GYVOSIOS DVASIOS REIŠKĖJAS (Stasys Šalkauskis)
[Ada Urbonaitė]
Stasys Šalkauskis (1886-1941), kaip ir tautos dainius Maironis, yra kilęs nuo Aukštaičių ir Žemaičių ribos. Gimė Ariogaloje, inteligentų šeimoje, turėjusioje 4 sūnus ir 5 dukteris. Užaugo Šiauliuose. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete. Teisininko darbas (tarnyba Samarkande) jo nepatenkino, - jis ėmė vis labiau atsidėti filosofijai. Iš straipsnių „Ateities" ir „Draugijos“ žurnaluose pažinęs neeilinį jo protą, rašytojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas išrūpino jam „Motinėlės“ draugijos stipendiją studijuoti užsienyje: 1915-1920 m. Stasys Šalkauskis studijavo filosofiją Šveicarijos Friburgo universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, iš karto ėmėsi akademinio darbo. Nuo pat Lietuvos universiteto (vėliau - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto) įsteigimo (1920 m.) profesoriavo jame Teologijos-filosofijos fakultete, o 1939 m. buvo išrinktas universiteto rektoriumi. (Iki 1940 m. Lietuvoje universiteto rektoriai buvo ne skiriami, o profesūros renkami; nors nemažai profesorių buvo vadinamųjų laisvamanių ir religijai abejingų, mokslinis bei asmeninis Šalkauskio autoritetas buvo toks didelis, kad profesūra laisvai išrinko rektoriumi kaip tik jį, pamaldų kataliką ir idėjinį inteligentų vadą.)
Šalkauskis taip pat buvo vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų 1922 m. ir, su Jakštu - Dambrausku bei Pranu Dovydaičiu, vienas iš pirmųjų trijų jos akademikų, galiausiai tos akademijos pirmininkas nuo 1938 m. iki kol ji galėjo Lietuvoje gyvuoti, t. y. iki 1940 metų. 1940-1941 m. nauji universiteto šeimininkai neleido jam profesoriauti. Nusilpus sveikatai, mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo kapinėse, kur pastatytas jam kuklus paminklas.
Pašaukimas. Mokydamasis Šiauliuose, gimnazijos vyresnėse klasėse, ir studijuodamas Maskvos universitete jaunasis Šalkauskis išgyveno didelę pasaulėžiūrinę religinę krizę. Dievo buvimas, siela ir Amžinybė, gyvenimo prasmė ir savoji paskirtis bei kryptis - šie klausimai ilgai kankino tą jaunuoli, kuris dėl savo ypač tiesaus ir nuoseklaus būdo negalėjo vienaip manyti, kitaip sakyti, trečiaip daryti... Nuo jaunumės jisai vadovavosi dėsniu:
Žmogus privalo gyventi tiesoje - manyti, kaip gyvena, kalbėti, kaip mano, arba: Daryk, kaip sakai, ir sakyk, kaip manai!
Materialistinė bei nihilistinė (nieko nepripažįstanti) dvasia, plitusi ano meto Rusijos universitetuose, kėsinosi sugriauti ankstyvosios jaunystės tikėjimą, kėlė chaosą jo mintyse pagrindiniais pasaulėžiūros klausimais. Dėl įgimto ir išsiugdyto nuoseklumo idėjų sąmyšis grasino sujaukti ir visą jo gyvenimą bei elgesį. Jis pasijuto liekąs savo gyvenime be aiškios šviesos, be tvirto vairo ir be tikro pagrindo... (taip nusako tuometinę dvasinę jo būklę prel. prof. Pranas Kuraitis). Griebėsi tad ieškoti minčių tvarkos - skaityti įvairios krypties mąstytojų raštus, kalbėtis su giliau mąstančiais žmonėmis. [Pabrėžtina, kad su įvairiais, o ne vienos krypties.] Tad jaunuoliui su jau minėtu nuoseklumu siejosi visapusiškumo troškimas bei poreikis. Skaudžiuosius būties ir gyvenimo klausimus jis sprendė griežtai logiškai, kritiškai, svarstydamas visokius argumentus už ir prieš. Galiausiai garsaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo raštų studijavimas išsklaidė jo abejones dėl Dievo buvimo ir Apvaizdos, įgalino gyvai suprasti krikščionių religijos ir doros mokslo vertę ir kilnumą (R Kuraitis).
Sudaręs tuo būdu pozityvią pagrindinę tvarką savo mintyse bei nusistatymuose, Stasys Šalkauskis pasijuto, kaip jis pats rašė prel. Jakštui-Dambrauskui, nepaprastai savo dvasioje laimingas, kaip didžiausią ir brangiausią turtą atradęs.
Žinodamas, kad daug kas iš inteligentijos, iš mokslus einančio jaunimo neįstengia pagrindiniais gyvenimo klausimais susiorientuoti ir lemtai susitvarkyti, jis nutarė skirti visą savo gyvenimą ir darbą giliai bei plačiai filosofiškai pagrįstos pasaulėžiūros kūrimui ir skelbimui. Šitą darbą laikė savo gyvenimo pašaukimu, kurį vykdyti griežčiausiai pasiryžo su visu atsidėjimu, skirdamas tam visas savo išgales, visą savo gyvenimą (R Kuraitis).
St. Šalkauskiui galutinai subręsti kaip krikščioniui filosofui padėjo bendravimas su prel. Jakštu-Dambrausku ir studijos Friburge, kur jis nuodugniai pažino didžiojo graikų filosofo Aristotelio ir žymiausio viduramžių teologo bei filosofo šv. Tomo Akviniečio mokslą. Tapo šių dviejų minties galiūnų gerbėju ir mokiniu, tačiau tokiu, kuris nesustoja ties mokytojų pasiektais rezultatais, o eina toliau ir į plačią sintezę, glaudų apibendrinimą įtraukia vis naujus reiškinius bei sąjūdžius. Prof. Šalkauskis buvo įsitikinęs, jog filosofo pareiga siekti, viena vertus, pasaulėžiūros sintezėje suderinti priešingybes - antgamtį ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, autoritetą ir laisvę; antra vertus, klausimus kelti ir spręsti kūrybiškai, vengiant visokių kraštutinumų ir išlaikant griežtai visapusiško kritiškumo vadovaujamą pusiausvyrą (R Kuraitis).
Baigdamas studijas Friburge, ketvirtą amžiaus dešimtmetį beįpusėjantis Stasys Šalkauskis buvo suradęs aiškų savo pašaukimą: neužsisklęsti grynai kabinetiniame filosofavime, o duoti besikuriančiai tautos šviesuomenei (per ją - ir visai tautai) solidžius pasaulėžiūros, visuomeninės bei tautinės auklybos ir kultūrinės kūrybos pagrindus.
Filosofo krikščionies tarnystė tautai. Ką nuveikė Šalkauskis tautai ir Bažnyčiai per porą savo brandaus darbo dešimtmečių? Galima išskirti:
1) jo raštus, 2) pedagoginę ir 3) visuomeninę veiklą.
1919 m. Šveicarijoje išleista knyga „Ant dviejų pasaulių ribos“ (prancūzų kalba Sur les confins de deux mondes) jis supažindino Vakarų Europos skaitytojų visuomenę su nepažįstamos jiems mažos lietuvių tautos savita kultūra ir nurodė jos vietą europinės kultūros visumoje. Šiame ir kituose veikaluose bei straipsniuose jis tvirtino, kad mums, lietuviams, istorijos bei Apvaizdos skirta sujungti Vakarų Europos tautų racionalumą su Rytų Europos tautų intuityvumu. Paprasčiau tariant, jis tikėjo ir skelbė, kad lietuvių blaivus santūrumas, neužgožiantis subtilaus bei švelnaus jausmų pasaulio, gali ir turi duoti europinei kultūrai savitą vertingą įnašą. (Atrodo, šiandien sėkmingiau už filosofus šį uždavinį vykdo mūsų menininkai ir rašytojai.)
Minčių gilumu bei kilnumu, dėstymo nuoseklumu bei pagrįstumu iki šiol pasilieka Lietuvoje niekieno nepralenkti St. Šalkauskio žymieji filosofiniai pedagoginiai veikalai: „Kultūros filosofijos metmens“, „Visuomeninis auklėjimas“, „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" ir Prano Kuraičio laikomas tarptautinio lygio šedevru, neplatus veikalas „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“. Tūkstančiai inteligentų ir studentų sėmėsi gyvenimo išminties iš „Židinyje“ ir kituose žurnaluose spausdintų jo straipsnių.
Kaip anuomet, taip dabar ir ateityje lieka reikšmingos St. Šalkauskio mintys apie pilnutinę asmenybę ir kultūringą, garbingą tautą. Jam vertingas toks žmogus, kuris atviras visokiai tiesai, tolimas siauram partiškumui, kuris darniai tobulina savo fizinius ir protinius gebėjimus, moka bendrauti ir atsakingai dirbti. Aukščiausiu gyvenimo įprasminimu jis laiko sąmoningą religingumą, gyvą ryšį su Aukščiausiuoju Kūrėju ir Bažnyčios bendrija. Lietuvos Krikšto 550 metų jubiliejaus proga rašytame straipsnyje jis labai įtikinamai parodo, kokių nuostolių lietuvių tauta yra patyrusi dėl Krikšto suvėlinimo ir kokia žala tautai daroma kovojant su religija.
St. Šalkauskis įrodinėjo, kad nė viena tauta, didelė ar maža, nėra pati sau tikslas, kad jos visos įprasmina save, vykdydamos Kūrėjo duotą uždavinį - sukultūrinti pasaulį. Jis ne kartą įspėjo, kad kaip didžiųjų tautų dvasiai yra žalingas šovinizmas - kitų tautų nevertinimas bei noras jas pavergti, taip ir mažų tautų dvasiai kenksmingas nacionalizmas - tautinio atskirumo per didelis vertinimas.
Universitete prof. Šalkauskis dėstė bendrąją mokslinio darbo metodiką (mokslą apie tai, kaip studijuoti ir mokslo darbą dirbti), kultūros filosofiją ir pedagogiką. Visas paskaitas pasirašydavo ir, tik nežymiai į užrašus žvelgdamas, labai įtikinamai dėstydavo. Šimtai jaunuolių turėjo laimę klausyti jo brandžių paskaitų ir tiesiog patirti jo mokslinio vadovavimo kilninančią įtaką. Dauguma paskaitų nebuvo išspausdinta, pasiliko jo rankraščiuose ir studentų užrašuose, tačiau jo mintys atsispindėjo mokinių darbuose ir dvasioje. Kai kurie mokiniai, pavyzdžiui, Antanas Maceina, gebėjo rašyti ir kalbėti vaizdžiau už savo mokytoją, tačiau dažniausiai neprilygdavo jam logikos, įtikinimo jėga.
Visuomenine veikla prof. Šalkauskis labiausiai reiškėsi ateitininkų organizacijoje, kuri jo siūlymu buvo susitvarkiusi kaip trijų sąjungų - moksleivių, studentų ir sendraugių - federacija. Didysis tos organizacijos įkvėpėjas, judintojas ir globėjas buvo Šalkauskio bendraamžis ir bičiulis prof. Pranas Dovydaitis, o jos idėjinis vadas - patsai prof. Šalkauskis. Visa atnaujinti Kristuje! - toks buvo ateitininkų ir Šalkauskio šūkis bei siekimas.
Šalkauskio platiems dvasiniams užmojams nepakako vienos organizacijos: jis troško pagyvinti bei dvasiškai pagilinti visų katalikiškų organizacijų, visos katalikų visuomenės gyvenimą. Todėl 1938-1940 m. jis ėmė per spaudą ir paskaitas žadinti vadinamąjį Gyvosios dvasios sąjūdį. Tai neturėjo būti kokia nauja organizacija ar draugija, o dvasinio atsinaujinimu sąjūdis organizacijose, parapijose, visuomenėje.
Kaip suprato Šalkauskis gyvąją dvasią, ką laikė gyvos dvasios kataliku? Iš esmės gyvoji dvasia yra permanentinė [patvari] dvasinė įtampa idealo siekime. Jos priešybė yra abejingumas idealo atžvilgiu, - trumpai sako jis. Gyvoji dvasia religijoje yra ne kas kita, kaip evangeliškoji dvasia. Jinai yra aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo realizmu, visada kilni, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms, džiaugsminga ir sykiu rimta, svetima bet kokiam snobizmui ir nepakenčianti fariziejizmo. Žodžiu tariant, tai paties Dievažmogio dvasia (xx amžius. 1938. Nr. 125).
Gyvos dvasios katalikas, St. Šalkauskio supratimu, yra tas, kuris pritaria kiekvienam geram sumanymui, stengiasi jį dar patobulinti ir padėti įgyvendinti. Atvirkščiai, negyvos dvasios žmogus, negyvos dvasios tikintysis ar dvasininkas bus tas, kuris skuba kuo greičiau palaidoti gerus sumanymus, ypač jeigu tai ne jo sumanymai ar jam nepatogūs. Tokius jis vadina dvasios duobkasiais.
Dvasios gyvybingumo požiūriu St. Šalkauskis daugiausia vilčių dėjo į kiekvienos kartos jaunimą. Jaunatvė juk iš prigimties linkusi ieškoti tiesos ir ją ginti, su užsidegimu siekti idealo. Kas nedegė idealo meile, tas niekada nebuvo jaunas, - taip galima nusakyti to didžio pedagogo mintį. Bet šalia idealių užmojų jaunatvei nestinga ir brutalių potraukių - kas laimės? Ar tolesni metai neužgesins jaunatvės siekių? Todėl lemiamu kiekvieno kataliko uždaviniu Šalkauskis laiko prigimtinę jaunatvę paversti dvasine jaunatve ir pastoviai išsaugoti ją visam savo gyvenimui, niekuomet nesustoti prie to, kas jau pasiekta, bet vis dar tobulintis darbe, santykiuose su žmonėmis ir bendravime su Dievu (žr. Ten pat).
Būdamas jautrus jaunimo bičiulis, jis karštai įspėjo jaunimą saugotis dorinių nuopuolių, kurie gali pakirsti dvasios gyvybingumą.
Antrojo pasaulinio karo sūkuriai išrovė ir išsklaidė Šalkauskio širdžiai tokio brangaus Gyvosios dvasios sąjūdžio pirmuosius želmenis, bet prie jo minčių vėl grįžtama dabar, rengiantis Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui, ir dar ne kartą bus grįžtama.
Asmens žavesys. Jau iš kuklios St. Šalkauskio darbų bei minčių apžvalgos galima jausti jo dvasios kilnumą, ypač kai žinome, kad jo mintys, žodžiai nesiskyrė nuo darbų.
Buvę St. Šalkauskio studentai pasakoja, kad jiems darė didelį įspūdį profesoriaus kuklumas, rimtumas, susikaupimas. Per paskaitas auditorijoje vyravo tyla - studentai jausdavo jo dvasios jėgų ir minčių svarbą. Su studentais jis elgėsi taip pat pagarbiai bei mandagiai, kaip ir su kolegomis profesoriais. Dėl asketiško gyvenimo ir gilaus maldingumo buvo laikomas kone vienuoliu, tad kilo nemaža nuostaba sužinojus, kad nebejaunas Šalkauskis kuria šeimą - veda buvusią savo studentę, vysk. Kazimiero Paltaroko giminaitę. Ir čia jis elgėsi kaip tikras džentelmenas - pats nuvyko pas kitą pretendentą prašyti atleisti mergaitę nuo žodžio, kuriuo ji buvo tarytum susižadėjusi. Santuoka silpnasveikačiui, dažnai ligų varginamam profesoriui buvo palaiminga - žmona tapo gerąja jo globėja ir slaugytoja, sudarė sąlygas jam daugiau kurti, rašyti. (Žmona dailininkė ir pedagogė, taip pat sūnus fizikas tebegyvena Vilniuje [1986].)
Kai sugretiname didžiulį ir tokį produktyvų darbštumą su menka sveikata, suprantame, jog būta tikro pasiaukojimo ir nepaprasto reiklumo sau. Tiek daug rašė ir dirbo, nelaukdamas sau jokios apčiuopiamos naudos, o tik trokšdamas tarnauti savo tautai ir Kristaus Karalystei. Matydamas, kad tuometinė Lietuvos valdžia favorizuoja savo partijos žmones ir duoda progą augti karjerizmui, jis parodo gražią pilietinę drąsą - rašo ilgą laišką prezidentui Antanui Smetonai, aiškindamas blogas tokios politikos pasekmes tautos charakteriui. Buvo pasirengęs už tą drąsią kritiką būti ištremtas iš sostinės ir jau susidėjęs daiktus, bet prezidento reakcija pasirodė tikrai džentelmeniška - atsiuntė jam savo knygą „Pasakyta, parašyta“ su dedikacija.
Kaip visas darbas, elgesys, taip ir profesoriaus bei rektoriaus pamaldumas buvo kuklus, tylus, sukauptas, kultūringas, be jokio „davatkiškumo“. Kasdieninė malda, sekmadienio Mišios, dažna šv. Komunija - bet be jokio paradiškumo, be susigūžimo, negausinant maldų ir pratybų kiekybės, užtat gilinant bendravimo su Dievu kokybę ir intensyvumą. Kas tik jį pažinojo, tvirtina: tai buvo šventas žmogus!
Prancūzai gerbia savo tautietį mokslo vyrą ir artimo meilės apaštalą Frederiką Ozanamą; italai tuo pačiu pagrindu didžiuojasi saviškiu medicinos profesoriumi Kontardu Feriniu, kuris jau paskelbtas palaimintuoju. Kaip būtų gražu, jeigu į Lietuvos palaimintųjų gretą šalia vienuolio Mykolo ir arkivyskupo Jurgio stotų universiteto rektorius Stasys ir pedagogė rašytoja, tikra gyvenimo menininkė Marija Pečkauskaitė!
Šito galime melsti ir laukti, bet tie kilnieji mūsų tautiečiai dar labiau trokšta, kad mes vykdytume jų idealus ir perduotume juos ateinančioms kartoms, kad būtume gyvos dvasios žmonės, tikri krikščionys pagal Kristaus mintį ir Širdį!
