LAIŠKAI
Kautynės
Daug kartų buvo rašoma apie Paukštelio būrio žūtbūtines kautynes, bet ne itin teisingai. O Antano Šimėno paskelbtoje žinutėje laikraščiuose buvo net parašyta, kad pakėliau rankas - pasidaviau. Buvau silpnai sužeista...
Bet aš rankų nekėliau - nepasidaviau ir buvau labai sunkiai sužeista...
Labai skaudu, kad žmogus, renkantis istorinę medžiagą, gali daryti tokias klaidas, visai nesistengdamas jų atšaukti, ištaisyti.
Norėčiau aprašyti ir aš tą kautynių eigą. Ką mačiau tuomet iš savo pozicijos, ką regėjau savomis akimis...
Kaip jau buvo minima - mes turėjome apleisti Upytės pušyną. Prikinkytais arkliais, susėdę į važius, Paukštelio ir Direktoriaus būrio partizanai skubėjome į nežinią... Menu, kaip ritmiškai arklių kanopos kaukšėjo į Nevėžio ledą... Juokavo: gal važiuojame į mirties vietą... Niekas tada dar nežinojo, kad už keliolikos valandų mes visi išsiskirsime amžinai...
Aušo 1951m. kovo keturioliktosios dienos rytmetis. Pirmieji sargybiniai dar ilsėjosi lovoje, o aš tuo metu atsikėlusi prausiausi, kai stovėjęs sargybinis pranešė, kad priešas supa sodybą. (Mes buvome apsistoję Glitėnų km. pas Juozapavičius, pas kuriuos ir anksčiau užeidavome.)
Priešas buvo pastebėtas iš labai arti, nes tą rytmetį žemę dengė tirštas rūkas. Tai buvo akimirka, kai partizanai stvėrę ginklus šoko pro duris... Dar brolis Leonas-Aras atsigręžęs pažvelgė į mane... Ir užvirė žiauri kova... Viskas vyko taip greitai, kad mes trise (pirmieji sargybiniai ir aš) nebepajėgė iššokti - likome kambaryje. Taikinys buvo visai arti, bet man pabandžius šauti pro langą, užstrigo automatas.
Reikėjo pakliūti pas savus. Iš kitos namo pusės suradę langutį, iššokome. Pirmiausia iššokau aš, bet nesuprantu, kaip pro tokį mažą langelį galėjo iššokti augalotas Klevas (Petras Markauskas). Tretysis - Danielius Kriščiūnas buvo pastebėtas. Jį pakirto priešo kulka...
Prie slenksčio jau kraujuose paplūdęs vaitojo Barkauskas-Brakonierius ir prašėsi pribaigti... Mes šliaužėme namo ir sniego uždanga. Norėjome prišliaužti prie pakinkytų arklių klojime, kurie buvo vienintelis išsigelbėjimas. Visą laiką tratėjo kulkosvaidžiai ir automatai. Kulkos kliudė taip žemai, kad man, prigludusiai prie sniego, priešo kulka t.y. serija perskrodė kojos raumenis. Priekyje šliaužė B.Juospaitis-Direktorius, kulkų išvarpytu švarku, žinoma, ir kūnu. Šliaužė ir kiti, bet man ir šiandieną akyse stovi Jonas Vepštas-Paukštelis. Jį mačiau jau mirties agonijoje... Jis taip pat stengėsi prišliaužti prie arklių, bet nebepajėgė. Sukaupęs paskutines jėgas ir pakėlęs galvą dar pasakė: "Vyrai, aš jau nieko nebegaliu". Paskui padėjo galvą ir mačiau, kaip geso jo akys... Nuotraukoje jį mačiau susisprogdinusį granata... Tebuvo tik pusė galvos...
Verdant kovai, mes šliaužėme ir šliaužėme po truputį prie tikslo. Bet prišliaužti prie klojimo durų buvo neįmanoma. Neleido priešo kulkos. Tuomet sniego uždanga prišliaužę iš kitos pusės klojimo, pamatėme, kad ten durų visai nėra. Rogėse degė šiaudai... Ir arkliai stovėjo laukdami savo likimo... Mums išsigelbėjimo nebeliko.
Menu, kai kažkas iš partizanų pasakė: "Išsišaudykim vieni kitus..."Kažkas patarė: Pakilkime ir bėkime, gal dar kas ir išbėgs".
Mes pakilome, tik Bronius Juospaitis-Direktorius, matyt, nebegalėdamas pakilti, - kočiojosi nuo namų tolyn...
Visa laimė, kad dengė rūko skraistė... Mus bėgančius vis vijosi prieš kulkos. Tuomet man peršovė kairę ranką. Kraujo kaspinai taip ryškiai vingiavosi ant sniego, kad rodėsi, jog tučtuojau kraujo pėdsakais atsivys priešas...
Bet mes jau gerokai buvome nutolę nuo namų. Mane vedė Edvardas Daučiūnas-Jokeris ir Petras Markauskas-Klevas. (Jutau kokia dabar našta buvau jiems.) Kalbėjau, kad jaučiuosi labai gerai ir kad toli dar galiu eiti... Klevas ramino: 'Tu, mažela, nenusimink, mes tuojau užsuksime į kokį kiemą, gausime arklius, ir išgelbėti..."
Pyniau svajones, kaip mes išbėgsime, kaip gydysiuos bunkeryje ir pan.... Sustoję partizanai kulkosvaidžio ir automato diskus papildė šoviniais. Nors čia buvo jau ramu ir dar neišsisklaidęs rūkas, bet aiškiai prieš save pamatėme artėjančią kariuomenę... Matyt, pagalba skubėjo į kautynių vietą.
Partizanai, pasitikę juos šūviais, pasileido bėgti kita linkme. Bėgau ir aš su jais... Bet paskui pritrūkau jėgų ir pradėjau tik eiti... O partizanai tolo ir tolo, kol užsidengė kaimo kapelių, medžių uždanga...
Menu, kai ištiesusi rankas į juos dar suklikau... Tai turėjo būti baisus klyksmas -netekus paskutinės vilties. Tai buvo paskutinis mano atsisveikinimas...
Paskui ėjau ir ėjau pirmyn koja už kojos, sunkiai traukdama batus iš gilaus sniego. Nežinau, kiek tai tęsėsi, kol užnugaryje toli išgirdau: "Stoj, stoj, stoj!" Ir kiekvienas "stoj" buvo palydimas ilgu švilpimu. Žinojau, kad tai man, kad aš vienas taikinys tame baltame sniego fone. Bet aš ėjau ir ėjau, kol išgirdau šūvį. Vieną šūvį, kuris mane plote priplojo prie sniego... Iš burnos bėgo kraujas... Ir kas keista, kad buvau tokia bejėgė, negalėdama net atmerkti blakstienų.
Jutau, kaip pribėgę kareiviai mane vartė segdami diržus, kaip numovę batus iki pusės aulų, keikdamiesi vis kartojo: "B... babuška!"Nesu tikra, kad viską atsimenu, nes momentais turbūt prarasdavau sąmonę.
Tuomet man labai buvo gaila, kad aš nepasiekiau kapelių, lyg jie būtų koks išsigelbėjimas. Ir pašauta netikėjau, kad aš pakliuvusi. Negalėjau negalėjau sau leisti minties, kad gyva pakliuvau. Tikėjau vis kažkokiu stebuklu. Bandžiau sulaikyti kvėpavimą, kad patekusi su lavonais, galėčiau nušliaužti nuo gatvės...
Vienu momentu labai norėjosi valgyti, o paskui tik gerti... Nežinau kiek laiko pragulėjau tame sniego lauke, bet kai pajėgiau atmerkti akis - buvo šviesi diena. Kareiviai kažkur važiuojančius žmones rankos mostu grąžindavo atgal. Toliau paėjėjęs partizanų pėdsakus šniukštinėjo mano sargybinis. Prie manęs gulėjo pistoletas, kurio aš neturėjau.
Panorau išbandyti jėgas - truputį pakėliau galvą, pajudinau... Bet prie manęs prišoko išsigandęs sargybinis, kažką aiškindamas, kažką nerusiškai marmaliuodamas... Labai norėjosi gerti. Kruvinomis rankomis graibsčiau sniegą ir dėjau į tą vietą, kur turėjo būti burna. Burnos visai nejaučiau...
Nežinau, kuriuo metu prie manęs rusai buvo atvedę Žardinskaitę (Direktoriaus būrio partizanę), kad perrištų žaizdas. Išgirdau, kaip ji pasakė, kad aš negyvensiu. Man atrodė, kad aš norėjau kažką pasakyti, bet nepajėgiau. O, pasirodo, pasakiau: "Kodėl tu, Jadzyte, sakai, kad aš negyvensiu." Pasakojo jau lageryje Jadvyga, kad ji tuomet ėmėsi darbo ir paguldžiusi mane ant kailinių, bet aš nieko neatsimenu.
Ilgai pragulėjus tame sniego lauke, pagaliau atvažiavo ir manęs paimti. Keli kareiviai suvyniojo mane kaip daiktą į palapinę (dar įmetę man sniego) įdėjo į roges, patys su ginklais susėsdami aplink...
Prasidėjo kareiviškas važiavimas. Jutau, kaip rogės skraidė nuo kalniuko ant kalniuko, riedėjo į daubas, kol pagaliau apvirto, išmesdamos mane ir jų ginklus. Paskui, viską surinkę ir vėl mane suvynioję, važiavo toliau.
Man, atskirtai nuo jų palapinėje, savotiškai patiko. Panorau atmerkti akis ir pažvelgti į save. Bet, deja, neilgam. Sukrešėję nuo kraujo kasos ir labai kruvinos rankos vėi man užspaudė akis ilgesniam laikui.
O mes važiavome, bet jau normaliai, sėkmingai pasiekdami Krekenavą.
Krekenavoje pasitiko kažkoks felčeris. Perrišo žaizdą tyčiodamasis... Į mano prašymą gerti niekas nekreiprė net dėmesio. Įkėlę į sunkvežimį, apmetė šiaudais, ir pajudėjome į Panevėžį. Girdėjau kažką šalia vaitojant, bet tegalėjau matyti tik sargybinio durtuvą!.. Mašina blaškė nuo vieno borto į kitą. Vėjas nuplėšė šiaudus ir plaikstė supjaustytus rūbus... Taip kratė, kad, rodos, viską iškratys pro gerklę... Norėjosi greičiau bet kokio galo... Kelias tęsėsi 30 km, o kai pradėjo važiuoti Panevėžio 'brukuotomis"gatvėmis - maniau, ta kančia niekada nesibaigs...
Prie ligoninės laukė būrys kariškių - juk banditus atveža... Kai mus paguldė įnešę į ligoninę, pamačiau šalia dejavusį. Tai buvo Bronius Juospaitis-Direktorius -kito būrio vadas. Gydytojas įsakė mūsų rūbus nuėmus sudeginti, žaizdas tik apšluostyti ir nešti į operacinę.
Operacinė buvo pirmame aukšte ir manęs vis dar neapleido mintis apie išsigelbėjimą. Ot kad taip iššokus pro langą... Nejau aš pakliuvau?.. Ne! To negali būti!.. Bet, deja, aš buvau visiška bejėgė. Gulėdama ant operacinės stalo, klausiausi chirurgo padedamų įrankių skambtelėjimo. Man operavo kulką, kuri praėjusi plaučius, buvo dar užsilikusi krūtinėje. Kiek tai tęsėsi laiko - negaliu pasakyti, o paskui laukė lova... Parišę pakiode kojas, paliko sėdimoje padėtyje, kad nesiliestų sėdmens žaizda, kuri buvo labai plati ir gili.
Kartu išėję du kariškiai, garsiai be paliovos mane žadino, pašaukdami pavarde. Aš užmerkusi akis "kūriau", kaip geriau prabilti. Kaip įtikinančiai kalbėti, kad neišduočiau žmonių... O kalbėti nutariau vien dėl to, kad broliai buvo "išvesti banditų".
Mano sukurta "istorija" nesikeitė iki galo (o tai yra pastebėjęs net prokuroras). Visa tai tęsėsi metus laiko...
Begulint Panevėžio ligoninėje, visą laiką vyko tardymas. Nesvarbu, kad gydytojai drausdavo, nes buvau silpna. Skubėdavo tardytojai, kad nenuėjusi į kitą pasaulį viską jiems papasakočiau... Kišo panosėn partizanų nuotraukas, kad atpažinčiau... Nesvarbu, kad aš vos tik pasikeldavau, rankomis apkabinusi subintuotą krūtinę, o kosint pro pirštus sunkdavosi kraujas...
Po mėnesio iš laisvos Panevėžio ligoninės išvežė į kalėjimo ligoninę, į Lukiškes...
Daug būtų dar galima pasakoti ir pasakoti... Apie tardymą, besitęsiantį metus laiko. Apie nuosprendį 25 metams ir 5 be teisių. Apie šiaurės stingdantį šaltį... Ir
skausmą, tą begalinį skausmą, netekus brolių ir Tėvynės, tą begalinį ilgesį...
Bet šį kartą pakaks.
Marytė Štarolytė
PS. Aprašytųjų kautynių nuostoliai:
B.Juospaičio-Direktoriaus būryje žuvo Barkauskas-Brakonierius, Stasys Giedraitis, Danielius Krikščiūnas, Kraujelis-Sūnelis, Jonas Masiokas.
J.Vepšto-Paukštelio būryje - J. Vepštas, Kazys Švegždys, Leonas Štarolis-Aras. Pabėgo: Petras Markauskas-Klevas, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Česlovas Zalagubas-Faiforas, Viktoras Mažeika-Aleksas. Paimti gyvi: M.Štarolytė, J.Žardinskaitė, Br.Juospaitis.
* * *
Klaidos ištaisymas
LKA priedu išleistoje knygoje "Lietuvos partizanai 1944-1945m." dėl pavardžių sutapimo įsivėlė apmaudi klaida. Skyriuje "Vytautos apygardos veikla 1946-1950m." nurodyta, kad Tigro rinktinės vadas Kamarauskas-Karijotas buvo MGB užverbuotas ir tapo agentu Vlasov.
Iš tikrųjų agentas Vlasov buvo ne Karijotas, o buvęs Nepriklausomos Lietuvos kapitonas, trečios pėstininkų divizijos gen. Rėklaičio adjutantas Kamarauskas. Atsiprašome J.Kamarausko-Karijoto artimųjų ir visų skaitytojų. Ateityje stengsimės kruopščiau tikrinti faktus ir nedaryti skubotų išvadų.
LKA Nr. 18 psl. 296 po nuotrauka įsivėlė klaida - ne Milvydaitės, o Eidimtaitės M. ir A.
Atsiprašome autorių ir skaitytojų.
