KAZIMIERUI ŠAPALUI Į AMŽINYBĘ IŠKELIAVUS
PIRMOJO REDAKTORIAUS ATMINIMUI
Vincentas Liulevičius
Įvairiais keliais gautos žinios iš okupuotosios Lietuvos praneša, kad buvęs gimnazijos direktorius, mokytojas ir katalikiškų organizacijų veikėjas Kazimieras Šapalas 1982 09 14 mirė Kaune smegenų insultu. Palaidotas Romainių kapinėse.
Kai „Draugo“ redaktoriaus buvo nuspręsta įdėti nekrologą ir šiuos žodžius rašąs paprašytas jį sudaryti, buvo kreiptasi laiškais ir telefonu į Amerikoje gyvenančius K. Šapalo bendradarbius, bendramokslius, mokytojus ir kt., prašant žinių. Spaudoje taip pat prašyta žinių. Atsiuntė bendraklasiai Jonas Kaunas ir Petras Pupius. Parašė K. Šapalo studijų kolega Stasys Rauckinas. Atsiliepė buvęs K. Šapalo mokinys A. R Bagdonas. Panaudoti „Švietimo darbas“ ir sukaktuvinių 1934 m. „Židinys“. Išrinktos žinutės ir iš dr. Juozo Girniaus laiško kun. Pr. Garšvai. Teko ir rašančiam žiniomis prisidėti, nes K. Šapalo vadovybėje išdirbo net 11 metų. (Tekste laužtiniuose skliausteliuose įrašyti inicialai parodo, kieno duomenimis pasinaudota.)
Mokslas ir studijos. Kazimieras Šapalas 1903 m. gimė Vartų kaime, Mykoliškių vlsč. (netoli Prienų), stambokame ūkyje. Kur jis pradėjo mokytis, nepavyko nustatyti. Pirmojo pasaulinio karo metu K. Šapalas buvo atsidūręs net Voroneže (Rusijoje), kaip ir daugelis tuometinių mokinių. Grįžęs iš Rusijos 1918 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau, kai buvo suvalstybinta, pavadintą Rygiškių Jono. 1923 m. gimnaziją baigė.
Šapalas priklausė ateitininkų organizacijai jau Voroneže būdamas. Kad taip buvo, rodo viena nuotrauka, padaryta 1916 m. Priklausė tai organizacijai ir Marijampolėje. Buvo aktyvus narys. Sutikdavo užimti organizacijoje vadovaujamas pozicijas [P.P.]. Dalyvaudavo ateitininkų suvažiavimuose. Ruošdavo referatus, ypač visuomeninės srities bei filosofijos. Ateitininkų susirinkimuose aktyviai dalyvavo diskusijose. Už gimnazijos sienų dalyvaudavo pavasarininkų susirinkimuose su paskaitomis. Rėmė ir kitas katalikiškas organizacijas paskaitomis [P.P.].
K. Šapalas buvo nepaprastai darbštus. Gilinosi į filosofijos pagrindus. Linkęs į humanitarinius mokslus. Jei matė pastangų vertę, drąsiai siekė tikslo. Septintoji klasė turėjo silpnoką lituanistą. Ryžosi gauti geresnį. Kai to nepasiekė gražiuoju, suruošė tam mokytojui boikotą. Iniciatorius to boikoto buvo K. Šapalas [J. k.].
Gimnaziją baigęs, studijavo Lietuvos universitete Kaune, lankė Teologijos-filosofijos fakultetą, gilinosi į istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Universitetą baigė 1927 m. [J.G.].
K. Šapalas buvo didelio išsilavinimo žmogus. Jau studijų pradžioje iškilo į vadovaujančius asmenis. Kaip pavyzdį galime paminėti „Židinio“ atsiradimo aplinkybes. 1923 m. „Draugijai“ sustojus eiti, studentams ateitininkams ir vyresniesiems inteligentams 1924 m. pavasarį kilo mintis leisti naują žurnalą. Studentų ateitininkų Centro valdybos iniciatyva buvo sukviestas tam reikalui pasitarimas. Dalyvavo dr. Vincas Mykolaitis-Putinas ir studentų ateitininkų atstovai Jonas Matulionis ir Kazimieras Šapalas. Tame pasitarime buvo nuspręsta leisti žurnalą. Net ir vardą jam išrinko - „Židinys“. Galutinai sprendimą padarė studentų ateitininkų konferencija Kaune (1924 08 ii). Ši konferencija išrinko vyriausiuoju redaktoriumi dr. V Mykolaitį. Vėliau į redakciją Studentų ateitininkų centro valdyba delegavo K. Šapalą (Židinys. 1934. Nr. 12, p. 455). Kai kas mano K. Šapalą buvus faktinuoju redaktoriumi [J.G.], ką patvirtina minėtame „Židinyje“ įdėtos nuotraukos K. Šapalo ir dr. J. Penkausko, kaip šio žurnalo redaktorių. Kad K. Šapalas turėjo artimų ryšių su „Židinio“ redakcija, jau parodo vien tik faktas, kad dešimtmečio proga buvo parašyti trys straipsniai. Šalia prof. St. Šalkauskio ir E. Turausko buvo ir K. Šapalo straipsnis „Kaip pradėjo eiti „židinys“?“ [Jo straipsnis įdėtas pirmas iš šių trijų. - V. L.].
Ateitininkų konferencijoje Palangoje 1927 m., kada St. Šalkauskis buvo išrinktas ateitininkų vadu, K. Šapalas išrinktas generaliniu sekretoriumi [J.G.]. Apie tą faktą bendralaikis studentas pasakoja, kad pažinęs jį apie 1925-1926 m. kaip vieną aktyviųjų studentų ateitininkų. Gal daugiau atkreipęs dėmesį jo paprastumas, ramumas, nuosaikumas diskusijose ir aktyvumas veikloje - to meto studentų ateitininkų reorganizaciniame judėjime besiruošiant reorganizacinei konferencijai Palangoje.
Tų pasiruošimų veikloje K. Šapalas aktyviai dalyvavo, pasireiškė kaip kūrybingas, diskusijose objektyvus partneris, ne tiek entuziastas kaip daugelis jaunuolių, kiek šaltai galvojantis ir realiai vertinantis ateitininkų persiorganizavimo eigą. Jo išskirtiniai charakterio bruožai, matyt, buvo pastebėti ir įvertinti vyriausiųjų reorganizacijos paruošimo vadovų, nes jau iš anksto buvo numatytas kandidatu į busimosios Ateitininkų federacijos vyriausios valdybos sudėtį, dargi generalinio sekretoriaus postą, -naują instituciją, kurios prieš tai ateitininkai neturėjo. Tiesa, jau 1925 m. ateitininkų kongrese sudarytoje vyriausioje valdyboje, prof. Pr. Dovydaičio vadovaujamoje, Jonas Grinius ėjo generalinio sekretoriaus pareigas. Bet tai buvo tik kaip valdybos nariui tekusi pareiga. Tuo tarpu K. Šapalas generalinio sekretoriaus postui buvo iš anksto numatytas penkerių metų kadencijai federacijos vyriausios valdybos sudėty. Jo pareigų apimtys buvo federacijos raštinės suorganizavimas bei tvarkymas, susirašinėjimas su visais federacijos padaliniais, valdybos posėdžių sušaukimas bei darbotvarkės paruošimas, pranešimas apie vykstančią veiklą sąjungose bei kituose federacijos padaliniuose, finansų telkimas bei kasos dokumentų vedimas, metinės sąmatos bei jų vykdymo eiga ir daug kitų klausimų, siūlymų bei pateikiamų projektų referavimas vyriausios valdybos posėdžiuose. Generalinio sekretoriaus vadovaujamoje būstinėje koncentravosi visos ateitininkijos veiklos duomenys.
Neteko girdėti, kad kas būtų buvęs nepatenkintas K. Šapalo veikla ar jo pareigų atlikimu, nes jis buvo pajėgus atlikti federacijos valdybai tenkančias pareigas. Buvo rūpestingas ir iniciatyvos pilnas pareigūnas. Nors ir buvo išrinktas generalinio sekretoriaus pareigoms visam penkmečiui, bet iš tų pareigų pasitraukė po vienerių metų. Nauju generaliniu sekretoriumi buvo pakviestas Ignas Skrupskelis [S.R.]. Atrodo, po pasitraukimo iš eitų pareigų K. Šapalas išvyko mokytojauti. Arba atbulai: kadangi turėjo išvykti mokytojauti, todėl pasitraukė iš eitųjų pareigų [V. L.].
Pedagoginis darbas. K. Šapalas, baigęs studijas ir vienerius metus pabuvęs generaliniu sekretoriumi, 1928 m. rudenį išvyko į Kražių „Žiburio“ gimnaziją mokytojauti (švietimo darbas. 1928, p. 1051). Ten išrinktas vicedirektoriumi. Jo mokinys prisimena, kad K. Šapalas buvęs aukšto ūgio, aukšta kakta, iš lėto kalbantis. Jam (III kl.) dėstęs visuomenės mokslą, o vyresnėse klasėse - filosofijos pradmenis. Jis prisimena, kad visi K. Šapalą gerbė, todėl klasėje buvo tylu. K. Šapalas skaitęs vieną kitą paskaitą ateitininkams, kas sukėlė mokinių pagarbos jausmus. K. Šapalo visa laikysena ir pati išvaizda dvelkė rimtimi, susikaupimu ir niekam iš mokinių neateidavo į galvą „prisegti“ jam kokią etiketę. Iš ten jis 1929 m. rudenį buvo paskirtas į Šakių „Žiburio“ gimnaziją direktoriumi [A.P.B.].
Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi 1918 m. trumpai buvo kun. Vincas Vizgirda. Po jo pasidarė direktoriumi pilnas energijos kun. Ignas Starkus. Jis gavo iš žemės reformos komisijos gimnazijai didelį žemės sklypą gražioje vietoje. Čia kun. I. Starkus pastatė gimnazijai rūmus, direktoriui gyventi namelį ir kitus ūkinius trobesius. Prieš gimnaziją užvedė parką net su dekoratyviniais medeliais (sidabrinės eglės) ir pasivaikščiojimo takais. Vakarų pusėje susodino vaisių sodą.
Po kun. I. Starkaus direktoriumi vienerius metus buvo kun. Augustinas Vaitiekaitis, o po jo atvyko Kazys Šapalas. Jis toliau vykdė kun. I. Starkaus suplanuotą darbą. Gražino gimnazijos aplinką, aptverdamas didelį sklypą tvora, šimtais metrų nutiesdamas pietiniu ir rytiniu šonu šaligatvius, nes be jų pavasarį ir rudenį Šakių dumblynėje buvo labai sunku pasiekti gimnaziją. Visada buvo gražiomis gėlėmis apsodinta klomba prieš gimnazijos frontalines duris. Nuo vartų iki gimnazijos buvo nutiestas platus šaligatvis, lanku apjuosiant ir klombą. Gražiam orui esant, mokiniams ir mokytojams buvo graži vieta pasivaikščioti.
Kai K. Šapalas atvyko į Šakius direktoriauti, gimnazijoje rado, rodos, tik daugiau kaip 160 mokinių aštuoniose klasėse. Mokinių skaičius pradėjo augti, reikėjo daugiau patalpų. Reikėjo minėjimams ir pramogoms salės, kurios nebuvo. K. Šapalas iš dviejų šiaurinių klasių, įjungiant ir koridorių tarp jų, padarė salę, sceną ir dar liko nedidelė klasė (už scenos), vaidinimų metu naudojama vaidintojams persirengti. Gimnazijos pastato antrajame aukšte, pietų gale ir šiaurėje, buvo neįrengto ploto. Iš šio ploto K. Šapalas padarė tris klases ir mokytojų kambarį. Tuo metu ir vėliau (vokiečių okupacijos metais) įstengė sutilpti apie 300 mokinių. Tik dvi klases teko įkurdinti pradžios mokyklos patalpose.
K. Šapalas rūpinosi sodu. Gimnazijos raštininku buvo pasamdytas sodininkas, turėjęs du tvirtu arkliu, kuriais įdirbdavo savo žemę ir nuvažiuodavo, kur buvo reikalas. Net sportininkus sargas nuveždavo į rungtynes Jurbarke. Nors laikė du arklius ir karvę, kuriems žolė buvo labai reikalinga, bet kūno kultūros užsiėmimams buvo tikrai didelės dvi aikštės.
K. Šapalas su mokytojais nebuvo draugas, bet jų nepersekiojo, pamokų nelankė, tačiau surasdavo būdų, kad mokytojai patys stengtųsi gerai dirbti. Bet jei buvo reikalas, mokėjo ir griežtą žodį pasakyti. Be normalių posėdžių, buvo dar posėdžiai specialiai auklėjimo reikalams, kurie vykdavo mokytojų butuose. Juose svarstė auklėjimo klausimus. Tema visiems iš anksto buvo žinoma. Kas nors referuodavo klausimą, o tada visi diskutuodavo. Nutarimus stengdavosi praktiškai įgyvendinti. Kaip pavyzdį galima paminėti kovą su mokinių rūkymu. Buvo nutarta, kad nė vienas, net ir mokytojas, ne tik gimnazijos patalpose, bet ir gimnazijos rajone neturi teisės rūkyti. Ir dabar tebestovi vaizdas akyse, kai vienas mokytojas, smarkus rūkytojas, cigaretę užsidegdavo tik už gimnazijos vartų. Tos kovos rezultatai buvo labai puikūs. Mokiniai liovėsi rūkę.
Vienu tarpu tokiame posėdyje auklėjimo reikalams buvo nutarta išmokyti mokinius gražaus elgesio. Į tą sritį susikoncentruota visų. Klasių auklėtojai auklėjimo pamokose turėjo mokyti gražaus pasisveikinimo. Tuose auklėjimui skirtuose posėdžiuose būdavo ir vaišės. Direktorius vis šnekėdavo, kad vaišėms daugiau kaip litą vienam asmeniui nereikėtų išleisti. Tų vaišių metu Šapalas pasiimdavo sausainiuką ir pasidėjęs lėkštelėje šnekėdavo toliau. Jis savo išsilavinimu konkurento neturėjo. K. Šapalas turėjo biblioteką. Kai auklėjimo klausimais posėdis būdavo direktoriaus bute, mokytojai gaudavo progos pakilnoti jo bibliotekoje esančias knygas, o toji biblioteka pagal Šakius buvo tikrai didelė.
Tautininkų vyriausybei įnikus valstybinti privačias gimnazijas, teliko tik dvi „Žiburio“ draugijos gimnazijos (Prienų ir Šakių) nesuvalstybintos. Suvalstybinimas prasidėdavo nuo kokios nors priekabės, dėl kokio nors nemalonaus įvykio. Tad direktoriui reikėjo nuolat budėti, kad toks įvykis neatsitiktų.
Kaip privati gimnazija, baigiamųjų egzaminų metu turėdavo Švietimo ministerijos atstovą (specialistą) iš Jurbarko gimnazijos. Tačiau mokiniai laimingai baigiamuosius išlaikydavo. Žinoma, visiems tekdavo pasitempti, visiems nervų kainuodavo: mokiniams, mokytojams ir direktoriui.
Nors gimnazija išlaikoma katalikų organizacijos, bet joje, be katalikų, mokėsi ir protestantų, ir žydų vaikų. Kitatikiai labai jautrūs. Koks nors įvykis labai greitai būtų išvirtęs į didesnius nesusipratimus, jei ne direktoriaus puiki taktika.
Šakiuose veikė ateitininkų sendraugių skyrius. Neabejoju, kad jis atsirado K. Šapalo rūpesčiu.
Religiniam auklėjimui sustiprinti buvo įvesta bendra malda. Kai rytą suskambindavo pirmasis skambutis, mokiniai katalikai susirinkdavo į salę, kur, kapeliono ar budinčio mokytojo vadovaujami, sukalbėdavo maldą, sugiedodavo Marija, Marija, ar kitos giesmės punktelį ir eidavo į klases.
K. Šapalas buvo principų žmogus. Abiturientų išleistuvių arba kitomis progomis jo kalbos buvo gilios, išmąstytos ir įtaigojančios. Buvę mokiniai gražiai apie tai atsiliepia.
Bolševikams okupavus Lietuvą 1940 m., K. Šapalas buvo atleistas iš pareigų. Dar ir dabar matau vaizdą, kai, perdavęs gimnaziją tarybiniam direktoriui, pasiėmęs nuo sienos Aušros Vartų Marijos paveikslą, kabojusį direktoriaus kabinete, išėjo iš gimnazijos. K. Šapalui charakterizuoti gal užtektų priminti tik vieną faktą. Į Šakius jį paskyrė laikinai einančiu direktoriaus pareigas. Ir tuo titulu jis išbuvo iki išėjimo iš pareigų. Matyt, jis nebandė priminti savo viršininkams, o „Žiburio“ draugijos vadovybė „užmiršo“ paskirti tikruoju direktoriumi.
Į Šakius K. Šapalas atvyko su žmona Monika Kazlauskaite, o išvyko jau penkiese, susilaukę dviejų sūnelių ir dukrelės. Iš Šakių K. Šapalas buvo nukeltas mokytoju į Alytaus vidurinę mokyklą, kurioje dirbo nuo 1940 m. rudens iki 1941 m. rugpjūčio. 1941 m. buvo paskirtas Kauno VI gimnazijos direktoriumi, kur direktoriaus pareigas ėjo iki 1944 m. rudens. Tuo tarpu K. Šapalo šeima susilaukė dar vienos dukrelės. 1944 m. vasarą grįžus tarybinei valdžiai į Lietuvą, K. Šapalas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir paliktas istorijos mokytoju toje pačioje mokykloje, kur dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė insultu.
(Draugas.1982 m. gruodžio 21, 22, 23)
