RAMYBĖ BAIGĖSI...

Elzbieta Malinauskaitė-Bakutienė

Prieškario Lietuvos laikai - mano jaunystės metai. Mūsų apylinkėje ir pačiuose Raseiniuose veikė daug organizacijų: Šaulių sąjunga, Jaunalietuviai, Skautai, Ateitininkai, Pavasarininkų sąjunga ir kt. Mano kaime Bakučiuose buvo nemaža pavasarininkų kuopa, kuriai priklausė dar jauni mano dėdės ir tetos, o vėliau ir aš. Buvo susikūręs dramos būrelis, o mus pamokyti atvažiuodavo ir studentai iš Kauno. Per susirinkimus skaitydavo paskaitas kunigai ir mokytojai. Rengdavome vakarėlius su vaidinimais, gegužines. Žodžiu, pagal anuos laikus jaunimas buvo kultūringas.

Kad ir sunkiai dirbo žmonės, bet buvo aiški rytdiena. Mūsų kaime ir apylinkėje buvo puikių dainininkų. Raseiniai garsėjo bažnyčios choru, kuri Įkūrė vargonininkas Ignas Lukoševičius. Šis choras dalyvavo jau pirmojoje Lietuvos dainų šventėje 1924 m. Kaune ir buvo apdovanotas medaliais. Jau tada chore giedojo mano dėdė Juozas Malinauskas, o nuo penkiolikos metų pradėjau ir aš. Tai buvo gražiausios dienos mano gyvenime. Rengdavome vakarus, važiuodavome į ekskursijas.

Deja, atėjo 1940-1941 metų siaubas. Areštai prasidėjo jau 1940-ai-siais. Rudenį iš man žinomų kaimų apie Raseinius buvo suimti Šaulių Sąjungos būrių vadai: Petras Saukas iš Bedančių k., Leonas Dukauskas iš Daugodų k., mokytojas Jančys. Po to 1941 m. pavasarį, balandžio mėnesį, prieš pat Velykas, suėmė Joną, Povilą ir Izidorių Keparučius (Izidorius buvo Raseinių gimnazijos 8 klasės mokinys), Petrą Digrį ir daug kitų. Per Velykas iš bažnyčios grįžęs dėdė Juozas minėjo suimtųjų pavardes ir sakė, kad nebeilgai jie siautės, gal visų areštuoti nespės, nes jau greitai vokiečiai pradėsią karą.

Mano dėdei (tėvo broliui) Juozui Malinauskui tada buvo apie 40 metų. Jis gerai mokėjo vokiečių kalbą, nes per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežtas į Vokietiją. Grįžo po trejų metų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje dalyvavo mūšiuose prie Širvintų ir Giedraičių. Vėliau visą laiką su seserimis ūkininkavo nedideliame savo ūkyje (apie 10 ha). Priklausė kelioms katalikiškoms organizacijoms, giedojo bažnyčios chore.

Ir štai 1941 m., trečios Velykų dienos pavakare, mūsų sodybą (abiejų

□ Raseiniškių pavasarininkų grupė apie 1936 m. Centre sėdi Bronius Urbutis, tik ką baigęs Raseinių gimnaziją. Iš kairės sėdi Elzbieta Malinauskaitė (-Bakutienė); už jos stovi Bronė Dirmauskaitė (-Latožienė)

brolių sodybos buvo greta) apsupo ginkluoti vyrai. Į vidų įsibrovė du ginkluoti žydų tautybės vyrukai ir paklausė: "Ar čia gyvena Malinauskas?" Paklausėme, kurio Malinausko jiems reikia, nes kaime trys Malinauskai gyveno. Jie sako: "Mums reikia šito, kur bažnyčioj dainuoja". Mums neleido niekur išeiti, o kiti ginkluoti nuskubėjo į dėdės sodybą. Ten buvo ir mano tėvas, brolio namui dirbęs langus, bet jo nesuėmė. O dėdei įsakė eiti su jais. Neleido nei apsirengti, nei valgyti pasiimti. Sakė, kad netoli tereikės eiti. Mat mašiną buvo palikę ant Kelmės vieškelio. Taip ir išsivedė amžiams. Prisimenu, kaip mano tėvas po to kažkur slėpė dėdės knygas ir popierius. O jo seserys daug kartų ėjo į Raseinius, prašė, maldavo, kad nors maisto paduotų, bet tie nėjo į kalbas, nepriėmė.

Prasidėjus karui ir vokiečiams Raseinius užėmus, daug kalinių grįžo, bet politiniai jau buvo išvežti.

Namiškiai pašnibždomis kalbėdavosi, kad dėdė Juozas, padėjo kai ku-riems asmenims pereiti sieną ir pasitraukti į Vokietiją: prie Raseinių gyvenusiam malūnininkui Stasiui Grubliauskui, jo svainiui Šimkui ir kt. Paskui jie atsidūrė Amerikoje. Jam padėjo dar keli žmonės iš mūsų apylinkės. Vienas jų Petras Narbutas iš Ramonų kaimo, dar prieš dėdės areštą dingęs be žinios. Kai užėjo vokiečiai, jis grįžo iš Kauno kalėjimo, kur rusai, paskubomis besitraukdami, jį buvo pamiršę (dabar jau miręs). Kiti slapstėsi, o saugumas jų namuose naktimis ruošdavo pasalas ir laukdavo pareinant. Mano mamos sesuo per tas kelias savaites prieš karą pražilo kaip obelis, nes jos vyras Izidorius Vaitkus po mano dėdės arešto taip pat slapstėsi.

Pažinau kai kuriuos Raseinių kalėjimo kalinius: Gudžiūną, Keparučius, mokytoją Survilą iš Kalnujų, l ik jų likimo nežinau. Nežinau, kur dabar gyvena Petro Sauko sesrys, ar dar gyvos. Jų sodybos vietoje, Dubysos pakrantėje, tik kryžius belikęs. Kalbėjo, kad Antaną Aksamitauską ir Aksamitauską tėvą radę Raseinių kalėjime nužudytus.

Apie Alėjų miške 1941 06 23-24 išžudytus pabėgėlius iš Ukmergės kalėjimo nieko doro neprisimenu. Rusai traukėsi, vokiečiai puolė. O visokie "komsomolcai" užpuldinėjo bet ką, kas jiems atrodė ne jų minties. Taip pirmosios karo dienos naktį pas mus buvo atbėgęs kaimynas Leonas Buivydas iš Gečiškės k. Jį norėjo pasigauti gretimo Pareigių kaimo komjaunuoliai...

1942 m. pavasarį Stasys Keparutis (išvežtųjų Povilo ir Izidoriaus brolis), tuo laiku gyvenęs Kaune, sužinojo, kad vienas geležinkelininkas (kelio apeigininkas) po 1941 m. birželio 23 d. rado ant bėgių Raseinių politinių kalinių išmestą trikampį popierėlį - laiškelį. Tas žmogus nuvežė jį į kažkokią įstaigą. To laiškelio nuorašą S.Keparutis parodė dėdės Juozo seserims Malinauskaitėms, perskaitė, bet jo nepaliko. Buvo gavėnia, ir visas kaimas buvome susirinkę giedoti "Graudžius verksmus". Tada Keparutis tą kalinių laiškelį ir perskaitė.

"Mus, 60 Raseinių politinių kalinių, veža Daugpilio link. Girdime patrankų šūvius, kurie neša jums, broliai, laisvę. O mus veža į nežinią..." ir t.t. Kalbėjo, kad rašytas Jančio ranka ir kad buvę parašai. Verkėme ir tikėjome, kad greitai sugrįš...

O dabar po tiek metų iš Malinauskų tik aš viena dar gyva, kiti visi mirę. Mano brolis Jonas Malinauskas taip pat ėjo dėdės Juozo pėdomis.

Ir jis 10 metų iškalėjo Norilsko lageriuose, bet dar gyvas grižo 1956 m.; mirė 1985 m. Šiauliuose.

Prieš karą žinojau tris Lietuvos karininkus iš mūsų apylinkės. Tai Juozas Ščeponis (Čeponis), kapitonas, iš Kunkojų k. Apie jį ir jo veiklą partizaniniame judėjime jau daug rašyta. Kitas - jaun.leitenantas Vytautas Stonys iš Dainių k. Jo likimas man nežinomas. Trečiasis - leitenantas Bronius Urbutis iš Gečiškės k., buvęs Pabradės poligone. Ten buvo Įsakyta trauktis į Sąjungos gilumą, bet jis su vienu draugu (pavardės nežinau) pabėgo ir grįžo namo.

Vokiečiams Lietuvą okupavus, ūkininkams pradėjo dalyti rusų belaisvius; darbams, laikinai. Belaisvį turėjo kitas mano dėdė Izidorius Malinauskas (Urbučio patėvis) ir kiti ūkininkai. Belaisviai pradėjo susitikinėti su netoliese miškuose atsiradusiais raudonaisiais, kurie kažko pradėjo įtarinėti Urbui j. Šio ir dar vieno kaimyno - Antano Šilvos Iš Bakučių k. -belaisviai pabėgo į mišką pas raudonuosius.

Prasidėjo neramios naktys. Ateidavo iš miško ginkluoti, reikalaudavo maisto, grasindavo. Kartą Urbutis yra atbėgęs naktį pas mus, iššokęs nuo svirno aukšto pro langelį. Raseinių policija ir apsaugos būriai į miškus eiti bijodavo, o prie sodybų tik iš tolo prieidavo. Atsimenu, kai buvo iškviesti pas tokį Stasį Vaitkų mūsų kaime, tai jie, už puskilometrio sugulę, pradėjo pyškinti "Dievui į langus".

O raudonieji veikė. Nušovė mūsų kaimyną, policininką Jurgį Šliburj iš Ramonų Kontrolių k., važiuojantį vakare dviračiu į tarnybą, kurioje nieko bloga nebuvo padaręs, tik buvo šaulys. Apšaudė ir Šilvos sodybą.

Tada Urbutis suorganizavo apylinkės vyrus savo sodybų saugoti. Tarp jų buvo ir mano brolis Jonas (jam buvo tik 17 metų). Ginklų turėjo prisirinkę, nes rusai bėgdami daug jų pakelėse paliko. Naktimis visi eidavo sargybą.

Kaimynas Šilva neapsikentęs išpardavė gyvulius, susikrovė savo mantą ir su žmona, vaikais išvažiavo į Vokietiją. O Urbutis įsidarbino Raseiniuose "Arbeitsamte". Čia tarnaudamas daug gero padarė mūsų apylinkės jaunimui. Nedoras seniūnas jaunus vyrukus ir merginas surašydavo išvežimui į Vokietiją - į "reicho darbo tarnybą". O Urbutis tuos sąrašus naikindavo arba, jei sunaikinti negalėdavo, - juos išretindavo. Paskui, kuriantis Plechavičiaus armijai, jis vėl apsivilko lietuvišką uniformą ir dirbo štabe Raseiniuose. Frontui prie Raseinių artėjant, pasitraukė, o rusams vėl užėjus, išėjo partizanauti.

Kai frontas prie Raseinių sustojo, priekinės rusų linijos buvo už Šiluvos vieškelio, o mūsų - Bakučių kaimas liko vokiečių pusėje. Vokiečiai mūsų ir gretimus kaimus iš fronto zonos evakavo. Mūsų koloną varė Viduklės link. Nakčiai sustojome Paliepių miško pakrašty. Važiavom su "pusantro" arklio (1 metų kumelys), nes vokiečiai jiems tinkamus arklius buvo atėmę. Buvome dvi šeimos ir prie mūsų prisiglaudusi šeima iš Vilniaus.

Saugoti koloną vokiečiai paliko du kareivius, vienas jų buvo lietuvis. Bet ir jie norėjo poilsio. Tai tas lietuvis išeidamas sako: "Aš einu pamiegoti, bet, rupūžės, neišbėgiokit!" Mūsų vyrai to tik ir laukė. Arklių neiškinkė. Kai pradėjo brėkšti rytas (buvo rugpjūčio 28 d.), mes patylom ir pabėgom. Nuvažiavom apie 10 km už Viduklės i Vailabų kaimą pas gimines. Ten ir praleidome laiką, kol frontas nubildėjo į vakarus. Kol frontas stovėjo, kasdien skraidydavo rusų lėktuvai, šaudydavo padegamosiomis kulkomis, daug trobesių sudegino...

Būdami evakuoti, retkarčiais parvažiuodavome į namus. Kartą važiuojant ties Sujainiais mus sustabdė lauko žandarmerija ir broli Joną išvežė į priekines linijas apkasų kasti. Buvo šeštadienis. O sekmadienio vakare jis pabėgo. Tą sekmadienį su kaimynų dukra nuėjome į Viduklės bažnyčią. Po pamaldų bažnyčią apsupo žandarai ir ėmė gaudyti jaunus vyrus ir moteris, juos vežti. Mudviem pavyko išeiti pro zakristiją ir su žandaru susitarti. Sakėme palikusios mažus vaikus, tai jis pasigailėjo ir pro šonines šventoriaus duris mus paleido. Mes ir pabėgome.

Frontui praūžus, grįžome namo. Vaizdas buvo šiurpus. Apie Viduklę laukuose, pakelėse, pagrioviuose mėtėsi nepalaidotų vokiečių lavonai. Nieko gera ir namuose: viskas išgriauta, išvežta. Vargingai pradėjome gyventi iš naujo. Toli vakaruose dar buvo girdėti frontas, taip pat prie Liepojos, bet pas mus jau atrodė ramu. Tiesa, kaime stovėjo išminuotojų dalinys - rinko iš lauko minas.

Jaunus vyrus pradėjo šaukti į armiją. Raseiniai buvo sugriauti ir sudeginti, tai karinis komisariatas, NKVD bei stribynas įsikūrė Šiluvoje. Brolis Jonas paso dar neturėjo. Atėjo 1945 m. sausio 6-oji - Trys Karaliai. Nuo Kelmės traukė kažkoks enkavedistų dalinys ir visus sutiktus vyrus, jaunus ir senesnius, varėsi su savimi. Taip nelauktai jie užgriuvo ir mūsų kaimą, apstojo mūsų trobą. Namie buvo brolis ir dar užėjęs kaimynas, amžiumi vyresnis, ir pasą turėjo. Suėmė abu, kitus kaimo vyrus ir nusivarė i gretimą Gečiškės kaimą pas kitą mano dėde Izidorių Malinauską. Naktį ten pralaikę, rytą visus pėsčius išsivarė į Šiluvą...

Anksti rytą su kaimyne suruošėme daugiau maisto, baltinius ir išskubėjome į Gečiškę. Nakčia ten eiti bijojome, nes kaimas buvo pilnas enkavedistų. Deja, suimtųjų neberadome: jau buvo išvaryti...

Sakė, kad varydami Šiluvos vieškeliu, liepė vyrams dainuoti, tai jie ir traukė lietuviškas kariškas dainas. Bet kai priėjo Šiluvos pušyną, įsakė visiems nutilti, apstojo, iš abiejų pusių automatus atkišę, ir suvarė į laikinai įrengtą kalėjimą mūriniame sandėlyje.

Tai buvo tikras sovietiškas pragaras. Prigrūdo tiek vyrų, kad nebuvo galima ne tik atsigulti, bet ir atsisėsti: visą laiką teko stovėti. O sienomis rėpliojo parazitai ir krito tiesiai ant galvų... Buvo ir sergančių, lai juos pasikeisdami saugojo, kad nesumindžiotų. Už sienos kitoje patalpoje dejavo sužeistas vokietukas, turbūt belaisvis, ir ištisai šaukė: "Vaser!.. Va-ser!.." (vandens). Užuot pagirdė, jį iš automato nušovė...

Tardydavo naktimis. Labai mušdavo, kitiems tardomiesiems matant ir girdint. Netekusį sąmonės išmesdavo ant sniego ir apliedavo vandeniu. Kai atsigaudavo, - vėl tardydavo. Taip jie užmušė Raseinių Smulkaus kredito banko valdytoją Elsbergą, Kriskų iš Plauginių k. Nukankino ir daug kitų. Kai varydavo į tualetą kieme per dvokiančią putrą, tai stribai, sustoję iš šonų, mušdavo lazdomis.

Po kokių penkių dienų senesnius, kurie turėjo pasus, patardo paleido namo. O mano brolį ir kitus jaunus vyrus po dviejų savaičių išvežė į Kauną - į kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Ten jį pralaikė 3 mėnesius. Po to perkėlė į paskirstymo punktą, kur ruošė į armiją. Iš ten kai kuriems pavyko pabėgti. O brolį ir kelis kitus išvežė į Vilnių. Brolis buvo susirgęs, tai jis Vilniuje ilgiau pasiliko.

Kažkoks viršininkas, atėjęs į tą punktą, paklausė, kas moka staliaus darbą. Brolis, nors menkai temokėjo, pasakė mokąs. Jį ir dar vieną nuvedė į partijos centro komitetą ir liepė ten taisyti aplūžusias kėdes. Ten jie ir nakvodavo, duodavo ir valgyti.

Po keleto dienų - gegužės 9 d. - jiedu pasiprašė į miestą, pasižadėjo sugrįžti, nes dar buvo likę darbo. Juos išleido. Taip jie ir paspruko iš Vilniaus...

Lijo pėsti laukais, miškeliais, vengdami viešų kelių, nes jokių dokumentų neturėjo. Neišvengė ir pavojų: buvo ir apšaudyti, ir gaudomi... Netoli Kauno su draugu išsiskyrė (jo pavardės brolis nepasakė). Toliau Raseinių link ėjo vienas, bet iki namų pareiti nepajėgė: anapus Raseinių užėjo pas Povilo Keparučio dėdę Povilą Lauraitį, rodos, Pakapurnio k. ir liko pailsėti. Kitą dieną Lauraitis pranešė mums, o po poros dienų brolį parsivežėme.

Broliui grįžus, jam reikėjo parūpinti dokumentus. Gal po savaitės prisistatė gretimo Pareigių kaimo komunistas Kėrinas ir pareikalavo Jono dokumentų. Laimei, brolis išsaugojo "spravkę" iš CK - leidimą įeiti į tas patalpas. Tas dokumentas rusui pasirodė įtikinantis, bėdos tam kartui išvengta.

1945 m. pavasarį Raseinių "vojenkomatas" jau persikėlė į Raseinius, įsikūrė buvusiose kareivinėse. Komisaras buvo lietuvis majoras Jonas Soblys, kilęs nuo Šiaulių, daug metų ištarnavęs sovietų armijoje. Kaip bebūtų keista, širdyje jis buvo išlikęs lietuvis. Jis daug kam išdavė baltus bilietus, taip pat ir mano broliui. Jonas "pasisendino",- susitvarkė dokumentus su gimimo metais ...1916. Su šia gimimo data pragyveno visą likusį gyvenimą.

1945 m. vasarą brolis tapo partizanę ryšininku. Tą vasarą pas brolį užeidavo B.Urbutis su savo vyrais, Čeponis. Vėlų rudenį, jau prieš Kalėdas, Urbutis pasidarė dokumentus Jonaičio pavarde ir, pasitraukęs iš mūsų krašto, pradėjo dirbti kažkur Žemaitijoje. Vėliau nusipirko namelį Kačerginėje ir ten su šeima gyveno, kol kartą Kaune jį kažkas atpažino ir suėmė. Partizanavimo įrodymų neturėjo, tai teisė už dezertyravimą iš kariuomenės ir už dokumentų suklastojimą. Atkalėjęs 8-erius metus, grižo. Mirė 1978 ar 1979 m.

1945-1946 m. žiemą pas mus lankydavosi jau kitas būrys - Jono Venslausko-Gritėno. Iš artimesnių mūsų apylinkės vyrų būryje buvo Domas Ščepavičius-Šaka iš Kunkojų k. Su jo jaunesniuoju broliu Pranu ir sesute Petrute kartu lankėme mokyklą. Pranas buvo aukštesnėje klasėje, vadovavo maldai prieš pamokas ir po jų. 1944 m. jis baigė kunigų seminariją. Broliui Domui pasitraukus į mišką, ir Pranas, ir Petrutė buvo tardomi,

□ Broliai Venslauskai: Jonas-Gritėnas ir Benediktas (Laumės rinktinės Liolių būrio partizanas, žuvęs 1945 m. liepos 22 d. Virtukų mūšyje)

kalinami. Vėliau Pranas ilgai klebonavo Bazilioniuose netoli Šiaulių; dabar turi parapiją kažkur už Raseinių. O Petrutė neištekėjo ir visą laiką šeimininkavo broliui.

D.Ščepavičiųs-Šaka žuvo 1948 m. Garlaukio miške. Kur užkastas jis ir kiti, artimiesiems dar niekaip nepavyksta sužinoti.

Prisimenu 1946 metų Velykas. Šventėme pas mus drauge su partizanais. Nuotaika buvo liūdna, visi apsiverkėme: Šakos sesuo Petrutė buvo neseniai suimta, o būrio vado Venslausko brolis - žuvęs. O kiti vienaip ar kitaip buvo pasinėrę i liūdnus prisiminimus.

Rytais partizanai kalbėdavo rožančių, po to giedodavo "Marija, Marija..." O dieną, dažniausiai vakarais, negarsiai dainuodavo partizaniškas dainas. Būryje buvo vyrų gražiais balsais. Vienas iš jų medicinos studentas Antanas Armoška-Steponas nuo Dubysos turėjo gražų bosą. O būrio vadas dažniausiai vesdavo tenoru...

Čia viena iš būrio vado Jono Venslausko-Gritėno dainuotų dainų -apie pavasarį...:

Sugrįžk, pavasari vienplauki,
Dainuok šalelėj putinų.
Juodoj nakty manęs nelauki,
Aš gint Tėvynę išeinu.

Skambėk, kai vyšnios žiedas kelsis,
Pabudęs saulės spinduliais,
Širdin kai laisvės aidas belsis,
Žygiuojant karžygių keliais.

Beržų šakelėm apsikaišęs,
Pakvėpink žemę vien žiedais, 
Sukviesk dienas, naktis į vaišes, 
Kaip būdavo pas mus kariais.

Ir ant šakos, ir ant žiedelio
Skambėk viršūnėse klevų.
Akis išgraužė dulkės kelio,
Beieškant jam dienų šviesių.

Ateik į sielą nors valandėlę,
Ateik pas partizanus tu 
Ir brangią laisvę tėviškėlei 
Atneški su žiedais kartu.

O jei negrįšiu laisvės rytą
Iš vėtros, iš didžios kovos, 
Mano mergele, raski kitą,
Dar bus sūnų šalies laisvos.

Grąžink piliakalniams lakštutę,
Gegutė kai sode kukuos,
Paguos mergelę ir močiutę,
Kad jos neverktų ten laukuos.*

-----------
*Rinkinyje "Kovos keliu žengiant" (V.1991) ši daina pavadinta "Manęs nelauki".

Prie Plauginių miško gyveno ūkininkas Škadauskas. Pas jį užeidavo partizanai. Vieną ankstyvą pavasario rylą išgirdome kulkosvaidžių tratėjimą ir granatų sprogimus. Nežinia ar kas įskundė, ar šiaip garnizonas suruošė pasalą, ir tą ūkį apsupo. Tada žuvo berods du stribai ir milicininkas. Iš partizanų, atrodo, nežuvo niekas, tik buvo sužeistų. Bet visi pasitraukė, nes miškas buvo čia pat. Kartu pasitraukė ir šeimininkas su žmona.

Kurį laiką po to pas mus buvo ramu. Tik vieną kartą užėję pas mus stribai pamatė knygų ir pradėjo jas vartyti, raustis po visokius popierius ir senus laiškus. Tarp knygų rado medicinos sesers nuotrauką, kurią buvau atsitiktinai radusi ir pagailėjau sunaikinti, nors aš jos ir nepažinojau. Tai buvo kaip tik po Virtukų mūšio. Jie prikibo prie manęs: "Čia ar tik ne Čepikė bus?" (Čepaitė buvo žuvusi prie Virtukų). Tą nuotrauką jie pasiėmė, bet manęs daugiau nekliudė.

Vėliau buvo renkami mūsų apylinkės pirmininkas ir sekretorius. Pradėjo kalbėti, kad sekretoriumi siūlys mano broli Joną. Jis ir nemanė sutikti.

Bet Venslauskas ir kiti vyrai pradėjo įkalbinėti: "Jonuk, sutik būti sekretoriumi, -bus mažiau įtarimo". Taip ir išrinko: pirmininku Česlovą Patapavičių, gyvenanti prie Dainių miško, Dainelių k., kilusį iš Raseinių, o sekretoriumi mano brolį Joną iš Bakučių k. Tarp kitko, Patapavičiaus tėvas, buvęs Lietuvos savanoris (jau miręs) ilgus metus vadovavo Raseinių bažnyčios chorui, Šaulių orkestrui, Jaunalietuvių chorui ir t.t. Sūnus irgi buvo muzikantas ir dainininkas. Su juo buvome jaunų dienų draugai. Buvo, rodos, geros valios, bet vėliau išaiškėjo, jog bailys.

Kurį laiką atrodė, kad viskas gerai: eidayo su broliu į valsčių apylinkės reikalais... Dar nejautėme, kad būtume saugumo įtariami, bet mano pusseserė B.Dirmauskaitė nuo Kalnujų iš Paserbenčio k. jau buvo saugumo ieškoma. Vieną gražų šeštadienio vakarą jie, saugumiečiai, užėjo pas mus, apsimetę partizanais. Brolis buvo išėjęs pas kaimynus. Paprašė valgyti ir pradėjo teirautis slapyvardžiais: Nastės, Šalnos. Pasakiau, kad tokios pavardės ir vardo pas mus kaime išvis nėra. Matydami, kad su manimi nesusikalbės, liepė eiti ir surasti brolį. Išėjusi laukan, matau, kad aplink kiemą, po medžiais, ir daugiau matyti tokių "partizanų". Bet jie manęs nestabdė ir nieko nesakė. Suradusi brolį, įspėjau, kas namie laukia. Bet ir su broliu "svečiai" nesusikalbėjo ir, nieko nepešę, išėjo. O jau sekmadienį sužinojom, kad kratė pusseserės namus, bet ji buvo pabėgusi.

Tuo tarpu pradėjo kauptis įtarimo debesys virš Raseinių gimnazijos. Mokėsi ten ir Stasys Narbutas iš Galkaičių k. (nuo Viduklės); kurioje klasėje - nepamenu. Jie buvo trys broliai, visi trys - muzikantai - visa kapela. Su jais aš ir brolis buvome pažįstami. Brolis kviesdavosi juos į vakarėlius mokykloje pagroti; pas mus pernakvodavo.

Ir štai vėlų rudens vakarą atėjo pas mus Stasiukas su draugu (rodos, jo vardas buvo Petras) ir sako: "Jau viskas. Iš mokyklos pabėgom,- prasideda areštai..." Kitą dieną abu išėjo namo. Po kelių dienų Stasiukas vėl atėjo ir per brolį susisiekė su Raseiniais. Brolis išėjo į valsčių taip pat jo reikalais. O čia atėjo partorgas sekretoriaus ieškoti. Aš - nei gyva, nei mirusi, ruošiau pietus, drebėjau, kad tas svečias nepradarytų durų į kambariuką, kuriame tūno Narbutukas. Laimei, išėjo sau. Narbutukas pas mus sulaukė partizanų ir su jais išėjo. Išėjo į mišką ir jo broliai Jonas ir Antanas.

Narbutus - tėvus ir seserį išvežė į Igarką, o sūnūs Jonas ir Antanas žuvo prie Viduklės. Stasys partizanaudamas vedė ryšininkę Stasę Rutkauskaitę, kilusią nuo Kelmės. Vėliau abu buvo suimti. Stasį sušaudė (rodos, Raseiniuose).

Pirmuoju mūsų apylinkės pirmininku buvo s ietinis rusas Mykolas Kerimas iš gretimo Pareigių kaimo. Nemokytas ir kvailas, ir pasirašyti dorai nemokėjo (tas pats, kur reikalavo mano brolio dokumentų, kai šis parbėgo iš Vilniaus). Jis mėgo visus gąsdinti savo valdžia.

Buvo balsavimas, žiema (datos nepamenu). Šalo, pustė. Brolis išėjo į Raseinius balsuoti, nes reikėjo nors vienam iš namų nueiti (juk bijojom). Mūsų mama, tėtis, dėdienė ir aš (tada sirgau gripu) nutarėme neiti: jei jiems reikės, atneš tą urną į namus...

Staiga užbėga išsigandusi kaimynė ir klausia: "Ar Jonukas išėjo balsuoti?... Juk šiąnakt Kėriną nušovė... Pareigių kaimas pilnas garnizono..." Nuo tokių žinių visos ligos išlakstė, ir mes per pusnis išklampojome į Raseinius balsuoti...

Maždaug už kilometro nuo mūsų, Gūrų kaime, gyveno ūkininkas Juozas Judickas. Pas jį slėpėsi jo žmonos brolis Vincas Baltrušaitis. Netvirtinu, bet manau, kad jis buvo iš Raseinių (o gal Kauno?) gimnazijos. Ten užeidavo Čeponis, Urbutis ir kiti. Buvo įrengta gera slėptuvė, veikė šiokia tokia spaustuvėlė. Kurį laiką buvo ramu, nes Judickas stengėsi sugyventi su valdžia ir pyliavas pirmas atiduodavo. Bet kaimynas aktyvistas kažką pastebėjo ir įskundė. Vieną liepos popietę Judicko namus apsupo garnizonas. Jis pats tuo metu buvo Raseiniuose, o Baltrušaitukas, neturėdamas kitos išeities, šoko pro langą į prie pat namų esantį rugių lauką. Bet ten jį bėgantį pakirto priešo kulkos. Judickienei kažkaip pasisekė pabėgti. Judickai turėjo du berniukus, jie ganė karves. Bet buvo gudrūs ir, pamatę, kas namuose darosi, su visa banda pasitraukė iš kaimo. Taip sunaikino dar vieną ūkį...

Maždaug savaitei po šios tragedijos praėjus, vieną vakarą Judickas atėjo pas mano tetas (dėdės Juozo seseris). Matyt, buvo susitaręs su mano broliu Jonu, kuris jau dirbo apylinkės sekretoriumi. Pas mus tą vakarą atėjo Venslausko būrys ir nuėjo pasikalbėti su Judicku, kuris, matyt, viską apie tą įvykį paaiškino.

Po kelių savaičių vieną naktį tas Judicko "kaimynas", pavarde Kuzeris, buvo nuvestas į Dumšiškių kaimą pas tos (ne mūsų) apylinkės pirmininką; jo pavarde pamiršau. Ten buvo akistata su Judicku, ir po to ten pat Kuzeris ir pirmininkas buvo nušauti 1947 08 12. Judickas iš mūsų apylinkės ir krašto dingo, ir daugiau jo matyti neteko. Kalbėjo, kad gyvena Klaipėdos krašte.

Neilgai po tų Įvykių truko ramybė - prasidėjo areštai. Suėmė dešimtininką Joną Kvitnicką iš Dainių k. ir kitus. Rudenį, bulves kasant, brolis gavo įsakymą pasitraukti miškan į būrį. Pranešęs savo draugui pirmininkui, kad išvažiuoja pas sergantį giminaitį į Viduklę, brolis pasitraukė dviem savaitėms.

Viskas tarytum aprimo, ir brolis grįžo eiti savo pareigas. Praėjo du mėnesiai. Vieną gruodžio pirmadienį, prieš Kalėdas, jis nuėjo su ataskaita į Raseinių valsčių, ir ten pas partorgą jį suėmė. Prasidėjo kančių keliai. Pirmiausia stribų būstinėje, priešais miesto sodą. Stribų viršininkas Jocius jam išmušė dantis. Iš to stribyno Jonas mėgino pro langą pabėgti, bet prie miesto sodo jį pagavo; buvo peršovę jam ranką. Paskui labai žiauriai sumušė, kad net gydytoją Lazdauską buvo į stribyną pakvietę; Kalėdų rytą mamos brolį Miklių sutikęs jis apie tai slapta papasakojo...

Po brolio arešto suėmimų grandinė nutrūko - brolis nieko neišdavė. Kai jis jau buvo nuvarytas į Raseinių kalėjimą, mudvi su mama buvom iššauktos pas tardytoją. Mamai brolį atvedė akistatai, ir jis pasakė, kad mama nieko nežino. Jokių kaltinimų mudvi neprisipažinom, nors tardytojas vardijo partizanų slapyvardžius.

Beje, kai brolį Joną suėmė, jis jau buvo apsisprendęs pasitraukti į būrį, ir jo apsilankymas valsčiuje turėjo būti paskutinis. Prieš porą dienų jau buvo suimtas mūsų apylinkės pirmininkas Česlovas Patapavičius, su kuriuo Jonas kartu dirbo. Apsilankymas Raseiniuose iš tikrųjų lapo paskutinis - pateko čekistams į nagus... O gal likimas taip lėmė? Juk visi to būrio partizanai žuvo, o Jonas, atvargęs visus lagerio vargus, dar sugrįžo.

Prižiūrėtojais Raseinių kalėjime dirbo ir neblogų žmonių. Antai iš mūsų apylinkės Ramonų Kontrolių k. toks Stasys Žaliauskas. Jo kaimynas Antanas Bukauskas buvo ryšininkas. Dabar jau abu mirę. Per juos gaudavome žinių iš brolio.

Pasirodo, kad apylinkės pirmininkas Patapavičius buvo silpnos valios. Kai pradėjo tardyti, jis išpasakojo viską, ką tik žinojo, ir brolį išdavė. Jonas pranešdavo mums nežinąs, kaip galės tuos baisius tardymus išlai-kyli, sakydavo: "Patapavičius ant kelių atsiklaupęs viską pasakoja, o aš ginuosi..." Patapavičių netrukus paleido, bet pas mus jis neužeidavo ir vengdavo susitikti. Pasikeitė ir apylinkės valdžia. Bet tai buvo geri vyrai, ryšininkai iš Gruzdiškės k.: Vytas Jasiulis - pirmininkas ir Antanas Rekštys - sekretorius (vietoj brolio).

Prieš 1948-ųjų vasario 16 d. V.Jasiulis atnešė man Venslausko-Gritėno laiškutį, kuriame klausė, ar negalėtų jie kokiai dienai pas mus užeiti. Kadangi visai neseniai, gruodį, buvo suimtas brolis, tai aš labai bijojau ir atsakiau, kad jokiu būdu dabar negalima, pavojinga, mūsų sodyba sekama.

O jau vasario 18 d. Venslauskas ir jo bendražygiai žuvo pas Lybus Sujainių kaime. Kai namiškiai, sugrįžę iš Raseinių, papasakojo, kad prie stribyno pamesti jų kūnai, aš negalėjau atleisti sau, kad jiems taip atsakiau; gal, jeigu pas mus būtų užėję, nieko nebūtų atsitikę, ir jie nors tam kartui būtų išlikę gyvi?.. Tą naktį, kai jie žuvo, sapnavau labai baisų sapną. Matyt, buvo kažkokia nuojauta...

Brolį Joną Raseinių kalėjime pralaikė aštuonis mėnesius. Rugpjūčio mėnesį sužinojome, kad nuteistas dešimčiai metų. Teismo nebuvo, tik nuosprendį pagal 58 straipsnį kalėjime jam perskaitė. Po kelių dienų buvo išvežtas į Vilnių. Iš ten etapu į Norilską, kur atkalėjo iki 1956 m. rudens.

į tą patį lagerį iš Igarkos atvežė du brolius Barčus nuo Eržvilko iš Ridikiškių k. Jų sesuo buvo ištekėjusi už mūsų kaimyno Vaitkaus, o jaunesnioji sesuo Pctrutė buvo mano draugė. Jie visi buvo išvežti į Igarką, tik Vaitkui pavyko pabėgti. Taigi broliai buvo nuteisti ir išvežti į Norilską, o seserys ir vieno iš brolių Barčų žmona liko Igarkoje. Jie visi tarpusvy susirašinėjo, retkarčiais ir man parašydavo.

Kai brolį iš lagerio perkėlė į paskirstymo punktą (berods Dudinkoje), tai Petrutė Barčaitė nuvyko pas to punkto komendantą ir prašė, kad Jonui leistų atvažiuoti į Igarką, nes jis esąs jos sužadėtinis, turį mažą dukrelę, tik santuokos nespėję įregistruoti... Dukrelę jie tikrai turėjo, bet ne brolio; Joną išleido į Igarką. Iš ten rašydavo mums laiškus (aš jau gyvenau Šiauliuose).

Kiek atsigavęs, brolis pradėjo dirbti lentpjūvėje drauge su Barčų šeima. Į Lietuvą grįžti neleido. Pavasarį, kovo mėn., jiedu su Petrute susimetrikavo, o per Velykas į Igarką atvykęs Jono lagerio draugas kunigas Božė juos sutuokė.

1957 m. lapkričio mėnesį jie grįžo į Lietuvą. Petrutės tremties laikas dar nebuvo pasibaigęs, bet ji jau buvo Malinauskienė, o jos sesuo Vaitkienė - pensijinio amžiaus, tai visus išleido. Paliko Igarkoje tik Barčo žmona, nes jos vyro dar nepaleido.

Grįžusius mums pasisekė priregistruoti Šiauliuose, tai į kaimą jie nebegrįžo. Brolis buvo gavęs darbą ir butą kariniame dalinyje, bet po kurio laiko turėjo išeiti dėl "netinkamos" savo praeities. Vėliau dirbo darbų vykdytoju Lietkoopsąjungoje, o paskui iki pensijos - inžinieriumi statybose. Mirė 1985 m. taip ir nesulaukęs šviesesnių laikų, nes sveikatą buvo palikęs lageriuose.

Dar norėčiau prisiminti mokytoją Antaną Bakšį.

1947    m. lapkričio mėnesį pas mus į Bakučių k. iš Raseinių atbėgo gimnazijos mokytojas Antanas Bakšys. Jis pas mus išgyveno apie porą savaičių, kol atėjo partizanai, ir su jais kartu išėjo...

Pasiimti Bakšio atėjo dvylika partizanų: Domas Ščepavičius, Armoška, broliai Pakarkliai. Būrio vadas Venslauskas ir sako: "Mes jus jau perdaug skriaudžiame. Eikime visi vienai dienai pas jūsų kaimyną Mankų". Mankus buvo Ščepavičiaus-Šakos giminaitis. Ir jie visi išėjo.

Rytą pas mus atėjo nusiminusi, susirūpinusi Mankienė, prašo padėti jai valgį paruošti. Apsimečiau nieko nežinanti. Kai su ja nuėjom į Mankų sodybą, sargybinis mane iškamantinėjo, kas tokia esu, - specialiai, kad Mankienė girdėtų. Taip tą dieną visi vaidinome esą nepažįstami. O Mankų šeima buvo baisiai išsigandę. Vienas jų visą laiką buvo lauke ir vis dairėsi po apylinkę. Man kažkodėl buvo linksma stebėti. Vėlai vakare visi iškeliavo.

Paskui Bakšys drauge su kitais yra keletą kartų pas mus buvęs jau kaip Arvydas. Po brolio arešto 1947 m. gruodį pas mus lankytis pasidarė pavojinga, nes apie sodybą dažnai būdavo išstatytos pasalos.

1948    m. vasarą Bakšys (jau Klajūnas) dar porą kartų lankėsi su draugais. Tarp jų buvo du jauni broliai Pakarkliai iš Bcržytės k. Vieno slapyvardis buvo Klevas, kito - nepamenu. Daugiau Klajūnas mūsų apylinkėse nebepasirodė.

1991-1993 m.

E.Malinauskaitė-Bakutienė savo atsiminimuose rašė apie savo puseserę Bronę Ditmauskaitę, buvusią kpt. Juozo Čeponio ryšininkę. Dingtelėjo; o gal ta pati "Bronelė", kurią yra minėjęs Pranas Motuzas? 1994-ųjų pabaigoje ją - Bronę Dirmauskaitę-Latožienę pavyko surasti; susitikome Skaudvilėje. Įrašiau jos pasakojimą, per ją gavau ir ryšininkės Rūtos-Angelės Laurinavičiūtės-Dabašinskienės 1994 m. gruodį rašytą laiškutį.

1995 m. birželio 17 d. pas B.Latožienę susitikome ir su Rūtos laiškelyje paminėtu Bronium Laurinavičium. Įrašiau ir jo prisiminimų nuotrupas.

Apie visų jų (Motuzo, Dirmauskaitės, Laurinavičiaus) išdavyste įtariamo Gruzinsko (Gruzinsko) asmenybę pasiteiravau senbuvių Girkalnio apylinkėse. Klausiau, neminėdamas nei jo pavardės, nei vardo, - apie Girkalnyje (ar prie Girkalnio) 1946-1947m. gyvenusį fotografą-aukšto ūgio, stambia nosimi, nešiojusį akinius. Spėju, jog tai tas pats "ryšininkas J.Grudzinskas", kuris "1947m. rugpjūčio mėn. iš Kauno atvežė kitą spaustuvinę įrangą,

□ Bronė Dirmauskaitė-Latožienė, Bronius Laurinavičius ir Elzbieta Malinauskaitė-Bakutienė. 1995 m.

ir "Laisvės varpas" vėl pradėjo eiti..."*

----------------
*Kuodytė D. Kęstučio apygardos kūrimasis // LKA. T.13. K.1995. P.6.

Nuo 1947 12 iki 1948 05 Raseinių kalėjimo 42-oje kameroje kalėjau su parvežtu iš Vorkutos tardymui Jonu Grudzinsku (pavardę įsiminiau iš klausos, užrašytos juk neteko matyti). 1948 m. kovo mėn. į mūsų kamerą atvedė kaunietį Praną Motuzą, kuris Joną G. laikė jį įklampinusio ar išdavusio Stasio Grudzinsko broliu ir prisibijodamas jo vengė...