VIETINĖ RINKTINĖ
Augustinas Paškonis
PIRMIEJI KARO MOKYKLOS ŽINGSNIAI
1944 m. Vietinės lietuvių rinktinės vadas gen.Povilas Plechavičius, numatydamas Antrojo pasaulinio karo nacių Vokietijos galutini pralaimėjimą, ryžosi gelbėti Lietuvos jaunimą. Susitaręs su nacių okupacine valdžia, gen.P.Plechavičius tuoj pat ėmėsi organizuoti jauniems lietuvių inteligentams Karo mokyklą, kad tokiu būdu juos apsaugotų nuo priverstinio išgrūdimo darbams į Vokietiją ir nuo mobilizavimo į esesininkų dalinius. Be to, Plechavičiui rūpėjo, kaip galima greičiau paruošti jaunų karininkų, nes, karui baigiantis, jie bus reikalingi Lietuvos nepriklausomybei atkurti.
Karo mokyklai vieta buvo parinkta Marijampolėje, nes Lietuvos Nepriklausomybės laikais 9-o pėstininkų pulko kareivinės buvo tuščios.
Pasklidus po visą Lietuvą gandui, kad Marijampolėje yra steigiama Karo mokykla, greitai ten prigužėjo apie 1500 jaunuolių, tarp kurių, be ką tik baigusių gimnazijas, buvo net ir su aukštųjų mokyklų diplomais.
Gavęs Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos atestatą, ir aš nusprendžiau tuoj pat vykti į Marijampolę. Pirmiausia nuvykau į Dusetas atsisveikinti su savo tėvais ir pabuvojęs apie pora dienų, jaunuoliško ryžto vedamas, išskubėjau ten, kur jaučiausi esąs reikalingas.
Lietuvos ateitis darėsi vis neaiškesnė. Daug karininkų ir visokio išsilavinimo žmonių bolševikų buvo sunaikinti ar išvežti į lagerius. Prasidėjus vokiečių-rusų kanui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, netekome labai daug kraštui reikalingų žmonių, kurie atsidūrė nacių kalėjimuose ir kacetuose.
Raudonųjų partizanų priviso pilni Rytų Lietuvos miškai. Po Stalingrado žlugimo ir likvidavus gen.Pauliaus armiją, pradėjo aiškėti, kad stipriai remiami anglį; ir amerikiečių bolševikai vėl gali sugrįžti į Lietuvą.
![](/images/html/LKA/Laisves-kovu-archyvas-21-1997_files/Laisves-kovu-archyvas-21-1997-43.jpg)
□ Augustinas Paškonis
Skaityti daugiau: MARIJAMPOLĖS KARO MOKYKLOS KARIŪNO LIKIMAS
TREMTIES KELIAIS
Elzė Prajaraitė-Stankevičienė
TRYS BROLIAI IR SESUO ELZYTĖ
Gyvenome Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės apsk.; parapija - Igliaukos. Šeimoje buvo 6 žmonės: tėtė Pranas, mama Magdelena, sūnūs - Juozas, Vincas, Petras ir aš, jauniausia - Elzė. 1940 m. tėvai pradėjo naujos sodybos statybą. Pirmiausia pastatė didelį tvartą, bet 1941 m. prasidėjo karas. Rusai buvo išvyti, užėjo vokiečiai. Pačiomis pirmomis dienomis jie paėmė mūsų gražią trakėnų veislės kumelę. 1942 m. mano vyresnįjį brolį Juozą užrašė darbams: šaukime buvo parašyta, kad su arkliais reikės vežti į frontą ginklus ir šaudmenis. Tėtė nuvežė jį į Marijampolę, į kareivines. Ten Juozui davė baltą raištį su juodomis raidėmis ir atsisveikinimui tėtė kartu nusifotografavo. Tačiau kitą dieną, neva atvežęs sūnui drabužių, jis padėjo Juozui pabėgti.
1942 m. per savaitę buvo pastatytas naujas kluonas. Rudenį iš senojo kluono medžių pastatytas dviejų durų svirnas. Vėliau - lentinė kalvė. Viską statė meistras Vincas Surdoka.
1942 m. suėmė tėtę, kad neatidavė pyliavos: dvylika centnerių jau buvo atidavęs, o dar tiek pat reikėjo atiduoti. Tėtę nuvežė už Kybartų į darbo stovyklą. Kai iš jo gavome laišką, brolis Juozas nuvažiavęs su draugu padėjo tėtei ir dar vienam žmogui nuo Igliaukos pabėgti ir parsivežė namo. Po mėnesio Igliškėlių policija pradėjo jo ieškoti, bet kelis kartus gavę degtinės, žąsų, kalakutų - nurimo.
1943 m. spalio mėn. ir vėl užrašo į Vokietiją du mano brolius - Juozą ir Vincą. Vieną dieną atvažiavę iš Igliškėlių trys policininkai, brolius suėmė ir išsivežė. Tačiau Vincui pasisekė pabėgti dar bevežant, o Juozą tėvai "išpirko" už bekoną.
1943 m. spalio pabaigoje, vieną vakarą apie 9-10 val. kažkas pabeldė į duris. Įėjo vokiečių uniformomis vilkintys trys vyrai, tačiau kalbėjo rusiškai; vienas jų sirgo ir paprašė arbatos. Jiems begeriant parėjo ir mūsų vyrai. Tėtė mokėjo kalbėti rusiškai. Kareiviai prašė leisti pasilikti, kol pasveiks jų draugas. Vienas iš atėjusiųjų buvo gydytojas. Mama kareiviui davė arbatos su degtine ir pastatė taures. Mano tėvai buvo geros širdies žmonės ir tuos rusus priėmė. Jie buvo belaisviai, perėję į vokiečių pusę. Dabar juos vežė į Vokietiją kariauti Vakarų fronte prieš amerikonus. Pas mus jie slėpėsi pusę metų.
![](/images/html/LKA/Laisves-kovu-archyvas-21-1997_files/Laisves-kovu-archyvas-21-1997-44.jpg)
□ Elzė Prajaraitė-Stankevičienė. Tremtinė Urale
Skaityti daugiau: TURĖJOME GYVENTI
Šio LKA skirsnio idėją pasiūlė Kęstutis Balčiūnas, pateikęs ir pluoštelį surinktos medžiagos.
B
BROLIAI BAGDONAVIČIAI
Kai nepriklausomoje Lietuvoje kaimai kėlėsi į vienkiemius, Aleksas Bagdonavičius su trimis sūnumis - Feliksu (g.1918 m.), Vytautu (g.1920 m.) ir Albinu (g.1928 m.), persikėlė iš Rusių Rago į Ustrinės vienkiemi prie Musės. Čia jie statėsi naujas trobas, sėjo ir rinko laukų derlių, o karštomis vasaros dienomis maudėsi ir žvejojo Musės duburiuose.
Vėliau Feliksas išėjo į Lietuvos kariuomenę, o Albinas mokėsi Čiobiškyje, keliavo Į Kernavės piliakalnius, kur tenykštis mokytojas Juozas Šiaučiūnas buvo ne tik geležinį vilką pastatęs, bet ir muziejų įkūręs.
1940 m. birželio 15 d. iš rytų atidardėję tankai atvežė raudonas vėliavas ir ardė, griovė viską ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir žmonių širdyse. Visi Čiobiškio mokytojai ir Kernavės mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas su šeimomis buvo suimti ir išvežti į tolimus kraštus. Todėl, kai 1944 m. vasarą raudonoji armija vėl per Lietuvą žygiavo į vakarus, o paskui ją slinko ir komunistų partija su NKGB-NKVD, lietuviai vėl sukluso: kas bus? O dar nejaukiau pasijuto jauni vyrai, pašaukti į raudonąją armiją. Eisi - žūsi, neisi - kalėjime supūsi! Ir rinkosi vyrai trečią kelią: į mišką!
Čiobiškio parapijos Janionių kaime pas Juozą Kupčiūną apsistojo Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias. Nuėjo ten ir Feliksas-Barsukas. Jis skiriamas būrio vadu. O Vytautas-Topolis - Žaliojo Velnio štabo raštininku.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT...
PAMINKLAI
ŠAKIŲ RAJONAS, KRIŪKŲ APYLINKĖ, GERDŽIŪNAI
Sovietų okupacijos metais iš visos Lietuvos, taip pat ir iš Šakių krašto buvo tremiami, į kalėjimus grūdami nekalti žmonės. Drebino kraštą žmonių skausmas, dejonės. Vienas tremtinių surinkimo punktų buvo vadinamoji Pamplionė Kriūkų apylinkėje, Gerdžiūnų kelių sankryžoje. Čia buvo surenkami viso valsčiaus žmonės ir atsisveikindavo su giminėmis, kaimynais ir gimtuoju kraštu. Iš čia visus kartu vežimais ir sunkvežimiais veždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Tūkstančiai geriausių žmonių, ūkininkų, mokytojų, inteligentų buvo ištremti iš savo krašto. Mūsų šviesuolių keliai nusidriekė taigos, amžino įšalo žemėje.
Šiame krašte gyveno ir mokytojavo Liucijos Dumčiūtės-Pociūnienės senelis, žmonių dar ir dabar geru žodžiu minimas Petras Dumčius. Jos tėvelis Liucijonas Dumčius pagal tėvo mokytojo valią pastatė Eiciūnų pradžios mokyklą, pradėjusią veikti 1937 m. Liucijonas Dumčius rūpestingai tvarkė savo ūkį, rūpinosi mokykla, bet neišvengė tremtinio dalios.
Skaityti daugiau: PAMINKLAS TREMTIES IR LAISVĖS KOVŲ AUKOMS
PRIEŠ 50 METŲ PAUPYJE
Pavasaris buvo dar šaltas, nors sniegas jau buvo nutirpęs. Pašalas lėtai ėjo iš žemės. Rytai būdavo migloti, bet pavasaris kėlė žmonėms nuotaiką. Labiausiai jo laukė partizanai. Tais laikais jų dar buvo nemažai. Žiemą lindėję žeminėse, tvartuose, kamarose, kentę šaltį, alkį, gyveno be namų, be artimųjų, nuolatinėje baimėje. Jiems pavasaris - tarsi atokvėpis po žiemos vargų. Nereikės bijoti pėdsekių, bus galima dažniau keisti "gyvenamąją vietą".
Žmonės gyveno skurdžiai, nes ilgai stovėjęs 1944 m. Kalnujų frontas nualino ūkininkus. Vokiečiai išgrobstė gyvulius, o "išvaduotojai" apkrovė pyliavomis, iššlavė svirnus. Daugybė benamių, elgetų. Net norėdamas nelabai galėjai kitą sušelpti. Duonos kąsnis buvo labai brangus. Neblogai laikėsi tie, kurie buvo lojalūs naujajai valdžiai. Tai Mockų ir Kačiušių šeimos iš Lenkčių kaimo, iš kurių partizanai buvo konfiskavę porą gyvulių. Nuskriaustieji greit pasišaukė garsųjį Eržvilko garnizoną su vadu Gudeika ir pradėjo partizanus sekti.
Pašalas trukdė judėti ir palikdavo pėdsakus. Pasiekus kaimą, pradėjo švisti, ir stribai, išlindę iš krūmų, pabūgo, kad partizanai jų nepastebėtų. Pervažiavę Paviščiovinę, per laukus kirto Paparčių mišką ir apsistojo seno ūkininko Klimanskio sodyboje. Sekliai, išsidėstę aplink sodybą miške, laukė, kol partizanai po naktinės kelionės suguls poilsio.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA