PLUOŠTELIS ATSIMINIMŲ APIE MOKYTOJĄ KAZIMIERĄ ŠAPALĄ
Petagija Žemaitelienė
Mokytoją Kazimierą Šapalą pažinau 1941 m. rudenį, kai atvyko į Kauną su paskyrimu perimti VI gimnazijos direktoriaus pareigas. Aš ten dirbau raštinėje.
Nuo pat pirmosios dienos su šioje mokykloje dirbusiais mokytojais jis pradėjo ruoštis naujųjų mokslo metų pradžiai. Ėmėsi šio darbo nuoširdžiai ir profesionaliai. Mokytojai ir darbuotojai labai gerbė direktorių. Mokiniams direktorius buvo jautrus ir tėviškas. Karo metais ypač daug jiems dėmesio skyrė, kad dėl savo jaunatviškos energijos ir patirties stokos nepadarytų kokio neatsakingo poelgio ir nenukentėtų. Buvo vienodai dėmesingas ir mažam, ir jaunam, ir suaugusiam. Patarimo, paguodos ir suraminimo sulaukdavo kiekvienas, kas kreipėsi į jį.
Tuomet šalyje maisto produktai buvo parduodami pagal korteles. Augančiam organizmui to kiekio buvo mažoka. Direktoriaus K. Šapalo rūpesčiu ir tėvų komiteto pastangomis mokyklai buvo skirta šiek tiek miltų, riebalų, cukraus. Iš jų kepykloje šefavimo pagrindais iškepdavo priešpiečiams bandelių. Tai buvo didelė parama mokiniams. Kuro įsigijimui mokyklai buvo skiriama nepakankamai lėšų. Ir čia direktorius rado išeitį: tarp tėvų ir mokyklos draugų suorganizavo „paskolą“ malkoms nusipirkti.
Karo našta vis labiau slėgė miesto gyventojų pečius. Vienas kitas pakaunės ūkininkų, atvažiavęs aplankyti savo vaikų - mokinių, atnešdavo direktoriui truputį lašinukų, kiaušinių, sūrio, sviesto arba daržovių. Tų gėrybių direktorius nepriimdavo, o pasiūlydavo oficialiai užpajamuoti registracijos sąsiuvinyje. Sudaryta komisija skirstė jas mažą atlyginimą gaunantiems, gausias šeimas turintiems ar šiaip jau paramos reikalingiems. Pats direktorius gyveno kukliai, turėjo keturis mažamečius vaikus, bet niekad šia parama nesinaudojo, pirmumą teikė kitiems.
Paskutiniais karo metais, kai vokiečių armija vis dažniau patirdavo nesėkmes, kariuomenės vadovybė pranešė, kad mokyklos patalpos bus panaudotos jų reikalams (lyg sveikstančiųjų kuopai). Čia vėl pasireiškė direktoriaus didelė meilė mokyklai ir didelis sugebėjimas išprašyti leidimą mokslą tęsti nors dalyje savosios mokyklos. Reikia pasidžiaugti, kad po direktoriaus informacijos mokiniai tinkamai įvertino susidariusią padėtį: koridoriuose nedūko, netriukšmavo, elgėsi kultūringai, kad kariškiai neturėtų progos už netinkamą elgesį iš mokyklos iškraustyti. Frontui vis labiau traukiantis vakarų link, kariai užėmė visas patalpas ir teko persikraustyti į Sandėlių gatvėje esančią mokyklą.
Nuo 1945/1946 m. m. K. Šapalas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Jas perėmė iki 1941/1942 m. m. šias pareigas ėjęs J. Galvydis. Jis labai vertino K. Šapalą ir išsirūpino, kad jam būtų leista dirbti šioje mokykloje istorijos mokytoju ir mokymo dalies vedėju (inspektoriumi). Kad ir kokias pareigas ėjo K. Šapalas, visada jis buvo vienodai sąžiningas, darbštus, rūpestingas ir pareigingas. Pokario metais suorganizavo mokiniams nemokamą valgyklą. Buvo verdama maistinga sriuba, kartais košė arba mišrainė. Produktais pašefuodavo mokinių tėvai ir prekybinės organizacijos. Vyko su mokiniais į miško stovyklą kirsti medžių mokyklos šildymui. Organizuodavo labai įdomias pažintines ekskursijas, kurių metu skiepijo meilę savo Tėvynei ir žmonėms. Pradėjo keliones pėsčiomis, sunkvežimiais, autobusais, o gyvenimo sąlygoms pagerėjus, ir lėktuvu.
Mokytojui K. Šapalui dėkingas ne vienas mokinys Sibiro tremtinys. Nedrąsiai atėjusį sužinoti, ar priims į mokyklą nemokantį lietuviškai rašyti, visuomet padrąsindavo, reikiant parūpindavo vadovėlių, paglobodavo.
Turėjau didelę laimę gyventi ir dirbti šalia Žmogaus, savo asmeniniu pavyzdžiu auklėjusio ir mokiusio. Jo patarimai ir pamokymai neleidžia palūžti.
