LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10), -
taip nusakė savo atėjimo į žemę tikslą Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Turiningam mūsų gyvenimui reikia šviesos bei tiesos, kad žinotume prasmę ir neklaidžiotume; reikia jėgų, kad įstengtume darbuotis ir į tikslą žengti; reikia vilties ir džiaugsmo, kad gyvenimo negandos nepalaužtų.
Šviesą mums teikia dieviškasis Kristaus mokslas.
Jėgų duoda Jo dieviškoji malonė.
Gaivina ir veda Jo dieviškoji Meilė.
LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS
(Švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį)
Didžiosios Kristaus dovanos yra įamžintos Jo Bažnyčioje. Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau skleidžia Kristaus tikėjimo mokslą, teikia sieloms dieviškąją gyvybę Mišiomis ir sakramentais, puoselėja meilę visa savo veikla.
Jėzus Kristus ne tik atsiuntė savo Bažnyčiai neregimąjį gaivintoją -Šventąją Dvasią, bet ir paliko regimus mokytojus bei vadovus - savo apaštalus. Juos pats išauklėjo ir paskyrė, suteikė jiems šventą įgaliojimą. Tą pačią Dvasią ir tokius pačius įgaliojimus paveldi jų įpėdiniai vyskupai, kurie jais dalijasi su savo padėjėjais kunigais. Kadaise, Bažnyčiai vos kuriantis, tebuvo 12 apaštalų. Dabar visame pasaulyje yra apie 4000 vyskupų. Kiekvienas iš jų tarnauja Dievui, Bažnyčiai, žmonėms tam tikroje teritorijoje (vyskupijoje), o kartu su šv. Petro įpėdiniu, Romos popiežiumi, gyvena visuotinės Bažnyčios reikalais, darbais, laimėjimais ir sielvartais.
Jau senovės laikais iškilo reikalas atskirų šalių vyskupams rinktis kartu svarstyti savo krašto Bažnyčios rūpesčių. Tokiems pasitarimams vadovaudavo valstybės ar jos dalies centro - metropolijos vyskupas. Šitaip susikūrė bažnytinės provincijos: Jeruzalės - Palestinoje, Antiochijos - Sirijoje, Aleksandrijos - Egipte, Konstantinopolio - Graikijoje ir t. t. Minėtos garbingiausios provincijos vėliau gavo patriarchijų vardą. Visas provincijas bei patriarchijas jungė Roma - pasaulio krikščionijos centras, nes Romos vyskupas - popiežius - yra vyriausiojo apaštalo šv. Petro įpėdinis.
XIII a. viduryje (1253) pasikrikštijęs Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas iš popiežiaus gavo karaliaus vainiką. Ano meto Lietuvoje buvo įsteigtos dvi vyskupijos, vadinamos pirmųjų vyskupų vardais: Kristijono ir Vito.Dvi vyskupijos dar negalėjo sudaryti provincijos, bet ir nebuvo įjungtos į kurio kito krašto bažnytinę provinciją: jos nebuvo pavaldžios nei Rygos, nei Magdeburgo, nei Gniezno metropolijoms, o tiesiog Apaštalų Sostui (Romos popiežiui). Atsiuntęs Mindaugui karaliaus vainiką ir paėmęs į tiesioginę globą pirmąsias Lietuvos vyskupijas, Apaštalų Sostas labai sustiprino Lietuvos valstybės autoritetą, pripažino jos politinį ir bažnytinį savarankiškumą.
Deja, po 10 metų (1263) viršų paėmė pagoniškoji reakcija. Pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas buvo nužudytas, vyskupas Kristijonas turėjo Lietuvą palikti, o vyskupas Vitas net nesuspėjo jos pamatyti. Sustojo krikščionybės plitimas, buvo prarastas ir karalystės titulas.
Galutinai Lietuvą pavyko pakrikštyti tik Algirdo ir Kęstučio sūnums -Jogailai ir Vytautui. 1387 m. buvo pakrikštyti sostinės Vilniaus gyventojai ir Aukštaičių kraštas. Ši data laikoma oficialia LIETUVOS KRIKŠTO data, ir štai dabar rengiamės minėti to palaimingo įvykio 600 metų jubiliejų. Po Žalgirio mūšio pergalės 1413 m. buvo pakrikštytas ir Žemaičių kraštas. Tuo apvainikuotas krikščionybės įvedimas Lietuvoje.
1387 m. įsteigta Vilniaus vyskupija, 1417 m. - Žemaičių vyskupija su centru Varniuose. Dvi vyskupijos taip pat dar negalėjo sudaryti bažnytinės provincijos. Kadangi Lietuva tuo metu jau buvo sudariusi politinę uniją su Lenkija, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila nematė reikalo pasirūpinti Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų savarankiškumu, sutiko jas prijungti prie Gniezno bažnytinės provincijos.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo (1795) carų pastangomis Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos 1798 m. buvo prijungtos prie Mogiliovo bažnytinės provincijos su centru Petrapilyje. Tik nauja Vygrių (vėliau Seinų) vyskupija, apimanti Užnemunę ir Mozūrus, pasiliko prie Gniezno metropolijos.
Carinės priespaudos metais Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kad ir neturėdama administracinio savarankiškumo, parodė neapsakomą atsparumą. Daug vyskupų ir kunigų, nors ir buvo tremiami, bet nepasidavė carų pastangoms atplėšti mus nuo Romos ir nutautinti.
Po Pirmojo pasaulinio karo susidarė prielaida įtvirtinti ir bažnytini savarankiškumą. Tai įvyko prieš 60 metų. Popiežius Pijus XI per 1926 m. Velykas (balandžio 4 d.) apaštaline konstitucija Lituanorum gente (Lietuvių tautai) įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją, o apaštalinis vizitatorius, Garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Jurgis Matulevičius per tų pačių metų Šeštines (gegužės 13 d.) Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingai paskelbė apie provincijos įsteigimą ir įvedė į pareigas jos metropolitą.
Lietuvos bažnytinė provincija buvo sudaryta iš šių vyskupijų: metropolinės Kauno arkivyskupijos ir Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų. Lietuvos vyriausybės pageidavimu buvo išlaikytos senųjų vyskupijų ribos - senoji didžiulė Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris dalis: Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas. Iš Lietuvos Respublikos teritorijoje likusios Vilniaus vyskupijos dalies sudaryta Kaišiadorių vyskupija, o iš Seinų vyskupijos lietuviškosios dalies - Vilkaviškio vyskupija. Pusmečiu vėliau (1926 10 28) buvo įsteigta tiesiog Apaštalų Sostui pavaldi Vilniaus bažnytinė provincija su Vilniaus arkivyskupija kaip metropolija bei Lomžos vyskupija Lenkijoje.
Pirmieji Lietuvos bažnytinės provincijos ganytojai buvo: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas (1873-1959), Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866-1943), Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875-1958), Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1856-1942), Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas (1856-1947) ir jo padėjėjas vyskupas Mečislovas Reinys (i884-1953).
Bažnytinės provincijos įsteigimas - istorinės svarbos įvykis. Ir vėl, kaip kadaise Mindaugo laikais, aukščiausias bažnytinis autoritetas - Romos popiežius - patvirtino Lietuvos Katalikų Bažnyčios savitumą ir paėmė ją į tiesioginę savo globą. Nauji vyskupai trumpu laiku subūrė apie save dvasininkiją, sustiprino kunigų seminarijas, katalikiškas draugijas, spaudą ir mokyklas; įvairiapusiškas Lietuvos katalikų veikimas tapo vienu iš žymesnių Europoje. Antrojo pasaulinio karo ir pokario sumaištys neužslopino katalikybės mūsų tėvynėje: ji gyva ir toliau motiniškai gražiai tarnauja visuomenės gėriui, sielų amžinajam išganymui.
Vatikano II Susirinkimas įnešė daug judrumo į Bažnyčios darbą visame pasaulyje, taip pat ir pas mus. Ypač pažymėtina tai, kad išmokome sąmoningiau bei aktyviau dalyvauti šv. Mišiose ir kitose apeigose.
Vatikano II Susirinkimo potvarkiai stipriau suglaudė su kitomis Lietuvos vyskupijomis ir Vilniaus arkivyskupiją, kuri, kaip minėjome, yra jos centrinė vyskupija - metropolija. Mat Susirinkimas visą kasdieninį vadovavimą Bažnyčios veiklai kiekviename krašte pavedė to krašto Vyskupų konferencijai. Taip ir Vilniaus arkivyskupija (Lietuvos ribose esanti jos dalis) dabar priklauso Lietuvos Vyskupų konferencijai ir jos reikalai tvarkomi per šios Konferencijos pirmininką. Vilniaus arkivyskupijos valdytojai buvo ir yra tos Konferencijos sekretoriai.
Žvelgdami į mūsų krašto Bažnyčios nueitą kelią ir švęsdami Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 60 metų sukaktį, su pagarba prisimename didžius praeities žmones - tiek vadovus, tiek ganytojus, kurių nuveiktų darbų vaisiais ir šiandien naudojamės. Kartu kreipiame žvilgsnį į save, Į dabartį ir ateitį. Kokie būsime mes, katalikai, kunigai, ganytojai, tokia bus mūsų krašto Bažnyčia šiandien ir rytoj.
Su meile perduoti tikėjimo palikimą ir krikščioniškosios kultūros lobius ateinančioms kartoms.
Branginti nuoširdžiausią ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai.
Gražiai liudyti aplinkai amžiną Evangelijos reikšmingumą.
Gyventi tuo, ką tikime, kad Kristus tikrai galėtų gyventi mumyse ir per mus skleisti savo šviesą, galią ir meilę.
Toks mūsų bendras troškimas. To ir prašysime Viešpatį, melsdamiesi kiekvienas už visus ir visi už kiekvieną.
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su mumis visais! Amen.
Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai
1986 m. birželio 6, Švč. Jėzaus Širdies diena
