ŠAULIAI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE
K. DAUGVYDAS
ĮŽANGA
Šaulių centro valdybos sudaryta komisija programai paruošti pasiūlė man temą: “Šaulių ir partizanų kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės”. Gal sąmoningai tokią temą parinko, nes mūsų vyresnioji karta, netekusi gimtosios aplinkos ir gyventąją buitį pamiršdama, kartu pradeda pamiršti ir anų laikų sielvartus bei rūpesčius, o svarbiausia — pradeda pamiršti sąlygas ir aplinkybes, kuriose vyko daugialytė kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šita proga noriu priminti būdingesnius įvykius, pradedant nuo 1918 metų pradžios.
Tuo metu Lietuva buvo kietai valdoma vokiečių karinės valdžios, todėl tada Valstybės Tarybos paskelbtas Vasario 16 Aktas buvo didelės drąsos ir ryžtingumo veiksmas. Akto signatarai, tai viešai skelbdami, gyvai tikėjo į tautos prisikėlimą, nors tikrosios sąlygos tokiam valios pareiškimui ir įgyvendinimui nebuvo palankios. Vokiečių karinė valdžia visai negalvojo leisti lietuviams savarankiškai tvarkytis, o Vasario 16 Akto paveikta, pradėjo skubiai jieškoti formų, kaip, vienu ar kitu būdu, Lietuvą aneksuoti ir patį Aktą sunaikinti. Dėl aneksijos pasisekimo jie buvo tikri, nes Lietuva tuo metu neturėjo jokios kaimyninės valstybės, kuri būtų galėjusi ją paremti jėga, ar diplomatine akcija.
Valstybės Taryba, pajutusi tą vokiečių klastą, pradėjo įsitikinti, kad Akto paskelbimas mažai tesveria, kai jis nėra paremtas jėga, todėl pradėjo slaptai registruoti lietuvius karius, kurie, daugumoje, buvo grįžę iš Rusijos. Suregistravusi apie 50 karininkų ir 100 kareivių, lūkuriavo kokios nors laimingos progos, nes I Pas. karas ėjo prie galo. Ilgai laukti nereikėjo, — proga atėjo laiku, kai lapkričio mėn. 5 d. Vokietijoje įvyko revoliucija ir kai kaizeris pasitraukė, tai ir vokiečių karinės valdžios varžtai žymiai atsileido. Išnaudojant tą progą, lapkričio 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas, o lapkričio 23 d. įsteigtas Krašto Apsaugos štabas, kuris pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę.
Pagrindiniu naujos vyriausybės žygiu reikia laikyti min. pirm. M. Sleževičiaus atsišaukimą į Lietuvos žmones, kviečiant griebtis ginklo Lietuvos apgynimui nuo priešų. Į šitą atsišaukimą spontaniškai atsiliepė lietuviai, o ypač jaunimas, kuris dideliais būriais, savanoriškai traukė į Kauną, Kėdainius, Alytų ar kitur, kur buvo kuriami kariniai daliniai. Šitas žalias, tačiau patriotiškai nusiteikęs, jaunimas, klusnus Vasario 16 Aktui ir Lietuvos vyriausybei, išėjo į žygį prieš gausius priešus. Išėjo į žygį ir Lietuvos laukuose vykdė stebuklus, nors tuo pat metu vidaus padėtis buvo be galo sunki. Du trečdaliai Lietuvos žemių buvo priešų rankose. Tik Kaunas siauru ruožu su apylinkėmis dar buvo laisvas. Kai kariuomenė buvo fronte, viduje įsigalėjo didi netvarka: Kaune ir krašte savivaliavo vokiečiai, net nužudydami sargyboje esantį eil. Eimutį. Vykdė užpuldinėjimus gatvėse ir apiplėšimus, o pogrindyje veikė lenkai ir bolševikai. Šį kartą vyriausybė vėl išleido atsišaukimą, prašydama visuomenę teikti pagelbą kariuomenei ir milicijai, kad sutvarkius maištą keliantį ir plėšikaujantį gaivalą. Į šį atsišaukimą visuomenė greitai ir gyvai reagavo. Kaune ir kitose Lietuvos vietose, pradėjo steigtis partizanų, piliečių apsaugos, garbės milicijos ir kitų pavadinimų būriai, kurie patys apsirūpino ginklais, rinkosi sau vadus ir teikė pagelbą kariuomenei ir milicijai. Šitokie civilinių gyventojų suorganizuoti būriai vėliau buvo apjungti į vieną organizaciją, pavadintą Lietuvos Šaulių Sąjunga.
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮKŪRIMAS
Dr. J. Matusas Šaulių istorijoje cituoja M. Mikelkevičiaus straipsnį, kur jis rašo: “Kauno visuomenė, sekdama Pasvalio, Biržų ir Šiaulių partizanų pavyzdžiu, sujudo organizuoti partizanų būrį mūsų kariuomenei padėti ginti Kauną nuo priešų.” Oficiali būrio įsikūrimo data yra 1919.VI.27. Tą dieną Matas Šalčius sušaukė Kaune valstybės tarnautojų susirinkimą, kur jam pasiūlius, būrys gavo šaulių vardą. Šis būrys davė pradžią Šaulių S-gai, kurios vadu buvo Vladas Putvinskis-Pūtvys. Jis ją išplėtė ir nustatė pagrindus drauge su M. Šalčium, R. Skipičiu, A. Žukausku-Vienuoliu, M. Mikelkevičium ir kitais.
Būrys pradėjo mokytis karinių dalykų, svarbiausiai — kaip vartoti ginklus. Pamokom rinkdavosi į Vytauto kalno ąžuolyną. Pirmieji kariniai instruktoriai buvo: prof. Kodatis, K. Musteikis, J. Sutkus ir kiti.
Rugpjūčio 20 d. įvyko svarbus susirinkimas, kuriame išrinkta pirmoji valdyba iš 5 asmenų: Vl. Putvinskio, M. Šalčiaus, Vl. Stašinsko, M. Mikelkevičiaus ir T. Ivanausko. Valdybai pavesta paruošti S-gos įstatus. Pagal paruoštus įstatus vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas davė sutikimą steigti Šaulių S-gą, o rugsėjo mėn. 15 d. Krašto Apsaugos min. P. Žadeikis įstatus patvirtino. Nuo tada S-ga gavo juridinio vieneto teises ir tapo aktyvia kariuomenės talkininke kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Rugsėjo 20 d. Kauno skyriaus valdyba buvo oficialiai pavadinta Lietuvos Šaulių S-gos centro valdyba ir VI. Putvinskis buvo išrinktas jos pirmininku. Jau spalio mėn. S-ga apėmė visą tuometinę Lietuvą ir turėjo 39 būrius, iš viso daugiau kaip 800 narių.
ŠAULIŲ IR PARTIZANŲ KOVOS
Aktyvioje veikloje šauliai pirmą kartą pasireiškė rugpjūčio 28-29 dienomis Kaune, likviduojant lenkų suruoštąjį POW sukilimą. Jie dalyvavo kratose, saugojo įstaigas ir budėjo, eidami sargybinių pareigas. Po to, netrukus įsijungė į kovą su bolševikai. Kovoje su bolševikais šaulių veikla nebuvo centralizuota, nes šauliai ir partizanai, kurie veikė bolševikų užnugaryje, ryšį palaikė tik tarpusavyje ir su pafrontėje veikiančiais jų vienetais. Frontui priartėjus, dauguma iš jų prisijungdavo prie kariuomenės ir tapdavo jos daliniu. Tokie šaulių-partizanų būriai stipriai pasireiškė Joniškėlio - Biržų ir Sėdos - Mažeikių apylinkėse.
Kovoje su bermontininkais, nuo spalio iki gruodžio mėn., šaulių ir partizanų veikla buvo apjungta ir vadovaujama. Kai bermontininkai užėmė Tauragę, Šiaulius, Joniškį, Radviliškį ir to ruožo geležinkelį, mūsų karinė vadovybė metė į frontą viską ką turėjo, todėl šaulių įsijungimas į kovas tuo kritišku momentu buvo tiesiog pagelba iš dangaus, kaip yra pasakęs vienas iš augštesnių kariuomenės vadų (mjr. J. Sutkus, vėliau generolas).
Pagelba atėjo laiku: taip iš Kauno į Raseinius išvyko stambus šaulių būrys pagelbėti veikiančiai kariuomenei ir drauge su komendantūros kuopa saugojo fronto kairįjį sparną. Jų veikla pasireiškė tuo, kad jie žvalgė priešą ir palaikė ryšį su užfrontėje veikiančiais Telšių, Tauragės ir Žalpių šaulių-partizanų būriais. Spalio 20-21 dienomis, drauge su kariuomenės daliniais, dalyvavo kautynėse prie Šimkaičių, Nemakščių Paprūdės ir Žvirgždų.
Lapkričio mėn. pradžioje į bermontininkų užimtus Šiaulius slaptai atvyko R. Skipitis su V. Požėla ir ten suradę K. Bielinį, drauge įsteigė laikiną šaulių-partizanų štabą, kurio uždavinys buvo sukelti aktyvią partizanų veiklą — žvalgyti bermontininkus ir žinias perdavinėti kariuomenės fronto štabui Baisogaloje, be to, paruošti ir išplatinti atsišaukimus apylinkių gyventojams, raginančius kovoti su priešu. To pasėkoje susiorganizavo apie 20 šaulių-partizanų kovos būrių, kurie turėjo apie 100 didesnių ir mažesnių susirėmimų su bermontininkais.
Lapkričio mėn. 21 d. Lietuvos kariuomenei pradėjus didįjį puolimą, partizanai sustiprino savo veiklą, išsprogdindami keletą geležinkelio tiltų. Nelaimei, tuo metu nutrūko ryšis su Šiaulių miestu. Gerai pradėtas puolimas buvo sustabdytas. Santarvininkų Kontrolės Komisija pareikalavo mūsų vyriausybę sustabdyti puolimą, remdamiesi pretekstu, kad bermontininkams būtų leista laisvai pasitraukti į Vokietiją. Partizanų vadovybė, nesulaukdama atvykstant kariuomenės ir nežinodama tikrosios padėties, labai susirūpino ir pasiryžo iš puolamųjų veiksmų pereiti į gynimosi stovį. Laik. partizanų štabas, visuomenės vardu, kreipėsi į Santarvininkų misijos gen. Nisselį Šiauliuose su reikalavimu, kad bermontininkai neterorizuotų vietos gyventojų, nenaikintų turto, paleistų suimtuosius ir grąžintų pagrobtą turtą. Šita partizanų intervencija turėjo reikšmės. Bermontininkai greitai iš miesto pasitraukė. Kol atvyko mūsų kariuomenė, Šiaulių mieste ir apylinkėje tvarką palaikė partizanai. Kariuomenei atvykus, ant greitųjų suorganizuoti partizanų būriai buvo, bendrąja tvarka, tuojau įjungti į Šaulių Sąjungą.
Partizaninės kovos su lenkais prasidėjo 1919 m. vasarą, tai yra tuo laiku, kai mūsų kariuomenė kovojo su bolševikais ir bermontininkais. Platūs barai buvo nelengva apsaugoti, todėl prie apsaugos buvo pritraukti partizanai ir šauliai. Jie saugojo kelius, tiltus ir ėjo lauko sargybų tarnybą, dalyvavo ir kautynėse, drauge su kariuomene, ar vietos milicija, Seinų, Punsko ir Ukmergės apylinkėse. 1920 m. rugsėjo mėn. karo veiksmams su lenkais prasidėjus, ŠS-ga apsiėmė vadovauti visai partizaninei veiklai. Centro valdybai prašant, Krašto Apsaugos ministerija priskyrė daugiau karininkų, todėl buvo įsteigtas Šaulių Fronto štabas, kurio tikslas buvo koordinuoti šaulių kovos veiksmus. Štabo v-ku buvo paskirtas M. Šalčius, o vyr. šaulių vadu karn. P. Klimaitis. Šaulių Fronto štabas pafrontėje įsteigė 5 šaulių lauko štabus: I — Kalvarijoje, II — Ukmergėje, III — Utenoje, IV — Alytuje ir V — Kaune. (Balys Pupalaigis savo atsiminimuose šaulių leidinyje “Nepriklausomai Lietuvai” aprašo ir VI šaulių lauko štabo veiksmus, kuris buvo Kaišedoryse. Red,.).
Lauko štabai savo veikimo plotą pasiskirstė rajonais, kuriuose veikė būriai ir skyriai. Šaulių veikla fronte ir užnugaryje stipriai pasireiškė prieš prasiveržusius lenkų raitininkus, o taipogi Merkinės, Perlojos, Varėnos ir Valkininko rajonuose, bei Molėtų, Labanoro ir Linkmenų apylinkėse.
Šios vietovės buvo silpniau kariuomenės saugomos, todėl čia stipriai talkininkavo šauliai-partizanai, kurie įsijungė į kovas savanoriškai, kaip Perlojos šauliai. Rimtesnių kautynių bei susirėmimų su lenkais šauliai turėjo Valkininke, Labanore, Linkmenyse, Bobriškėse, Dargužiu kaime, Alytaus aps., Baltadvaryje, Traškūnuose, Truskavoje, Andrioniškyje ir Rubikiuose. Apie Perlojos šaulius noriu paminėti atskirai, nes man asmeniškai teko ten būti, kai tuo metu 1. pėst. pulkas toje apylinkėje saugojo barą. Turėjau garbės būti paskirtas Perlojos užtvaros viršininku ir saugoti barą prie Merkio upės bei dalyvauti drauge su šauliais susidūrimuose ir kautynėse. Perlojos šaulių būrys, teisingiau kuopa, nes turėjo virš 100 pajėgių šaulių, buvo labai karingas ir gerai organizuotas. Saugojo platų barą nuo Merkinės iki Valkininko. Savo Perlojos respubliką gynė atkakliausiai ir kruvinai. Būrys neteko 10 nukautų ir tiek pat sužeistų. Būriui vadovavo šauliai: Česnulevičius, Lukoševičius, Staškus,
Trumpa ir vėliau kun. Petkelis, Perlojos klebonas. Į ŠS-gą perlojiečiai įsijungė 1920 m. rugsėjo mėn. Perlojos šaulių-partizanų veiksmus ir nuopelnus ŠS-ga augštai vertino.
Tuo pat laiku prie karo veiksmų prisidėjo ir kiti pietryčių būriai, kaip Punsko, Šeštokų, Gražiškių, Vyštyčio, Kučiūnų, Nemunaičio, Nedzingės, Puvočių ir Mergažerio. Kadangi ten lenkų užpuldinėjimai dažnėjo, tai M. Šalčius buvo bepradedąs organizuoti Alytaus ir Kalvarijos šaulių brigadas — ekspedicinius pulkus. Matyt, pritrūko vyrų, tai pasitenkino išsiųsdamas tik du būrius iš Kauno, kurie įsteigė keliolika naujų būrių: Semeliškėse, Žąsliuose, Paparčiuose, Aukštadvaryje, Molėtuose, Širvintuose ir kitur. Šie būriai turėjo daug susirėmimų ir rimtų kautynių su lenkais.
1920 m. lapkričio 21 d. Tautų S-gos Kontrolės komisija kovas su lenkais sustabdė ir nustatė neutralinę zoną, kurioje susirėmimai vistiek vykdavo, nes lenkai jos nesilaikė ir nesiliovė terorizuoti lietuvių gyventojų. Tik 1923 m. neutrali zona buvo padalinta ir liko pavadinta demarkacijos linija. Nuo tada pasibaigė ir kovos.
Per tas lemiamas ginklų ir dvasios kovas daug šaulių-partizanų paukojo savo gyvybes dėl Lietuvos laisvės.
Šios istorinės laisvės kovos liudija, kad ano meto kartos ryžtingai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Ne veltui yra pasakyta, kad mūsų istorija yra rašyta ugnimi ir kardu. Tai reiškia, kad gaisrų pašvaistės niokojo lietuvių sodybas, kad liepsnose pleškėjo trobesiai ir manta, kad gausiai liejosi lietuvių kraujas. Tai reiškia, kad mūsų istorija ne vien krauju rašyta, bet tuo pačiu krauju Lietuvos žemė patręšta, ašaromis palaistyta. Yra didi tiesa, kad žmonių kančios veltui nepražūna, kad iš kančios yra kuriama gyvenimo realybė. Mūsų kartos karžygiai šauliai ir partizanai žuvo ir tebežūsta, todėl reikia tvirtai tikėti į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, tikėti į Jos amžinybę. Tos viltys virpės Lietuvos sūnų ir dukrų širdyse tol, kol virpės jų širdys. Mes ir vėl sukilsim ir eisim, kaip neturėdami ramybės ir poilsio, kol nerasime savo namų. Ir mes atvyksime laiku!
Lietuvoje Šaulių Sąjungos nėra. Tegyvuoja Šaulių Sąjunga tremtyje!
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Kareivis — Lietuvos Gynėjas. Lietuva, 1926.
2. Dr. J. Matusas. Šaulių Sąjungos Istorija.
3. St. Butkus. Savanoris 1918-1920 m.
4. A. Šukys. Atsiminimai iš Liet. Neprikl. kovų 1919-21 m.
5. Lietuvių Enciklopedija XV, XXII ir XXIX t.t.
