TIESIAI Į TIKSLĄ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]
(Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus)
Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju,
Gyvybe Jo aš Jam gyva!
Maža vešli aš Jam žaliuoju,
Aš jam brangi, aš Jam sava!
Mane lyg motina maitina,
Gyvybe dieviška gaivina.
(Vynmedžio šakelė)
Dar, rodos, visai neseniai matydavome ją - Vynmedžio Šakelę - jos pamėgtoje Kauno Arkikatedros Bazilikos Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje šalia altoriaus - susikaupusią, pasinėrusią į dieviškų paslapčių apmąstymą. Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolijos steigėja, poetė motina Augustina-Ona Galdikaitė, nubrėžusi Lietuvos Bažnyčioje šviesų pėdsaką, amžinai pasiliko gyva dieviškame Vynmedyje.
1898 m. rugsėjo 17-ąją - šv. Pranciškaus Asyžiečio žaizdų gavimo dieną - Giršinų vienkiemyje (Mosėdžio parapija) garbingoje patriarchalinėje Felikso Galdiko ir Fortūnatos Karevičiūtės-Galdikienės šeimoje gimė dukrelė — penktasis kūdikis (vienas iš vyresniųjų jos keturių brolių - Adomas vėliau tapo garsiu dailininku). Jau kitą dieną Onutė buvo pakrikštyta. Labai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniškojo gyvenimo pagrindus, ant kurių Viešpats statė didingą savo karalystės šventovę. Religinė dvasia liejosi iš Onos Galdikaitės sielos gelmių gausiomis eilėmis - maldomis. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė „Saulės“ progimnazijos, gimnazijos mokinių laikraštėliuose. 1921 m., jau būdama Miunsterio universiteto studentė, aktyviai bendradarbiavo su savo buvusiu direktoriumi Pranu Dovydaičiu, leisdami mergaičių žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Jos eilėraščiai Vynmedžio Šakelės slapyvardžiu buvo spausdinami žurnaluose „Šv. Pranciškaus Varpelis“, „Lurdas“, „Žvaigždė“, „Moteris“.
Vokietijoje studijuodama teologiją, filosofiją bei pedagogiką, Ona turėjo progų susipažinti su įvairių vienuolijų studentėmis. Jos dėmesį patraukia Atgailos ir krikščioniškosios meilės seserys pranciškonės. Grįžusi į Lietuvą sustiprinti sveikatos, jau nebegalėjo nurimti:
Skrendu tad aš sparnais malonės,
Kur giesmės skamba angelų,
Kur jiems panašūs tapę žmonės
Aukščiausiam gieda giesmes jų...
Netrukus vėl išvyko į Vokietiją, bet nebe studijų, o į pranciškonių vienuolyną Nonenverte. Čia ji sukuria gražiąją giesmę Mariją mylėti vien trokšta širdis, kur atsispindi jos jaunatviškas maksimalizmas - Širdžių milijonus norėčiau turėt. Vienuolyne ji buvo laiminga, tačiau negalėjo pamiršti Pirmojo pasaulinio karo nualintos tėvynės. Dėdė vyskupas Pranciškus Karevičius, tretininkas ir didis šv. Pranciškaus mylėtojas, buvo tos nuomonės, kad Lietuvai labai reikia šv. Pranciškaus dvasios seserų vienuolių. To troško ir Ona, per įvilktuves gavusi Augustinos vardą. Ji prašo vyresniosios įkurti bendruomenės namus Lietuvoje (tuo metu vienuolija įvairiose šalyse turėjo 125 namus). Tačiau 1924 m. aplankiusios po karo dar neatsigavusį kraštą vienuolės pamato, kad neįstengs to padaryti. 1928 m. ses. Augustina jau gali duoti amžinuosius įžadus, tačiau vysk. Pr. Karevičiaus prašymu ir vienuolijos vadovybės sutikimu grįžta į Lietuvą kurti savarankiškos pranciškonių bendruomenės. Pirmiausia vyksta į Marijampolę pas dėdę vyskupą patarimo, kas jai dabar daryti. Tasai padavė 1000 litų, ir viskas (jis pats jau buvo vienuolis marijonas ir daugiau padėti negalėjo).
Norint steigti bendruomenę, reikėjo turėti materialinį pagrindą. Pranciškonai patarė imti Placidos Pauliukauskaitės siūlomą vienuolynui steigti apleistą ūkį Padvarniuose. Menki trobesiai - kaimo bakūžė šiaudiniu stogu. Dievas laimino vienuolyno steigėjos pastangas ir visišką atsidavimą Jo valiai: čia didžiausiame neturte gimsta seserų bendruomenė.
Mes beturtės, bet laimingos -
Dievo vieno mums gana.
1930 m. balandžio 11-ąją, per Švč. Marijos Sopulingosios Motinos šventę, ses. Augustina ir ses. Leandra duoda amžinuosius įžadus, kelios merginos apvelkamos abitais. Po metų, 1931 m. balandžio 15 d., vienuolija gavo Romos pripažinimą - kanoniškojo steigimo dokumentą. Vienuolijos oficialus pavadinimas: Congregatio Sororum Franciscanarum a Divino Corde Jesu - Dieviškosios Jėzaus Širdies seserys pranciškonės. Patvirtinta ir kongregacijos konstitucija.
Netrukus pastatomas naujas gyvenamasis namas su koplyčia ir ūkinis pastatas. Visa tai - Apvaizdos dovana, suteikta už neturto meilę ir pasitikėjimą Dievu. Seserys globoja senelius ir mergaites, katekizuoja vaikus, vadovauja Valteriškės vaikų prieglaudai, įsteigia liturginių rūbų siuvyklą. Motina steigėja turėjo plačius veiklos užmojus. Ji troško gelbėti sielas per vaikus, todėl buvo numačiusi steigti vaikų darželius, mokyklas, mokytojų seminarijas, ūkio mokyklas, rekolekcijų namus, ligonines, rašyti knygas ir platinti religinę literatūrą. Pirmajame vienuolijos dešimtmetyje buvo pradėta vykdyti jos numatyta veiklos programa (deja, vėliau ją nutraukė sovietų okupacija).
1932 m. ses. Augustina su dviem seserimis atvyksta į Kauną pasitobulinti pedagoginių žinių. Netrukus geradarė Ona Sinkevičienė vienuolijai padovanoja žemės sklypą Žaliakalnyje, Žemaičių gatvėje. Mediniuose nameliuose tuoj pat įrengiama koplytėlė ir pagal Marijos Montesori metodą veikiantis vaikų darželis - vienas iš pirmųjų tokių darželių Lietuvoje. Steigėja svajojo ir apie montesorišką pradžios mokyklą. Yra ir projektas darželio pastato rekonstrukcijai. Kad seserų pasėta geroji sėkla išaugino gerą derlių, kartkartėmis ir dabar tenka išgirsti per televiziją, spaudoje ar per asmeniškus susitikimus.
1936 m. pašventintame naujame vienuolyno pastate įsteigiami pirmieji Lietuvoje uždarųjų rekolekcijų namai ir bendrabutis studentėms. Tai buvo tikra dvasinio gyvenimo oazė. Vienuolija teikdavo pagalbą ir neturtingoms merginoms, atvykusioms į Kauną ieškotis darbo. Jos buvo mokomos namų ruošos, klausydavo paskaitų..
Rami, kūrybinė gyvenimo tėkmė truko neilgai: 1940 m. Lietuvą okupavo sovietų armija. Nors Maskvos komisijos gerai įvertintos už švietėjišką auklėjamąjį darbą, seserys buvo iš darbo atleistos vien todėl, kad jos -vienuolės. Visa bendruomenės nuosavybė nacionalizuota, seserys išvarytos iš namų, o steigėja motina Augustina 1949 m. areštuojama KGB apkaltinus, kad teikusi pagalbą besislapstantiems sūnėnams. Nerandant priežasties nuteisti, ji visus metus laikoma Kauno, Klaipėdos, Vilniaus kalėjimuose. Tačiau tiesioji gyvenimo linija - į Dievą, į aukščiausiąjį tikslą -nebuvo sutrikdyta ir tokiomis sąlygomis. Saugumo kalėjime ji kuria eiles, stiprindama kitų kalinių dvasią. Kalinės noriai giedodavo jos gegužinę giesmę, atspindinčią meilę Dievo Motinai ir Tėvynei Lietuvai:
Tegul atgims Tauta galiūnų!
Dievybe - Meile tekvėpuos,
Ir vardas niekad jau nežūna
Brangios Šventosios Lietuvos!
1950 m. ypatingojo pasitarimo nutarimu motina Augustina nuteisiama kalėti 10 metų. Kokias kančias ši jautri siela turėjo iškentėti Gulago salyno Abezės ir Intos lageriuose (Komijos asr), galima tik nujausti, skaitant asketiškai santūrų jos eilėraštį:
Tu leidai mus kaip grūdus vėtyt
Po tundras, po taigas plačias!
Tautos vaikus po tyrus mėtyt,
Kaip vyną gerti jiems kančias.
Tačiau ji nuolat gyveno antgamtinėje sferoje, pasiryžusi kentėti ir aukotis už Tautą, už sielas:
Juodoj nakty, kur siaučia šaltis,
Nepalikai silpną vieną.
Dėl mūs Tu, Viešpatie, prikaltas -
Talkon Tau - mirt, kentėt einu.
Iš tiesų ji, saugodama Švč. Sakramentą lagerio barake, buvo savo dvasia viena su Juo ir Jo meilę spinduliavo visiems. Kaliniai ją taip ir vadino: mat’ - motina.
1956 m. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolas nutraukė jos bylą, panaikino ypatingojo pasitarimo nutarimą kaip nepagrįstą, priėmė sprendimą grąžinti konfiskuotą turtą - rašomąją mašinėlę - ir reabilituoti.
Motina Augustina amnestuojama ir grįžta į Lietuvą. Kokią ją randa?
Kodėl, tėvų žeme, man šalta esi?
Juk buvai kadaise graži ir šviesi!
<...> Aš grįžau iš tolių!.. Bet tu jau ne ta:
Ta pati gražioji, bet širdis kita.
Tačiau ir okupacijos sąlygomis motina Augustina nenuleidžia rankų. Ji ir toliau rūpinasi, kad jos įsteigtos vienuolijos seserys ir katakombinėmis sąlygomis galėtų gyventi bendruomenėje, šviestis, dalyvauti rekolekcijose. Pati vesdavo joms pamokas, kiekviena proga liudydavo savo dvasines patirtis skaitydama pamėgtą Evangeliją pagal Joną, su kuria nesiskyrė net būdama lageryje - iš ten parsivežė Evangelijos lapelius, slėptus siūlų kamuolėliuose.
Turėdama tvirtus tikėjimo pagrindus ir deramą mokslinį pasirengimą, motina steigėja neapsiriboja veikla kongregacijos viduje: iš vokiečių, lenkų, prancūzų kalbų verčia teologų dogmatikų (M. J. Šėbeno, J. Šryverso, Kolumbos Marmiono ir kt.) bei mistikų (šv. Jėzaus Teresės Avilietės, šv. Gertrūdos, pal. Marijos iš Agredos) ir kt. veikalus. Jos išverstos knygos perrašinėjamos, dauginamos. [Knygą Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimas, jos pačios aprašytas 2000 egz. tiražu 1998 m. išleido „Judex“ leidykla.] Bendradarbiauja pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“. Iki mirties išlieka kūrybinga:
Gyvybės versmės plačios gilios!
Jose laiminga gyvenu -
Kančios džiaugsmu Tau krykščiu „Myliu“!
Aš kryžiais prie Tavęs skrendu.
Sunku gal suprasti šiuolaikiniam žmogui jos mistikos kupinas eiles. Kodėl visų laikų mistikai ir šventieji ne bėgo nuo kančios, bet jos troško? Netikinčiajam tai atrodo kaip beprotybė, o krikščionis žino, kad kančia jungia kupiną meilės sielą su Kryžiaus Auka, kuri pašventina, teikia gyvybę: Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 15). Motina Augustina žinojo kančios prasmę:
O Viešpatie, atleisk besotei, -
Betrokštu vien, ko trokšti Tu!
Ant kryžiaus su Tavim aukotis,
Kad duotumei tautoms šventų!
Ji troško matyti atgimstančios dvasios Lietuvą, pakilusią iš nupuolimo su atgaila ir su malda. Tačiau jai nebuvo skirta sulaukti Nepriklausomybės atgavimo džiaugsmo (taip pat auka?). 1990 m. vasario 9 d. Viešpats atėjo nusiskinti prinokusios Vynmedžio Šakelės. Eidama 92-uosius metus, motina Augustina iškeliauja pas Viešpatį.
Nuskynęs Tu nešies į puotą,
Į amžinąsias vestuves,
Kur sielos, laime vainikuotos,
Tau džiaugsmui laimės šventę švęs.
Tavu grožiu aš vėl spindesiu,
Tava Širdim Tave mylėsiu!
