SUBRANDINK MUS AUKAI
Virginija Juciūnaitė
Kasdieną skubam,
veržiamės gyventi.
Rankas ištiesę
pasitikti realybės.
Ir skamba valandos - lyg muzika,
kaip naujas taktas
didžiuliam motto —
Žemės motto begalybei.
Liepsnoja akys,
nerimsta širdys,
ir veržiasi vienintelė malda:
Subrandink mus aukai!
Liepsnojančiom žarijom
Meilė sielą valo.
Tarsi vaikystėj lauksiu:
teišaugs jauni sparnai -
pranokti kančią,
nepalikt vergauti žemei,
pakilt, kur šaukia
žėrintys kalnai!
Tik vieną prašymą,
lyg vaiko ašarą,
kartoja tyliai nerami širdis:
Subrandink mus aukai!
Tu subrandink mus aukai -
laiką Tu žinai.
Mus išugdyk lyg kviečio varpą,
skirtą duonai.
Gal šiandien rodos -
netvirti sparnai,
ir per miglas neaiškūs
kelio toliai -
tik dar karštesnė
ir dar gyvesnė
tebus kasdieninė
Dangaus vaikų malda
Subrandink mus aukai!
