būtų...

"Laisvės varpas" kurį laiką buvo spausdinamas mūsų ("Varpo") spaustuvėje. Dalį tiražo ir išplatindavom. Pluoštą perduodavau Magdutei, kitą - universiteto studentams; ten jų grupė buvo susidariusi, jie per mane norėjo perduoti partizanams rašomąją mašinėlę, tačiau jau nesuspėjo...

1948 m. vasario 21 d. mane suėmė. Kaune, darbe. Nusivarė į saugumą. Ten, per koridorius, kabinetus vedamas, pamačiau ant stalo pažįstamą - "savąją" spausdinimo mašinėlę!.. Praeidamas pastebėjau, kad ji sudarkyta (tikriausiai sprogimo - pagalvojau); paskui bandyta taisyti, tačiau aiškiai jau niekam tikusi... Nudiegė nerimastinga mintis, jog būtent ji - mašinėlė ir yra mano arešto priežastis. Bet šitas nuogąstavimas nepasitvirtino. Kaune manęs iš viso netardė ir ar ne po poros dienų sunkvežimiu - "voronoku" išvežė į Raseinius.

Raseiniuose "išpažinau visą Dievo malonę" - buvau žiauriai mušamas, spardomas. Gyniausi ir neigiau viską, kuo kaltino, ką man norėjo prikergti, (kalčių, kaip supratau, jie neturėjo, akistatų su niekuo nerengė, tik lupo... Laikiausi, tikėjausi... Bet kartą, atvestas tardymui ir priėjęs sėsti ant "savo" taburetės priešais tardytojo stalą, ant jo tarp popierių pastebėjau nuotrauką - joje buvau aš! Man atsisėdus, saugumietis pridengė nuotrauką pradėtu rašyti apklausos protokolu, o aš... aš stengiausi prisiminti: kur, kada būčiau fotografavęsis... Tardytojas vėl užgulė tais pačiais iki gyvo kaulo įkyrėjusiais kaltinimais, tais pačiais klausimais. Kartkartėmis, pašokęs nuo savo kėdės "paryškindavo" juos smūgiais per galvą, keiksmais... Pagaliau "apšilęs" ir mane gerokai "suminkštinęs", ištraukė tą nelemtą nuotrauką ir pakišo man po nosim... Nuotraukoje tikrai aš! Stoviu prie kasos, matyti jos kampas; fotografuota Girkalnyje, slapčiomis, man nematant!

Tardytojas vėl įnirto talžyti, kiekvieną smūgį palydėdamas "materščina" ir lyg priedainiu: "Vot za tvojo "neznaju"!.. Vot za "nevidiel"!.. Za tvojo "niebyl"!.. Nuo smūgių raibuliavo akyse, bet skausmo nejaučiau. Krėtė drebulys, o galva plyšo nuo baisių minčių apie Gruzinską: jis, partizanų ryšininkas, vaikščioja po žmones, fotografuoja... Savo nuotraukomis bus ne tik mane, bet ir nežinia kiek kitų žmonių, kurie juo pasitikėjo, įklampinęs, saugumui įdavęs... Pasijutau priremtas prie sienos, visiškai bejėgis. Toliau gintis, spyriotis buvo beprasmiška...

Gruzinskas byloje nefigūravo nei savo parodymais, nei akistatomis -liko šešėlyje. Paskui man pasakojo, kad jis, Gruzinskas, ir sodybą, kur buvo partizanų spaustuvė, pažymėjęs, primėtydamas kieme smulkiai suplėšytų popieriaus skiaučių... Tokį rafinuotų "receptą", kaip tą ūkį "šukuojančiam" garnizonui parodyti, jam bus MGB "šefai" davę, ne kitaip. Išduota nepastebimai, kad paskui viskas atrodytų atsitiktinumu buvus... Už gautą apdovanojimą Gruzinskas, sako, Kaune (ar prie Kauno) namą pasistatęs (ar nusipirkęs).

Paskui iš 42-osios kameros trečiame aukšte mane perkėlė į kitą korpuso pusę, kur langai jau nebuvo į lauką atviri, o su užkabintomis dėžėmis... Apskritai mano prisiminimai apie Raseinius (čia mane pralaikė 8mėnesius) patys blogiausi. Įsiminė bjaurus prižiūrėtojas - senis Mockus; tikras žvėris buvo...

Kai tardymai jau baigėsi, netikėtai atsidūriau vienoje kameroje su... Juozu Zimnaku. Nė neįtariau, kad ir jis čia - Raseiniuose; nežinojau ir to, kad ir iš Kauno mudu abu kartu, tik į skirtingus "voronoko" narvus įkišti, atvažiavom. Negalėjom suprasti: ar tai atsitiko per apsirikimą (paprastai bendrabylių draugėn nesuleisdavo), ar tyčia mudu suvedė, tikėdamiesi dar ką naujo "įdomaus" mūsų pokalbiuose nugirsti...

Teisė "už akių": perskaitę pakišo pasirašyti nuosprendį - 10 metų lagerio ir 5 tremties. Išgabeno mane į Vilniaus "peresilką", iš ten - į Mordoviją; apie dvejus metus Potmoje - Dubravlage išbuvau. Tada išvežė į Omską - į Kamyšlagą, kur buvau iki bausmės pabaigos. Lageris buvo režiminis: vaikščiojom sunumeruoti (numeriai ir ant kepurių buvo), "krasnopogonikų" saugomi. Kalėjau tik pusaštuntų metų, mat buvau "užskaitų" užsidirbęs...

Trėmimui man paskyrė Zimnos miestą Irkutsko srityje; ten atitremta buvo ir mano žmona Rozalija. Paskui mus perkėlė į Puliajevo invalidų namus tos pačios Irkutsko srities Taišeto rajone; ten dirbau tinkuotoju. Žmoną, jos sveikatai pašlijus, išleido į Lietuvą. Grįžusi netrukus mirė. Mane gi tremtyje išlaikė ne penkerius, kaip skelbė nuosprendyje, o aštuonerius metus: aiškino, kad įvykusi klaida... Žmonai mirus, vedžiau ten ukrainietę, taip pat buvusią politinę kalinę iš Ternopolio srities Vakarų Ukrainoje. Buvo teista 25-eriems metams už maisto tiekimą partizanams.

O į Lietuvą manęs neišleido ir po tų 8-erių metų tremties. Sugrįžau tik 1975 m. Plungės rajone, kur tuo metu gyveno mano sesuo Kotryna, nusipirkau sodybėlę su nameliu, ir ten abu su žmona apsigyvenome. Man ilgai nedavė reabilitacijos, tai parašiau pareiškimą Aukščiausiosios Tarybos deputato Justo Paleckio jaunojo vardu. Priminiau, kad buvau pažįstamas ir esu dirbęs su jo tėvu. Tada pažymėjimą atsiuntė... 1992 03 30 paralyžiaus ištikta mirė žmona. Vienas savo "ūkyje" susitvarkyti nepajėgdamas, pasiprašiau į prieglaudą. Čia - Padvariuose - aš nuo 1992 m. gegužės mėnesio...

Man jau 87-eri. Nesulaikomai drebančiomis rankomis Įsikibęs velionės žmonos paliktą lazdelę, dar nustypsenu iki valgyklos. Atsigaunu, palengvėle po sodą pavaikščiodamas. Jaučiuosi labai vienišas tarp tokių pat kaip aš amžiumi ir sveikata, tik labai jau tamsių, siauro proto, šios prieglaudos vargšų - ir pasikalbėti žmoniškai neturiu su kuo... Nebe ta ir atmintis. Tiesa, kartais (dažniausiai snauduliui užėjus) ima ir iškyla iš atminties praeities vaizdas, toks aiškus, ryškus, tarytum filmas iš prisiminimų prasisuktų. Bet daug ko jau ir stengdamasis nebeatsimenu. Nieko nepadarysi - viena koja karste, kaip žmonės kad sako...

Seniai ant nieko nebepykstu, netrokštu niekam keršyti. Ir apie tuos tolimus metus pasakodamas, nesiekiu nieko apjuodinti ar apkaltinti, juolab - savo teismu teisti. O papasakoti ką dar prisimenu - mano, jau išeinančio, prievolė, pareiga.

1993m.

Priedas

1. Pažyma apie agentą Jaunių

Visiškai slaptai Tvirtinu

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministras

K.Liaudis [pasirašė pavaduotojas J.Sinycin]

1953 m. gruodžio 31

Pažyma-charakteristika

(apie agentą Jaunių, asmens byla Nr.2196)

1953 metų rugpjūčio 7 d. per Lietuvos TSR VRM 4 Valdybos speca-gentą Vaidilą (buvęs banditas) slapta suimtas banditas, slapyvardžiu Alius - Benadas Mileris, Antano, gimęs 1928: m- Ariogalos rajono Rožaičių kaime, lietuvis, nepartinis, iš vargingųjų valstiečių, išsilavinimas 4 pradžios mokyklos skyriai.

1948 metais Mileris, gyvendamas su tėvais Ariogalos rajono Rožaičių kaime, savo brolio, gaujos dalyvio Įtrauktas Į antisovietinę veiklą kaip gaujos ryšininkas. Pagal šią kompromituojančią medžiagą Mileris buvo VRM Raseinių apskrities skyriaus slapta suimtas ir ištardytas. Tardomas iškart parodė Vaidoto rinktinės štabo bunkerį, kuriame buvo likviduoti trys banditai, tarp jų ir jo tikras brolis. Bunkeryje paimta taip vadinamos Kęstučio banditinės apygardos štabo spaustuvė.

Po to Mileris buvo užverbuotas ir paleistas, tačiau 1948 metų kovą perėjo į nelegalią padėtį ir įstojo į Jančerio vadovaujamą gaują.

Gaujoje veikė slapyvardžiu Alius, buvo ginkluotas automatu PPŠ, pistoletu ir granata. Kartu su kitais banditais 1949m. pavasarį dalyvavo įvykdant teroristinį aktą prieš Ariogalos rajono Pakarklio kaimo gyventoją Macį, 1951 metų rudenį prieš to paties rajono Pakarklio kaimo gyventoją Vaivadą. Asmeniškai Milerio vykdytų teraktų nenustatyta.

Po suėmimo š.m. rugpjūtį tardomas Mileris iškart davė parodymus apie jam žinomus gaujų dalyvius, veikiančius Raseinių, Ariogalos ir Klaipėdos rajonuose. Parodė, kad 1948 metais, po to kai VRM organams nurodė Vaidoto rinktinės štabo slėptuvės vietą, bijodamas, jog bus išaiškintas ir banditų nužudytas, pats pasitraukė į veikiančią gaują. Žadėjo ateityje sąžiningai padėti VRM organams surandant ir likviduojat jam žinomus banditus. Atsižvelgiant į Milerio prisipažinimus ir jo galimybes, š.m. spalio 6 d. jis buvo užverbuotas kaip agentas, slapyvardžiu Jaunius ir paleistas.

Užverbavus Jaunius buvo pasiųstas į ankstesnį jo veiklos rajoną, kur per jam žinomus ryšininkus susitiko su banditu Balandžiu, o paskui su Adu. Susitikdamas su jais, Jaunius elgėsi teigiamai, stengėsi įvykdyti gautą VRM organų užduotį.

Kalbėdamasis su Balandžiu, agentas išaiškino, kad jis turi ryšį su Urbono vadovaujamos gaujos dalyviu Ukrainiečiu, ir todėl paskyrė antrą susitikimą su Balandžiu.

Naktį į 1953 metų spalio 27-ąją banditas Balandis antrą kartą atvyko susitikti su Jaunium ir šiam dalyvaujant buvo suimtas.

1953 metų lapkričio 3 d. susitikti su Jaunium atvyko banditas Aidas, kuris suimant pasipriešino ginklu ir asmeniškai agento Jauniaus buvo likviduotas.

Š.m. gruodžio 10 d. Jaunius su kitais agentais suėmė banditus Žilių ir Žilienę, atėmė iš jų ginklus.

Šiuo metu Jaunius panaudojamas užmezgant ryšius ir iškviečiant susitikimui teroristinės Urbono gaujos dalyvius, banditą-vienišių Ukrainietį ir Tauragės rajone besislapstančius banditus, siekiant juos likviduoti.

Jaunius yra drąsus, nuovokus, teisingai vykdo jam pavedamas užduotis, rodo asmeninę iniciatyvą, greit susivokia padėtyje.

Jauniaus motina gyvena Lietuvos SSR teritorijoje, tėvas 1950 metais iš Lietuvos ištremtas.

Lietuvos TSR VRM 4 Valdybos 3 skyriaus virš. vyr.ltn.Staškevičius
Sutinku. Lietuvos TSR VRM 4 valdybos virš.pav. pplk. Župikov
1953 metų gmodžio 31

2.1953 08 08 Benedikto Milerio apklausos protokolo ištrauka

Apklausos protokolas

1953 m. rugpjūčio 8
Vilnius

Aš, Lietuvos SSR VRM 4 Valdybos 5 skyriaus vyr.tardytojas, jaun.leitenantas Bašinskas apklausiau liudytoją Milerį Benediktą, Antano, gimusį 1928 m. Lietuvos SSR Ariogalos rajono Ražaičių kaime, lietuvį, SSRS pilietį, nepartinį, iš vargingųjų valstiečių, 4 pradžios mokyklos skyrių išsilavinimo, nevedusį, neteistą, iki sulaikymo buvusį nacionalistinėje gaujoje.

Apklausa pradėta 12.00 val.

Apklausa užbaigta 16.00 val.

Apklausiama lietuvių kalba per Lietuvos SSR VRM 4 Valdybos 5 skyriaus vertėją jaun.leitenantą Vitkauską (...)

Klausimas: Kodėl jūs įstojote į ginkluotą nacionalistinę gaują ir žengėte ginkluotos kovos prieš Tarybų valdžią kelin?

Atsakymas: 1947 metų pabaigoje mano brolis Antanas įtraukė mane darbui ginkluotos nacionalistinės gaujos, vadovaujamos Juozo Čeponio, slapyvardžiu Budrys, ryšininku. Savo nusikalstamoje veikloje aš buvau susijęs su kitu šitos gaujos ryšininku - Gružinsku, kurį 1947 metų pabaigoje suėmė Tarybų valdžios organai. Po Gružinsko arešto aš, manydamas, kad Gružinskas, jį apklausiant, gali duoti parodymus prieš mane, ir bijodamas atsakomybės už savo padarytus nusikaltimus, perėjau nelegalion padėtin ir 1948 metų kovą įstojau į ginkluotą nacionalistų gaują, vadovaujamą Kazio Janeerio, slapyvardžiu Narūnas (...)

Iš rusų kalbos vertė Feliksas Tiškus