Prasminga mūsų jaunystė
J. Narūnės atsiminimai
Tais tolimais laikais, kai iš pelenų ir degėsių kėlėsi laisva Lietuva, kiekvienas geros valios lietuvis-lietuvė skubėjo su talka, kuo tik galėdami, padėtų savo tėvynei.
Atsimenu, mano motina (vėliau buvusi vyriausia amžiumi šaulė) nešė savo vienintelę senovišką sagtį ir vestuvinius žiedus į Valstybės iždą ... Ir ne ji viena. Daugelis geraširdžių moterų aukojo auksinius papuošalus, nes ižde nebuvo aukso . . . Amerikos lietuviai tada siuntė savo dolerius, kad padengtų mūsų naująją valiutą — litus.
Ką bekalbėti apie jaunimą! Apsiginklavę visi skubėjo į frontą, ginti kraštą nuo iš visų pusių puolančių priešų. Šiaurės rytuose slinko į mus sovietų bolševikai, iš pietų jau judėjo lenkų legionas, o vakaruose siautė bermontininkų gaujos. Viduje ne ką turėjome geriau. Kaune vis dažniau degė gaisrai. Komunistai ir lenkai-peoviakai (lenkų karinė organizacija) kėlė neramumus, ruošdamiesi pavergti Lietuvą ir lietuvius.
Mūsų geriausių šeimų sūnūs už tėvynės laisvę aukojo savo gyvybes. Šiaudinėse pastogėse gimę didvyriai griebėsi ginklo ir negęstančiu entuziazmu skubėjo į frontą. Juos, brangiuosius, išlydėdavome su gėlėmis iš laikinosios sostinės Kauno. Didžiavomės jais, ir laukdavome, laukdavome žinių nuo jų ...
Janina Narūne ir Kazė Kudirkaitė, 1919 metais Kaune.
Mes skubėjome prie žinių ir informacijų centro, trokšdamos išgirsti kas dedasi fronte. Kai gaudavom telefonogramą su geromis žiniomis, visi nuoširdžiai džiūgaudavome. Bet, kai ateidavo blogų žinių, apie nesekmes ar brolių žuvimą — tada rodydavosi, kad širdy susikaupdavo visos tautos skausmas! . . .
Keista naktis.Atsimenu vieną vėlyvos vasaros vakarą (tur būt, tai buvo 1919 m.). Mudvi su Kaze Kudirkaite ėjome į Kauno senamiesčio Klaipėdos gatvę, kur turėjome budėti prie telefono ir priiminėti žinias iš veikiančių šaulių fronte.
Jaunas šaulys atidarė duris ir įsileido mudvi į vidų. Jis patarė mums neištraukti rakto, esą taip būsią saugiau vienoms mergaitėms nakčia. Palinkėjęs ramios nakties, pats išskubėjo.
Įjungusios šviesą pastebėjome labai keistas išmargintas sienas. Ant jų buvo išpiešti nuogų moterų kūnai. Mudviem nei šiaip, nei taip čia pasirodė. Buvo labai nejauku . . . Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienintelis didesnis butas Kaune, kurį buvo galima sekvestruoti, kaip nenaudingą ir visai nereikalingą. Reikėtų čia priminti, jog tuo metu buvo didelis butų trūkumas.
Kas daryti? Susėdome prie didelio stalo, arti prie telefono ir laukėme, gal kas paskambins. Staiga kažkas pabeldė į duris . . . Pasigirdo girtas vyro balsas. Susigūžusios, pasilenkusios nuslinkome į pastalę ...
— Kad tik tas girtas mūsų nepastebėtų, — šnibždėjo susirūpinusi Kazė. Langai buvo didžiausi, langinės neuždarytos ...
— Gal geriau šviesą užgesinti?
— Ne, ne, — protestavau aš, — tada bus aišku, kad namuose vaikščioja žmonės ... jis ims daužyti duris, kad įsileistume.
Kiek pašūkavęs, duris kojomis paspardęs, galop gerai išsikoliojęs, girtasis nuėjo šalin.
Tą naktį, lyg tyčia, nebuvo nei vieno telefoninio šaukimo. Tačiau mudvi nemiegojome nei valandėlės, nes gąsdino neįprasta aplinka.
Anksti rytą tas pats šaulys atėjo mudvi pavaduoti. Greitai abi nužingsniavome prie Karo muzėjaus, kur turėjome išsinuomavusios kambarėlį, pas vienus pažįstamus. Iš viso, kambarių tada niekas neturėjo išnuomavimui. Kazė Kudirkaitė pamažu nušlepsėjo į savo ministeriją, kurioje ji sekretoriavo. Ministeris buvo inž. Steponas Kairys. Aš pavargusiu žingsniu pasiekiau Spaudos biurą, kur dirbau Albino Rimkaus vadovybėje.
Šaulių moterų pasitarimas.Vakare nuėjome į bendrą šaulių susirinkimą. Vadovavo Vladas Pūtvis-Putvinskis. Tie mūsų dar neskaitlingi susirinkimai paprastai vykdavo Donelaičio g. 13 nr., privačiame Emilijos ir Vlado Putvinskių bute.
Mudvi su Kaze papasakojome viską kas nakčia nutiko. Buvau tikra, kad visi pasijuoks iš mudviejų baimės ... bet, mūsų mylimas šaulių tėvas Vl. Putvinskis staiga surimtėjo. Jis kažką galvojo . . . Paskui su giliu įsitikinimu tarė: “Ne, nereikia mergaitėms nakčia pasilikti tenai.” Jis buvo ne tik jautrus, suprantantis ir atlaidus, bet kartu globojantis ir tėviškas. Neilgai galvodamas šaulių vadas tarė, kreipdamasis į mudvi: “Štai mano žmona, susipažinkite. Visos drauge pasitarkite, pasikalbėkite, kaip greičiau organizuoti prie šaulių s-gos moterų šaulių skyrių.” Prieš mus stovėjo augšta, tiesi, kaip liepa, Emilija Putvinskienė. Jos nuostabių, mėlynų akių žvilgsnis švitėjo nuoširdumu. Kalboje ji buvo labai paprasta, atvira, lyg sena pažįstama. Ji mūsų nevaržė. Dėl to jautėmės laisvai, lyg namie.
Susėdusios ėmėm kalbėti apie lietuvės šaulės pareigas. Emilija Putvinskienė pasakojo apie suomių šaules, dideles patriotes, veiklias ir drąsias partizanes, palikusias jai geriausių atsiminimų, kai ji buvo drauge su vyru apsilankiusi Suomijoje. Prie mamos prisėdo vyresnioji dukra Onutė Putvinskaitė (vėliau Tercijonienė). Dar jauna amžiumi, bet veikli ir sąmoninga šaulė. Prisijungė prie mūsų ir Birutė Grigaitytė, atskubėjusi į Šaulių s-gos susirinkimą.
Svarstėme, planavome. Pamažu ryškėjo šaulių moterų veiklos gairės. Sunkiuoju tų trijų frontų karo metu aktualus buvo pirmosios pagalbos klausimas — reikėjo gelbėti sužeistuosius. Emilija Putvinskienė labai energingai ėmėsi organizuoti sanitarijos skyrių su pirmosios pagalbos kursais. Panašius kursus buvau lankiusi Petrapilyje Didžiajam karui prasidėjus, dėl to mūsų organizuotų kursų nebelankiau. Kursų vadovas buvo chirurgas dr. Žemgulys.
Neužilgo, per visuotinį moterų susirinkimą buvo sudarytos: sanitarijos, finansų ir propagandos komisijos. Prisidėjo žymiai daugiau moterų: D. Narkevičiūtė, Grigaitytė, Gruzdaitė, Marčiulionytė, medikė Onutė Karpauskaitė, Popikaitė ir R. Ivanauskienė, veikli komisijos (rodos, pedagoginėje srityje) vadovė.
Visos energingai dirbo, aukojo poilsio valandas. Visas mus jungė didelis idealizmas, užsidegimas, kai Lietuva budo, organizavosi, statėsi. O mūsų buvo nedaug — tik saujelė inteligenčių. Tačiau visur turėdavom suspėti, visas spragas užpildyti — tiek tarnybose, tiek plačiame visuomeniniame gyvenime, kuriam prasidedant buvom pirmosios talkininkės ir darbininkės.
