Autorius apžvelgė savo gyvenimo tarpsnį nuo suėmimo ir kankinimo nacių stovyklose iki pasitraukimo iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją.
Nepaisant, kad atsiminimai rašyti 1982m., t.y. praėjus 40 metų nuo aprašomų įvykių, jie tikslūs ir be nereikalingo patoso.
Spausdinamas tekstas neredaguotas.
Karolio Drungos (gim. Jurgio Juozo Valiulio) suėmimo 1944 04 30 aplinkybės bei priežastys ir kalinimo Vokietijoje kronika
Nuo 1943ra pradžios Kaune gyvenau Ugniagesių g-vėje Nr.7, D aukšte. (Kitoje gatvės pusėje buvo "Aušros" berniukų gimnazijos kiemo mūrinė siena ir kažkokie nauji, ilgi triaukščiai rūmai, kurių paskirties neprisimenu.)
1944m balandžio 30d, tai buvo šeštadienis, prieš pat 7.00 vai. ryto, buto durų skambutis dzingtelėjo triskart trumpai (... - kaip Morzės kodo "S" raidė). Nors ir nemiegojau, bet dar gulėjau. Motina buvo jau atsikėlusi ir, žinodama, kad toks paskambinimas reiškia savą žmogų, nuėjo ir atidarė duris. Stovėjo nepažįstamas, tvarkingai apsirengęs, neaukšto ūgio žmogus, su barzdele. Pasakė motinai, kad turi svarbių žinių iš "Rudolfo" ir norėjo mane pamatyti Motina pakvietė jį į valgomąjį kambarį ir po to atėjusi į mano kambarį pasakė kame reikalas.
Užsimečiau greit "chalatą" ir nuėjau į valgomąjį, kur manęs laukęs žmogus pasisakė esąs iš Joniškio ir turįs man žinią iš "Rudolfo". Atsisėdus jis man pasakė: "Rudolfas išvyko iš Talino atostogų į Karaliaučių, bet balandžio 25d., nors ir žadėjęs, į Kauną užsukti negalėjęs".
Man to užteko, nes Joniškyje buvo vienas iš "estafetės" punktų žinioms (siuntoms) iš Švedijos per Latviją ar Estiją perduoti į Kauną. O "Rudolfas" buvo plk. K.Ambraziejaus slapyvardė. Jį (...) 1944 kovo mėn. 21 ar 22d (tiksliai dienos nebeprisimenu, bet tai buvo 2-a diena po to, kai sovietai stipriai subombardavo Taliną). O "balandžio 25d." - reiškė, kad tą dieną estų pogrindis, kurio globoje K.Ambraziejų palikau, pervežė jį motorine valtimi į Suomiją.
Skaityti daugiau: IŠTRAUKA IŠ KAROLIO DRUNGOS-J.J.VALIULIO 1944-1945m. ATSIMINIMŲ
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Algirdas Šertvytis
Pratarmė
Pagaliau įvyko tai, ko daugel dešimtmečių laukė okupacijos kryžių nešdama ir ne kartą sielvarto ašaras braukusi Lietuva. Kelias iki nepriklausomybės, paskelbtos 1990m. kovo 11 dieną, buvo ne tik erškėčiuotas, bet ir apsčiai tos laisvės aukų krauju apšlakstytas. Nors dar ir dabar negalime tvirtinti esą visiškai laisvi, tačiau atėjo laikas istoriškai užfiksuoti bent jau tą Laisvės kelio etapą, kuris nueitas 1940-1991 metais, nes dalyvių ir liudytojų kasmet belieka vis mažiau.
Būdamas ne tik to etapo įvykių liudytoju, bet ir tiesioginiu jų dalyviu, jaučiu pareigą, kiek tai man pavyks, padėti atkurti kai kuriuos to laisvės kelio istorijos puslapius.
Istorija, kuri 45-eriems metams atskyrė mane nuo Lietuvos padangės ir atsiėjo man 15 metų "kurorto" už bolševikinių spygliuotų vielų, yra susijusi su pirma didžiausia lietuvių tautinio pogrindžio organizacija Lietuvos Laisvės Armija (LLA). Kadangi niekada neturėjau galimybių naudotis bibliografine medžiaga šia tema (jei tokia išvis Lietuvoje yra), galiu operuoti vien savo prisiminimais bei įspūdžiais.
Manau, neklysiu, darydamas prielaidą, kad LLA buvo tam tikras Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) tęsinys, gal tik su tuo skirtumu, kad LAF buvo ne organizacija, o greičiau spontaniškas aktyvus išsivadavimo iš pirmosios bolševikinės okupacijos 1940-1941 metais judėjimas, neturėjęs tipiškos organizacinės struktūros kaip LLA.
LLA, nepaisant demagogiško šios organizacijos traktavimo tarybiniuose šaltiniuose, buvo tam tikra nacionalinės savigynos forma, susikūrusi dėl kolonijinės Reicho politikos Rytų regione. Tai pirmoji konkreti lietuvių reakcija į tokius fašistinės Vokietijos vadovybės veiksmus Lietuvos ir jos gyventojų
Algirdas Šertvytis Vilniuje, 1975m.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KELIU
Z. Kušeliauskas
Nedaug rasime šeimų Kelmės valsčiuje, taip pat Liolių parapijoje, kurios būtų labiau nukentėjusios nuo bolševikinės okupacijos, kaip Kybartų šeima. Tai tikrai neeilinė tragiškos lemties šeima. Joje figūravo net trys pavardės.
Partizanas Vladas Kybartas
Netoli Liolių bažnytkaimio, šalia vieškelio, prigludęs Kaspariškės kaimas. Viduryje to kaimo, tarp miškelių ir pelkių, įsikūrusi Boleslovo Kybarto sodyba.
Turėdama nemažą žemės plotą (34ha), gausi Kybartų šeimyna, deja, vertėsi gana sunkiai.
Užpelkėjusi žemė nebuvo dosni nors ir gerai prižiūrima. Šeimos galva Boleslovas Kybartas buvo stikliuko mėgėjas, todėl beveik visus ūkio darbus nudirbdavo gausi šeimyna. Vyriausias iš vaikų Kybartų šeimoje -posūnis Kostas Kušeliauskas, mano tėvas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvo motina buvo ištekėjusi už Jagaudo. Jagaudų šeimoje buvo du vaikai - duktė Marytė ir sūnus Jonas. Tačiau po kelerių metų Jagaudienė lieka našlė. Apie 1918m. ji išteka už Boleslovo Kybarto. Nuo to laiko Kaspariškės kaime įsitvirtina Kybartų šeima.
Skaityti daugiau: KYBARTŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA
Ona Mockutė-Šimoliūnienė
Jurbarko raj., Eržvilko valsč., Rudžių k., gyveno Rozalija ir Juozas Mockai. Aš, jų duktė - Ona Mockutė, gimiau 1923m. Turėjau du brolius: Izidorių, g.l920m., ir jauniausią - Alfonsą, g,1936m.
Su sovietų valdžia arčiau teko susipažinti 1941m. birželyje, kai jie pradėjo mūsų tautos genocidą.
Tuo metu pas mus gyveno girininkas Kazimieras Bastys. Tai buvo labai geras ir ramus žmogus. Iš mūsų krašto į pirmąją išvežimo bangą ir pateko mūsų girininkas. Matėme, kaip su juo elgėsi labai žiauriai, nieko jam neleido pasiimti - nei duonos, nei kepurės. Ramiai gyvenusiems žmonėms šis vaizdas buvo sukrečiantis.
Ona Mockutė. Jurbarkas, 1944m.
Neilgai trukus toks pat sunkvežimis įsuko ir į artimiausio mūsų kaimyno Juozo Sabonaičio kiemą. Sabonaitis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o tada ūkininkavo. Matėm, kaip išvežė Sabonaičių šeimą — Sabonaitį, jo nėščią žmoną Rozaliją ir 9 metų dukrelę Antaniną.
Jau tada supratom, kad sovietų planai - pirmiausia sunaikinti inteligentiją. Visų planų jie nespėjo įvykdyti, nes sutrukdė birželio 22d. prasidėjęs sovietų - vokiečių karas.
Vokiečių okupacijos metais mokiausi Jurbarko gimnazijoje.
Skaityti daugiau: DIRBOME LIETUVAI
Vienas įžymiausių Lietuvos Laisvės Armijos kūrėjų ir organizatorių yra Lietuvos kariuomenės karininkas Adolfas Eidimtas. Gimęs 1915m. Žemaitijoje, Telšių apskrityje, Žarėnų valsč, Smilgių kaime, gausioje ūkininko Boleslovo Eidimto šeimoje.
Baigęs Telšių gimnaziją, 1935m. Adolfas įstojo į Lietuvos karo mokyklą Kaune, kurią baigęs leitenanto laipsniu 1938m, gavo paskyrimą būtinai karo tarnybai į Kauno Jonušo Radvilos husarų pulką.
Adolfas Eidimtas, 1940m. Nuotr. iš šeimos archyvo
Rusams okupavus Lietuvą, husarų pulkas buvo išformuotas ir Itn. A.Eidimtas perkeltas į Vilnių. Ten susikūrė slapta antisovietinė karininkų organizacija, kurioje dalyvavo ir ltn. A.Eidimtas. Prasidėjo areštai, buvo suimtas ir A.Eidimtas. Susirgęs dizinterija, buvo perkeltas į užkrečiamųjų ligų ligoninę Antakalnyje, saugant ginkluotam sargybiniui Bet, padedant sužadėtinei Gabrielei Milvydaitei, A.Eidimtas iš ligoninės pabėgo. Pailsėjęs ir sustiprėjęs pas pažįstamus Rimavičius Ukmergėje, A.Eidimtas pasitraukė į Vokietiją.
Skaityti daugiau: LEITENANTAS ADOLFAS EIDIMTAS
