„LEISK MAN, VIEŠPATIE, SUDEGTI KAIP ŽVAKEI"
(Kun. Vytauto Vaičiūno primicijoms)
Kai mintimis palydime inžinieriaus, Helsinkio grupės nario Vytauto Vaičiūno nueitą gyvenimo kelią, nejučiomis sustojame ties slenksčiu, nuo kurio prasideda kunigystė. Prabėgusio gyvenimo atkarpos pagrindinis bruožas - meilė, kurioje slypi pasirengimas ir pasiryžimas išsižadėti savęs dėl kitų. Pasirengimas, kuris neleidžia šio žodžio siela suabejoti, nes jame -kančia, šventas, kupinas liūdesio ilgesys, kova, auka, pareikalavę daug dvasinių ir fizinių jėgų. Iš viso to ir gimė šis pasirengimas kunigystei -rubikonui, kurį peržengusysis yra pajėgus tolesnį savo gyvenimą su nepalaužiamu ryžtingumu toliau kreipti meilės keliu.
Garbingas žmogus pasiryžo skelbti Evangeliją. Bet pagrindinis argumentas, keliantis džiaugsmą mums, - pasitikėjimas, jog šis žmogus ir gyvena Evangelijos dvasia. Štai jis - jau žilas - primiciantas, savo gyvenimu tai įrodęs. Štai Kristaus karys, praėjęs totalitarinio režimo išbandymus, bundančios tautos pavasarį įvykdo savo įžadą, duotą Permės lageryje. Ten, kameroje, Dievo akivaizdoje, visa siela, visu dėkingumu, pajutęs savo fizinį trapumą, kaip maldą ištarė: Jeigu išliksiu gyvas, būsiu kunigas.
Toji patirta kančia (be abejo, ir artimiausio bendražygio - nors jau pas Dievą laiminančio - švento atminimo kun. Juozo Zdebskio globa) - pagrindinės priežastys, padėjusios gūdžiame gyvenimo išbandymų sūkury sustoti, Meilės akivaizdoje atrinkti, kas svarbiausia ir kam verta paskirti likusias savo gyvenimo jėgas. Šį atsakingą kelią Vytautas Vaičiūnas pradeda žengti tada, kai tauta, atsisakydama bedieviškos sistemos varžtų, kyla prisikėlimui.
Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl dabar, kai atsileido tautą smaugę varžtai, kai didelė dalis gyvenimo nugyventa, ryžtasi eiti šiuo keliu? Toks apsisprendimas - akivaizdžiausias, priminimas mums, kad gyvename labai pavojingu laikotarpiu. Daugelio užsidegimą gali užliūliuoti ir nedideli laimėjimai, viršinis spindesys. Šis žingsnis - ženklas, bylojantis, kad atėjo laikas atiduoti visas jėgas Dievui ir Tėvynei. Šiandien nėra laiko dvasios „poilsiui“. Į tiesą krypstanti širdis turi pulsuoti karžygio kova dėl tikėjimo. Tikėjimas yra tas skydas, kuris gali apsaugoti mūsų Tėvynę. Tikėjimas, kuris liudija meilę atsižadant savęs, kovą apvainikuojant maldos dvasia, kuri dega ryžtu net ir didžiausiame nusidėjėlyje rasti gerumo kibirkštėlę ir tikinčią, kad galima ją įpūsti iki šventumo aukuro.
Jūs teisus, Kunige! Jūs užsidėjot ant pečių pačią sunkiausią naštą, nuo kurios linkdavo net daugelio šventųjų pečiai.
Priimkite mūsų linkėjimą. Tebūna Jūsų vienas siekis, kurį iš atminties nusakysime vieno kunigo knygelės žodžiais:
Marija Stiuart prieš mirtį sakė, kad jeigu kas atvertų po mirties jos širdį, terastų vieną žodį - „Škotė“.
Duok, Dieve, kad jeigu kas atvertų po mirties Jūsų širdį, terastų vieną žodį - KUNIGAS, nusakantį Dievo gerumą ir Jūsų idealą.
Redakcija nuoširdžiai sveikina kun. Vytautą Vaičiūną,
„Rūpintojėlio“ bičiulį beveik nuo jo pradžios.
