Partizanai: Istorija ir dabartis

ILGAS IR SUNKUS KELIAS Į LAISVĘ

RYTŲ LIETUVA

Birutė Tylaitė-Sakalauskienė

Prisiminimų autorė Birutė Tylaitė-Sakalauskienė yra gimusi 1930 m. balandžio 29 d. Baltaniškių k., Leliūnų vls.. Utenos aps. Tėvai turėjo 10 ha žemės; augo keturi vaikai, todėl gyvenimas nelepino - anksti teko pradėti dirbti. Tėvai buvo nepaprastai darbštūs, tvarkingi irto išmokė vaikus. Tėvas

□ Birutė Tylaitė (Sakalauskienė)

buvo gimęs Peterburge, ten baigęs keturias pradinės mokyklos klases, todėl buvo laikomas išsilavinusiu ir nuolat renkamas seniūnu. Motina - mažaraštė, bet labai mėgo knygas ir viskuo domėjosi. Vakarais verpdama prašydavo ką nors jai paskaityti.

Birutė labai troško mokytis. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti neturėdama šešerių. Vos įsiprašė, kad mokytoja leistų dalyvauti pamokose. Prisimena, kaip Lietuvai buvo grąžintas Vilnius. "Mūsų mokytoja mus visus sustatė, kad tylos minute pagerbtume šį įvykį ir visą gyvenimą šią dieną prisimintume.

Ji verkė. Verkėme ir mes visi. Mokytojas tada buvo didelis autoritetas, ir mes visi norėjome tapti mokytojais".

Birutę, kaip labai norinčią mokytis, tėvai nutarė leisti į gimnaziją, kurią baigusi, 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Tačiau netrukus dėl sunkios materialinės padėties namuose universitetą teko palikti. Grįžusi dirbo Utenos rajono Labeikių kaimo pradinės mokyklos mokytoja.

1949 m. lapkričio pradžioje tėviškėje buvo įrengtas Vytauto apygardos partizanų štabo bunkeris, deja, 1950 m. MVD surastas. Mokytojos darbo teko atsisakyti. Ir toliau Bitutė buvo aktyvi partizanų ryšininkė ir rėmėja, šį darbą pradėjusi nuo 1946 metų.

1952 m. sausio 5 d. buvo suimta, žiauriai tardoma. Motina ir sesuo buvo jau nuteistos ir gavusios po 25-erius metus lagerio, tėvas buvo žuvęs partizanų gretose. Birutę nuteisė 10-čiai metų katorgos ir 3-jiems metams be teisių.

1955 m. pavasarį, grįžusi iš lagerio, bandė prisiregistruoti ir įsidarbinti, tačiau tokių visi kratėsi. Vargais negalais prisiregistravusi Vilniuje, baigė kulinarijos mokyklą ir visą gyvenimą dirbo pagal šią specialybę, nors buvo toli gražu ne prie širdies. "Aš visą laiką tikėjau, kad bus Laisvė ir aš baigsiu universitetą. bet, kaip matote, taip neįvyko. To gailėjausi visą savo gyvenimą, - sako Birutė, - 1962 metais ištekėjau, užauginau sūnų Sigitą, bet didelės laimės gyvenime nepatyriau. Jaunystėje žadėta laiminga dalia nebuvo sustojus, nebuvo šalia..."

Jos prisiminimuose sodriomis spalvomis nupiešta meilė Tėvynei, pasiaukojimas, partizanų didvyriškumas, tardymo siaubas, pasibjaurėjimas ir neapykanta išdavikams bei jų pasmerkimas. Juose lyg veidrodyje atsispindi visos Lietuvos to meto kasdienybė ir išgyvenimai.

Bonifacas Ulevičius

"Už Lietuvą, už brangią žemę!"

Kažkas tamsioj nakty prašneko,

Ir tremtiniai, ir partizanai

Į vargo vieškelius pateko.

Pradėdama rašyti, nuklystu toli į praeitį, į savo jaunystės metus. Tada aš mokiausi Utenos mergaičių gimnazijoje.

Šeštadieniais parvažiuodavau namo. Sužinojau, kad mano tėvų namuose lankosi partizanai. Buvo maždaug 1946-1947 metai. Tada partizanų buvo daug. Bet kas metai jų gretos retėjo.

Partizanai ateidavo iš skirtingų bunkerių. Būdavo kartais - vieni išeina, kiti ateina. Jie visi priklausė Vytauto apygardai.

Mama stengėsi kuo turėdama juos pamaitinti, o jie sėdėdavo, automatus pasidėję ant kelių, juokaudavo ir pasakodavo įvairius nutikimus, išgalvotas istorijas. Jei būdavo kas neseniai žuvę, tada liūdėdavo ir tylėdavo. Visi turėjo slapyvardžius: Antanas Limba-Bunkeris, Teofilis Limba-Sakalas, Mykolas Valančiūnas-Aitvaras, Pirevičius-Dobilas, Juozas Palionis-Šturmas, Jonas Guobužas-Girėnas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Vincas Laucius-Kirvis, Jonas Bartašius-Saulius, Jonas Morkūnas-Šiaurys, Zabulionis-Plienius, Balys Zabulionis-Šarūnas, Jakštonis-Trockis, Jakštonis-Vytenis, Povilas Bražionis-Aidas, Guobužas-Ūsas, Samas ir kt.

Jie pavesdavo mums prieš rinkimus pakelėse išklijuoti atsišaukimus. Taip pat, prisimenu, prieš vienas šv.Velykas iškelti trispalvę vėliavą kuo aukštesniame medyje. Vėliavą įkėlė į eglę mūsų tėtis.

Velykų rytą, kai patekėjo saulė, daug kur plevėsavo trispalvės. Širdyse buvo šviesu ir gera. Atrodė, kad su Kristaus Prisikėlimu keliasi iš vergijos ir Lietuva.

Lietuvi, kovoje būk tvirtas,

Kaip ąžuolas girioj plačioj.

Duok, Dieve, Velykas ketvirtas,

Jau švęsti laisvoj Lietuvoj.

(Autorius nežinomas)

Nuėję į bažnyčią (Leliūnų miestelyje), sužinojome, kad žuvo Aitvaras ir Dobilas. Jie nešė trispalvę į miestelį. Prie miestelio sutiko pasalą. Velykų rytą gulėjo prie skrebyno tylūs ir ramūs. Žmonės ėjo žiūrėti. Nuėjome ir mes paskutinį kartą su jais atsisveikinti.

Anksčiau Aitvaras draugavo ir visur ėjo drauge su labai drąsiu partizanu Bunkeriu. Vieną rudenį, rodos, tai buvo 1947 m., šeštadienį aš grįžau iš Utenos namo. Tėvai vežė javus į klojimą, o prėslą krovė Aitvaras. Jis ėmė mane klausinėti, ar aš ėjau per Leliūnų miestelį ir ar aš nemačiau paguldyto prie skrebyno Bunkerio. Pasakojo, kad jie ėję dviese ir netoli Ažugirio ežero

□ Vytauto apygardos štabo bunkerio šeimininkai Elena Tylienė ir Bronislovas Tyla-Kapitonas

juos užklupo rusai. Sakė, kad Antanas Limba-Bunkeris arba turi būti labai sunkiai sužeistas, arba nušautas. Aš pasakiau, kad nieko nemačiau. Jis buvo be galo liūdnas.

Buvo labai gražus, atrodo, kad rugsėjo vakaras. Atsisveikino Aitvaras sakydamas:

- O gal aš jį surasiu dar gyvą ir galėsiu atsisveikinti?

Bunkeris visada juokaudavo, kad jo niekada nepaguldys ant miestelio grindinio ir nespjaudys ant jo skrebai. Jis buvo labai sunkiai sužeistas ir nuvežtas į savo bunkerį, ten ir mirė. Naktį ryšininkai ir artimi žmonės slapta palaidojo kaimo kapinėse su uniforma, kaip pridera partizanui. Skrebai nujautė ir šnipinėjo, o išdavikų visur buvo. Buvo surastas ir jo kapas. Iškasė, atvežė į Leliūnų miestelį, karstą sukapojo, o lavoną vis tiek paguldė prie skrebyno. Liko jo brolis partizanas Sakalas.

Mūsų namuose lankydavosi partizanai, nors namai - tik du kilometrai nuo Leliūnų miestelio, visai prie vieškelio. Tėvukas mokėjo rusų kalbą, todėl vietiniai rusai jį laikė savu žmogumi.

□ Jonas Tyla-Vaišvilas, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vytautas Guobužas-Viesulas ir nežinomas partizanas

Vasarą, kai kraudavo šieną, partizanams prašant, tėvai šiene padarydavo slėptuve. Tada jie atėję galėdavo būti kiek norėdavo. Nakvodavo slėptuvėje, o dieną leisdavo klojime, sportuodavo ir kitokias išdaigas krėsdavo. Jie mylėjo mus, mes mylėjome juos. Visi degėme vienu troškimu - Lietuvos laisve. Sakydavo, kad mūsų likimas toks, kaip ir jų. Mes tai puikiai žinojome.

Metai keitė metus, o Laisvės nebuvo. Partizanai vieni žūdavo, atsirasdavo nauji. Mūsų namuose gyvenimas ėjo kaip visada.

Atėjo 1949-ieji. Aš baigiau Utenos mergaičių gimnaziją ir išlaikiau egzaminus Į Vilniaus universitetą. Po egzaminų grįžau namo. Namuose radau partizanus, kurie slapstėsi klojime. Tarp senų pažįstamų buvo vienas nepažįstamas - Bronius Kalytis-Siaubas iš Kauliniškio kaimo. Buvo labai linksmas, mėgo daug kalbėti ir juokauti. Tai Vytauto apygardos vadas, todėl partizanai jį saugojo kaip savo akį.

Jie turėjo bunkeri Ivonių kaime pas Tylus. Kai suėmė ryšininkes Lauciūtes iš Stubulankių kaimo, partizanai iš to bunkerio turėjo išsikelti ir nebeturėjo kur gyventi. Kartu su partizanais iš namų išėjo ir šeimininkai: Jonas Tyla-Vaišvila, sesuo Zosė Tylaitė-Gegužė ir Elytė Tylaitė-Gražina.

□ Jonas Bartašius-Saulius, Bronius Kazickas-Saulius, Krivaitis ir Teofilis Limba-Sakalas

Vėlų 1949-ųjų rudeni partizanai pradėjo prašyti, kad tėvai leistų mūsų namuose išsikasti bunkeri. Tėvas su vyresniąja seseria Monika buvo išvažiavęs Į Leningradą, ir mama leido. Aš buvau palikusi universitetą, dirbau Labeikių kaime pradinės mokyklos mokytoja. Šeštadieniais pareida vau namo.

Bunkeris buvo įrengtas labai gerai, kaip Sakalas sakė, Lietuvoje niekur nesą taip gerai įrengto bunkerio.

Kasė trise: Siaubas, Sakalas ir Viesulas. Kamaroje prie sienos iškirto duobę ir rausėsi gilyn. Reikėjo išnešti labai daug žemių. Žemes pylė į maišus ir nešė į daržą. Kad nebūtų matyti, žemes užarė. Darbas buvo labai sunkus ir skubus. Naktį dirbdavo, o dieną ilsėdavosi klojime po šienu, slėptuvėje. Skrebai slankiodavo visur. Vieną dieną buvo užėję Leliūnų skrebai su vyresniu Perevedencevu priešakyje. Pasėdėjo ir išėjo. Ryte, kai baigdavo darbą, skylę užlygindavo, suplūkdavo, ir žymės lyg tai nebūdavo. Bunkerį iškasė, atrodo, per tris naktis. Žemės buvo išneštos ir užartos, o kas liko, supylė klojime į šalinę, arkliais sumynė ir užskleidė šiaudais, Įlindimas buvo padarytas per kamaros sieną. Buvo išpjautas gabalas sienos, kuris atsidarydavo į kamaros vidų, o skylė, per kurią partizanai nusileisdavo į bunkerį, buvo po krosnimi. Įlindę tą gabalą sienos uždarydavo. Bunkeris buvo gana nemažas. Buvo gultai, staliukas, suolas, lentynėlės. Sienos iškaltos baltomis lentomis. Ant stalo visada degė lempa, buvo radijas ir Sauliuko rašomoji mašinėlė. Ant sienų buvo sukabinami ginklai, išeiginiai drabužiai, kepurės.

Ir taip pas mus įsikūrė lyg tai partizanų štabas. Gyveno Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas ir jo geriausias draugas Bronius Kazickas-Saulius, buvo partizanų spaudos redaktorius. Jis leido laikraštėlius "Aukštaičių kova", "Laisvės šauklys", "Prie Rymančio rūpintojėlio". Saulius rašė labai gražius eilėraščius. Jo buvo nepaprastai gražus braižas. Aš visada norėdavau išmokti rašyti taip, kaip jis rašė. Leisdavo man mokytis spausdinti mašinėle. Dar atėjo Antanas Lapienis-Pempė. Gyveno Teofilis Limba-Sakalas ir Vytautas Guobužas-Viesulas. Prie mūsų šešių narių šeimos prisidėjo dar penki. Mama gamindavo maistą, o sesuo Monika skalbdavo rūbus ir ką reikėdavo pasiūdavo. Parašysiu porą Sauliuko eilėraščių. Jei būtų likęs gyvas, gal jis būtų antras Lietuvos Maironis, nes labai mylėjo Lietuvą. Sauliukas buvo nesveikas, mažo ūgio, kuprotas. Kai jį klausdavo, kodėl išėjęs į partizanus, atsakydavo: "Išgirdau Lietuvos žemę vaitojant ir išėjau broliams padėti". Jis mano vardo dienos proga parašė tokį sveikinimą:

Telydi laimės, džiaugsmo marios
Jūsų gyvenimo kelius.
Te globą teiks Jums Visagalis
Ir melsvas tėviškės dangus.

Te tamsios audros, žiaurūs vėjai
Jūsų jaunystės nepalies.
Ir skausmas, iš svetur atėjęs,
Nevarstys kenčiančios širdies.

Džiaukis jaunyste, skaičiaskruoste,
Žydėk kaip rožė lankoje,
Ir visko, ko tik širdis trokšta,
Jums linkim Vardo Dienoje.

Štai dar keli B.Kazicko-Sauliaus eilėraščiai (juos prisiminė mano sesuo Angelė):

Kai geltonos varpos lenkėsi prie kelio
Ir seklyčių durys vėrėsi plačiai, 
Vieškeliais dulkėtais nelauktai atslinko 
Iš rytų šalelės nekviesti svečiai.

Atviliojo juos čia mūsų krašto laimė,
Pilnos mūsų klėtys ir laukai žali.
Jų pavydžios akys žvilgėjo su baime,
Kaip gražiai gyvena gintaro šaly!

Niekas jų nelaukė, niekas nesutiko,
Nesodino meiliai už baltų stalų.
Kur tik jie užėjo, vargą ten paliko,
Ir akis užtemdė ilgesiu giliu.

Ramųjį lietuvį iš namų išvarė,
Darbu kurtą laimę pavogė iš čia,
Kad plačių vartelių jiems neatidarė,
Kad priešus išvyti ruošės paslapčia.

Nepatiko jiems čia senas lauko kryžius,
Nepatiko brolių skambanti daina. 
Gimto krašto laimę priešas pasiryžo 
Sutrypt ir sumindžiot koja purvina.

Vos tik jie užėjo, godą tuoj sumanė -
Iš rytų šalelės atslinkę svečiai -
Žiauriam devyngalviai nuotaką parvesti,
Nemuno šalelėj pauliot plačiai.

Lyg piršliai melagiai savo dvarą gyrė
Ir žadėjo saulę ant pečių parnešt,
Bet jų godžios akys mums vargelį skyrė,
Mūsų krašto kraitį troško išsivežt.

Daugelį suvarė jie už tamsių grotų,
Daugelį ištiko tremtinio dalia.
Lyg šalna piktoji tarp gėlių rasotų
Skynė tautos žiedus aštria dalgele.

Ir nutilo dainos plačiojoj žydrynėj,
Ašaros užtemdė motinų akis.
Priešų surakinta pančiais geležiniais
Skaudžiai sudejavo pavergta šalis.

* * *

Kai suklaupia pušys vakaro maldoje
Ir žiogelis miega tarp baltų žiedų,
Tylių ir bekraščių girių gilumoje
Pas tave, brangoji, mintimis skrendu.

Nežinau, ką veiki, sutemoms atplaukiant
Virš juodų arimų ir lygių laukų,
Gal benamių brolių prie vartelių lauki,
Gal pini svajones ilgesiu skaisčiu.

Girdžiu, kaip sapnuoja pašlaitėj žibutė,
Pasiklydęs paukštis grįžta į namus.
Kaip norėčiau šiandien su tavim pabūti,
Paklajot po brangius tėviškės laukus.

(...)
Bet aš sudūmojau girių gilumoje,
Apie tavo dalią pasaką pasekt.

Ištrauka iš baladės apie varną

Ir pamatė varnas kritusį varniuką
 Varpinės papėdėj, purvinam smėly.
Kai pamatė varnas, kad jau nebegyvas,
Varpinėn įskrido pro sausus medžius.

Sparnu apkabino storą varpo virvę,
Ir ją įsiūbavo sielvartu didžiu.
Ir pradėjo plaukti Nemunu į klonį,
Ir gyvent išėjo ten visa tauta.

Lietuva Tėvyne, mano brangus krašte,
Tu žiedais žydėjai skaisčiai ir gražiai, 
Ar tau nepabodo girios dalią nešti,
Po girias slapstytis, niekad neišeit?

***

Lietuvoje tamsu ir nyku.
Lapkritys. Siaučia vėjai įšėlę. 
Juk šį vakarą renkasi vėlės 
Parymot šalia kryžių prie kelio.

Neša sesės vainikus iš rūtų,
Puošia kapą mamos, tėvo, brolio,
Ir žvakelės jiems vakaro rūke 
Mena Kristaus bažnyčios altorius.

Kas papuoš tavo kapą, o broli,
Žalių girių tankmėj kur sukniubęs? 
Neateis, neapverks likę toliuos, 
Senos motinos gedulo rūbuos.

Tavo broliai- pilkieji klajūnai
Dar iš miško negrįžo namolio.
Ir kraujas ant gatvių nedžiūna,
Laisvės rūmas dar slepiasi toliuos.

Žiema, kai gyveno pas mus partizanai, buvo labai gili ir šalta. Išeidavo jie retai. Laukė pavasario. Sakė - kai sužaliuos miškai, visai vasarai išeisią į svečius.

Tą žiemą įvyko partizanų Balio Zabulionio-Šarūno ir Angelės Petronytės iš Plepiškių kaimo sutuoktuvės. Jų namuose buvo bunkeris, kuriame slapstėsi Jakštonis-Vytenis, Šarūnas ir Elytė Tylaitė-Gražina. Taip pat susituokė ir Jonas Bartašius-Saulius su Gečionių mokyklos mokytoja Zose Girniūte. Šių abiejų bunkerių partizanai svečiuodavosi pas mus, todėl mūsų partizanai buvo pakviesti Į vestuves. Išsivalė batus, švariai apsirengė ir išėjo į Sauliaus vestuves. Rašau todėl, kad tada labai daug žmonių smerkė, ypač Angelę Petronytę. nes ji nuo Šarūno susilaukė sūnaus. Dabar jos nebėra gyvos, bet Šarūno sūnus jau suaugęs, tikriausiai ir dabar nešioja motinos pavardę. Tada ji negalėjo niekam įrodyti, kad prieš Dievą yra teisėta Šarūno žmona, o juos sutuokęs kunigas ir pats buvo vestuvėse.

... Dieną beveik visą laiką mūsų partizanai būdavo viršuje ir per langus stebėdavo vieškelį. Pamatę juo einant kareivius ar skrebus, palengva įlįsdavo į bunkerį. Siaubas visą laiką vaikščiodavo po pirkią ir be galo daug kalbėdavo. Buvo linksmas, beveik visada geros nuotaikos. Sakalas - aukštas, stambokas, beveik visada tylėdavo. Studijuodavo lietuvių kalbos žodyną, kirčiavimą ir klausdavo Siaubo ir Sauliaus, kaip taisyklingai tarti tą ar kitą žodį. Saulius visą laiką mėgo sėdėti prie lango ir žiūrėti į laukus, vieškelį. Nežinia, ką jis galvodavo, gal kūrė eilėraščius. Antanas

Lapienis-Pempė - aukštas, stambokas, taip pat tylus, ramaus būdo, beveik visą laiką vaikščiodavo po pirkią. Inteligentiškas. Man jis tada atrodė gal 35-40 metų, labai simpatingas, gražus žmogus. Vytautas Guobužas-Viesulas, vienas iš keturių brolių partizanų, mėgdavo tiesiog bėgioti iš vieno kambario galo į kitą, visada buvo geros nuotaikos. Jo broliai Šaulys, Girėnas, Šamas, taip pat ir tėvas buvo jau žuvę. Jis sakydavo, kad išliksiąs gyvas: "Nejaugi Dievas nepaliks iš šeimos nė vieno gyvo?"

Atėjo pavasaris, bet labai nelaimingas. Vienas po kito buvo surasti bunkeriai. Pirmas - Plepiškių kaime pas Petronienę. Žuvo Šarūnas, Vytenis ir Elytė Tylaitė-Gražina. Petronienė buvo suimta ir nuteista 25-eriems

□ Vytautas Guobužas-Viesulas ir Bronius Mozūra- Kunotas

metams lagerio. Po kelių savaičių surastas Kirvio bunkeris, kuri vadino "Amerika" Bunkeris buvo Vosyliškių kaime pas Sriubus. Žuvo Vincas Laucius-Kirvis, Zabulionis-Plienius, Jonas Bartašius-Saulius ir jo žmona Zosė Girniūtė. Šeimininkas Sriubas su žmona buvo suimti. Mūsų partizanai buvo išėję laukan, ir stovėdami gale namo, girdėjo šaudant ir matė kylančius dūmus. Jie buvo įsitikinę, kad surastas Kirvio bunkeris, labai, labai sielojosi ir suko galvas, kas galėjo tuos bunkerius išduoti. Terpežerių kaime pas Bronių Petronį, kuris vėliau žuvo su mūsų tėčiu, buvo surastas tuščias Pempės bunkeris.

Partizanai pas mus gyveno neilgai. 1950 m. balandžio 12 d., labai anksti rytą, mūsų namus apsupo čekistai, skrebai ir kareiviai. Namuose buvo tik vyresnioji sesuo Monika ir mama. Tėvukas buvo išvažiavęs į turgų, brolis išėjęs j mokyklą, jaunesnioji sesuo mokėsi Utenos gimnazijoje - ten ir gyveno, o aš buvau Labeikių mokykloje. Bunkeryje buvo vienas Sauliukas - kiti išėję į svečius. Sauliukas nėjo todėl, kad jam buvo sunku su kitais suspėti.

Anksti rytą kareiviai supuolė į trobą ir ėmė reikalauti, kad pasakytų, kur mūsų namuose yra bunkeris. Sesuo Monika ėmė juokauti:

- Iš kurgi pas mus gali būti bunkeris?..

Bet tuojau įsitikino, kad tai ne juokai. Gal jie ir nežinojo, kur įrengtas bunkeris, bet kad jis yra - žinojo tikrai. Liepė seseriai klojime iš vieno prėslo šiaudus perkrauti į kitą. Pamatę, kad ji tai daro be baimės, liepė liautis. Labai ilgai kasinėjo apie namo pamatus ir prie prieangio kampo aptiko ventiliacijos angą. Šovė į ją, o dūmai išėjo per įėjimą. Nugriovė kampą krosnies. Sauliukas, supratęs, kad bunkeris surastas, nusišovė. Seseriai liepė jį ištraukti. Ji maniusi, kad ras Saulių gyvą ir paprašysianti paslaugos mirti kartu, bet jis jau buvo miręs. Lempa buvo užgesusi. Ji rankomis užčiuopė kraują ir, supratusi kas atsitiko, iššoko Į viršų, bet buvo įgrūsta atgal. Kaip ištraukė Sauliuką - ir šiandien ji neprisimena. Niekas, kam taip nebuvo atsitikę, nesupras, kaip buvo baisu tą dieną mūsų namuose. Laimė, kad ne visi partizanai ten buvo.

Seserį išvežė su Sauliumi, o mamą paliko namuose, kol sugrįš tėvas ir kiti partizanai. Maistas ir geresni rūbai iš namų buvo išvogti. Sunku įsivaizduoti, ką išgyveno tomis valandomis mama.

Kitą naktį grįžo Siaubas ir Sakalas. Jau būdami netoli namų, sustojo apsižiūrėti ir pamatė, kad lyg kas sujudėjo prie namo, ir tuo momentu į juos pradėjo šaudyti. Sakalui peršovė koją. Kaimynai pasakojo, kad nuo raketų buvę visur šviesu. Siaubas nepaliko Sakalo ir ištempė jį gyvą. Kodėl? Tik jis pats galėtų tai pasakyti. Siaubas yra gyvas ir šiandien gyvena Vilniuje. Tuo metu jis jau dirbo saugumui, ir tik vėliau sužinojome, kad buvo baisus išdavikas, o tada laikėme jį partizanų vadu, gerbėme ir mylėjome.

Mama turbūt tą naktį gavo širdies ligą, nuo kurios ir mirė 1980 m.

Grįžusi iš lagerio, ji pasakojo, kad po naktinio šaudymo, kai išaušo rytas, buvo nepaprastai laiminga, kad kartu su ja neveža nė vieno negyvo.

Daug tave kankino,
Daug skriaudų pridarė,
Rūbu kasdieniniu
Iš namų išvarė.

(Partizanų daina)

Mamą ir seserį nuteisė po 25-erius metus lagerio.

Mane suėmė pirmą dieną. Atlėkė į mokyklą ir pakišo nuotraukas. Nuotraukos buvo iš bunkerio, ir aš viską supratau, tik nežinojau, kas iš mūsų šeimos suimtas. O gal visi sušaudyti ?

Nuvežė mane į Utenos saugumo rūsį. Po kelių tardymų paleido. Aš buvau prisipažinusi, kad žinojau, jog namuose yra bunkeris.

Kai grįžau iš lagerio ir susitikau Siaubą Vilniuje, jis sakė, kad ne jis išdavęs mūsų bunkerį, kad jo buvo užplanuota pas mus išgyventi iki pabaigos. Aišku, mes manėme, kad iki Laisvės, o jis galvojo - kol neliks nė vieno partizano. Gal ir tiesa, kad ne jis išdavė, nes užpuolė tada, kai bunkeryje buvo vienas Saulius — artimiausias Siaubo draugas. Bet gal išdavikai draugų neturi?

Kai mane paleido, turėdavau kasdien iš mokyklos pareiti namo pašerti ir pagirdyti gyvulius. Praeidama pro namą, žiūrėdavau į langą, nes vis atrodė, kad prie lango sėdi Saulius. Mokslo metus davė pabaigti.

Sesuo Angelė turėjo palikti gimnaziją, nes neturėjome maisto ir kuo už butą užmokėti. Be to, reikėjo maistą vežti į kalėjimą.

Dieną būdavome prie namų, ką nors dirbdavome, o nakvoti eidavome į Velikūnų kaimą pas dėdę Joną Stašaitį. Ten duodavo mums vakarienę ir patalynę. Mes labai, labai dėkingos už tai dėdei ir jo žmonai. Žmonės, kurie tuo metu mums padėjo, labai rizikavo. Mes buvome "banditų" šeima.

Tėvukas namo negrįžo, slapstėsi. Gretimo kaimo žmonės jį maitino. Labai sielojosi dėl to, kas atsitiko namuose. Plaukai pražilo per vieną naktį. Kai pasveiko Sakalo koja, atėjo mūsų partizanai ir susiieškojo tėtį. Naktimis jis nakvodavo Baltenių raiste, po egle, pasiklojęs šiaudų. Buvo dar šalta. Vienam žmogui su savo mintimis galima išprotėti.

Radę jį, partizanai to raisto saloje iškasė bunkeri. Vieta buvo graži. Jau buvo vasara. Partizanai čia daugiausia ir laikėsi tik retkarčiais išeidami. Tėvukui buvo jau nenuobodu. Mes lankydavomės šeštadieniais arba sekmadieniais. Bunkeris buvo gerai užmaskuotas.

Bunkerio šeimininkas garantavo, kad į raistą rusai nosies nekiš, nes raistas labai klaidus ir didelis. Vasarą toje raisto saloje buvo labai gražu.

Po kiek laiko į tėvuko bunkerį atvedė iš Terpežerio kaimo Bronių Petronį. Jis buvo partizano Antano Lapienio-Pempės bunkerio šeimininkas. Suėmę Petronį labai kankino, nes pas ji bunkeris buvo rastas tuščias ir Pempė dar buvo nežuvęs. Paleidę po kiek laiko vėl atvažiavo suimti, bet jis suspėjo iš namų išbėgti. Ruskiai ėmė šaudyti. Buvo sužeistas į ranką. Pasakojo, kad nebūtų išlikęs gyvas, bet pasislėpė nendrėse. Petronio namus aplinkui supo Rubikių ežeras. Kareiviai sekė pėdomis, bet, laimei, nendrėse gulėjo karvė. Priėję iki jos, nusikeikė ir grižo atgal. Taip tuo kartu jo nesurado. Petronis prašė, kad partizanai duotų jam granatą. Su ja galis sėdėti ir prie miestelio - daugiau gyvas nepasiduosiąs. Granatą davė Siaubas. 1950 m. liepos 16-17 naktį jis atvedė prie bunkerio ir enkavedistus. Tėtis ir Petronis bunkeryje susisprogdino. Sakoma, kad tam, kuris sprogdina granatą, nusikerta ranka. Ranka buvo nukirsta tėčiui. Jų sudraskytus kūnus iš raisto ištempė arkliais. Į Leliūnų miestelį išvežė ūkininkas Juodzevičius. Jo namai buvo arčiausiai bunkerio.

Po kiek laiko visą Juodzevičių šeimą išvežė į Sibirą. Siaubas žinojo, kad šis žmogus juos visus maitino.

Taip 1950 m. liepos 17 d. du ūkininkai, kurie slėpė partizanus ir juos maitino, o dabar partizanai, gulėjo Leliūnų miestelyje prie skrebyno. Tėčio slapyvardis buvo Kapitonas.

Liepos 16-17 naktį mes su seseria Angele nakvojome Velikūnų kaime pas dėdę. Girdėjome šaudymą ir sprogimą, bet negalėjome patikėti, kad jau viskas, kad daugiau niekada nebebėgsime tėčio aplankyti ir niekada nebesusitiksime.

Į miestelį atsisveikinti nėjome - bijojome pamatyti sudraskytus kūnus. Skrebukai abu žuvusius pažino. Laukėme suėmimo, bet mūsų niekas nekliudė.

Atveš mane į miestą,
Ant gatvės paguldys.
Tu neiki ir neverki,
Nes jie tave tardys.

(Partizanų daina)

Nuo to laiko labai bijau šaudymo garso. Tas baisus garsas mane lydės iki mirties.

Prisimenu, 1949 m., vėlai rudenį, pradėjo varyti į kolūkius. Buvo susirinkimas. Visi žmonės šaukė, barėsi, įrodinėjo, kad į kolūkius neis.

Išeidami iš namų partizanai tėvukui pasakė: "Šeimininke, jei labai spaus - pasirašyk".

Po tėvuko žuvimo kaimynai prisiminė, kad susirinkimo metu jis sėdėjo pačiame gryčios gale ant suolo, tylėjo ir žiūrėdamas kažkur į tolį šypsojosi. Turbūt jo širdis jautė, kad nereikės dirbti kolūkyje. Jis buvo labai ramaus ir taikaus būdo. Neteko jam dirbti kolūkyje - jis žuvo gindamas Lietuvą nuo kolūkių ir kitokios mus užplūdusios bjaurasties, kaip ir tūkstančiai Lietuvos sūnų-partizanų, nesusitaikiusių su okupantų prievarta.

Grįžusi iš lagerio, Vilniuje sutikau Siaubą. Paklausiau, kodėl jis išdavė mano tėvą. Žiūrėdamas linksmai man į akis pasakė: "Aš siūliau jam pasą svetima pavarde, kad galėtų kur nors pasislėpti, - atsisakė; todėl ir išdaviau. Ką turėjau daryti?"

Po mūsų bunkerio likvidavimo mes su seseria Angele kartą dirbome lauke. Laiškanešė atnešė man laišką. Laiškas buvo išsiųstas iš Utenos, rašytas ranka. Tekstą prisimenu ir šiandien:

"Jeigu Jūs esate lietuvė ir mylite savo Tėvynę ir artimuosius, perduokite partizanams, kad jų tarpe yra išdavikas Dūmas, kuris išdavinėja bolševikams žmones, partizanus, o tame tarpe ir jus."

Laišką atidaviau partizanams, dar buvo gyvas tėtis. Jie prie bunkerio kūreno laužą. Sakalas tą laišką sudegino. Pasakė, kad tai saugumo provokacija. Dūmas - tikras, garantuotas partizanas. Sakė: "Ateis enkavedistai ir reikalaus pasakyti, kur padėjai tą laišką". Bet šito laiško niekas nereikalavo. Turbūt buvo geras žmogus, norėjo perspėti mus visus, kad mūsų tarpe yra išdavikas, bet ne Dūmas, o Siaubas. O gal norėjo nukreipti dėmesį nuo Siaubo?

Po tėvelio mirties partizanai kurį laiką nesirodė... Bet vieną kartą apsistojo netoli mūsų namų Degime (taip buvo vadinamas išdegęs ir naujai ataugęs miško plotas). Strazdiškių raisto pakraštys - dažna partizanų stovyklavimo vieta. Šioje vietoje juos maitino ir viskuo padėjo Bronė Strazdaitė iš Strazdiškių kaimo. Tai nuostabiai drąsi partizanų rėmėja. Ji padėjo tol, kol buvo gyvas bent vienas mūsų krašto partizanas. Pasiėmusi krepšį, lyg eidama pas gyvulius, nešdavo jiems valgyti. Strazdaitė ir pasakė, kad yra atėję mūsų partizanai ir laukia, kad mes ateitume. Labai nori su mumis pasikalbėti. Nuėjau aš viena. Pamatę mane ateinant, jie visi pakilo ir atėjo manęs pasitikti. Jų veiduose mačiau nepaprastą skausmą ir pradėjau verkti. Visi iš eilės ėjo ir bučiavo mane, reikšdami užuojautą. Buvau juodais gedulo rūbais. Sakalas visą laiką dejavo, kodėl taip žiauriai turėjo atsitikti su mūsų šeima, kodėl taip anksti turėjo mirti mūsų tėvas. Tarp jų nebuvo tik Siaubo.

Mūsų tėvukas Bronislovas Tyla-Kapitonas iš Baltaniškių kaimo, žuvo, turėdamas 43-ejus metus (g. 1907 m.), o Bronislovas Petronis iš Terpežerių kaimo buvo gyvenęs vos 29-erius metus. Kur užkasti, sužinojome iš vieno skrebo brolio. Už tai mes turėjome jam duoti grūdų. Susitarėme su Petroniene, kad broliai perkels lavonus ir palaidos Leliūnų kapinėse, nes jie buvo užkasti už kapinių tvoros. Tai padaryti reikėjo naktį. Už partizanus negalima buvo laikyti mišių, negalima už jų vėles skambinti varpais, o tuo labiau palaidoti kapinėse. Kas tai darė - labai rizikavo.

Tėvelio ranką bukeryje surado sesuo Angelė su dėdiene Ona Stašaitiene, įdėjo į dėžutę ir palaidojo Velikūnų kaimo kapinėse. Buvo, atrodo, 1950 m. liepos mėnesio pabaiga, labai gražus oras. Aš iškastą dėžutę su tėvuko ranka įsidėjau į maišelį ir išėjau į Terpežerius. Eidama nieko aplinkui nemačiau, nejaučiau gamtos grožio, nepaprastai skaudėjo širdį. Prisiminus tą dieną, po daugelio metų nukrečia šiurpas. Eidama su maišeliu ant pečių, prisiekiau pati sau neapkęsti rusų ir čekistų iki mirties. Kiek galėsiu padėti likusiems partizanams. Partizanai iš manęs priesaikos niekada nereikalavo - tikėjo manimi.

Pasakykite, gerieji žmonės, ką išgyveno partizanų motinos, kai jų vaikai gulėdavo kraujo klanuose miestelių gatvėse. Jų širdys plyšdavo iš skausmo, ir jos neturėdavo kam pasiguosti. Ne viena, kryžkelėje apkabinusi kryžių, šaukdavosi Aukščiausiojo pagalbos.

Naktį su Petroniene iš Terpežerių nuėjome į jos gimtuosius namus.

Jos broliai, kurie palaidojo žuvusius, parodė tą vietą kapinėse. Ten buvo palaidota ir tėvuko ranka.

Ko gi tu sustojai, ko susidūmojai -
Aukštuos klevo vartuos, mylima sesele?
Vakaro jau skaros pievas apvyniojo 
Ir ant upių miglos sruogomis nugulę.

Ko gi tu sustojai, ko tau ašarėlė
Iš akių sužibus pamažu nurieda?
Ar nuo žvarbių vėtrų nebeprisikėlė
Po langu palūžęs bijūnėlio žiedas.

Kai nakties vėsumas pumpurus užvožia,
Kviečia padainuoti jaunatvę pas klėtį, 
Tavyje pabunda tolimieji žodžiai, 
Kažkada sakyti, kažkada kalbėti...

Ir jautei tu, broli, pūtė šiaurūs vėjai,
Jautėm grėsmę, sunkūs debesys kai plaukia,
Vienąkart išėjo nieko nesuvokęs,
Plieno žagrė liko vagoje ant lauko.

Tau jis pažadėjo vėl atgal sugrįžti,
Kada žiedais juokias žaliasai gegužis,
Kada suboluoja tėvo sode vyšnios 
Ir džiaugsmu apsvaigę upeliukai ūžia.

O paskui regėjai, dienos kad praeina,
Tartum debesėliai ant dangaus mėlynės. 
O aplink skambėjo svetimųjų dainos, 
Svetimųjų kojos takelius išmynę.

Trečią kartų tirpo ant upelių ledas,
Visa žemė jautė atgimimą didį.
Pro seklyčios langą, kai staklelės klega,
Tu dažnai žiūrėjai vyšnios ar nežydi.

Balo plonos drobės pievoje išklotos,
Ir kaip drobės balo lieknos vyšnios soduos.
Skarele tu šluostei langų aprasotą 
Buvo dienos niūrios, buvo naktys juodos.

Krito žiedlapėliai, šakas vėjai lankstė.
Nežinia laukimo, linko, ūžė girios.
Na, ir užkukavo rytmetėlį ankstų
Tau raiba gegutė, kad brolelis mirė.

Sidabriniai lietūs ilgesiu nulijo,
Ir matei, kaip žaros vakaruose dega.
Viduryje lauko žagrė surūdijo.
Kas užbaigs pradėtą, neužbaigtą vagą?

Kas akis užspaudė, kaktų pabučiavo,
Kas nušluostė kraują nuo jo mielo veido?
Sutemos raudojo, sutemos lingavo, 
Žvaigždės prie jo kūno melstis nusileido.

Ir mąstei, sesyte: kam gi audei drobes?
Kam rietimai guli skrynioj suvynioti?
Kad net skepetaitę nuo galvos nugobus,
Brolio pusės kojų negali apkloti.

(Partizanų daina)

Artėjant rudeniui, grįžome gyventi į namus. Namuose buvo labai nejauku. Iš didelės šeimos likome trise. Gyvenome sunkiai. Neturėjome kuo apsirengti-viskas buvo išvogta. Bet mums buvo nesvarbu, kaip atrodėme. Man tada buvo 20, sesei 17, o broliui 13 metų.

Vos tik grižus į namus, pradėjo vėl lankytis partizanai. Jie juokaudavo, kad kai medžiotojas iškelia iš guolio žvėrį, tai jis apibėgęs sugrįžta atgal pažiūrėti, kas jam sudrumstė ramybę. Sakė, taip daro ir partizanai, ir ruskiai tai žino. Mes prašydavome, kad jie nevaikščiotų į mūsų namus, bet jie neklausė. Niekada nepraeidavo pro šalį.

Nepraeidavo skrebai ir kareiviai. Naktimis į visus langus šviesdavo jų žibintuvėliai, baisus trenksmas į duris. Išsigandę šokdavome iš miego, įleisdavome į vidų. Jie ieškodavo "banditų", liepdavo pasakyti, kur jie slapstosi. Mane, kaip vyresnę, varydavo pirma savęs į klojimų, į tvartus. Aš eidavau drąsiai, nes žinojau, kad nieko nėra. Dažnai mūsų sodybą laikydavo apsupę iš tolo. Kaimynai matydavo, kai rytą pasikėlęs didelis pulkas grįždavo į Leliūnus ir mums pasakydavo. Artimiausias kaimynas buvo Rapolas Baltakis. Labai geri žmonės. Nors labai bijodavo, bet viskuo padėdavo. Brolis dažnai su jų vaikais rengdavo pamokas, ten maitindavosi ir net nakvodavo. Vieną dieną nuėjome pas juos susimalti grūdų. Per langą pamatėme nuo Leliūnų ateinant labai didelį pulką kareivių ir skrebų. Labai daug iš jų nešėsi kulkosvaidžius. Mes su seseria taip ir sustingome. Žinojome, kad vis tiek nepraeis pro mūsų namus. Baltakienė ėmė prašyti, kad eitume namo. Sako, kad mūsų neradę namie, ateisią pas juos ieškoti. Mes prižadėjome, kai tik pamatysime sukant į kiemą, tuojau išeiti ir eiti namo. Be tą kartą Dievas pranešė pro šalį, ir jie į mūsų namus neužėjo.

1950 m. rudenį į mūsų namus sugužėjo didelis pulkas kareivių. Aišku, ieškojo partizanų. Išsivedė mane į kiemą ir pasakė, kad, kai sutems, niekam nematant, aš turiu ateiti į Leliūnų miestelį. Buvo labai tamsus rudens vakaras. Išsiruošiau. Kuo arčiau buvo miestelis, tuo smarkiau daužėsi širdis. Žiūrėjau į apšviestus namų langus ir pavydėjau, kad ten ramu, šilta, žmonės vakarieniauja. Nežinojau, dėl ko liepė ateiti, kas manęs laukė. Prie miestelio sustojau, persižegnojau. Nori nenori, reikėjo eiti į skrebų būstinę.

Sutiko mane labai maloniai. Kalbėjo apie šį bei tą. Po tokių malonių kalbų ėmė reikalauti, kad aš užsiverbuočiau, būčiau išdavike, išdavinėčiau partizanus. Žadėjo aukso kalnus, gerą darbą, gerą atlyginimą ir t.t.., ir t.t. Aš sakiau, kad labai norėčiau jiems padėti, bet kad nieko nežinau. Partizanų nuo tada, kai namuose surado bunkerį, nesu mačiusi. Jie nuo manęs neatstojo pusę nakties. Sakė, jeigu aš nežinau, tai jie man padės surasti, tik reikia pasirašyti, kad aš turiu gerų norų su jais bendradarbiauti. Pasakiau: "Darykite ką norite, nieko nežinau ir nieko nenoriu žinoti". Po ilgų įkalbinėjimų išleido namo. Ėjau tamsumoje ir dėkojau Dievui, kad šį kartą dar pasisekė ištrūkti. Buvau laiminga. Po to dar mėgino su manimi susitarti, bet nieko nepešė.

Partizanai pas mus užeidavo, bet užduočių beveik neduodavo. Sakė: "Gana, ir taip jau dviem išpirkom bilietus į Sibirą". Jie tikėjo, kad vis tiek turi išaušti Laisvės rytas. Kraujas ir ašaros neturi nueiti veltui. Taip guodė jie mus: "Pakentėkim, o tada susitiksime visi Laisvės rytą".


Susitiksim visi Laisvės rytą
Neužilgo Tėvynėj laisvoj.
Sužaliuos vėl šalelė nuvytus,
Palaužta nelygioj čia kovoj.

Daug pavasarių miškas skambėjo
Nuo trankių partizanų dainų.
Bus diena, šluostys vyrai suėję,
Vargo dulkes nuo savo veidų.

Gatve kaimo būrelis mažytis
Išdidžiai čia pro kryžių praeis.
Jiems gėlėms iš darželių ims lyti,
Sena motina vartuos išeis.

Ir užtrauks jie tada dainą smagią,
Jų trispalvės žydės atlapuos.
Išskaitys jų veiduose kaip dega,
Laisvės dienos ir žygiai kovos.

Kas už Laisvę seniai bus numiręs,
Tam garbė amžina, amžina...
Lietuva- mūsų žemė didvyrių,
Mūs gyvenimas- laisvės kova.

(Partizanų daina)

Mes dar turėjome labai geras drauges Aldoną ir Jadvygą Bražionytes, gyvenančias Subačių kaime. Sekmadienio vakarais pašerdavome gyvulius ir išbėgdavome pas jas. Ten buvo labai jauku ir gera. Kai išgirsdavo, kad bus žmonių vežimas į Sibirą, tuojau atbėgdavo pas mus ir vesdavosi pas save. Žiemos vakarais, kai kieme stūgaudavo vėjas (o tada žiemos būdavo labai šaltos), mes visos sėdėdavome ant kaimiškos krosnies, ir atrodydavo, kad pasislėpusios nuo visų baisybių, kad čia niekas mūsų nesuras.

Jų tėvas Vincas Bražionis buvo nuoširdus žmogus. Vaišindavo mus kuo turėdami, nors patys buvo neturtingi. Dalijosi paskutiniu duonos kąsneliu. Šiandien, po tiek daug metų, norisi nulenkti galvą prieš šiuos žmones ir jiems padėkoti.

1951 m. pavasarį sugalvojau ieškoti darbo. Trūko apavo, apsirengimo ir broli reikėjo aprengti - leidome į mokyklą. Sužinojau, kad kažkokiame kolūkyje galima gauti sąskaitininkės vietą. Sakė, kad gal nesužinos, iš kokios aš šeimos. Išsiruošiau pas pažįstamą, kuris žadėjo rekomenduoti, bet jo namuose neradau. Ėjau atgal tiesiai, kad būtų arčiau. Atėjusi į savo kaimą prie Kazio Šaltenio namų, toliau nebegalėjau eiti, nes buvo ištvinę upeliukai. Užėjau i trobą paprašyti kokios lentos. Už stalo pamačiau sėdinčią nepažįstamą merginą, o prie jos gulėjo prisiuvinėtų emblemų, kurias nešiodavo ant rankovių partizanai. Aš lyg nieko nepastebėjusi, ruošiausi greitai išeiti. Šeimininkė mane sulaikė ir supažindino. Tai buvo nuo Kiauneliškio ar Švenčionėlių ryšininkė Janina Vosyliūtė-Kaladėlė. Po to ji kiekvieną vakarą, vilkėdama ilgu šeimininkės sijonu, atbėgdavo pas mus. Ji pasakodavo apie savo kraštą ir partizanus. Vieną kartą nuėjusi jos aplankyti, radau beverkiančią. Sakė, kad labai serganti, nebegali net nosinės išsiskalbti. Baisi bėda svetimame krašte, kai negali kreiptis į gydytoją. Sakė, kad jos krašto visi partizanai žuvo, o dabar ji esanti tik našta partizanams, kuriems nieko gero nepadarė.

Tą 1951 m. pavasarį, atrodo, kad balandžio 5 d., Aknystėlių kaime žuvo mūsų partizanai Sakalas, Vaišvila ir Pempė. Dar neseniai Sakalas įkalbinėjo mane, kad neičiau dirbti. Sakė: "Aš žinau, kad sunku, bet dar palūkėk - tikrai greit bus Laisvė". Galbūt jie tvirtai tikėjo Laisve, o gal tik mane ramino. Iš mūsų partizanų liko Siaubas ir Viesulas.

Jei aš mokėčiau aprašyti, norėčiau pasakyti, kad šiandien žmonės suprastų, kaip jie laukė Laisvės. Buvo vienas vienintelis troškimas su kiekvienu širdies tvinksniu. Jei ne Laisvė, tai mirtis. O juk niekas nenorėjo mirti. Prisimenu, Saulius pasakojo, kad jie buvo apsupti Šimonių girioje. Sakė, kad per penkias minutes prieš mirtį visas gyvenimas atmintyje prabėga, kaip kino ekrane.

O mirti reikėjo. Sudegė partizanai Tėvynės meilėje kaip Margirio pilyje. Dabar didieji politikai aiškina, kad jei ne mes, nebūtų buvę Lietuvos nepriklausomybės. Jie baigė mokslus, išlavino liežuvius, todėl ir užima šiltas kėdes. O kurie savo krauju nuplovė miestų ir miestelių gatves, išbraidė Sibiro platybes, kentė badą, utėles, kurie atidavė savo jaunystę, mokslą ir brangiausią turtą - gyvybę, tų nepriklausomoje Lietuvoje niekas neprisimena. Labai teisingai rašė Jurgis Urbonas-Lakštutis: "... Ir tada atsiras daug balsingų herojų, kurie trokš pinigų ir dvarų".

Bet nuklydau, nebaigiau rašyti apie ryšininkę Kaladėlę. Pasidarius visai blogai, ją nutarė vežti į Kauną, į ligoninę. Išvažiuodama nutarė atsisveikinti su tėvais. Ryšininkė Elena Kerpiškytė iš Aknystėlių kaimo atvedė Janinos motiną iki mūsų namų, o kad toliau nieko nežinotų, turėjau aš nuvesti ją pas Janinos šeimininkus. Atėjo atsisveikinti partizanai Viesulas ir Gaidelis, taip pat ir mes su sese Angele. Į Kauną išvežė ryšininkė Vanda Kerpiškytė. Ligoninėje MVD labai greitai ją surado, bet kadangi buvo visai silpna - jai buvo atvira džiova, tardyti neėmė. Janina Vosyliūtė-Kaladėlė ligoninėje mirė.

Suimtai ryšininkei

(...)
Ir skamba ausyse svajingai,
Žodžiai tie, kai tada, palydėjus miškan,
Kad linkėjai- laimingai, laimingai...

Laimę mojai ranka mums, sesute, tačiau,
Laimužės pačiai neužteko.
Mirga žvaigždės nakčia nesvetingo dangaus
Ir viesulai pasakas seka.

Gal mirties patale guli,
Ir jau lūpos sustingo
Dar bando broliukams miške
Ištarti "laimingai, laimingai...”

Nebevaikščioti tau tėviškėlės keliais,
Nebematyti jau motinos veido.
Nebemylėti daugiau- palaužta tu gėlė,
Gyventi vos tik išsiskleidus.

Nors likimo žiauraus pragaištinga šalna
Pakando auksines svajones,
Atminimų žieduos nenuvys niekados
Gėlė tėviškėlės dirvonų.

Šnarės vėl gėlės apšarmotos,
Sustaugs vidurnakčiais vilkai.
Tave atskyrė šaltos grotos,
Už jų tu karžyge likai.

J. Urbonas- Lakštutis

Dabar apie Janinos Vosyliūtės partizanus. Siaubas po tėvuko mirties dingo iš mūsų krašto. Sakė, kaip vadas, kad turi lankyti partizanus per visą Lietuvą. Apsigyveno kažkur Švenčionėlių krašte. Ten turbūt buvo Putino būrio partizanai, nes Janina dažnai minėjo Putiną. O kadangi Siaubas buvo užverbuotas Vilniaus saugumo ir ištikimai jam dirbo, tai vykdė užduotis iššnipinėti visus Lietuvos kampelius. Jam lai puikiausiai sekėsi. Niekas neįtarė, mylėjo, kaip savo vadą ir brolį.

1951 m. pavasarį, per šv.Juozapą, t.y. apie kovo 19 d., kažkur apie Švenčionėlius, Kaltanėnus, Kiauneliškį žuvo daug partizanų. Juos išdavė tikriausiai Siaubas, nes su šiais partizanais gyveno. Po mūšio gyvi liko tik trys. Žmonės matė, kaip jie važiavo purvini per kaimą. Visus negyvus atvežė ir pametė Utenos saugumo kieme.

Po kiek laiko po to įvykio, vieną naktį, atbėgo kaimynų duktė ir pasakė, kad pas juos yra atėjęs Siaubas ir Henrikas Riškulys-Liūtas. Jie

□ Nežinomas partizanas, Gintvydis(sl.) (buvę mokytojas, žuvęs 1951 03 19 prie Kiauneliškio), Vytautas Guobužas-Viesulas, Bronius Kalytis-Siaubas (išdavikas, MGB provokatorius) ir Liepsna(sl.)

liepė pakviesti mane. Nuėjau. Siaubas man pasakojo apie tą įvyki. Sakė, kad ruskiai apsupo partizanų gyvenamąją vietą keliais žiedais. Buvo labai šlapia, tirpo sniegas, eiti buvo be galo sunku. Bet reikėjo prasiveržti. Gintvydis nešėsi ant pečių maišą dokumentų ir rašomąją mašinėlę. Atsigręžęs Siaubui pasakęs: "Tai ką, bėgame, ruskiai mus užpuolė". Siaubas dokumentus ir mašinėlę įsakęs įmesti Į ežerą. Kareiviai buvę baltai apsirengę, gulėjo ant sniego. Jų buvo begalės, knibždėte knibždėjo. Siaubas, kaip geras vadas, vedė visus jaunuolyno link, kur tikėtasi prasiveržti. Bet ta operacija Vilniuje gal buvo detaliai aptarta ir buvo sutarta, kur jis turėjo juos vesti. Priartėjus prie jaunuolyno, įsakęs:

- Vyrai, į jaunuolyną!

Iš jaunuolyno nepakilo nė vienas. Liko tik trys, kurie turėjo likti.

Tada Siaubas atrodė labai blogai. Jo veidas buvo vaškinis. Išduoti savo draugus ir matyti sušaudytus! Nors turbūt buvo pripratęs prie to, bet gal sąžinė buvo ne visai užmigusi. Vis pasakojo man apie juos. Nors tų partizanų nebuvau mačiusi, bet iš pasakojimo atrodė, kad juos visus gerai pažįstu. Vėliau Siaubas rodė jų nuotraukas. Aiškino, kurio koks slapyvardis. Sakė, kad ten jie gyveno ne po žemėmis, o turėjo pasistatę trobelę. Taip žuvo tame krašte paskutiniai partizanai. Pasakojo, kad žuvo devyniolika. Kas tiksliai žino, galės mane pataisyti.

Iš mūsų partizanų liko tik Viesulas ir Siaubas. Siaubas klajojo po Lietuvą ir retai kada būdavo mūsų krašte. Viesulas laikėsi kažkur nelabai toli, todėl užeidavo labai dažnai. Ateidavo dienos metu ir naktį. Jei būdavo netoli mūsų namų, niekada nepraeidavo. Kartais prasėdėdavome prieangyje (jei buvo vasara) visą naktį - prakalbėdavome. Ruskiai ir skrebai sekė mūsų namus, bet, ačiū Dievui, prie namų nesusidūrė. Kas minutę mus tykojo mirtis. Siaubas irgi žinojo, kad partizanai pas mus užeina. Nuo jo nieko neslėpdavome, kadangi nežinojome, kad išdavikas.

Su Viesulu pradėjo ateiti Algirdas Varnas-Gaidelis, Antanas Morkūnas-Jaunutis, jo brolis Bronius Morkūnas-Diemedis, o dar vėliau Bronius Mozūra-Kunotas.

Kai būdavo mūsų krašte, užeidavo ir Siaubas. Prisimenu, vieną kartą atėjo su Diemedėliu. Išbuvo visą naktį. Neturėjo kur eiti, todėl išbuvo mūsų krūmuose dar ir visą dieną. Nešdavau valgyti. O jie abu dainuodavo. Abiejų buvo gražūs balsai, gerai sutardavo. Klausydavausi jų dainos, ir mums visiems atrodė, kad aplinkui nebėra baisaus skausmo, nebėra mus tykančios mirties, ir laisvi žaliuoja Lietuvos laukai ir miškai. Aš noriu prisiminti Siaubą toki, koks jis tada buvo — partizanų vadą. Deja, jis jau tada buvo išdavikas ir troško mūsų mirties.

1951 m. rugpjūčio 25 d. Degime apsistojo partizanai. Man buvo duota užduotis nueiti i Aknystėlių kaimą pas Kerpiškytes ir parnešti Siaubui laišką. Sugrįžusi su seseria Angele nuėjome pas juos į svečius ir atidaviau laišką. Mus supažindino su partizanais, kurie buvo atėję pas mūsiškius į svečius. Tai buvo Henrikas Riškulys-Liūtas, Tauras, Atlantas, Apacenka-Viesuliukas, Nemunas. Tą dieną Degime buvo susirinkęs nemažas pulkas partizanų, ryšininkų ir rėmėjų. Buvo smagu. Siaubas man rodė daug daug partizanų nuotraukų. Ir man asmeniškai vieną dovanojo. Nusifotografavęs vienas. Buvo nuotraukų, kaip jis apmoko jaunuosius partizanus. Vakare išsiskirstėme savais keliais.

□ Priekyje sėdi: nežinomas partizanas ir Bronius Kalytis-Siaubas (išdavikas, MGB provokatorius). Stovi: Antanas Lapienis-Pempė, Algirdas Varnas-Gaidelis, nežinomas partizanas, Vytautas Guobužas-Viesulas, nežinomas partizanas, Teofilis Limba-Sakalas ir nežinomas partizanas

Laiškus aš nešdavau ryšininkei, kuri juos veždavo į partizanų Centrą. Centras buvo kažkur netoli A.Smetonos dvaro Užulėnio. Ji pasakojo, kad ją pasitikdavo prie miško, užrišdavo akis ir nuvesdavo į bunkerį. Ten ji pailsėdavo, pakalbėdavo, o grįžtant atgal, vėl užrišdavę akis ir išvesdavo į miško pakraštį. Siaubas juokaudavo, kad tada bus Laisvė, kai jis bus Centro vadas. Kas žino, gal ir iki Centro jis prisikasė? Turbūt saugumas davė jam užduotį išžudyti visus likusius Lietuvos partizanus. Ir žudė jis be pasigailėjimo. Maudėsi savo brolių kraujo jūroje.

Dar kai buvo gyvi Sakalas ir Pempė, jie buvo atsinešę partizano Jurgio Urbono-Liutauro, Lakstučio eilėraščių rinkinėlį "Brolau, girdi, ką šnabžda vėjai?" Jie prašė visą rinkinėlį persirašyti ir duoti kitiems pažįstamiems, kad persirašytų. Išplatinti kuo daugiau. Sesuo Angelė persirašė, bet jis pas mus neišliko. Ji prisiminė kelis eilėraščius, kuriuos aš ir parašysiu.

Prabėga žmonės vieškeliais,
Linksmi, viską pamiršę,
Ir šaukia mums: "O, Viešpatie!
Jie be idėjų miršta!"

Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėgšti vėlinąs
Bevogdamas jaunystę.

Ne mums auksinės vasaros,
Ne mums vakarai rausta -
Mums juoką keičia ašaros,
O tamsios naktys aušrą.

Liūdna, bet skųstis negalim,
Nors akys švieson klysta,
Ir slenka dienos bedalėj,
Nežydinčioj jaunystėj.

"Garbė jums!"- šauks tribūnose,
"Šventi jų idealai!"
O pakelėse kūnai mūs
Bus amžinai sušalę.

Ir tie, prabėgę vieškeliais,
Nulenks galvas didvyriams. 
Sakys: "Tiesa, o Viešpatie!
Jie už idėjas mirė".

Kelsis Tėvynė Lietuva,
Vėl skambins himnus Laisvei.
Tik ar supras nors kas tada, 
Už ką mes kraują laistėm?

***

Iš kaimo pirkių, bakūžėlių
Vyrai, vyžoti ir basi,
Su Laisvės šauksmu pasikėlė,
Prikelt tave ryžos visi.

Ir neramiai dar subangavęs,
Nutildė Nemunas vilnis.
"Jau greit palinks pakrantėj javas,
Lakštutė raudą nutildys".

* *

Palaimino juos Visagalis,
Teisė į kovą vedė juos.
Nejaugi lemta mūsų šaliai
Per amžius verkt tik ir dejuot?

Per mirštančias aukas ir kraują,
Per skausmą, ašaras gailias,
Jie išnešė mums buitį naują,
Įrašė į tautų eiles.

Ir slinko metai, lyg verpetai,
Nuslinko laimė nemari,
Kai dvidešimt trečiaisiais metais
Nemunui skundėsi Neris.

"Brolau, girdi, ką šnabžda vėjai?
Ir ko vanduo toks neramus?
Iš rytų vilnys atskubėję,
Buria negandus neramius".

"Brolel, tu, Nemune galingas,
Tu pasakyk, paguosk mane.
Ko čia pakrantėje palinkus,
Vis skundžias eglė?- Nežinia".

"Ką aš mielai seselei savai
Šventajai turiu pasakyt?
Kuri nuo Luodžio lig Jonavos,
Temato liūdinčias akis".

Vai bėk, Nerie, sakyki sesėms,
Kalbėki Nemuno dvasia.
Te žiburėliai neužgęsta,
Ir spingsi pirkių languose.

Te meilė, kraštui išdainuota,
Gražiausiom gijom išausta, 
Tenepalieka žodžių luotais,
Kuriais skandinama tauta.

Dangau, mama parkritusi ant veido,
Savo sūnelį apraudos.
Dangau, kam žemę šią apleidai,
Galybę pikto ir skriaudos?

Jei baudi, bausk greičiau, o Kristau!
Šauks tėvo balsas toks kimus, 
Nebegaliu kančių išbristi,
Tai nors mirtim vaduoki mus.

Sakyk, pajutus Laisvės saulę,
Vilnija vėl skaudžiai aikčios.
Vėl skųsis Lietuva pasauliui,
O jis tik dolerius skaičiuos.

***
Melsvos akys, šypsnys ant veidelio,
Gėlės dvi ant supintų kasų,
O aplinkui jau trečias rugsėjis,
Be tavęs, be namų, be gėlių.

Kaip norėčiau paverkt, pasiskųsti,
Nesikelt, kritus mamai į glėbį.
Ši minia man kurčia ir rūsti,
Egoistine skraiste tik rėdos.

O benamis tėvelis, kur po kryžium suklupęs,
Ties galulauke, kur meldė Kristų, 
Negalėdamas skausmo išbristi...

Pasimelsk tu už savąjį sūnų,
Kurio siela agonijoj blaškos, 
Kurio viltys kartybėse pūva, 
Ir žiedus pavydi ranka raško.

Kaip norėčiau su sese apalpti,
Kai ji alpo netekusi brolių.
Gana miniai vergauti, gana laimės jai alkti,
Nes žmogus nuo žmogaus dar taip toli.

Aš norėjau aukotis Aukščiausiam ir tautai,
Žmogui laimę sukurti norėjau.
O tas žmogus nori man širdį išrauti,
Jisai bijo visų tų, kurie neria prieš vėją.

***
Pelėsiais bunkeris paniuręs,
Krūtinę spaudžia- taip nyku
O begalinė norų jūra 
Viliot vilioja į laukus.

Kodėl gi saulės spindulėliui
Neleista skruostų man paliest?
Ir mėlynakės rugiagėlės
Siūbuoja liūdnos be manęs.

Kada man bunkerio pelėsiai
Negrauš krūtinės ir širdies, 
Kada laisvai skrajot galėsiu, 
Pakilt nuo žiedo lig žvaigždės?

Taip ėjo 1951-ieji. Nelengvi ir nelinksmi. Laisvės nebuvo. Su kiekvienu pavasariu, su pražydusiais pavasario žiedais laukdavome atskrendant Laisvės Lietuvai mūsų Tėvynei, o tuo pačiu sau ir visiems visiems, kurie jos laukė. Partizanai pas mus vis dar lankėsi. Prisimenu, juokavo, kad neleis niekada manęs išvežti į Sibirą. Sakė: "Atsigulsime ant traukinio bėgių; nors ir sovietiškas traukinys - nevažiuos gi per gyvus žmones".

Artėjo 1951-ųjų metų ruduo. Ryšininkės Vanda ir Elena Kerpiškytės iš Aknystėlių kaimo turėjo išeiti iš namų. Bijojo, kad bus suimtos. Atėjo pas mus. Tikėjosi, kad partizanai paims pas save. Bet tuo kartu turbūt neturėjo kur jų apgyvendinti. Liepė, kad jokiu būdu nebūtų pas mus, nes jei čia suras, bus viskas aišku, ir bus visiems galas. Naktį, nors buvo ir šalta, nakvodavo kur nors kolūkio klojime, o dieną vėl ateidavo pas mus. Taip vieną pavakarį pamatėme, kad vieškelyje, netoli mūsų namų, sustojo mašina, pilna kareivių, ir ėmė supti namus. Mes su seseria liepėme joms išeiti ir eiti palengva. Jei klaus, ko jos pas mus užėjo, pasakyti, kad atsigerti vandens ar pasiklausti kelio. Bet jos, išėjusios iš trobos, ėmė bėgti į miško pusę. Aišku, jas sustabdė, o jei būtų nestojusios, būtų sušaudę. Aš nemačiau, kad jas suėmė. Supuolė į trobą, liepė man rengtis ir išsivarė. Nuvežė į Anykščių saugumą. Anykščių saugumas buvo pasižymėjęs žiaurumu. Uždarė rūsyje. Buvo labai liūdna. Skaičiau įrašus sienose ir galvojau, kas bus. Tik vieno prašiau Dievą, kad iškentėčiau. Išdavystės bijojau daugiau negu mirties. Badžiau sau panages segtuku, kuri pavyko įsinešti, tikrindama, kiek pajėgsiu iškęsti.

Neprisimenu, tą ar kitą vakarą iššaukė tardyti. Tardytojas buvo rusas, o vertėjas, žemo ūgio, gal koks skrebas. Kiek prisimenu, vis klausė, kam aš nešiau ir kam perdaviau laišką. Rūpėjo paklausti: "O kokį laišką?", bet sakiau, kad jokio laiško aš nežinau. Na, ir pradėjo tas neūžauga mušti. O mušti jis mokėjo - buvo išsitreniravęs. Turbūt ne vieną žmogų užmušęs. Visą laiką kumščiu trankė krūtinę, toje vietoje kur širdis, lyg norėdamas išmušti ją iš krūtinės. Plaštakos briauna kapojo sprandą ir veidą. Atrodė, kad tuoj tuoj, nors ir ranka, nukirs man galvą. Geso lempa mano akyse, aš sverdėjau, bet turėjau tik vieną mintį - kad neprarasčiau sąmonės ir neišgriūčiau. Jei išgriūsiu, tas skrebiūkštis savo batais suluošins mane. Nežinau, ar jis pavargo, ar jam nusibodo, tik be jokių rezultatų nuvarė mane atgal į rūsį.

Prižiūrėtojas, budėjęs rūsyje, atidarė langelį ir paklausė, ar mane mušė. Atsakiau, kad taip, o jis ir sako: Taip jie visus, kas čia pakliūva". Paklausė, gal jis galėtų kuo man padėti ir palengvinti skausmą. Sakiau -nieko nereikia. Tada atnešė jis man šalto vandens. Sako: "Išgerk, gal pasidarys lengviau".

Naktis buvo klaiki. Baisu buvo sulaukti kito tardymo, Tik viena tegalvojau - kaip iškentėti. Žinojau, kad iš gretimo Baltenių kaimo buvo suėmę Vandą Šaltenytę. Taip ją mušė, kad viską atmušė, visus vidaus organus. Ji nieko nepasakė, buvo labai tyli mergaitė. Partizanai sakė, kad ji nieko nežinojo ir neturėjo ką pasakyti. Kai ją išleido, po savaitės ar dviejų mirė. Galvojau, kad ir manęs laukia tokia pat dalia.

Sakalėlio sparnus kad turėčiau,

Aš dar lėkčiau laisvužės sutikt...

(Partizanų daina)

Dabar neprisimenu, kiek dienų aš tame rūsyje buvau, ir štai vieną vakarą - stebuklas! Iššaukia mane tardyti. Kambaryje sėdi storas storas ponas, sako, kad iš Vilniaus. Vietoj mušimo išleidžia mane namo. Negaliu patikėti, kad dar kartą aš išeinu į laisvę ir nesulaužytais kaulais. O jis šaukia:

- Žinok, jei padėsi banditams, supūsi kalėjime; jei išeisi pas juos į mišką, būsi užmušta; gulėsi šiukšlyne, kaip visi banditai.

Liepia pasirašyti, ir saugumo vartai atsidaro. Išėjau, buvo jau visai vakaras. Anykščiuose pažįstamų neturėjau. Išėjau į kelią, kuris ėjo į namus, ir stovėjau. Laukus buvo nuklojęs sniegas. Temo. Pamačiau atvažiuojant žmogų ir pradėjau prašyti, kad jis mane pavėžėtų į tą pusę. Žmogus mane paėmė į savo roges, žadėjo nuvežti iki savo kaimo.

Baltenių kaime buvau jau vėlai vakare. Neprisimenu, kodėl aš užėjau pas Meškauskienę. Pasakiau iš kur einu, o ji ir sako: "Neik namo, pas mane pernakvosi, o rytoj pažiūrėsime ką, daryti. Kai tave suėmė, jūsų namuose pasiliko kareiviai, užsidangstę langus ir nieko nei prie namų, nei į namus neįleidžia, laukia ateinant partizanų". Ji ruošė vakarienę, ir mums besikalbant, į trobą įėjo Viesulas. Jis buvo vienas. Pirmą kartą mačiau jį tokį liūdną. Su nepaprastu gailesčiu žiūrėjo jis į mane ir klausė, ar labai mušė, Sakė: "Tik ką praėjau pro jūsų namus; kareiviai dar tebėra. Pravažiavo viršininkų mašina, vos suspėjau atsigulti". Nakvojome pas tą moteriškę: aš troboje, o jis klojime ant šieno. Sakė: "Nebegaliu užmigti. Užsitaisau automatą, pasidedu ant krūtinės - tik tada sumerkiu akis" Kitą dieną praleidome drauge, tai buvo mano paskutinis pasimatymas su Vytautu Guobužu-Viesulu. Jis sakė: "Jei nori, paimsime tave pas save. nors šiuo momentu labai sunku - ruskiai kas minutę lipa ant kulnų; arba nuvesime pas Siaubą". Aš atsakiau, kad kai pareisiu namo, tada pažiūrėsime.

Tą dieną, apie pietus, pranešė, kad iš mūsų namų kareiviai išvažiavo. Aš išėjau namo, bet kažkodėl didelio džiaugsmo nejaučiau. Akyse stovėjo Anykščių saugumas ir labai liūdnas Viesulo veidas.

Kai parėjau, sesuo papasakojo, kad kai mane išvežė, kareiviai pasiliko mūsų namuose, užsidangstę langus ir laukė. Ko laukė, sesuo puikiai žinojo. Tai buvo baisiausia. Niekur jos neišleisdavo. Einant gyvulių šerti, eidavo iš paskos. Naktį, kai sugalvodavo važiuoti į Anykščius ar Debeikių miestelį, veždavosi ir ją su broliu. Naktys būdavo labai šaltos, o šilčiau apsirengti neturėjo kuo, todėl labai sušaldavo. Broliui buvo tik 13 metų. Jau būdama kalėjime susipažinau su Grigiene iš Anykščių rajono. Ji pasakė, kad Anykščių saugume kalbėjosi su mano broliu. Jis sakęs, kad atvežę su seseria Angele ir kad namuose jau nieko neliko.

Nors kareiviai labai stengėsi, kad jų niekas nepastebėtų, bet mūsų kaimo žmonės juos pamatė ir pranešė aplinkiniams. Žmonės pradėjo užeiti, apsimetę, kad nieko nežino; atnešdavo kas pieno, kas dar ko nors. Į vidų neleisdavo, bet buvo aišku, kad kažkas yra. Taip sužinojo ir partizanai. Tuo kartu surado sesers partizaniškų dainų bei eilėraščių sąsiuvinį ir išsivežė.

Sesuo papasakojo, kad eidamos iš Anykščių Vanda ir Elena Kerpiškytės vėl užėjo pas ją. Elena pasakojo, kad ji viską viską apie mane papasakojusi, o pati užsiverbavusi dirbti saugumui. Todėl išleido ir mane, kad niekas nieko nesuprastų. Nežinau, ar ją mušė, ar geruoju tai padarė. Pasakiusi, kad mane vėl greit suimsią. Tai išgirdusi visai nežinojau ką daryti. Man atrodė, kad reikia kuriam laikui dingti iš akių, o paskui gal užmirš

□Tėvas(sl.) ir Antanas Morkūnas-Jaunutis

mane, o gal bus ir laisvė? Vėl patekti į saugumo rankas labai jau nenorėjau. Nenorėjau būti našta ir partizanams, nes iš Viesulo žinojau, kad ir jiems dabar labai sunku. Koks keistas žmogaus likimas: reikėjo tik minutės, kad būčiau pasukusi partizanų keliu, o buvo lemta kitaip, todėl ir šiandien esu gyva.

Antanas Morkūnas-Jaunutis buvo žuvęs 1951 m. rudeni. Buvo kulkosvaidininkas, visada labai linksmas. Liko Viesulas, Diemedis, Gaidelis, Kilnotas ir Siaubas. Gaidelis kalbėdamas užsikirsdavo, bet kaip gražiai dainuodavo! Prieš išeidami iš trobos, būdavo , užsidės automatus ant pečių ir užtraukia:

Pamilau tave, brangi Tėvyne,
Nuo kūdikystė jaunų dienų.
Ieškodamas laimės gimtuos arimuos,
Aš tau supyniau daug dainų.

Žali dirvonai, žvaigždėtas dangus,
Tamsioj naktyje paukščių takai. 
Man yra brangus tas gimtas kraštas, 
Kur tyliai ošia žali miškai.

Gėlių daržely, tarp žalių rūtų,
Mergaitė kalba su žiedais 
Ir apdainuoja savo nedalią 
Tyliais gegužės vakarais.

Neskambins varpai už jųjų vėles,
Tamsioj naktyje staugs vilkai. 
Nežydės gėlės ant jų kapelių,
Tik rudens vėjas stūgaus liūdnai.

Sakyk, brangioji, kodėl taip yra,
Ir tu, laimuže, kur tu dingai?
Kad mūsų dienos gražioj jaunystėj -
Vysta lyg rudenio žiedai.

Ten toli, toli už Uralo,
Kur snaudžia amžina nakttis,
Prakeiktos kasyklos metalo, 
Užmerkė mėlynas akis.

(Partizanų daina)

Vanda Kerpiškytė prikalbėjo skubiai išvažiuoti į Kauną. Laukti nebuvo kada. Aš Kaune pažįstamų neturėjau ir Kauno visai nepažinau. Ji pasižadėjo viską sutvarkyti. Tai ir išvažiavome. Žmonės geri - mus priėmė. Davė ne tik nakvynę, bet pavaišino ir arbata. Bet širdyje gulėjo sunkus akmuo. Prikalbėjo prisiregistruoti, o tada žadėjo paieškoti darbo. Juk reikėjo kaip nors gyventi, o gyventi nebuvo iš ko. Iš namų sesuo neturėjo kuo padėti. Išvažiuojant atidavė paskutinius veltinius apsiauti, įdėjo maisto pradžiai ir pinigų kelionei. O čia reikia pinigų prisiregistravimui. Priregistruoti pasus nunešė šeimininkė, o kai reikėjo pasiimti, liepė būtinai ateiti pačioms. Kai nuėjome, pasakė, kad reikia primokėti, bet pasus atidavė. Einant namo, man vis atrodė, kad kažkas eina iš paskos. Ir tame bute buvo jaunas vyriškis. Ponia, kuri priregistravo, pasakė, kad tai jos brolis. Rytojaus ryte atsikėlėme, nuėjome į bažnyčią padėkoti Dievui, kad taip lengvai prisiregistravome. Reikėjo pinigų atiduoti skolai. Vanda pasakojo sapną, kad buvo užlipusi ant bažnyčios bokšto, bet, neturėdama už ko laikytis, ėmė kristi žemyn. Sapnas buvo blogas, bet nuotaika pakili; nenujautėme, kad laisvėje einame jau paskutinius žingsnius.

Išėjusios iš bažnyčios, ėjome per tiltą, kaip prisimenu, į Linksmadvarį, ant kalno, kur reikėdavo keltis keltu. Ten gyveno pažįstami. Einant tiltu, kelią užtvėrė lengvosios mašinos, stvėrė mus, įgrūdo į mašinas ir nuvežė į Kauno saugumą. Važiuojant visą laiką galvojau, kaip išmesti pasą. Iš visų pusių sėdėjo čekistai, ir tai padaryti buvo neįmanoma. Kažkur paskambino ir, suguldė mus į sunkvežimį, išvežė. Iš visų pusių sėdėjo ginkluoti kareiviai - neleido pasakyti nė žodžio. Tai buvo 1952 m. sausio 5-oji diena. Ši kelionė nieko gera nežadėjo. Maniau, kad veža į Anykščius, o atvežė į Vilniaus saugumą. Laisvės praradimas buvo aiškus, tik nežinojome, kas mūsų laukia ateityje. Aišku - tokių neglostė.

Prisimenu, kaime žmonės skaitė kažkokią pranašysčių knygą. Ten rašė, kad Liuciferis-šėtonas važinės su pečiumi po žemę. Kas į jį įtikės, to laukė gražus ir geras gyvenimas, o kas priešinsis - tą degins savo pečiuje. Mama sakydavo: "Matote, vaikai, atėjo Liuciferio karaliavimas mūsų žemėje, - pranašavimas išsipildė. Kas jam nenusilenkia, tą kiša į pečių". O tų "pečių" Lietuvoje buvo be galo daug. Ir žmonių juose jau degė begalės.

...Visa Lietuva atsidūrė kalėjimuos.

Ir kas ją į laisvę išves?

Kai veždavau maistą mamai ir seseriai Monikai į Lukiškių kalėjimą, ten visada būdavo labai daug tokių žmonių, kurie dažnai manęs prašydavo užrašyti adresus rusiškai. Vadinasi, vieni jau buvo lageriuose, kiti per kalėjimus važiavo iš paskos. Kartais rašydavau visą dieną, tai ir laikas greičiau slinko.

Seseriai Monikai buvo 21-eri metai. Visi girdavo, kad ji labai graži. Kai ateidavo partizanai - vienas per kitą piršdavosi. Juokaudavo - iš didelio pulko rinkis kurį nori. Ir štai Lukiškėse baigėsi jos jaunystė, nors per pasimatymą buvo labai linksma. O mamos drebėjo rankos ir per veidą ritosi ašaros, nors to ir nenorėjo mums rodyti... Dabar sakoma, kad reikia viską pamiršti ir viską visiems atleisti. Aš visą gyvenimą to negaliu ir nesiruošiu atleisti.

...Pasirodo, mus nuvežė į Vilniaus saugumą. Stengiausi Vandai pasakyti, kad sakytų, jog susitikome atsitiktinai. Per tardymus lengviau vienai už save atsakyti. Atvedė į didelį kambarį ir pasodino ant kėdės. Gal ten buvo pagrindinis saugumo kambarys? Visą dieną bėgiojo blizgančiais antpečiais viršininkai, majorai ar kapitonai, man vis tiek - aš ir šiandien jų neskiriu ir man nesvarbu. Žinoma, kiekvienas užkliūdavo už manęs: visaip šaipėsi, keikė, įžeidinėjo bjauriausiais žodžiais. Gerai, kad tada rusiškai ne viską supratau. Ateidavo į tą kambarį moterys ar merginos, išsidažiusios, išsipuošusios, ilgais lakuotais nagais, gal sekretorės, rodydavo pirštais į mane ir juokdavosi, kad aš esanti banditų banditka, visos Lietuvos banditka, mano visa giminė banditai ir, nors aš atrodanti labai jauna -esanti pilanametė ir būsianti nuteista pilna norma - 25-eriems metams. 25-eri metai manęs negąsdino, nes aš netikėjau jų ilgu karaliavimu, bet žinojau, kad laisvė ir jaunystė mano jau baigėsi. Labai gailėjausi laisvės. Gailėjausi, kad nepaklausiau Viesulo pasiūlymo, kai ėjau iš Anykščių saugumo.

Bet viskas buvo jau per vėlu. Nežinojau, kas manęs laukia. Baisiai nusibodo jų patyčios, nors skradžiai žemę prasmek. Vis man pasakojo, kad banditus baigia išgaudyti - tai dienų klausimas. Vis liepė rašyti Viesului laišką ir prašyti, kad jis pasiduotų. Davė paskaityti merginos iš Dzūkijos Tamulevičiūtės laišką. Ji rašė savo mylimajam Balandžiui (vėliau su ja teko susitikti Lukiškių kalėjime), prašė jo registruotis. O jis parašė: "Ko nori prašyk, bet šito tavo prašymo negaliu išpildyti". Aš žinojau -taip pat pasakytų man Viesulas. Rašyti atsisakiau. Stebėjausi, kodėl neprašo rašyti Siaubui. Jis juk svarbesnis - partizanų vadas. Vieną kartą besityčiodami pasakė: "O kad dabar įeitų Siaubas!.." Aš nekreipiau jokio dėmesio. Galbūt jis ir buvo kur nors gretimame kambaryje ir matė mane.

Be galo skambėjo telefono skambučai, bėgiojo viršininkai. Vis pranešinėjo iš Dzūkijos, kad tokiame ir tokiame kaime pasirodė Perkūnas, Balandis ir Genys, o tada jie bėgdavo prie manęs ir džiaugdavosi, kad jiems viską praneša, kad "banditų" dienos suskaičiuotos. Ir taip nuo ryto iki vakaro. Galinti aš nieko nesakyti, jie viską žiną. Ir tai buvo tiesa. O tada maniau, kad meluoja. Siaubas juk ėjo per visą Lietuvą skersai-išilgai ir su dideliu malonumu viską pranešinėjo. Jei partizanų vadas užsitarnavo tokią malonę, kad jį priėmė dirbti į savo gretas, į saugumą, vadinasi, buvo "vertas" - dirbo išsijuosęs, be pasigailėjimo. Negailėjo nieko, tik pats savęs. Kitų krauju "užsidirbo" sau čekistų pasitikėjimą, užsitikrino sau gyvenimą. Kad to pasiektų, turėjo išsimaudyti žmonių ašarų ir kraujo jūrose. Išžudė begalę žmonių - kaip Berija. Jis buvo lyg votis partizanų kūne. O partizanai, susitikę jį, iš širdies išsipasakodavo visas savo paslaptis, pas ką jie apsistoja ir kas jiems padeda. Juo tikėjo visi. Ir aš šventai tikėjau kiekvienu jo žodžiu. Kalbėti jis mokėjo labai gražiai. Sakydavo: "Gyvenkite gražiai, kad žmonės neturėtų ką pasakyti, negalėtų pasijuokti. Jūs - likutis "banditų" šeimos, ir turite būti pavyzdžiu kitiems". Baisu prisiminti, ką padarė mūsų visų gerbiamas ir mylimas žmogus. Pasidarė mūsų priešas. Stengėsi mus sunaikinti. Naikino svetimų ir savo rankomis. Kažkur esu radusi šį eilėraštį apie išdaviką.

Per tave, o žiaurus atėjūne,
Pravirko Tėvynės miškai.
Per tave, išdavike, nualpo,
Gražiausi bijūnų žiedai.

Kur sąžinė tavo, lietuvi,
Kur meilė gimtųjų namų?
O pažvelk, o pažvelk, išdavike,
Kiek kraujo..., skausmingų raudų!..

Ar ne tėviškės žemė augino,
Ar ne čia tu išmokai dainų?
Ar ne motina lopšį liūliavo,
Laukė tavo kilniausių darbų?

Pravirkdei tu ją alpstančią naktį,
Suardei jos gražiausias viltis.
Palikai išdavikas Tėvynės,
Per tave gaubia žemę mirtis.

Kuo papirko žiaurus atėjūnas,
Kuo tau moka už kraują tėvų?
Pažiūrėk- skausmu žemė pravirko... 
Paklausyk bažnytėlės varpų.

***

Sakyk, kur tavo brolis, Kainai?
Iš kur čia žemėj kruvini žiedai?
Prakeiktas būk! Ir tu ir tavo ainiai, 
Nes brolį savo nužudei...

Ir palikuonys brolžudžio išvyto
Jau daugel amžių slankioja žeme. 
Pritvinkę pykčio, melo ir pavydo, 
Su Kaino nenuplaunama žyme.

Tačiau tarp tų, kas savo brolius žudo,
Paženklintų Dangaus prakeikimu, 
Visų labiausiai saugokimės Judo, 
Jis žudo rankom svetimų.

Tegul lydės jį prakeiksmas Tėvynės,
Net svetimi nedrįs jo pagailėt.
Visur drebės kaip lapais sidabriniais
Jam leidus pasikarti drebulė.

(Autorius nežinomas)

Sėdžiu Vilniaus saugume kasdien ant tos pačios kėdės. Apsivilkusi taip, kaip suėmė, - žieminiu paltu, apsiavusi veltiniais. Palto nusisiausti negalėjau, nes tą rytą išėjau po paltu vilkėdama vien vasarine suknele, trumpomis rankovėmis. Niekas nedavė nei valgyti, nei gerti. Nuo ryto "globojo" mane viršininkai, o vakare ateidavo du kareivėliai manęs saugoti. Jie kalbėjo rusiškai, o aš mažai tą kalbą mokėjau. Jie man patarė, kad aš savęs gailėčiausi ir viską nuoširdžiai prisipažinčiau. Sakė, kad, kas čia patenka, atgal neišeina. "Neišeisi ir tu, o dar tokia jauna. Teis, išveš į Sibirą - prapulsi. Verks tavo mylimasis. Susiras kitą, kol tu sugrįši". Leisdavo man atsistoti ir pavaikščioti po kambarį, prieiti prie lango. Išleisdavo į tualetą, bet neduodavo visai užsidaryti. Sakydavo, kad aš kasdien keičiuosi. Veidas darosi dėmėtas. Nežinojau, kas su manimi darosi. Persirengti nieko neturėjau, apsiprausti negalėjau - nebuvo kur. Nevalgiusi, nesipraususi, nesišukavusi vis sėdėjau. Į tuos ponus blizgančiais antpečiais nebegalėjau žiūrėti. Pasidėdavau galvą ant stalo ir taip tūnodavau, kol mane pakeldavo už apykaklės, sugalvoję pasityčioti. Naktį nueidavau už rašomojo stalo ir atsiguldavau ant parketinių grindų. Po galva pasidėdavau sulankstytą šaliką ir užsiklodavau paltu. Ilgai negalėdavau užmigti. Mintys skrajodavo laisvėje. Galvodavau, ką dabar sesuo veikia namuose, kur partizanai. Bet svarbiausia, galvojau, kaip iškęsti, kaip nieko neišduoti. Naktį kažkur dejuodavo, verkdavo ir klykdavo kaip išprotėję žmonės. Gal ir išprotėję? Su baisiu nerimu laukdavau savo eilės, kol nugalėdavo miegas. Melsdavau Viešpatį Dievą: "Dieve, atleisk man ir pasigailėk!"

Rodos, taip sėdėjau savaitę, maniau, kad nebebus galo. Kodėl nevedė manęs į rūsį pas kalinius, ko laukė?

Maždaug po savaitės į mano kambarį, tai buvo vakare, įvedė Vandą Kerpiškytę. Liepė pasakoti, ką ji pasakojusi apie mane. Vanda, ką žinojo, tą išklojo. Aš pasakiau, kad jos nepažįstu ir nieko nežinau. Išvedė. Po kiek laiko įvedė, ir Vanda pakartojo tą patį. Mane spaudė prisipažinti. Kas buvo susiję tik su manimi, ėmiau ir prisipažinau. Labai apsidžiaugė tie šėtonai. Tą patį vakarą prokuroras užrašė rezoliuciją. Davė ir pavalgyti. Kaip šiandien prisimenu, buvo labai skanu. Davė bulvių košės su kepenėlėmis ir padažu.

Kitą dieną mane kažkur išvežė. Apsidžiaugiau; buvo įsipykusi ta kėdė. Atsidarė dideli geležiniai vartai, ir prarijo mano laisvę. Tai buvo Lukiškių kalėjimas. Įvedė į didelį pastatą, davė kažkokius rūbus ir atidarė sunkias kameros duris. Kamera buvo mažytė ir tamsi. Ten buvusios moterys atsistojo ir persižegnojo. Aš maniau, kad jos išsigando manęs, ir pirmą kartą nuo suėmimo ėmiau verkti. Puolė mane raminti, klausinėti, ar seniai iš laisvės, kas gera tenai. Pradėjome kalbėtis - susipažinome. Buvo Miškinienė iš Dzūkijos, Elena Rubliauskaitė, nuo mano krašto, Vyžuonų parapijos, Varkujų kaimo, ir Zosė Urbonaitė, mokytoja nuo Ramygalos. Prisimenu ją visą gyvenimą. Stamboka, tamsi, garbanotais plaukais. Vilkėjo kelnes ir aulinius batus. Sakė, kad jų krašte moterys ir vyrai įpratę jodinėti arkliais, todėl ir ji taip rengiasi. Jos meldėsi, todėl ir persižegnojo, man įėjus. Iš jų ir aš išmokau labai gražių maldų. Rubliauskaitė tuojau pabeldė į sieną ir Morzės abėcėle pranešė, kad į jų kamerą atėjo nauja iš laisvės.

Zosė atvirai su manimi kalbėdavosi, tik kai likdavome kameroje dviese. Ir kalėjime buvo šnipų, todėl reikėjo būti labai atsargioms. Ji mane išmokė, kaip elgtis per tardymus. Barė, kad aš, žinodama, kad suims, patekau į kalėjimą. Ją, sakė, kad apgavo. Iškvietė į rajoną paimti bibliotekai knygų ir nebepaleido. "Birute, man reikia laisvės arba mirties, kitko man nereikia", - sakydavo ji. Neprisipažino nieko. Tardyti vežė net į Maskvą, marino badu. Apie tai sužinojau, jau būdama paskirstymo punkte. O dabar gyvenome kaip viena šeima, tik kiekviena su savo mintimis. Visas tardydavo dažniausiai naktimis. Reikėjo nepamiršti ką sakei, nes tūkstantį kartų klausė to paties. Prisimenu, buvo kameroje knyga "Forsaitų saga", bet nė viena jos nepalietėme.

Man reikėjo kaip nors susirasti Vandą, įsakyti jai, kad manęs nepažįsta ir kad Kaune nebuvome kartu. Pavyko kieme surasti vinutę, kurią rūpestingai slėpiau. Labai bijojau, kad nesurastų, nes naktimis dažnai darydavo kamerose kratas. Prikeldavo iš miego ir graibydavo visur: plaukuose, ausyse, pažastyse ir dar kai kur, paliepę atsitūpti. Vinutę nešiojausi su savimi ir visur ant sienų rašiau. Pasivaikščiojimo kamerų ir tualeto sienos bei durys buvo išrašinėtos. Mergaitės užstodavo stebėjimo akutę duryse, o aš drebėdama, kad nepamatytų koridoriuje vaikščiojantis sargybinis, vis rašiau Vandai. Rašiau ir ant aliuminiu dubenėlių. Kol sužinojau, kad Vandos kamera yra priešais mūsų kamerą. Kai išveda pasivaikščioti, palieka langelį (kormušką) atidarytą. Tada einant galima įmesti laišką. Bet ant ko ir su kuo parašyti? Susiradau baltą skudurėlį; rašalą darydavome iš sudžiūvusios, sudegusios duonos plutos arba rašydavome krauju: prakandi rankos odą, dažai degtuką ir rašai. Degtuką taip pat reikia rasti. Taip vieną kartą aš parašiau ir įmečiau Vandai. Vandos parodymai pasikeitė, pasidarė lengviau. Kaliniui nieko nėra blogiau, kaip tardymas. Jis man truko keturis mėnesius.

Nežinojau, kad laisvę praradus,
Atsidursiu tarp sienų pilkų. 
Nežinojau to skausmo bekraščio 
Ir kaip žemės gimtosios ilgu.

Mano skausmo krūtinės jaunosios
Nesuprato oi niekas, oi ne.
Pasilieku aš viena ir viena,
Maldoje, kančioje ir sapne.

(Kalinių daina)

Rubliauskaitę išleido į laisvę. Nebebuvo kam kalbėli Morzės "telegrafu". O kalbėtis galima buvo ir per grindis, ir per lubas, ir per abi sienas. Labai gerai skambėjo. Radau Morzės abėcėle, išbraižytą sienoje. Išmokau. Bet belsti man sunkiai sekėsi. Susikalbėdavome šiaip taip tik su artimiausiais kaimynais. Į kamerą atvedė Vaškelienę iš Utenos raj. nuo Užpalių. Ji labai gailėjo savo vaikų. Verkė ir dejavo, dejavo ir verkė. Vieną dieną buvo sugalvojusi net pasikarti.

Prabilkite, sienos mūrinės,
Kalbėkite, grotos langų.
Ar teks dar nors kartą pajusti
Dvelkimą tėvynės laukų.

Mums išplėšė laisvę brangiausią,
Kai sviro prinokę javai.
Su gelstančiais rudenio lapais
Tėvynę, namus palikau.

O laisve, tu laisve brangiausia,
Kiek daug iškentėjom kančių.
Palaidojom savo krūtinėse,
Svajas laimingųjų dienų,

Kai Nemune mainosi bangos,
Ir rūką išsklaido rytai,
Taip grįšim ir mes į tėvynę,
Todėl, kad ją mylim karštai.

(K alinių daina)

Kalėjime viskas buvo pritaikyta žmonėms kankinti. Kai vesdavo tardyti, visą laiką sargybinis daužydavo raktais į laiptų turėklus. Jei priešais varydavo kitą kalinį, tuojau nugręždavo veidu į sieną, kad negalėtum jo pamatyti. Jei kitas kalinys dar būdavo iš tardytojo kambario neišėjęs, tai įkišdavo į medinę spintą (boksą). Ten ir laukdavai savo eilės. Tardytojai keikdavo bjauriausiais žodžiais. Nieko aš nepavydėjau tiems budeliams, tik to, kad jie laimėjo, ir labai skaudžiai sielojausi dėl mūsų lietuvių tautos pralaimėjimo. Partizanai sakydavo:

- Mes jums pastatysim sugrįžimo laivą
Iš Lietuvos girių ąžuolų jaunų.
Mes jums pastatysim laivą šimtaaukštį,
Lietuvos Tė\ynės partizanai mes.

Nežinojau, kad paimti gyvi partizanai Henrikas Riškulys-Liūtas ir Apacenka-Viesuliukas. Vieną naktį liepė susiruošti su daiktais ir nuvežė į saugumą, kur juos laikė. Veždavo mašinoje, taip pat suskirstytoje spintomis kaip seifais (boksais), ten uždarydavo. Tada galėdavo vežti vienu kartu ne vieną kalinį. Su partizanais darė akistatą. Neprisipažinau. Prisipažinus reikėtų išduoti daug žmonių. Apklausiant Klajūną, jis pasakė, kad girdėjęs esant tokią, bet nepažįstąs. Partizanai jam pasakoję, kad jei reikėtų, bet kokiu reikalu gali kreiptis į mane; gali pasitikėti, aš visada padėsianti.

Partizanai atrodė labai vargingai. Sakė, kad ir mane vos galima pažinti. Jie buvo liudytojais ir mano teisme. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas.

Po teismo veda į bendrą kamerą. Tai didžiulė kamera ir labai daug moterų iš visos Lietuvos. Nebėra tardymų - daug laisviau. Čia sužinai, kad Lietuvoje dar gyva Aukštaitija ir Žemaitija, Suvalkija ir Dzūkija. Kiek daug jaunų mergaičių ir senų motinėlių! Čia mes visos melsdavomės ir dainas dainuodavome. Kas turėjo kokį skudurėlį ir siūlų - siuvinėdavo. Adatą pasidarydavome iš šukų danties. Nubrūžindavome į cementines grindis, o skylutę pradurdavome įkaitinta adata, kurią retkarčiais duodavo susisiuvimui, bet vėl atimdavo.

Sunku po tiek daug metų aprašyti visus kalėjimo sunkumus ir baisumus, o ypač tardymus. Kiek daug žmonių nuo tų kančių išprotėjo! Už mūsų kameros sienos buvo išprotėjusi jauna mergaitė. Ji visą laiką burzduliavo kaip kalakutas. Kada eidavome į pirtį, girdėdavome kaip rėkia ir daužo duris išprotėję žmonės. Taip pat teko būti vienoje kameroje su Anele Nenėnaite. Ji buvo kokių 40 metų amžiaus. Naktį visai negalėdavo miegoti, vaikščiodavo ir vaikščiodavo po kamerą, lyg ko ieškodama. Aš pabusdavau, ir darydavosi baisu į ją žiūrint. Atrodydavo, kad ji ieško, kur susirasti mirtį. Sakydavo: "Už ką gi, vaike, tave Dievas baudžia? Juk ne-suspėjai ir nusidėti. Aš gal užrūstinau Viešpatį Dievą, todėl dabar turiu atkentėti". Pasakojo, kaip labai ją kankino: statė ant degančių žarijų, taip pat po verdančio vandens lašais. Veidas buvo visas spuoguotas. Tolimesnio jos likimo nežinau.

Neverk, sesut, žiūrėdama pro grotas,
Jei tik matai sklypelį mėlyno dangaus.
Tave juk dar bučiuos švelnus Tėvynės vėjas,
Ir gražus rytmetys dar mums išauš.

Kai neviltis priblokš tave prie žemės,
Kai tu jausies linksmos jaunystės būrio apleista,
Nušluostyk ašaras kitų, save pamiršus,
Ir širdis alpstanti nurims tada.

(Kalinių daina)

Iš bendros kameros pervežė mus į Kosciuškos gatvės paskirstymo punktą.

Buvo vasara. Kamera didžiulė. Gultai dviejų aukštų, lanagai į Neries pusę. Prigrūsdavo pilną kamerą. Išveždavo ir vėl pripildydavo, nors ėjo jau 1952-ieji metai. Buvome daugiausia jaunos, tik keletas senesnių. Kas bus rytoj - neaišku. Tikėjome šventa mūsų žemės Laisve. Kaip būtų buvę sunku, jei nebūtume turėjusios tos begalinės vilties, kad tuojau sugrįšime į laisvą, pavasario sodais žydinčią Lietuvą! Prisimenu vieną mergaitę. Vieną vakarą pašaukė ją į etapą. Stovėjo menkutė lietuvaitė, su maišeliu ant pečių, prie kameros durų, laukdama, kada jos atsidarys ir ją išves. Vienai išeiti iš kameros - labai nejauku. Kur tave veža, kas tavęs laukia -nežinia. Kai atsivėrė kameros durys, kaip dabar matau, atsisuko ji į mūsų pusę ir pasakė: "Sudiev, sesės. Laimingos laisvės,"- ir išėjo. Koks didelis tikėjimas ir patriotizmas buvo mūsų širdyse! Mums buvo nesvarbu, kiek davė mums vergovės metų, kiek mes kentėjome per tardymus ir kiek dar reikės kentėti.

Apačioje buvo vyrų, politinių kalinių; kamera. Kas norėjo, susirašinėdavo laiškais. Laišką nuleisdavome, įdėjusios į degtukų dėžutę, pririšusios prie siūlo. Tokį paštą vadindavome "žirgeliu". Siuvinėdavome, dainuodavome, žiūrėdavome pro langą. Čia jau leisdavo žiūrėti. Matydavome jaunus žmones, vaikščiojančius Neries krantais, ir galėdavome jiems tik pavydėti. Dainuodavome.

Upės bėgs į melsvą tolį,
Gervės skris ir vėl sugrįš. 
Nežinau, brangi mamyte, 
Ar pabelsiu į duris.

Nežinau, ar aš sugrįšiu
Pro sodelį takeliu. 
Tėviškėlė pasikeitus,
Nėr darželyje gėlių.

Tėvas jau seniai Sibire,
Mama jau šaltuos kapuos. 
Kas paklos man patalėlį, 
Kas nuvargusių paguos.

Kur sena bakūžė rymojo,
Kur aš dainas dainavau, 
Dabar viskas- tik arimai, 
Iš bakūžės pelenai.

Kitos kalinių dainos

Pabundu iš miego, praveriu akis,
Aidi sargo žingsniai, raktai skamba vis.
Niekas net nežino, kiek tu čia kenti, 
Kalinio dalužė oi sunki, sunki.

Jeigu bus man skirta taip žiauri lemtis,
Sibiras, Uralas - tolima šalis,
Takeliu sugrįšiu, laistytu krauju,
Nes tave, Tėvyne, taip karštai myliu.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos,
Ir benamės paukštės, ištiktos audros. 
Neapleis ir mūsų tėviškės brangios, 
Čia Marijos žemė ir vaikai mes jos.

***

Kameroj ant kietų narų,
Saldžiu miegu užmigau,
Ir per sapną sapnužėlį,
Savo tėvelius mačiau.

Žiūriu - žydi puikūs sodai
Ir lakštutė gieda linksmai. 
O tenai mano tėveliai 
Vaikšto ir verkia gailiai.

Neverkit, brangūs tėveliai,
Verksmas nieko nepadės, 
Jūsų duktė užrakinta, 
Jūsų duktė kalinė.

Atėjo eilė ir mums išvažiuoti. Bet vežė mūsų daug, todėl buvo lyg ir ne taip baisu. Iš ryto atidarė kameros duris; čia jau stovėjo kareiviai, atvažiavę pasiimti vergų, t.y. mūsų. Žinojome, kad paskutinė diena toje mūsų erdvioje kameroje, o taip pat ir Lietuvoje. Niekas neverkė, ne-

keikė savo dalios, bet viena po kitos klaupėsi ir meldėsi. Ir taip po keletą išvesdavo ir veždavo į stotį. Aplink vagonus buvo pilna kareivių su šunimis. Soduose sirpo vyšnios. Prie vagono kiekvienas stengėmės pasisemti žiupsnelį Lietuvos žemės. Ją vežėmės su savimi kaip didžiausią turtą.

Kelias į Laisvą toks sunkus,
Erškėčiais nubarstytas. 
Vergų dalia, retežiai mums
 Ir budelių patyčios.

Siautėjo jie po mūs namus,
Po Lietuvos padangę.
Trypė su batais purvinais
Mūs tėviškėlę brangią.

Juokės iš motinos senos,
Jos skausmo begalinio.
Vingiavo mūs visų keliai 
Iš Lietuvos Tėvynės.

Vieni gulėjom gatvėse,
Prisiekę nevergauti.
Argi nebuvom mes jauni,
Nenorėjom gyventi?

Nuplovė mūsų jie krauju
Laukus, miškus ir pievas.
Ką iškentėjo mūs tauta,
Težino vienas Dievas.

(Partizanų daina)

Vagone vežė kartu su kriminalinėmis. Buvo labai daug žmonių. Kas įsitaisė ant viršutinių gultų, matė laukus, pro viršutinį langelį įpūtė vėjas, o apačioje buvo labai tvanku, trūko oro. Maža buvo vandens, ir tas labai šiltas. Išvietė buvo vagono kampe. Nebeprisimenu, kada ir ką duodavo valgyti. Vieną dieną norėjau atsigerti vandens, bet jo jau nebuvo, ir aš nualpau. Riedėjo traukinys tolyn ir tolyn į nesvetingos žemės gilumą. Kiek laiko mes važiavome - šiandien nebeprisimenu. Sustojome Molotovo mieste. Suvarė mus į sunkvežimius ir vežė į Molotovo paskirstymo punktą. Visoms sulipus, Vaičiūnienė sukomandavo: "Mergaitės, padainuokime!"

Nors ir vargas spaudžia mus,
Bet lietuvis kantrus,
Jo veidely šypsena,
Ir jis juokias cha, cha, cha.

Kareiviai ėmė rėkti ant mūsų. Paskirstymo punktas buvo be galo didelis ir baisus pastatas. Čia vedė mus į pirtį. Vandenį pirtyje moterims dalijo vyras! Argi ne pasityčiojimas?!

Iš to paskirstymo punkto vėl vežė mus sunkvežimiais, kėlė keltais per upę. Rodos, kad tai buvo Kamos upė. Paskui mūsų daiktus paėmė vežti jaučiais, o mes ėjome pėsčios. O vėliau ir daiktus turėjome neštis pačios. Labai išvargome. Tik tai stiprino, kad mūsų buvo nemažai politinių, ir mes laikėmės visos drauge. Vieną pavakarį pamatėme lagerio vartus. Aplinkui lagerį buvo miškas. Prie lagerio mus suskaičiavo ir Įleido į vidų. Mus, politines, apgyvendino viename pastate (barake). Patalpoje, kuri vadinosi sekcija, buvome tik politinės, kurios kartu važiavome iš Vilniaus. Tai buvo vienintelė mūsų paguoda. Čia buvo mūsų jaunystės pabaiga; prasidėjo kryžiaus ir kančių keliai.

Rytojaus dieną davė aprangą ir išvarė į darbą. Darbas buvo prie upės Pilvos. Ant kranto buvo sukrautos didelės rietuvės rąstų - sienojų, ilgų ir trumpesnių, kuriuos reikėjo ridenti į upę. Iš pradžių nemokėjome dirbti tokio darbo. Brigadininke Bialiak buvo didelė rėksnė. Dirbome, kiek galėjome ir kaip mokėjome. Pirštinių nedavė, o eglių žievė buvo sudžiūvusi ir labai aštri. Kadangi kalėjimuose sėdėjome maždaug po pusmetį, tai mūsų rankos buvo švelnios, atpratusios nuo fizinio darbo ir jau pirmąją darbo dieną oda prasitrynę, vėliau suskeldėjo, kraujavo ir pūliavo. Delnai tarsi nusėti geltonų pūlinių. Prisilietus prie rąstų, rėžė kaip peiliu. Bet niekas čia nekreipė dėmesio, niekas nepagailėjo. Rėkė ant mūsų -"fašistai" ir "banditai". Neišdirbus normos, bausdavo sumažintu maisto daviniu. Normą išdirbai ar ne - rašė brigadininke. Rankų skausmas neduodavo užmigti, o ryte vėl keldavo į darbą. Maisto truputėlį dar turėjome atsivežusios: kas džiūvėsių, kas ką ir geriau, bet viskas ėjo prie pabaigos. Aš buvau mažo ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo, todėl, kaip besistengiau, visą laiką gaudavau baudos davinį... Duona buvo pagrindinis "patiekalas", o aš jos gaudavau labai mažą gabalėlį. Kamavo nenumaldomas alkis.

Buvo dar šilta. Baigusios darbą, pavargusios susėsdavome ant upės kranto. Virš upės kildavo rūkas, o mūsų mintys skrido toli, toli. Paskui surikiuoja didelę koloną, iš visų pusių kareiviai su šunimis, ir varo vergus į lagerį. Prie vartų vėl skaičiuoja, o tada leidžia į vidų. Visa paguoda, kai subėgame į savo sekciją. Čia visos savos. Po kurio laiko kai kurios pradėjo gauti siuntinius (jei buvo kas namuose ir galėdavo atsiųsti). Aš gavau du genis siuntinius nuo svetimų. Iš namų nebebuvo kam siųsti. Tai buvo nemaža pagalba man. O daugiau jau niekada nebegavau. Nuo darbo ir amžino neprivalgymo labai nusikamuodavome.

□ Birutė Tylaitė ir Janina Tamelytė iš Siesikų vls. lageryje Pakomovka 1953 m.

Atėjo šaltis, pradėjo snigti. Davė žieminę aprangą. Rūbai ir apavas buvo labai seni ir suplyšę. Išvarė į taigą pjauti medžių. Gražumas eglių neišpasakytas! Išvarydavo tamsoje; eidavome per šaltį daug kilometrų. Kai nueidavome į mišką, susikurdavome laužą ir, kol prašvisdavo, sėdėdavome priėjo. Kalbėdavomės apie laisvę ir Lietuvą. Medžius pjaudavome paprastais rankiniais pjūklais. Darbas neįprastas ir labai sunkus. Sniego miške būdavo labai daug. Kad galėtume medžius nupjauti, turėdavome atsikasti sniegą. Laužas degdavo visą dieną. Kai sušaldavo kojos, tiesiog negalima buvo iškentėti, tada sulipdavome ant žarijų. Apavas, kuris neva vadinosi veltiniais, buvo guminiais padais. Guma įšildavo ir, kol ataušdavo, galima buvo kentėti. Vakare, kai sutemdavo, vėl šildėmės, susėdusios prie laužo, kol pradėdavo skambinti, kad laikas eiti "namo"... Nuo katorginio darbo labai išsekome. Kur badas, ten draugė - utėlė. Ir užpuolė mus utėlės. Buvo jų visur - mūsų rūbuose, ėjo per gultus. Šlapius drabužius vakare nešdavome džiovinti, o nuo vienų rūbų jos nurėpliodavo ant kitų. Kai nueidavome į mišką, pasislėpdavau kur nors už šakų ir iškratydavau utėles iš baltinių. Nuo jų net sniegas pasidarydavo pilkas; tiek daug jų būdavo! Taip graužė kūną badas ir utėlės.

Po kiek laiko sudarė mūsų brigadą prie elektrinio pjūklo. Elektriniu pjaudavo mūsų brigadininke ukrainietė Gončar. Merginos, nuvirtus medžiui, nukapodavo šakas, o kitos tempdavome jas ir kūrendavome. Kol išmokome kūrenti, labai nesisekė. Vakare medžių kamienus, supjaustytus į rąstus, reikėdavo suridenti prie kelio. Eidavo aukštos, stiprios merginos. Pasiimdavo kartu ir mane; norėdavo, kad aš užsidirbčiau daugiau duonos. Būdavo, aš dar nesuspėju po medžiu pakišti savo pagalio, o jos jau numesdavo kur reikia. Tai buvo Akvilė Jasiūnaitė, Ada Dumčiūtė. Palengva seko ir jų jėgos, nes negaudavo siuntinių. Kiek prisimenu, visos merginos buvo geros ir labai draugiškos. Eidamos iš miško, visos atsinešdavome po trinką sauso medžio. Prie lagerio vartų greitai susikapodavome ir įsinešdavome malkų, todėl mūsų sekcijoje buvo visada šilta.

Visą laiką aš miegojau gretimai su Gene Grigaite iš Anykščių rajono, antrame aukšte. Ji taip pat negaudavo siuntinių, nes lageryje buvo ir jos tėvas ir motina-visi teisti po 25-erius metus. Brolis-žuvęs partizanas, o pats jauniausias - vienintelis likęs namie.

Kai galą gavo Stalinas - pasidarė lengviau. Mus pervežė į žemės ūkio lagerj. Paleido be sargybos. Auginome bulves, morkas, žodžiu-daržoves. Rovėme kelmus. Rudenį, kai būdavo kasamos daržovės, prisivalgydavome. Kai kas mėgindavo daržovių parsinešti į lagerj ir išsivirti, bet retai kam tai pavykdavo, nes viską iškratydavo prižiūrėtojai prie lagerio vartų ir atimdavo.

Mes jau turėjome jėgų ir nusiprausti, sugrįžusios iš darbo, jau švariau ir apsirengdavome.

Pavasarį veltinius atimdavo ir duodavo pusbačius. Pusbačiai man būdavo visada per dideli. Taip vieną rytą išvarė traukti rąstų iš raisto. Vandens buvo iki kelių, o jis nepaprastai šaltas, nes kai kur prie rąstų laikėsi ledas ir sniegas. Laužo nebuvo kur susikurti, o iš raisto išeiti neleido. Širdis stingo nuo šalčio, ašaros pačios riedėjo ir šalo ant veido. Galvojau - nesulauksiu vakaro. Bet žmogus ne šuo - viską gali. Sulaukiau. Vakare mano drabužiai buvo visai sušlapę ir sušalę. Parėjusi į lagerį, pasiskundžiau savo draugei Genei. Ji išsigando, pamačiusi, kaip aš peršalau. Turėjo naujus naujutėlius sibirietiškus veltinius, kažkada buvo gavusi iš lagerio "pridurkų"*. Aišku, ne veltui: tai gražiai apmegzdavo nosinaites, tai išsiuvinėdavo, tai numegzdavo ką nors. Tuos veltinius ji laikė laisvei - namo parvažiuoti į Lietuvą. Pamačiusi, kaip aš atrodau, atnešė ir atidavė man - savo naujus veltinius! Sako: "Apsiauk, nebus taip šalta". Nenorėjau priimti tokios dovanos, bet išeities nebuvo. Ir tikrai, nors ir ledinis vanduo, su veltiniais kojoms nebuvo taip šalta. Rodos, su tais veltiniais aš parvažiavau ir į Lietuvą.

--------------
*"Pridurkai" - tai lagerio gydytoja, duonos pjaustytoja, virėja, laiškanešė ir kt.-Aut. pastaba.

Gegužės mėnesi mes rengdavome gegužines pamaldas. Atsinešdavome iš miško gėlių, pasidarydvome altorėli ir melsdavomės. Prisimenu vieną giesmę.

Ar prieblanda ryto, ar vakaras miršta,
Ar verkia už grotų juodoji naktis,
Širdis Tavo, Kristau, te maldą išgirsta,
Kai keliam į žydrąjį dangų akis.

Išgirsk, kada meldžiam Tave už Tėvynę,
Te ašaros mūsų Tau žaizdas apiplaus.
Atleiski ir tiems, kas Tavęs išsigynė,
Seniai pasmerkti mėlynakio dangaus.

O tiems, kurie kenčiam šiandieną už grotų,
Tu, Kristau,ramybę, paguodą suteik 
Tu skausmą nubrauk nuo veidų ašarotų, 
Ateik suraminti, paguosti ateik.

Taip bėgo mūsų jaunos dienos lageryje. Gretimo lagerio vyrai rašydavo mums laiškus. Man parašydavo Juozas Tarulis iš Labeikių kaimo, buvęs kolūkio pirmininkas ir partizanų rėmėjas. Jis man laisvėje perduodavo linkėjimus nuo Siaubo. Buvo gavęs 25-erius metus. Grįžęs iš lagerio, netrukus mirė. Palaidotas Leliūnų miestelio, kapinėse.

Žemės ūkio darbų lageris vadinosi "Pakomovka". Darbams vadovavo vokietis Šneideris. Kartais ateidavo prie lagerio ir jo švarutėlė gražuolė žmona Klara.

Bet vieną kartą - kaip perkūnas iš giedro dangaus: sušaukė visas prie lagerio vartų ir, šaukdami pagal bylas, ėmė varyti į sunkvežimius. Išvežė visas mano drauges. Puldinėjau ir šen, ir ten, verkiau ir prašiau vežti kartu, bet niekas manęs negirdėjo. Išbežė mane į kitą lagerį, rodos, į Beriozovką drauge su kriminalinėmis. Va, čia tai jau tikrai patekau į lagerį. Ką reiškia miegoti šalia baisių moteriškių, valgyti drauge su jomis!..

□ Birutė Tylaitė (sėdi antroje eilėje pirma iš kairės) lageryje Pakomovka

Išvarė kasti durpių. Darbas neįprastas. Ir anksčiau mus keikdavo, vadindavo banditais, fašistais, bet tie žodžiai tarp draugių ne taip skaudžiai žeidė. O dabar buvo be galo liūdna ir skaudu. Tiesa, buvo dvi merginos, su kuriomis susitikau Vilniaus paskirstymo punkte, bet jos buvo kitoje sekcijoje, o ten man nebuvo vietos. Laimė, kad šiame lageryje buvau labai neilgai. Išleido mane į laisvę. Neprisimenu, kaip pasiekiau Molotovo traukinių stotį ir išvažiavau. Visą kelią iš lietuvių važiavau viena, tik Maskvoje susipažinau su viena lietuve moterimi, bet ji nebuvo kalinė. Atvažiavau į Trumbatiškio stotį; tai mūsų traukinių stotis, iš kurios daug daug kartų važiuota į Uteną, į gimnaziją. Iki namų kokie 5 km - ėjau pėsčia. Keista! Ėjau namo! Aš jau laisvėje! Galiu eiti kur noriu! Prabėgo tik trys su truputėliu metai, o atrodė, kad labai daug. Pasikeičiau aš, ir viskas aplink mane. Eidama per krūmus, dairiausi į šalis, nors tikrai žinojau, kad nieko nebesutiksiu ir nebepamatysiu. Niekas nepaklaus, ar labai buvo sunku.

Parėjau namo, kur gyveno sesuo ir brolis. Ir jiems buvo nelengva. Dirbo kolūkyje, uždirbdavo labai mažai. Namai buvo apirę. Kur buvo bunkeris - įgriuvusi duobė. Kur dingti, kur gauti darbo, į kurią pusę eiti? Basa, apdriskusi, neturėdama nė rublio... Padėti nėra kam - pagalbos jokios. Sesuo priėmė, dalijosi viskuo, ką turėjo.

Sesuo Angelė žinojo, kad visiems, kurie grįžta iš lagerių, galima įsidarbinti lik Rubikių plytų fabrike. Aš ten ir atsidūriau. Važiavau traukiniu, apspurusiu švarku, nežinau kuo apsiavusi. Traukinyje buvo daug žmonių, gražiai apsirengusių, jie valgė ir gėrė. Tarp jų mačiau ir vieną klasės draugę, bet ji manęs nepažino ar nenorėjo pažinti. Aš nulindau į kampą; taip pat nenorėjau, kad mane pamatytų ir pažintų.

Į darbą priėmė. Plytų fabrike darbas sunkus, bet buvau jau pripratusi prie sunkių darbų. Atvažiavo iš lagerio grįžusi mano draugė Genė Grigaitė, ir ėmėme drauge dirbti. Meistras buvo iš mūsų krašto Pranas Saladžius. Jis mums buvo nepaprastai geras. Visur ir visada padėdavo. Aš

□ Žuvę Vytauto apygardos partizanai: Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronius Mozūra-Kunotas, Vytautas Guobužas-Viesulas

jam labai dėkinga. Dabar jau nėra jo gyvo.

Sesuo papasakojo, kaip žuvo paskutiniai mūsų krašto partizanai Viesulas, Kilnotas ir Diemedis. Gaidelis jau buvo žuvęs anksčiau. Kai mane suėmė, sako, nebeateidavo į mūsų namus. Turbūt bijojo pasalų. Bet kai sesuo gavo šaukimą į mano teismą, jie kažkur susitiko. Sakė, kai Angelė grįšianti iš Vilniaus, jie būtinai ateisią sužinoti, kiek aš gavusi metų. Sesuo būtų galėjusi jiems pasakyti, kad mano liudytojai teisme buvo gyvi paimti partizanai Liūtas ir Viesuliukas-Apacenka, kurį mes vadinom Viesulioku, nes Viesulas buvo mūsų Vytautas Guobužas. Grįžusi iš Vilniaus, Angelė jų jau neberado - buvo žuvę.

Buvo pradžia pavasario, rodos, balandžio mėnuo. Miškai dar nebuvo sužaliavę. Pragyveno jie labai sunkią žiemą, neturėjo kur eiti. Aišku, džiaugėsi, kad jau pavasaris, nes vasarą busią daug lengviau. Apsinakvojo krūmuose, žinoma, nežinodami, kad tai paskutinė naktis jų gyvenime. Kažkas išdavė. Gal žinojo Siaubas? Apsupo keliais lankais, gal kokių penkių kilometrų atstumu. Buvo kareivis prie kareivio. Štai kaip buvo pasiruošę paimti tris partizanus: pulkas kareivių, apsiginklavę iki dantų. Pro pirmuosius kareivius partizanai prasiveržė ir bėgo Trumbatiškio stoties link. Persekiojo su šunimis. Partizanai ginklų daug neturėjo, o kariuomenė buvo iš visų pusių. Vilties išlikti gyviems jau nebebuvo. Vienas kolūkietis girdė kolūkio arklius ir pamatė į jo pusę bėgantį Viesulą. Jis iš tolo jau šaukė, kad duotų arklį. Nežinau, ar žmogus pabijojo kareivių, ar jau nebuvo laiko užsėsti ant arklio, nes kareiviai su šunimis vijosi iš paskos. Viesulas begojau sunkiai sužeistas, be automato, su kuriuo niekada nesiskirdavo. Gal jau nebeturėjo šovinių, o gal ir jėgų jam panešti. Sesuo pasakojo, kad Bronius Mozūra-Kunotas, gynėsi nuo šunų, kurie kliudė jam bėgti. Negaliu tiksliai aprašyti tos vietos, kur jie žuvo, nes man niekas neparodė. Bronius Morkūnas-Diemedėlis mirė įgriuvęs tarp jaunų berželių. Kai tėvus išvežė į Sibirą, juos dar vaikus dėdė paėmė į mišką. Čia jie užaugo, kovojo ir mirė partizanais - Jaunutis ir Diemedis. Bėgdamas pro arklius, Viesulas pasakęs: "Va, kada viskas jau baigta!" Taip žuvo paskutiniai mūsų krašto partizanai. Tai buvo 1952-ųjų metų pradžia.

Liko tik partizanų vadas Bronius Kalytis-Siaubas.

Sugrįšiu atgal. Tą žiemą sesuo buvo nuėjusi pas kaimynus, kur lankydavosi partizanai. Pas tuos žmones buvo atvažiavęs Siaubas ir dar trys partizanai. Kaip seseriai pasirodė, jie nebuvę įpanašūs į partizanus: buvo labai įraudusių veidų ir visą laiką tylėjo. Siaubas sakęs, kad tai Baltarusijos partizanai; gal pabijojo, kad gali prakalbėti rusiškai, tai iš anksto apsidraudė. Aišku, jis medžiojo paskutines aukas mūsų krašte. Jam buvo nesunku, nes visi juo pasitikėjo.

Bet vieną kartą pasklido žinia po mūsų kraštą, kad partizanų vadas Bronius Kalytis-Siaubas yra MGB agentas, išdavikas, baisus niekšas, išdavęs daugybę partizanų, ryšininkų ir rėmėjų, o gal ir savo rankomis nužudęs. Tai pranešė ir liepė visiems pasakyti Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Ėjo jie abu lieptu per upę, Siaubūnas priekyje, o Siaubas iš paskos. Staiga Siaubūnas išgirdo, kad Siaubas atlaužė savo "dešimtuko" gaiduką. Atsigręžęs pamatė, kad taiko į jį. Kraujelis buvo labai greitos orientacijos ir būtų Siaubą nupylęs, bet tas suspėjo nugriūti į krūmus. Kai Siaubas tik pradėjo ateiti pas mus, turėjo diskinį automatą, o paskutiniu metu -"dešimtuką" su optiniu taikikliu; turbūt jam davė saugumiečiai. Ant batų nešiojo pentinus; turbūt buvo toks sutartas ženklas.

Kai iš partizanų beliko vienas Siaubūnas ir visi žinojo, kad Siaubas išdavikas, dar ilgai pastarasis bastėsi po mūsų kraštą. Uostinėjo, lankėsi pas žmones, pas kuriuos anksčiau Siaubūnas lankydavosi. Gališankienė iš Vareikių kaimo pasakojo, kad atėjęs net verkė, prašydamas pasakyti, kur yra Kraujelis. O ji pasakiusi: "Niekše, pirma vaikščiojai su vienais, o dabar jau su kitais. Mes nieko nežinome ir nepažįstame jokio Kraujelio".

Tada aš dar buvau lageryje. Kai grįžusiai sesuo visa tai papasakojo, aš negalėjau patikėti, kad Siaubas gali būti toks baisus žmogus. Prisimenu, kai jis pirmą kartą atėjo pas mus, toks linksmas, gyvas. Kai truputėlį išgerdavo - dainuodavo; padėdavo ir mano tėvas.

Ir paskutinį kartą buvo atėjęs su Viesulu 1951-ųjų metų rudenį. Sakė, kad Liūtas žada vesti, žadėjo mane pakviesti į Liūto vestuves. Sakė: "Aš dar ateisiu tavęs pasiimti". Aš buvau suimta, o Liūtas paimtas gyvas.

Grįžus iš lagerio, reikėjo kur nors "įsikabinti". Po darbo Rubikiuose su Gene Grigaite buvome nuvažiavusios į Vilnių tarnauti - prižiūrėti vaikus. Kitokio darbo nebuvo, nes buvome Vilniuje nepriregistruotos, o pase buvo įrašas, kad esame grįžusios iš lagerio. Pavasarį vėl grįžau namo. Mane priėmė į Jasionių vaikų namus (netoli Utenos) auklėtoja, bet laikinai. Rudenį iš Jasionių išvažiavau į Vilnių, į kulinarijos mokyklą, teturėdama tik 5 rublius. Mama dar nebuvo grįžusi, o vyresnioji sesuo Monika, nors jau grįžusi dirbo Utenoje siuvykloje, bet pati nieko neturėjo.

Pirmą mėnesį priėmė gimnazijos klasės draugė, o paskui susiradau butą, už kurį šeimininkai ėmė labai mažai. Tik sunku buvo prisiregistruoti. Man pasisekė valdžią apgauti - prisiregistravau Vilniuje ir pasilikau visam laikui. Mokykloje gaudavau stipendiją, o praktikos metu valgykloje pavalgyti.

Vieną rytą nuėjau prie geležinkelio stoties laukti autobuso; turėjau važiuoti į aerouosto restoraną, į praktiką. Bestovėdama stotelėje prie medžio pamačiau Siaubą. Žinoma, priėjau, ir pasisveikinau. Paklausiau, ką jis Vilniuje veikia. Jis man atsakė, kad tebesislapsto kaime pas vienus senelius, o šiandien su reikalais atvažiavęs į Vilnių. Labai bijojo, kad jo kas nepažintų. Prašė, kad aš niekam nesakyčiau, kad jį sutikau. Paklausė adreso, kur aš gyvenu. Aš jam pasakiau ir pakviečiau užeiti į svečius. Aš beveik patikėjau juo. Bet gyvenime turbūt taip turi būti.

Likimo ironija! Aš gyvenau Aguonų gatvėje, o Siaubas - Partizanų. Kur aš beeidavau - į mokyklą ar į parduotuvę - visada praeidavau pro jo namą, todėl labai dažnai su juo susidurdavau. Žinodama, kad jis niekšas, iš pradžių labai nervinausi. Jis visada su manimi sveikindavosi, lyg niekur nieko. Aš jam pasakiau, kad jis Judas, kad išdavė savo brolius. Kiek aukso už tai jam davė kagėbistai? O jis šypsodavosi patenkintas, sakydamas, kad tą darbą darė veltui. Jis nieko nesigaili ir esąs laimingas. Sakydavau: "Kaip tu gali miegoti, kaip tavęs sąžinė negraužia?" "Nė kiek - atsakydavo jis. - Aš tik dvejus metus buvau partizanu, o visą kitą laiką dirbau saugumui". Man drebėdavo rankos, aš labai jaudindavausi. Sakydavo: "Sakyk ir galvok ką nori, aš ant tavęs nesupyksiu". Matydavau jo pasitenkinimą savimi. Sakė: "Man buvo duotos visos sąlygos. Susitardavau su saugumu, atsiųsdavo mašiną, aš išeidavau į sutartą vietą ir mane nuveždavo į Vilnių. Ten viską papasakodavau, parodydavau žemėlapyje ir iki ryto atveždavo atgal", - šypsodavosi jis. "Matai, koks aš gudrus ir protingas,-tarsi sakydavo, - o jūs visi durniai". Kaip aklai juo tikėjo partizanai, nes jis buvo vadas, jam buvo visos sąlygos išdavinėti. Kad važiuodavo į Vilnių - tai tiesa. Kai gyveno pas mus, taip pat buvo vienas toks atvejis.

Kartą išėjo visi partizanai, žinoma, ir Siaubas į susitikimą su kitais partizanais. Sako, kad negrįš kokias tris dienas. Visi partizanai grįžo tą pačią naktį, tik nebuvo Siaubo. Sakė, kad į susitikimą partizanai neatėjo, o Siaubas nuėjęs pas kitus partizanus į svečius. Grįžo po trijų dienų. Kai jis sugrįžo, visų buvo labai slogi nuotaika. Gal širdys jautė, kad atsiliko kažkas labai bloga. O jis juokavo, stengėsi visus išblaškyti, bet jam nelabai sekėsi. Kaip jis pats sakė, buvo nuplanuota pas mus išgyventi iki pabaigos, bet kažkas jį aplenkęs. Jis išdavė, o kitas užsidirbo žvaigždę už bunkerio suradimą.

Kartą vežėme maistą į Lukiškių kalėjimą su Brone Petronyte iš Plepiškių kaimo, kurią vėliau partizanai nekaltai nubaudė mirtimi už penkių bunkerių išdavystę (o juos buvo išdavęs Siaubas). Ji man papasakojo, ką jai sakiusi Elytė Tylaitė-Gražina iš Ivonių kaimo (žuvusi jų bunkeryje): kad žiemą, kai pas juos gyveno partizanai, Siaubas buvo taip pat išėjęs ir negrįžo kokias tris dienas. Turėjo švęsti vieno partizano gimtadienį, o Siaubas dingęs. Visi labai susirūpino ir nepradėjo šventės; manė, kad Siaubas kur nors žuvo. Bet staiga, kaip visada linksmas, atsirado ir jis. Rodė visiems, kad jį užpuolę šunys ir sudraskę viršutinius baltus rūbus. Prasidėjo šventė. Aišku, jis buvo sugalvojęs pasaką, o partizanai juo tikėjo ir nesigilino, kur jis buvo tas dienas dingęs. Tų metų rudenį ir buvo surastas bunkeris Ivonių kaime pas Tylus.

Prisimenu, pas mus klojime dienojo Sakalas, Siaubas, Viesulas ir dar keli partizanai. Atbėgo Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, apsivilkęs moteriškiais drabužiais ir pasakė, kad Trumbatiškio vieškeliu eina partorge su savo svita; reikia daryti pasalą. Visi greit persirengė moteriškais drabužiais, prisipjovė beržo šakų, jose paslėpė automatus. Atrodė, kad eina moterys vantų rištų. Bet įvyko neįtikėtinas dalykas - skrebai pirmieji į "moteris" paleido ugnį ir partizanai vos spėjo pasitraukti. Jie niekaip negalėjo suprasti dėl ko taip atsitiko. Tik dabar viskas aišku: ant kalno, prie trianguliacijos bokšto, sargyboje stovėjo Siaubas ir davė ženklą skrebams...

Siaubas darbavosi pasiraitęs rankoves, o išdavysčių dirva buvo plati. Kai kas sako, kad dokumentai rodo, jog 1951 metų rudenį jis buvo paimtas gyvas su Mykolu Urbonu-Liepa. Jei taip buvo, tai viskas buvo tik inscenizacija. Kur girdėta, kad paimtą gyvą partizanų vadą priima dirbti etatiniu darbuotoju į saugumą, suteikdami jam pulkininko ar kokį kitą laipsnį!

Dirbo okupantams nuoširdžiai, kaip rašo jis pats 1960 m. Anykščių r. laikraštyje "Kolektyvinis darbas" straipsnyje "Gyvenimą pradedu iš naujo". Bet tą gyvenimą buvo pradėjęs jau labai seniai. Išsižadėjo visko, kas buvo lietuviška, kas jį siejo su Lietuva. Pasiėmė žmoną rusę, kaip pasakoja - saugumo viršininko dukrą, išsižadėjo lietuvių kalbos ir net savo pavardės. Dabar jis ne Kalytis, o Veter. Tik man labai pikta, kodėl jis teršia Lietuvą? Jau važiuotų geriau kaip Burokevičius pas savo didžiuosius brolius. Dabar daug kas mini Markulį-Erelį, o Siaubas ne mažesnis niekšas, ir niekas jo neiškelia į paviršių. Tegu žmonės paskaito ir apie jo darbelius. Tegu žino, kad didelį partizanų judėjimą sunaikino tik jis. Siaubui buvo nesunku, nes juo visi pasitikėjo. Turėti tokį niekšą partizanų viduje - didelė nelaimė, baisi nelaimė.

Paskutinį kartą aš jį mačiau Katedros aikštėje, kai buvo Baltijos kelias. Buvo su žmona ir broliu Ričardu. Aš priėjau ir paklausiau, ko jis čia atėjo. Lyg paspringo ir pasakė: "A ką gi?.. A ką gi?" - ir daugiau nieko. Aš irgi daugiau nieko negalėjau pasakyti, nes visa drebėjau. Sako, jis manęs nepažinęs. Aš netikėjau, bet dabar kai pagalvoju - gali būti. Gal kokius 10 metų jau nebuvo matęs; aišku, aš labai pasikeičiau - pasenau. Griebė jis žmoną už rankos ir išdūmė iš aikštės, pasakęs, kad jam nėra čia ką veikti. Aišku, tokių, kaip jis darbas jau baigėsi. Buvęs toks didelis ponas, budi kažkur garaže.

O kadaise mačiau per Spalio šventes einant Komjaunimo gatve, iškėlusį galvą, o iš visų pusių plevėsavo raudonos vėliavos, ant visų namų styrojo didžiausi Leninai ir Stalinai. Jis neapkentė lietuvių ir džiaugėsi, kad sunaikino mus. Už savo kailio išpirkimą paklojo begalę Lietuvos partizanų. Jei jis parašytų "išpažintį" teisingai, be melo ir klastos - būtų labai vertinga istorinė medžiaga, nes jis labai daug žinojo*.

---------------
*Kad B.Kalytis daug žinojo, tai faktas (Kalytis B. Gyvenimą pradedu iš naujo// Kolektyvinis darbas (Anykščių r.). 1960. Gruodžio 18). Tačiau ar tokie žmonės išvis savanoriškai gali sakyti tiesą, nežinia ("Mane paėmė gyvą..."/G.Vaičiūno pokalbis su B.Kalyčiu//Valstiečių laikraštis. 1996. Gruodžio 17 d.). - Red. pastaba.

Kažkur skaičiau, kad partizanai sakė, jog kai bus Nepriklausoma Lietuva, jų kraujas po žalia laukų velėna dainuos. Galėjo dainuoti, kai prasidėjo pirmosios Sąjūdžio dienos. Kai buvo pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas, verkiau iš džiaugsmo. Dėkoju Dievui, kad Jis leido man visa tai pamatyti. Tik labiausiai gaila, kad Atgimimo dienos nesulaukė mano tėvai.

Bronius Kalytis-Siaubas buvo lyg ir mūsų šeimos narys. Labai baisu ir gaila, kad jis toks baisus niekšas. Bet Dievas jam buvo gailestingas - leido sulaukti senatvės ir išgirsti paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybe. To jis nelaukė ir netikėjo, kad jo darbai gali iškilti į paviršių.

Prabėgo labai daug metų nuo to laiko, kai dejavo krauju permirkusi Lietuvos žemė - mūsų išsvajota, numylėta Tėvynė Lietuva. Būtume pėsti parėję iš Sibiro, nebijojome ir numirti dėl jos - mūsų gražuolės Lietuvos.

Man pasisekė: nieko neišdaviau, galiu be sąžinės graužimo skaityti savo bylą.

Priedas

BIRUTĖS TYLAITĖS PRISIMINTI EILĖRAŠČIAI IR PARTIZANŲ DAINOS

Eilėraštis, parašytas kalinio, gal, savo mylimajai

Nežinau, ką myli tu, brangioji,
Žvilgsnis tavo ką varsto meiliai 
Ir kas rožines lūpas bučiuoja,
Gelsvas garbanas glosto švelniai.

Nežinau, kam širdis tavo plaka,
Kam jos dūžiai ritmingi, lėti,
Kam jaunystė tavoji jau teko,
Nežinau, kam šiandien gyveni.

Gal koks niekšas dainas tau dainuoja
Šiais tyliais vakarais
Ir gal purpuro lūpas bučiuoja,
Kurios viskas man buvo kadais.

Bet tikėk, juk žydės dar alyvos,
Baltos vyšnios dar soduos žydės
Ir jaunystės vėl juokas bus gyvas, 
Mums lakštutės linksmai dar čiulbės.

Aš glausiu dar tave prie krūtinės,
Ji džiaugsmu vien alsuos ir virpės,
Apie meilę tau mūs pirmutinę 
Mano lūpos pabalę kalbės.

Ir toli pasiliks mūro sienos,
Plieno užraktai, narai kieti,
Ir tos rūškanos kalinio dienos
Liks lyg sapnas gilioj preity.

Daina, kurią dainuodavo Siaubas su mano tėveliu

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,
Kam nu leidot žaliąsias šakas? 
Sudūmojo jaunieji broleliai 
Laisvės dalią Tėvynei pamest.

Mums nereikia žemčiūgų nei aukso,
Mums nereikia brangiųjų turtų.
Tik paleiskite vargstančius brolius
Iš kalėjimų ir tamsių urvų.

Mes sugrįšim su vieškelio dulkėm,
Akmenėliai po kojom žėrės,
Su daina mergužėlės, su tulpėm
Pasitiks, į akis pažiūrės.

Jeigu tavo akys manęs nesurastų,
Praretėjęs bus mūsų būtys, 
Ašarėlės nebrauki nuo skruostų, 
Už Tėvynę kritau kaip karys.

Ko jūs rūstaujat, vėtros pašėlę,
Ir kam laužot viršūnes klevų? 
Sudūmojo jaunieji broleliai 
Eiti ginti žemelės tėvų.

***

Aš verkiau parimus, prie rūtų darželio,
Kai paspaudęs ranką tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė ūkanose skęsdami beržai.

Kas paklaus, kodėl gi ašaros taip rieda,
Kas man rūtas ravint "padėk Diev" sakys? 
Kas akyse mano atras lino žiedą,
Kas, o kas gi širdį mano nuramins?

Dailiai šeivas mėto staklės ąžuolinės,
Tiesias plonos gijos taip margai, margai. 
Rankšluostin įausiu "Lietuva Tėvyne,
Tu didvyrių žemė, mes tavo vaikai”.

Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu -
Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

* * *

Prie vartų broliai susirinkę
Tyliai kalbėjo vakarais -
Numest Tėvynei naštą sunkią, 
Papuošti tėviškę žiedais.

Čia bręsta sodai, žydi varpos.
Ir niekur neisim mes iš čia. 
Geriau kovoj garbingoj žūsim, 
Bet nevergausim niekada.

* * *

Plėšo vėtros šalį,
Lūžta ąžuolai. 
Palydėk, mergele, 
Skubame tenai,

Kur laukai kraujuoti,
Dega pazarai. 
Einame kovoti, 
Broliai- vanagai.

Pančių geležinių
Broliams nebedės. 
Žygis paskutinis 
Laukia mūs šalies.

Laimink, mergužėle,
Mūsų žygį tu,
Kad šalis vergavus
Vėl laisva būtų.

* * *

Audringą, šaltą gruodžio naktį,
Kai vėjai siuto laukuose, 
Žygiavo tyliai partizanai, 
Nešdami laisvę širdyse.

Nors gero ginklo neturėjo,
Priešams pastodavo kelius.
Ir skynė kulkos partizanus,
Kaip rudens vėjas lapelius.

** *

Tą vakarą šunys jau daugiau nestaugs,
Prie vartų tėvelis daugiau jau nelauks. 
Ir žaliom papievėm, žaliais pagiriais 
Pas močiutę sūnus daugiau nepareis.

* * *

Kur stovi medžio kryžius
Prie miško gilumos,
Ten žuvo partizanas
Už laisvę Lietuvos.

Jis žuvo anksti rytą,
Vos saulei tekantis.
Laidojo kaip banditą, 
Buvo tamsi naktis.

Nebuvo čia tėvelio,
Nebuvo čia mamos. 
Gulėjo jis, vargšelis, 
Ant žemės lygumos.

* * *

Bolševikai tegu žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems parengs kapus.

Velnias buvo juos išnešęs,
Vėl sugrįžo alkani.
Neprašytas mums, ne svečias,
pavaišinsim mirtimi.

Kils kaip žiedas dobilėlio
Nepriklausoma šalis.
Ir vėl džiaugsis artojėlis,
Vėl gyvenimas nušvis.

* * *

Sakalai, sakalėliai maigieji,
Kam jūs raižot padangę sparnais?
Ar nunešit mane kur mylėjau,
Ar nunešit mane per metus?

Ir po karo bus žemė derlinga,
Krauju sotus bus kiekvienas žmogus.
Užaugs eglės ir pušys aukščiausios,
Ąžuolai šimtamečiai žaliuos.

Ir kad būtų lengviau man vienužiui
Užmigt amžinuoju miegu,
Tegu žaliosios girios suūžia,
Gyvenimas mano tegu...

* * *

Pasaulis mus leido tik tam, kad mes žūtum,
Kad liktum bežodžiais jaunystės sapne,
Kad džiaugsmo ir laimės nejaustų širdužė,
Vien slėgtų per amžius žemelė šalta.

Mes ėjom į kovą, palikę seselę,
Palikę gimtuosius tėvelių namus,
Ir rūtų darželyje verkiant mergelę,
Kai tyliai paklausė: "Ar grįšite jūs?"

Nelaukit jūs, mūsų širdies numylėtos,
Mūs kaulai jau pūva žemelėj šaltoj.
Tik sėkite rūtas, auginkite mėtas,
Te josios žaliuoja Laisvoj Lietuvoj.

Praeis keli metai, ir jūs mus pamiršit,
Minėsit gal kartais tiktai dainose.
Tik motinų sielvartą, skausmą, dejones
Tildys vyturėliai, pragvdę rytais.

Štai jau girdėti patrankų gaudimas,
Jau ištisą sodžių tirpdo ugnis.
Žūsime, broliai, nes mūs toks likimas,
Per auką Tėvynė laisva tepaliks.