Karinės žinios

Atvirame laiške “Draugui”, p. Vytautėnas rašo savo įspūdžius perskaičius premijuotą romaną “Aitvarai ir Giria”. Apgailestauja, kad nors ir romane, autorius neigiama tendencija aprašo lietuvių partizanų kovas su okupantu, sudarydamas įspūdį, kad visumoje kovos vyko tik tarp Lietuvos partizanų ir lietuvių stribų; rusų tarytum visai ir nebuvę .. . “Aitvarai ir Giria” autorius atrodo visai nenorėjo žinoti, kad pagal rusų šaltinius, kovai prieš Lietuvos partizanus buvo naudojama lėktuvai, šarvuočiai, artilerija, reguliari kariuomenė, o prie Kazlų Rūdos ir šarvuotas traukinys. Romane lietuviai partizanai vaizduojami silpnai ginkluoti, su dideliu trūkumu šaudmenų, kurie esą brangesni už auksą, neorganizuoti, papildymui retėjančių eilių kovon siunčiami neapmokyti 16 metų jaunuoliai ir pan. P. Vytautėnas sakosi gerai žinąs ano meto sąlygas Dzūkijoje, pakankamai yra paskelbę patys rusai, ir pagaliau iš Daumanto aprašymų turimas visai skirtingas vaizdas, todėl ir piktinasi mūsų šviesuomenės tendencija niekinti mūsų brolių garbingą kovą už savo ir tautos laisvę, “Žinau, kad ne turinys sudaro literatūrą, tačiau turinio atžvilgiu mūsų kovos už laisvę su okupantu visur yra sumenkinamos”, baigia savo pastabas p. Vytautėnas.

•

Mjr. R. A. Hofmannas, šarvuočių dalinio vadas, dalyvavęs Vietname, kritikuoja skiriamą per didelį dėmesį šarvuočiams Vakarų Vokietijos kariuomenėje. Dabartinės Vokietijos Federalinės respublikos žemės paviršių 30% dengia miškai, kitus 20% kaimai, miesteliai ir miestai. Šarvuotoje diviizjoje iš 15,000 vyrų tėra tik 2,500 vyrų, kurie galėtų tokiose vietose nusipėstinę kautis. Mjr. Hofmannas tankams skiria neabejotiną pirmenybę atviroje vietoje, tačiau tokiose vietose kaip Korėja, Vietnamas, dabartinė šarvuotų divizijų organizacija netinkanti. Kad ir amerikiečių — iš 16,000 vyrų, su 1,800 šarvuočių ir autove-žimių šarvuotoje divizijoje, vos tik 6,500 vyrų skirti kautis dengtose vietose. To išdavoje, turėta sunkių nuostolių kautynėse.

Mjr. Hofmannas siūlo vadovautis praeitų kovų patyrimais ir atydžiai išnagrinėjus esamas sąlygas, atitinkamai perorganizuoti Vakarų Vokietijos ginkluotas jėgas, pritaikant jas vietos reikalavimams. Iš esamų šešių šarvuotų divizijų, jis siūlo palikti dvi, o likusias keturias perorganizuoti į pėstininkų brigadas, aprūpinant prieštankiniais pėstininkų ir netarpinės paramos ginklais, tiesioginės paramos motorizuota artilerija ir raketų laidytojais. Plačiam naudojimui pritaikyti pėstininkų šarvuotus vežimus, dalinių permetimams ir tiesioginei kautynių paramai (pėstininkų šarvuoti vežimai turi pėstininkų lydimąjį ginklavimą).

—    1971 m. amerikiečiai numato išdėstyti ugniavietėsna 150 daugiagalviais vandenilio užtaisais tarpžemyninių raketų. Tai bus ginklas išlaikyti pusiausvyrai rusų daugiagalvėm, žemos orbitos tarpžemyninėm naujom SS 11 raketom, kurios jau yra išdėstytos ugniavietėse.

—    Japonai pagamino naują spraus-minį transporto lėktuvą XC-1, kuris pakeis pasenusį C-46. Naujas lėktuvas galės pakelti 45 parašiutininkus su visa reikalinga medžiaga veiksmams, arba 8 tonas krūvio. Kilimui reikia trumpo tako. Skridimo vidutinis greitis 400 mazgų, tolis — be kuro papildymo, 1,200 mylių.

— 142 mm ACRA raketą, vairuojamą šviesos koncentruotų spindulių pluošto (Laser) pagelba, prancūzai pritaikė ant vikšrinių važiuoklių — AMX 30 ir AMX10. Tai bus papildymas šarvuotų dalinių pagelbiniu ginklavimu žemės taikiniams. Tolinaša 3,5 km., raketa sveria 57 svarus, greitošauda — 9 raketos per minutę.

—    Vak. vokiečiai pasigamino, dar iki šiol nevartotas minas. “Pandora” — prieštankinė,kumščio didumo, mina; šaudoma ryšuliais artilerijos pabūklais. Išsiskleidęs iššautas ryšulys, nukrinta žemėn didokame plote. Mina detonuoja tik tankams užvažiavus, sugadindama vikšrus, tačiau, įgulos nesužeidžia.

“Medūza”— magnetinė mina, didesnė už “Pandorą”, išmetama ryšuliais iš lėktuvo, arba raketų laidytojo.

“Dragon Seed”, panašiai kaip miniatiūrinės bombos, prieš žemės taikinius, išmetamos ryšuliais iš lėktuvų.

—    Japonai, apmokymo laive Azu-ma, įrengė “Firebee” raketų laidyto-jus, skirtus žemės taikiniams.

—    Meksikiečiai įvedė naują sistemą naujokų apmokyme:iki šiol, jaunuoliai, sulaukę 18 metų, privalėjo atlikti 260 valandų pradinį apmokymą, be atlyginimo, kiekvieną šeštadienį po 5 valandas. Naujoje sistemoje skiriama 52 valandos kariniam apmokymui ir 204 valandos sportui, visuomeniniam parengimui ir viešiesiems darbams.

—    Kovai prieš laivus, norvegai pagamino ir apginklavo torpedinius laivus “Penguin” raketa, varoma kietu kuru, 9 pėdų ilgio, 280 mm diametro, kuri sveria 780 svarų, su 264 svarais TNT užtaiso, tolinaša 12 mylių.

—    Britai pagamino naujo tipo parašiutą, kuris galima valdyti ir esant dideliam vėjui.

—    Amerikiečiai pirmą kartą išbandė vienos sekundės tarpu iššautas dvi — priešraketines “Spartan” raketas; valdomos radaru, abi raketos pasiekė taikinį numatytoje vietoje.

—    Ho Chi-minh kelio sekimui Vietname, amerikiečiai naudoja iš helikopterių išmetamus mažus sekimo -radio aparatus, kurie atatinkamai reaguoja į autovežimių, tankų ir žmonių judesį ir radio bangomis perduoda signalus iš kurių sprendžiama apie taikinio vietą, judesio kryptį ir greitį.

—    Amerikiečiai stato 23 tonų kėlimo galios helikopterį, trimis spraus-miniais varikliais po 7,000 a.j., 110 pėdų ilgio, 31 pėdos augščio, sparnų ilgis 124 pėdos, nepakrautas sveria 30 tonų. Įgula — 5 asmenys su 12 kovotojų helikopterio tiesioginei apsaugai ir pagelbinei tarnybai.

—    Amerikiečiai išbandė naują TOW prieštankinę raketą, kuria ginkluos pėstininkų šarvuočius M-113. Vienos mylios atstume TOW raketa pramuša visus iki šiol žinomus šarvus. Pritaikyta taip pat laidyti nuo žemės ir iš helikopterių.

Taip pat išbandyta pėstininkų “Dragon”prieštankinė raketa, sverianti 30 svarų, laidoma iš vamzdžio nuo peties. Iššovus raketą reikia tęsti taikymą, nes taikiklis skleidžia tam tikras bangas, kurios palaiko raketą taikinio kryptyje.

-— 1971 m. pradžioje amerikiečiai įrengė raketų laidymo šuliniuose pirmąsias Minuteman III (trimis atskirais atominiais užtaisais — raketomis smaigalyje) tarpžemynines raketas. Raketų laidymas valdomas automatiniais įrengimais.

— Prieš 10 metų pradėta planuoti LANCE taktinė, branduolinė energijos užtaiso raketa, jau pradėta gaminti. Lance pakeis Sergent ir Honest John taktines raketas, Lance varoma skystu kuru, turi suprastintą valdymo sistemą. Ji apie 20 pėdų ilgio, sveria 3200 svarų, gali būti išmetama iš lėktuvo, arba laidoma nuo specialaus stovo. Lance bus divizijos ginklavime, su uždaviniu naikinti priešo užnugario telkinius, tiekimo centrus, kelių mazgus, tiltus ir kitokius didesnius priešo užnugario taikinius. Lance tarnyba mažesnė už Sergent ir Honest John. Vienas Lance batalionas atstos tris Sergent, Honest John raketų batalionus.

LIETUVA IR LENKAI

š.m. “Aidų 5 nr. tilpo A. Budreckio dokumentuotos medžiagos rinkinys, kaip II Pas. karo metu, lenkai dėjo pastangas apsaugoti Lietuvą nuo rusiškos okupacijos. Skamba paradoksiškai, tačiau tai byloja dokumentai ir mums ryškėja, kur yra priešas Nr. 2.

A. Budreckis sako, kad II Pas. karo metu, JAV, Anglija ir Sovietinė Rusija bandė palaidoti Pabaltijo valstybių klausimą, tačiau, atsirado gynėjas, ypatingai Lietuvos, iš lenkų egzilinės vyriausybės, gen. V. Sikorskis, kuris 1920 m. vadovavo penktai lenkų armijai, vykdžiusiai Vilniaus krašto okupaciją. 1939 m. gen. Sikorskis Paryžiuje sudarė egzilinę lenkų vyriausybę, tapdamas ministeriu pirmininku ir išeivijoje esančios lenkų kariuomenės vadu. 1940 m. lenkų vyriausybė iš Paryžiaus persikėlė į Londoną. Tas pravartu paminėti, nes parodo, kad anuo metu sąjungininkai globojo lenkus ir su jais skaitėsi, todėl lenkai turėjo visas galimybes pareikšti savo siekius. Paminėtina, kad ano meto išeivijoje esančių lenkų užsienio politika Lietuvos atžvilgiu buvo tipinga visiems laikams, nebesikeičianti dabar ir tokia liksianti ateičiai, lenkų nusistatymas Vilniaus ir Lvovo klausimais iki šiol nėra pasikeitęs.

Lenkų vyriausybė išeivijoje buvo užsibrėžus vadovauti Čekoslovakijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos politinei ir karinei federacijai su prijungta Prūsija. Lenkam buvo daug priimtiniau turėti nepriklausomą Lietuvą, kaip barjerą prieš rusus, kurią laikui bėgant paglemžtų visiškon savo kontrolėn, negu okupuotą rusų, kurie būdami šiaurėje Lietuvoje ir pietuose Čekoslovakijoje, — gniaužtų Lenkiją kaip replėmis.

1941    m. liepos 8 d. anglų Užsienių Reikalų ministeriui A. Edenui įteiktoje notoje dėl lenkų pretenzijų į rytines žemes, tarp kitko, sakoma: “. . . lenkai po karo derėtųsi, kad pašalinti lietuvių-lenkų nesutarimus, .. . vokiečiai nepraleis progos pasėti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos, prijungdami prie jų valdomos Lietuvos vieną iš homogeniškiausių lenkų provincijų . . . Hitleris gali inkorporuoti lenkų Vilniaus kraštą į Lietuvą.”

Lenkai derėjosi ir su rusais. Kremlius paskyrė prie lenkų išeivijos vyriausybės savo amabasadorių A. I. Bogomolovą. 1941 m. gruodžio mėn. Sikorskis buvo nuvykęs pas Staliną tartis dėl pokarinių Lenkijos valstybės sienų. Stalinas pasiūlė lenkams plėstis Vokietijos sąskaiton vakaruosna įskaitant Prūsus, iš savo pusės Stalinas iš lenkų norėjo pripažinimo rusams Besarabijos ir Pabaltijo. Sikorskiui siūlymas buvo nepriimtinas.

1942    m. sausio 11 d. anglų laikraštis Sunday Times paskelbė lenkų ministro Raczynskio pareiškimą, kuriame sakoma, kad turi būti sudaryta lenkų - čekoslovakų konfederacija į kurią įeitų ir Lietuva. Į tai reagavo rusų ambasadorius Bogomolovas sausio 23 dienos nota — esą Raczynskis užmiršta, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis. Sausio 30 d. į šį rusų pareiškimą atsakė Sikorskis, pabrėždamas Lietuvos klausimo esminį svarbumą Lenkijai.

Neradę atgarsio pas rusus, lenkai jieškojo pritarimo angluose. Per anglų amabasadorių Rusijoje Crippsą bandė sužinoti rusų pažiūras į pokarines valstybių sienas, bandydami įtaigoti Crippsą, kad lenkams yra labai svarbu turėti sąjungininką šiaurėje — nepriklausomą Lietuvą; įrodinėjo kenksmingumą ir nenormalumą, palikus Lietuvą inkorporuotą į Sovietų Sąjungą, nes Lietuva įeina tiesioginiai į Lenkijos reikalų sferą ir atsisakymas lenkiško Vilniaus krašto yra neįmanomas. Teigiamo atsakymo ir šį kartą negauta.

1942 m. vasario mėn. tas pats Raczynskis Vašingtone įrodinėjo blogybes galimo Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, nes tuo atveju Lenkija atsidurtų rusų replėse. Neradę teigiamo atsiliepimo Vašingtone, tų pačių metų kovo 4 d. Raczynskis ir Ciechanovskis kalbėjosi su amerikiečių ambasadorium Maskvoje Standley įrodinėdami, kokia grėsmė laukia Lenkijos, pakliuvus Lietuvai į Sovietų Sąjungos įtaką ir kad lenkams ypatingai rūpi Pabaltijo kraštai.

Tais pačiais metais kovo 17 d. lenkų tautinė taryba paskelbė formalią rezoliuciją, kurioje, tarp kita ko, sako, kad nepaisant kauniškės Lietuvos neteisėtų pretenzijų į lenkų Vilniaus kraštą, lenkų tautinė taryba, lenkų tautos vardu, linki lietuvių tautai grįžti į Vakarų krikščioniškos kultūros kelią . . . (vilkas pragydo lakštingalos balsu!).

Paminėtini dar lenkų pareiškimai tų pačių metų kovo 24 d. memorandume anglams, kur primenama 1939 m. rugpjūčio 25 d. susitarimas; pastraipoje (b) sakoma ... “Didžiosios Britanijos vyriausybė žino, kad Lietuvos nepriklausomybės išlaikymas yra gyvybinis reikalas Lenkijai tolygiai kaip Belgijos ir Olandijos — Anglijai.” Toliau IV skyriuje sakoma: “. . . Jo Didenybė [karalius] žino kokios svarbos Lenkijai yra Vilniaus kraštas . . . turėdamas lenkus gyventojus, lenkų civilizaciją ir tradicijas.”

1942 m. gruodžio 25 d. Sikorskio memorandume amerikiečių valst. pasekretoriui Sumner Wells, pastraipoje 12a, taip sakoma .. . visa Lenkijos sritis, įskaitant jos pagrindinius centrus Lvovą ir Vilnių, buvo vien Lenkijos pastangomis išugdyta ...

Anais vokiečių okupacijos metais, kada ir Lietuva ir Lenkija buvo vienodose sąlygose, iš minėtų kelių pasisakymų lenkų siekiai Lietuvos atžvilgiu buvo aiškūs. Ar jie pasikeitė?

B. B.

REIKIA PRADĖTI PLANUOTI

B. B.

Valstybių gynybos strategiją planuoja kariai, nustatydami reikalingas jėgas, kurios turi vykdyti tam tikrus uždavinius valstybės politiniame plane. Valstybės uždavinys — reikalingas jėgas sudaryti ir jas išlaikyti, pagal psichologinį ir ekonominį krašto pajėgumą. “Kario” puslapiuose buvo minimas apjungimo reikalingumas visų krašto vertybių nepriklausomybės išlaikymui. Susidariusios aplinkybės, neatsižvelgiant priežasčių, kaip pavieniam asmeniui taip ir valstybei, iššaukia tam tikrus reikalavimus, į kuriuos privaloma atatinkamai reaguoti, kad išsilaikius tam tikrame stovyje, kitaip tos aplinkybės pasekmes nukreipia sava linkme. Pirmoje eilėje, tautoje iškyla noras ir pilnas aplinkybių supratimas; seka sugebėjimas aplinkybes įvertinti ir pagaliau, pagal turimas galimybes ir pajėgumą, reaguoti. Šis pajėgumas grindžiamas tautos ir valstybes kultūriniu pajėgumu, išvystyta technologija, civilizacija, ištekliais, pasiruošimu aplinkybių statomiems reikalavimams.

Ryškų pavyzdį, pailiustravimui kas anksčiau pasakyta, paimkime iš II Pas. karo. 1944 m. birželio 27 d., apie 2000 amerikiečių bombonešių, vienos dienos bėgyje apie 8 kvadratinių mylių plote, prie Saint-Lo, sunaikino geriausią vokiečių šarvuotą “Panzer Lehr” diviziją, kuriai vadovavo gen. F. Bayerlein. Šiuo metu vienas lėktuvas, kelių kilotonų branduolinės energijos bomba, viena akimirka sunaikintų, arba neutralizuotų tris kartus didesniame plote esančias, didesnes jėgas. Kad ir primityvi Davy Crockett taktinė, branduolinės energijos užtaiso raketa, tinkamai panaudota, priešui padarytų daugelį kartų didesnius nuostolius, negu lėktuvai bombomis. Raketos atgabenimas į pozicijas gali būti priešo visai nepastebėtas, kai atskrendantieji lėktuvai, nežiūrint kokiame aukštyje jie skristų, būtų pastebėti.

Panašios į “Panzer Lehr” divizijos sunaikinimui reikia turėti: tolygaus ginklavimo viršijančias jėgas, arba 2000 lėktuvų tam tikrose sąlygose su TNT bombomis, arba vieną lėktuvą su poros svarų uranijaus užtaisu, arba keletą Davy Crockett raketų laidytojų baterijų. Sekant minėtais pavyzdžiais, strategui - planuotojui tenka pasirinkti ginklus, atatinkamuose atvejuose, atsižvelgiant į priešo galimybes, savojo krašto ekonominį - gamybos pajėgumą ir ginklų kainos ekonomiškumą. Parinkus ginklus, seka jų veiksmingumo įvertinimas ir pasekmės. Pasekmės minėtinos, nes I Pas. karo metu, dėl užsitsęusio veikimo, paleistos dujos grįždavo jas paleidusiems, ir branduolinės energijos ginklų krituliai yra taip pat pavojingi abiem pusėm vienodai.

Strateginiame planavime didžiausios priešpriešos yra ginklai, sistema ir finansai: — netinkami ginklai ir sistema — bereikalingos išlaidos mažina ekonominius išteklius, mažina reikalingų naujų ginklų kiekį, kurie taip pat turi atatikti ir laiko reikalavimus, nes keičiantis technologijai, ginklai darosi sudėtingesni ir jų gamyba brangesnė ir labiau ribota.

1916 m. prancūzai ekonomistai išdėstė eilę principų karinės gamybos planavimui ir administravimui, kur nurodomos teoretikų - mokslininkų ir ekonomistų - gamintojų funkcijos. Nežiūrint, kad principai dar ir šiandien galioja, tačiau gamybos reikalavimai yra jau daug sudėtingesni — įeina ekonominiai mokslai, sąskaityba, planavimo programos sudarymas — linijinės ir kompiuterių pagalba, psichologijos, organizacijos, gamybos kontrolės reikalavimai ir kt. Suglaustai sektų: — planavimas, organizacija, kontrolė ir ryšiai.

Svarbų vaidmenį sudaro darbo jėga, medžiagos ir finansai. Visa tai derinant su krašto tuometiniu technologiniu išsivystymu, medžiagų išteklių šaltiniais, žiūrima, kuriam laikui ir kokiame potenciale jų pakaktų, svarbu ir fizinės gyvosios darbo jėgos parengimas ir išlaikymas: mokslininkai, inžinieriai, techniškas personalas, administracija.

1920 m. rusai nupirko iš prancūzų savo vėlesnio T36 tanko prototipą — tanką su gamybos brėžiniais iki detalių su specifikacijomis. Dėl stokos technikinio personalo, šio tanko gamybos pradžia nusitęsė iki 1925 m. pabaigos.

Krašto karinės gamybos aparatūra negali būti palikta savo pradinėje padėtyje, ji yra gyva ir reikalinga nuolatinio keitimo, pritaikant laiko ir aplinkybių reikalavimams. Tai yra esminis faktorius ir tik tokiame stovyje išlaikant jėgas būtų pateisintos padarytos išlaidos.

Krašto gynybos planas turi turėti keletą skirtingų atvejų (amerikiečiai turi 10 skirtingų gynybos pro gramų, kurių kiekviena skirstoma į 1300 grupių. Plk. H. E. Kessler, Jr., What price strategy?). Tai yra nepaprastai sunkus uždavinys, nes esant normalioms taikos meto sąlygoms, skirti pinigus krašto gynybai, kai nėra gyvybinio ir aiškaus reikalo, niekas nenori. Pavojui ištikus, normaliai išleidžiama daugiau pinigų, kartais daugiau, negu kainuotų parengtyje laikyti minimalines, nuolat pritaikomas laiko reikalavimams, ginkluotas jėgas; dažnai nesuspėja-ma tinkamai susiorganizuoti — seka pralaimėjimas. (Amerikiečiams iki šiol ši problema išsispręsdavo patenkinamai, nes žemynas vis būdavo izoliuotas nuo karo veiksmų tiesioginės įtakos. To nebus galima padaryti ateities “Pasaulinio” karo atveju, turint dabartinę modernią ginklavimo technologiją, kuri dideliais šuoliais keičia savo pajėgumą ir pobūdį. Tuo klausimu patys amerikiečiai yra susirūpinę).

Apribotų išteklių kraštui, šalia pagrindinės galimo priešo, jo pajėgumo, jo politinių siekių studijos, yra būtina pramatyti, galimo konflikto atveju, karinių jėgų santykis. Pramačius skirtumus ginklavime, ekonominiam pajėgume, tenka jieškoti tarpusavio pagalbos kaimyninių kraštų tarpe, grindžiant ją sutartimis, diplomatiniais, ekonominiais, kultūriniais ryšiais ir įvairiais įsipareigojimais. (Albanija, pav., turi “užtarėją’ Kiniją tūkstančius mylių atstu).

Labai svarbų vaidmenį krašto gynybos planavime turi tautos moralinis parengimas ir supratimas karinio pajėgumo reikšmės krašto nepriklausomybei. Istorija moko, kad laisvė išlaikoma viso krašto pastangomis ir kraujo kaina. Be augštos kario moralės ir valstybingumo, geriausi ir modemiškiausi ginklai pasilieka tik medžiaga, šioje srityje yra reikalingas krašto intelektualų gilus supratimas, pasiaukojimas ir pareiga moraliniame paruošimo darbe.

Mums kalbėti krašto gynybos pasirengimo klausimais šiuo metu, kad ir “Kario” puslapiuose, atrodytų beprasminga, neturint savo krašto laisvės ir esant svetimoje šalyje. Tačiau, kiek daug bus praleisto neprasmingai laiko ir galimybių, kai, ištikus reikalui, neturėsime nieko, arba tik skubomis, menkai paruoštą, planą. Esame laisvės krašte, kur galime laisvai galvoti ir rūpintis savais reikalais, turime institucijas, kurios yra pajėgios šios rūšies darbą organizuoti, turime ir šios srities darbininkų, tik reikia, kad visa tai būtų atatinkamai koordinuojama — derinama ir pagaliau, pradedama, kad ir pamažu.

 

Pastaruoju metu amerikiečiai masiniai demonstruoja už pasaulinę taiką reikalaudami nusiginkluoti, ginklavimui skirtus pinigus naudoti krašto vidaus pagerinimui, civilizacijos ir kultūros pakėlmui. Panašūs išsireiškimai buvo pasirodę ir mūsiškoje išeivijos spaudoje, kalbant apie Lietuvos nepriklausomo gyvenimo laikotarpį.

“Kritiškoje padėtyje, mes pasirinkome patį pavojingiausią kelią, kad išvengtume pražūties — nusigręžt nuo gręsiančio pavojaus”, yra pasakęs dr. Edwardas Telleris Branduolinės Fizikos mokslininkų suvažiavime. 1938 m., anglų min. pirm. N. Chamberlainas, grįžęs iš Muencheno, Londone mosavo popierio lapu šaukdamas: “Čia yra taika!” Tačiau, tai buvo preliudas į kruviniausį žmonijos istorijoje karą. 1718 m. Abbe de St. Pierre organizavo amžinos taikos sąjungą tarp 24 valstybių. Jį pasekė Jean-Jacques Russeau. Gi 1795 m. Immanuelis Kantas paskelbė amžinos taikos įstatymą. Nei viena iš tų idėjų bent maža dalimi, nepavyko įgyvendinti.

Visur šaukiama “taika”, laisvajame pasaulyje jieškomi keliai, kaip prieiti prie susitarimo nusiginkluoti, susitarimo ne su sau lygiu, bet su XX amžiaus rafinuotu partneriu, kuris skelbiasi vienintelis nešąs pasauliui taiką, tačiau visomis išgalėmis ginkluojasi ir rengiasi karui, nes, ruso žodžiais, Vakarų imperialistai grasina pasaulio taikai.

“Mūsų niekas neužpuls tol, iki bus tikras, kad galės mus sunaikinti. Jei mes galim įrodyti, kad mus užpuolęs priešas pats bus sunaikintas mūsų gynybos ginklais, nei rusas nei kinietis klaidos nepadarys. Jei gynybos ir puolamieji ginklai galėtų būti išlaikyti pusiausvyroje, išvadoje, žmogiškumas vestų į gynybinį ginklavimąsi. Tačiau, žinant žmogiškąją prigimtį, net ir tokioje padėtyje esančias tautas, agresyviai nusistačiusias, pastūmėtų avantiūrom

Mes negalėsim išlaikyti taikos tol, kol iki detalių neišnagrinėsime esamas ir galimas situacijas, kol nepažinsim visų galimybių ir kol nebūsim patys viršijančiai stiprūs.” Dr. E. Tellerio žodžiai, pasakyti nusiginklavimo konferencijoje, 1969 m. gegužės men.

Europos dvi valstybės, Švedija ir Šveicarija, 150 metų laikotarpyje nebuvo tiesioginiai įsivėlę į karą, nes “.. . buvo suderinę karo mašiną ir civilinę apsaugą krašto bendrųjų interesų rėmuose, taiką laikydami pagrindu (K. Kilpatrick, Defense & Peace)”. “Kiekvienas galvojantis sutiks, kad pasaulyje viešpatautų teroras, jei apsaugos priemonės būtų menkos, arba visai panaikintos. Mes (amerikiečiai) būdami silpni, liktume tik teroro auka, kaip jau atsitiko eilei valstybių. Neparuošimas krašto, nepakankamas apsiginklvaimas, arba visiškas nusiginklavimas, yra vergijos laidas” (dr. E. Teller).

Branduolinės energijos ginklavimosi lenktynėse, amerikiečiai šiandien turi 1.73 kilomegatonų, prieš rusų 10.33 kmgt. Quo vadis America?

•

—    Prancūzai pagamino sprausminio variklio raketą, pritaikytą kauti laivus. Normalus matomumas jūroje, dėl žemės apvalumo, vyrauja tarp 36 ir 48 mylių, todėl ir raketa “Otomat”, panašiai kaip ir rusų “Styx”, ar žydų “Gabriel”, sukonstruota veikti tokiuose atstumuose. “Otomat” raketa gali būti laidoma iš laivo, arba nuo žemės. Savo pačios įrengimais, išlaikydama kryptį ji gali skristi vos keletą pėdų virš bangų paviršiaus, kad priešo sekimo nebūtų pastebėta. Raketos ilgis 16 pėdų, apie pusantras pėdos skersmenio, sveria apie 3/4 tonos (šarvuoto antgalio užtaiso dalis sveria apie 400 svarų), iššaunama nuo laivo, arba nuo žemės iš savo pačios įpakavimo dėžės. Pradžios greičio palaikymui turi du trumpalaikio veikimo variklius, kuriuos, tam tikrą atstumą nuskridusi, numeta. Raketos veikia tiksliai ir pasekmingai. Prie “Otomat” gamybos yra prisidėję ir italai, nes numato ja apginkluoti savus pakrančių apsaugos laivus.

— Prancūzai pasigamino universalinę gaubicąpritaikytą pėstininkų junginiams — šaudyti sviediniais ir raketomis. Vežiojama ant lengvo rėmo, tolišauda nuo 1,1 iki 13 km. Šią prancūzų gamybos gaubicą, pavadintą Mo-120-RT 61, nusipirkę norvegai apginklavo pėstininkų batalionus.

—    Apyvartoje pasirodė C klasės, atomine energija varomi, lengvi rusų povandeniniai laivai, ginkluoti 8 “Sha-dock raketomis, 230 mylių tolinašos.

Spėjamas laivo greitis yra 20 mazgų vandens paviršiuje ir 30 mazgų pasinėrus.

—    Nuo 1955 m. rusaiišleido 14 bilionų dolerių kitų kraštų karinei pagelbai. Arabų respublikai teko 4.5, Kinijai 1.3, Rytinės Europos kraštams

— 5.0 ir š. Vietnamui — 3.0 bilionų dolerių. Tuo pačiu metu, tam tikslui, amerikiečiai išleido virš 40 bilionų.

—    B. Perrett knyga “Kautynių vežimai raudonojoje armijoje”išleista 1970 m. Arco Publishing Co. N.Y., (104 psl., kaina $3.95), apžvelgia rusų vartotus tankus nuo pirmojo M-17, 1917 m. pagaminto iki šių dienų T-62. Tai pirmas tos rūšies knygos vertimas anglų kalboje, informuojantis apie kiekvieną raudonojoje armijoje vartotą šarvuotį, suskirstant juos į atatinkamų laikotarpių atatinkamas grupes, apžvelgiant jų gamybą, technologiją, paskirtį, su trumpais įvertinimais ir pailiustruojant nuotraukomis. Trumpame ir kondensuotame skyriuje patiekiama tarnybos apmokymo metodai ir šarvuočių naudojimo taktika, išryškinant silpnąsias puses tarnybos parengime, organizacijoje ir pagelbinėse priemonėse, vartojant šarvuočius, II Pas. kare. Išryškina ir motyvuoja teigiamas ir stiprias savybes.

—    25 tonų rusų satelitas — laboratorija “Saliut”, skrendantis žemės orbitoje, kaip amerikiečiai spėja, yra skirtas pirminei stočiai kelionei į Marsą. 1973 m. amerikiečiai numato paleisti žemės orbiton panašų į dabartinį rusų, 90 tonų satelitą, kuris taip pat bus pirminė stotis kelionei į Marsą. Š.m. lapkričio mėn. rusų ir amerikiečių erdvėlaiviai nukeliaus prie Marso ištirti nusileidimo galimybes.

—    Amerikiečiai pradėjo statyti naujo tipo, atomine energija varomus, strateginius povandeniniuslaivus, dvigubai didesnius už dabartinius, ginkluotus galingesnėm branduolinės energijos raketom už dabartines Polaris ir Poseidon.

SOVIETŲ MINTIJIMAS APIE KARĄ

B. B.

Kasdieną ryškėjant rusiško imperializmo plėtrai, kuri, kaip ir kiekviena politinė programa, yra remiama ginkluota jėga, ypatingai šiuo metu, perimant jėgų pusiausvyrą iš amerikiečių, įdomu peržvelgti rusų karinio galvojimo raidą.

1960 m. sausio mėn. Kruščevas paskelbė branduolinės energijos ginklų laikotarpio naują doktriną: — ateities karas bus pasaulinis, masiniai naikinantis, trumpas; strateginės, branguolinės energijos užtaisų raketos turės lemiamos reikšmės. Todėl, Sovietija normalių ginklų gamybą sumažino trečdaliu, kad padidintų branduolinės energijos ginklų kiekį. Su Kruščevo doktrina nesutiko eilė karių, nes jų galvosena, pagrindinės žemės jėgos ir toliau pasiliks tokio pat svarbumo, trumpuose ar ilguose karuose.

1964 m. spalio mėn. perėmus valdžią Brežnevui ir Kosyginui, buvo tikėtasi pasikeitimų kariniame galvojime, tačiau, strateginių branduolinės energijos ginklų gamyba buvo dar labiau išplėsta, o pagrindinės žemės jėgos buvo paliktos tokio pat lygio. Laikotarpyje tarp 1964 ir 1970 m. rusų karinėje spaudoje yra pasireiškę keletas samprotavimų, kilusių daugumoje iš karių, kuriuose buvo nagrinėjama būsimo karo pobūdis, forma, ginkluotų jėgų organizacinė struktūra, karinių jėgų koncepcija, laimėjimo aplinkybės — sąlygos.

Viena iš tokių grupių buvo tradicionalistai,pagrindinį vaidmenį atominiame amžiuje skirdami pėstininkams, aviacijai, laivynui, kurių suderintas veiksmas su moderniais ginklais atneš laimėjimą. Ypatingai pabrėžiamas individualaus kovotojo heroizmas, patriotizmas, augšta moralė ir karinis pasirengimas. Šie faktoriai statomi pirmoje eilėje, prieš technologiją ir branduolinės energijos ginklus.

Kita grupė — modernistai,kurie technologijos panaudojimą taktinių ir strateginių ginklų sumoderninimui statė pirmoje vietoje.

Trečioji — radikalistų,kurie branduolinės energijos ir normalių ginklų reikšmę laikė tolygiais, taigi ir jų pritaikymas ir tobulinimas turi būti tolygus. Laimėjimui reikalinga visų ginklų vienodas pritaikymas galimiems reikalavimams, taip pat kaip ir krašto ekoniminiai ištekliai, industrija ir gyvoji jėga.

Pagaliau, ketvirtoji grupė — politinė,kuri matė laimėjimą, turint karines jėgas visiškoje komunistų partijos kontrolėje ir įtakoje.

Tradicionalistams atstovauja marš. P. A. Rotmistrovas, Šarvuočių Karo akacemijos viršininkas. Jis pabrėžia, kad nauji kautynių metodai greit nepakeičia nusistovėjusių; jie privalo būti pritaikomi palaipsniui. Strateginės raketos tuoj pat nepakeis elementarinių karo veiksmų, kaip pav. taktinių žemės operacijų, todėl ir reikia, pagrinde, studijuoti žemės kautynių veiksmus naujų strateginių ginklų - raketų įtakoje. Plk. I. Korotkovas sako: jei imperialistai naudoja normalius ginklus, tai tas pats tinka ir rusams. Tradicionalistai ypatingai išryškina šarvuočių vaidmenį, nes jie labiausiai atsparūs branduolinės energijos ginklams ir tinkamiausi taktinėse operacijose, ypatingai puolime. Kaip patirtis parodė, šarvuočiai yra vadovaujantis ginklas visokiose kautynėse, svetimų kraštų okupaciją imtinai (Vengrija, Čekoslovakija). Didelių priešo jėgų telkinių ir išteklių naikinimas yra strateginių branduolinės energijos ginklų uždavinys. Atominiai taktiniai ginklai, aviacija ir artilerija žemės kautynėse tampriai rišama su šarvuočiais (marš. K. Kazakovas — artilerijos viršininkas) Artimose kautynėse artilerija yra pirminė šarvuočių parama, naudojant, lygiagrečiai, taktinius branduolinės energijos ginklus. Laivynui skiriami nepriklausomi strateginiai uždaviniai. Viceadm. Kotovas, rusų karinio laivyno viršininkas pareiškė, kad rusų laivynas, bet kuriame pasaulio krašte gali savistoviai sunaikinti bet kokias priešo jėgas. Tradicionalistai aviaciją numato žemės jėgų tiesioginei paramai. Jie pabrėžia, kad vokiečių jėgas sudarė žmones, karo vedimo ekspertai, bet ne vien ginklai ar technologija. Karinė konstrukcija negali bazuotis manevrų patyrimais ir teorija, bet tikrųjų kautynių sąlygomis, pagrindiniais ginklais ir pačiomis kautynėmis. Nežiūrint ginklų modernizavimo, pagrindinę laimėjimo naštą nešą kario moralė, drausmė ir karinis pasirengimas (marš. Rotmistrovas, Krasnaja Zvezda 1964 m. balandžio 26 d.). Strateginiai branduolinės energijos ginklai — raketos, tradicionalistų priimami kaip pagelbinė priemonė, kuri turi būti tobulinama ir tolygiai plečiama strateginiams uždaviniams.

Tradicionalistai skiria didelės reikšmės krašto ekonominiam pajėgumui ir kariniam tautos auklėjimui.

Modernistinę pažiūrą atstovauja Lenino vardo Karo akademijos modernių ginklų skyriaus viršininkas plk. S. A. Tiuškevič ir Bondarenko, kurių samprotavimai tilpo rusų 1966 m. karinėje spaudoje. Jie iškėlė branduolinės energijos strateginių ginklų svarbą ateities karuose ir žemės jėgų vystymo ribojimą. Strateginėm jėgom statomi uždaviniai — sunaikinti priešininko ekonominį, karinį, politinį, ir administracinį pajėgumą, privalo turėti pirmenybę prieš žemės jėgoms statomus uždavinius. Kariniai išradimai ir naujų doktrinų studijos negali remtis tik praeities kariniais patyrimais. Branduolinės energijos strateginiai ginklai neturi ryšio su krašto ir kario morale ir politiniu nusistatymu. Karinėje srityje politikų vaidmuo turės mažėti ir mokslininkų didėti.

Modernistų pažiūra ateities karas turės būti globalinis ir vedamas branduolinės energijos ginklais, todėl ir didelės armijos bei plataus masto mobilizaciniai parengimai nebus reikalingi. Gen. Zavialov, 1965 m. liepos mėn. 27 d. Krasnaja Zvezda žurnale įrodinėjo reikalą karo veiksmų iniciatyvą turėti savo rankose jau pačioje pradžioje, nes laimėjimui laikas turės būti labai trumpas. Pirmajam smūgiui nepavykus, priešas perimtų iniciatyvą ir sunaikintų strateginį pajėgumą, taktinių žemės jėgų sunaikinimas liktų tik laiko klausimas.

Strateginių raketų viršininkas marš. Krylovas yra pareiškęs, kad 1969 m. rusų strateginės raketos, pasaulio ginklavime, yra pusiausvyroje ir ateities kare turės sprendžiamą vaidmenį, nes jokia priešo priešraketinė gynyba neįstengs sulaikyti pirmojo jų smūgio, kuris bus lemiamas. 1971 m. rusų strateginių raketų pajėgumas ir technologiniai ir kiekiu viršija amerikiečių.

Centralistai— vidurkis tarp tradicionalistų ir modernistų; jie sako, kad reikalingas modernizavimas žemės jėgų, kurios privalo atlikti pagrindinius uždavinius, gi branduolinės energijos ginklai turi būti bendro plano pagelbinė priemonė. Karo akademijos lektorius plk. Grudininas siūlo, pirmoje eilėje, sumoderninti tankus ir įvesti taktiniusbranduolinės energijos ginklus. Iškelia vien tik kurių nors ginklų pervertinimo pavojų. Paneigia laikymąsi nusistovėjusių doktrinų, nes besikeičianti technologija atneša naujus reikalavimus, todėl ir doktrinos turi būti lanksčios.

Centralistai pramato vietinius ir pasaulinius karus vykstant vienu metu, arba atskirai, dėl skirtingų konfliktų pobūdžių. Marš. V. D. Sokolovs. kis 1968 m. “Vojenny Vestnike” pasisako, kad dėl anų galimybių visos ginklų rūšys turi būti moderninamos ir didinamos, nes kiekvienu atveju, tik kuri nors dominuojanti ginklų rūšis galės visokiose situacijose veikti. Ateities karas gali būti trumpas, tačiau yra didelė galimybė, kad gali būti ir labai užsitęsęs, todėl ir ištekliai privalo būti numatyti.

Sumoje — branduolinės energijos strateginiai ginklai turės įvykdyti pagrindinius uždavinius, likusios jėgos, savo skalėje, vykdys karo užbaigimą, todėl visos ginklų rūšys turi būti išlaikytos atatinkamoje lygsvaroje.

Politinė grupė vadovaujasi Lenino pasakymu: ginkluotos jėgos yra stipresnės ten, kur yra geresnis politinis parengimas. Šios grupės ideologas Milovidovas pabrėžia, kad technikinis aspektas be ideologijos negali būti sėkmingas, nes technikines priemones vartoti turi būti pavesta tik gerai politiniai parengtiems kariams. Gal būt šios ideologijos įtakoje, 1967 m. rusų armijoje politinis parengimas buvo labai sustiprintas ir tebesitęsia iki šiai dienai.

Rusų karinių jėgų plėtra postalininiam laikotarpyje vyksta glaudžiai su politiniu parengimu. Kruščevo laikotarpyje pirmavo branduolinės energijos strateginių ginklų idėja. 1984-65 m. pasistūmėta žemės jėgų stipriniman, priedui, kreipiant daugiau dėmesio į pavienio kovotojo parengimą veikti branduolinės energijos ginklų įtakoje. 1969 m. apsistota prie idėjos, kad negalima bazuotis tik viena kuria ginklų rūšimi, nes karas yra galimas bet kurio pobūdžio, todėl ir ginkluotų jėgų plėtotė turi būti lygiagreti. Kas liečia žemės jėgas, šarvuočiams teikiama pirmenybė, tolygios svarbos teikiant ir atskiro kovotojo parengimui.