5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
Dėl energingo kęstutiečių gynimosi ties Beržnyku ir tuojaus po to, Pulkotų - Olšankos linijoje, tas plk. Knoll-Kownackio išdidus prognozas neišsipildė. Priešingai, 1-mai leg. brigadai, netik nepavyko užimti Seinų taip greitai, kaip tikėjosi, bet iš viso į juos įsiveržti pirma plk. ltn. Popovičiaus grupės, kuri puolė Seinus iš šiaurės vakarų ir šiaurės, nuginklavo mūsų 2-jo pulko dalinius jau pasitraukusius iš Seinų ir tą miestą užėmė be jokios pagalbos iš plk. Knoll-Kownackio.
10. KAUTYNĖS TIES BERŽNYKU
Nors 5 p.p. buvo rezerve, taigi nebuvo atsakingas už padėtį fronto priešakinėje linijoje, tačiau šios pastarosios artumas nuo pulko stovėjimo rajono ir žinių nuotrupos, kurios jį pasiekdavo iš fronto, nedavė kęstutiečiams ramumo. Jos rodė, jog pulko poilsio dienos gali būti staigiai nutrauktos ir kad pulkas turi būti tam visados pasiruošęs, nors ir buvo išskirstytas ilgame ruože II gynimosi linijos apkasams kasti, bei jos įtvirtinimo darbams.
Rugsėjo 22 d. ankstų rytą, kaip ir kitomis dienomis, pulko batalionai buvo išvykę kasti apkasų jiems nurodytuose rajonuose: I ir III — Žagariu, Pockūnų, Olšankos, Pulkotų ruože, III Bn ties Beržnyku. Pulko štabas buvo Beržnyke. Pulko gurguolė — Klepačių rajone.
Vos prieš kelias dienas atvykęs į pulką naujas mano padėjėjas — kpt. Kaunas — buvo su manim Beržnyke. Papusryčiavus, paprašiau jį pastudijuoti žemėlapį ir paprojektuoti ką turėtume daryti ir kaip veikti, jei lenkai pultų per Želvą ar Gibus ir 5 p.p. tektų užimti gynimosi poziciją, arba vykdyti priešpuolį. Man Želvos sritis buvo gerai pažįstama iš prieš tai turėtų kovų su lenkais ir, kaip anksčiau šioje apžvalgoje jau buvau paryškinęs, aš laikiau Želvos kryptį labjausiai palankią lenkams supti Seinus per Beržnyką. Mat tariamieji Augustavo miškai Želvos rajone siekė beveik patį Beržnyką ir sudarė puikiausią prieigą lenkams šia kryptimi pulti.
Tuo metu kai kpt. Kaunas buvo susikoncentravęs prie patiesto ant stalo žemėlapio, projektuodamas eventualius pulko veiksmus, nuo Želvos pasigirdo duslūs lenkų artilerijos šūviai. Jie mums davė pirmą ženklą, jog lenkai puolimą jau pradėjo. Buvo apie 10 val. Nors dar ir nebuvau gavęs iš II divizijos štabo jokių nurodymų, instinktyviai, savo paties iniciatyva, įsakiau batalionų vadams tuojau nutraukti apkasų kasimo darbus ir paruošti batalionus kovos veiksmams. Laukiant tolesnių nurodymų, batalionai buvo surinkti: I — Olšankos rajone, III — ties Dvarciškėmis ir II — Beržnyke. Apsisaugojimui nuo bet kokių netikėtumų iš lenkų pusės, nurodžiau II Bn vadui kpt. Bagdanavičiui vieną kuopą (6 kp.) tuojau pasiųsti į Dubių kaimą pridengti pulką nuo Želvos, ir pastatyti užtvarą augštumoje 152, kad apsaugojus patį Beržnyką.
Po šių spantaniškų patvarkymų susijungiau telefonu paeiliui su 2 p.p. vadu mjr. Laurinaičiu Seinuose, ir 8 p.p. vadu mjr. Čapliku, Kapčiamiesty, kad patirčiau ar tų pulkų gynimosi baruose neatsitiko kas svarbaus ir kokia tuo metu buvo padėtis priešakinėje gynimosi linijoje. Mjr. Laurinaitis atsakė, jog ir jis mano, kad lenkai pradėjo veiksmus ir kad kažkas buvo atsitikę ties Gibais. Mjr. Čaplikas, kurio vienas batalionas buvo atsakingas už Želvos - Gibų barą, atsakė, jog neturįs jokio pranešimo iš Želvos, bet pasiusiąs karininko patrulį padėčiai vietoje ištirti. Apie rezultatus žadėjo mane painformuoti. Plk. Petruitis tvirtina,48 jog apie lenkų puolimą pirmiausia sužinojau aš, nors ir būdamas su pulku divizijos rezerve. Deja, apie tai sužinojau, tikriau pasakius susiorientavau, tik pagal priešo artilerijos šūvį.
Po tų telefoninių pasikalbėjimų su kaimyninių pulkų vadais susilaukėme lenkų artilerijos sviedinių, pasiekusių beveik patį Beržnyką. Padariau iš to išvadą, jog 8 pulko batalioną ties Želva bus tikrai ištikęs koks didesnis nepasisekimas ir kad todėl lenkų artilerija jau pradėjo apšaudyti taikinius 8 pulko bataliono užnugaryje. Apie šį faktą ir mano padarytą išvadą pranešiau telefonu II divizijos štabui, pasiteiraudamas ar neturi tikslesnių žinių apie tai kas atsitiko. Plk. Glovackis atsakė, jog 2 pulko vadas mjr. Laurinaitis jam patvirtino, kad lenkų puolimas jau prasidėjęs, bet kad mjr. Čaplikas, 8 p.p. vadas,
vis dar neturįs pranešimo apie tai kas atsitiko ties Želva.
Po pasikalbėjimo su plk. Glovackiu išėjus man į gatvę, vienas raitelis, atšuoliavęs iš Želvos pusės, skubėjo pro pat mano nosį toliau, nesustodamas. Vos susigriebiau jį sulaikyti ir paklausti kas per dalykas. Jis trumpai atraportavo: “lenkai jau Želvoje, man įsakyta skubiai pranešti apie tai bataliono vadui”. . . Vos tą atraportavęs, raitelis nušuoliavo Kapčiamiesčio kryptimi. Ši, kad ir atsitiktina informacija, patvirtino mano prielaidą, jog lenkams pavyko pralaužti 8 p.p. gynimąsi ties Želva ir kad reikia į tai reaguoti nebegaištant laiko.
Pakartotinai susijungęs telefonu su plk. Glovackiu ir jį painformavęs apie perimtą žinią iš raitelio, gavau tokį žodinį įsakymą iš plk. Glovackio, kaip II divizijos vado: “Likviduokit nepasisekimą prie Želvos”. Jokių konkretesnių žinių, nei apie priešo jėgas, nei apie to momento padėtį kaimyninių pulkų (8 ir 2) baruose ties kęstutiečiais, o taip pat ir kaip veikti, plk. Glovackis man nedavė. Atrodė, jis buvo lyg pasimetęs nuo staigaus lenkų puolimo ir netekęs žado geriau apgalvotam sprendimui, ypač suderinti 8 ir 2 pulkų tolesnius gynimosi veiksmus su 5 p.p. duotu įsakymu.
Tikroji padėtis kokia buvo susidariusi rugsėjo 22 d. ties Želva lenkų puolimo pasėkoje yra parodyta Schemoje Nr. 9, iš lenkų šaltinio.49 Iš jos matyti, jog 8 pulko poziciją ten puolė 5 leg. pulko du batalionai su artilerija. Už jų, daugiau į dešinę, žygiavo, be to, visas 1-asis leg. pulkas pačio Beržnyko kryptimi.
Viso to tada nežinodamas ir, be to, neturėdamas laiko pravesti bet kokią žvalgybą, padariau pulko vado sprendimą divizijos įsakymui vykdyti, orientuodamasis vien pagal priešo artilerijos šūvių garsą. Sprendimas buvo labai paprastas: pulti Želvos kryptimi dviem batalionais pirmame kovos ešelone ir trečiuoju — pulko rezerve. Tuo tikslu įsakiau:
Kpt. Garbaliauskui — iš Olšankos rajono žygiuoti su I Bn Bosė - Beržalaukio kryptimi, pasiruošus priešpuoliui dviem kuopom pirmoje linijoje ir viena — atsargoje, nuolaidu už dešiniosios kuopos. Tikslas — atmesti priešą atgal į miškus už Želvos, supant šį kaimą iš šiaurės-vakarų pusės; Kpt. Bagdanavičiui — viena II Bn kuopa pulti iš Beržnyko dešiniau Beržnyko - Kapčiamiesčio plento, supant Želvą iš išaurės-rytų, o 6-ja kuopa — iš Dubių pro Kunis ir Lempis ežerų tarpeklį; Kpt. Plechavičiui — likti su III Bn pulko rezerve Dvarciškių rajone, pasiruošus užimti ir ginti dviem kuopomis Pulkotų augštumas, jei gautų tokį įsakymą.
Pulko komandavimo postas — pradžioje Beržnyke.
Pulkas tuomet neturėjo nei artilerijos, nei šarvuotų automobilių, o pulko raitų žvalgų komandą (apie 30 raitelių) teko beveik visą išskirstyti į batalionus ir kuopas ryšiams palaikyti.
Apie šį sprendimą ir duotus batalionams kovos uždavinius pirmiausia painformavau telefonu 2 pulko vadą mjr. Laurinaitį, kaip taktiniai labjausiai suinteresuotą 5 p.p. laikysena. Išklausęs mano pranešimą, mjr. Laurinaitis prasitarė, jog abejojąs ar tai begalės padėtį atitaisyti, nes jam paaiškėję, kad lenkai gal jau buvo užėmę ir Gibus ir kad jie keliose vietose puola 2 p.p. užtvaras ežerų linijoje į vakarus ir pietų-vakarus nuo Seinų; tik jis dar neturįs žinių kuo tie puolimai pasibaigė; bet, pridėjo, jog užtvaros gal jau nublokštos ir kad prisibijąs ar pulkui, iš viso, bepavyks atsilaikyti.
Apie mano priimtą kovos sprendimą norėjau pridurmu painformuoti taip pat ir 8 p.p. vadą mjr. Čapliką. Deja, susisiekti su juo telefonu betarpiškai nebepavyko; atrodė lyg buvo nutrūkęs ar kieno nutrauktas telefono laidas. Bet su II divizijos štabu laidas tebeveikė. Todėl, painformavęs div. štabo viršininką kpt. Giedraitį apie 5 pulko laikyseną, paprašiau, kad jis jau nuo savęs painformuotų mjr. Čapliką. Ta proga iš kpt. Giedraičio patyriau, kad mjr. Čaplikas buvo ką tik divizijos štabui pranešęs, jog lenkai puolė Želvą apie 10 val. ir išsklaidė ten buvusias I Bn užtvaras ir kad priešas puola įvairiose vietose visame ilgame 8 pulko bare, panaudodamas skaitlingas kavalerijos jėgas. Tačiau apie padėtį ties Gibais mjr. Čaplikas vis dar — dėl sutrikusių ryšių — neturėjo aiškių žinių.
Pagal pokarinius lenkų šaltinius, Gibai tada irgi jau buvo jų užimti. Susidariusi ten padėtis parodyta Schemoje Nr. 10 (iš lenkų šaltinio50).
Tuo metu kai 5 p.p. I ir II batalionai vos buvo pajudėję pirmyn vykdyti duotus jiems kovos uždavinius, staiga, iš Dubių pusės pasigirdo stiprus kulkosvaidžio tratėjimas. Jau buvo apie 12 val. Paaiškėjo, jog vienas lenkų raitelių būrys, nenusipėstinęs, atakavo mūsų 6 kuopos užtvarą ties minėtu kaimu. Šis elegantiškas lenkų raitųjų “erelių” prezentavimasis kainavo jiems gana brangiai. Šuoliuojančios atakon raitelių grandys, patekusios į taiklią lietuvių šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį, bematant pakriko, kaip varnų ruja nuo medžiotojo šratų. Pašautieji lenkų raiteliai susimaišė į vieną su nudėtais jų žirgais. Jų lenkiškasis išdidumas išgaravo: tie jų. kurie lietuvio kulkos dar liko nepakirsti, spruko atgal su dar greitesne drąsa, neg ta, kurią jie buvo pademonstravę kai raiti atakavo pėstininkų ginamą užtvarą . ..
Labai malonią staigmeną padarė 5 p. pulkui mūsų artilerijos 7 baterija, kuriai vadovavo kpt. Šklėrius. Ji buvo pozicijoje Konstantinovkos kaimo rajone ties Gibais. Kai priešas nubloškė 3 p.p. užtvaras, gynusias tarpežerį prie Gibų, ir veržėsi toliau į šiaurę, kpt. Šklėrius nepabūgo Glovackio reikalavimo “žūti su pėstininkais”, ir nelaukė leidimo iš viršaus nusiimti nuo pozicijos, bet savo paties sveika iniciatyva tą padarė, kad išgelbėtų savo bateriją nuo priešo, kai mūsų pėstininkai, jo sumalti, skubiai traukėsi kur kas galėdamas ir nebepajėgė suteikti baterijai reikalingos apsaugos. Pagreitintu žygiu pasitraukęs, pradžioje į Kreivėnus, ir čia patyręs, kad 5 p.p. tebegina Beržnyką, kpt. Šklėrius pasuko su savo baterija stačiai į Beržnyką tam pulkui į talką. Atvykęs, jis man taip ir prisistatė:
— Atvykau su baterija jums į talką. Kur įsakysite pastatyti bateriją į poziciją ir kokius apšaudyti taikinius?
— Užimkite poziciją, va, čia, — nurodžiau ranka į rytinį šlaitą augštumos 149, ką į rytus nuo Pulkotų. Ugnis — į matomus taikinius, pirmiausia į lenkų voras, kurios lenda iš miškų ir tarpežerių pietuose ir į pietų vakarus nuo Beržnyko.
— Supratau! — atsakė kpt. Šklėrius ir nušuoliavo pas savo vyrus. Po to pasigirdo Šklėriaus komanda:
— Paskui mane! — ir baterija risčia nusiskubino į jai nurodytą ugnies poziciją.
Už keliolikos minučių Šklėriaus patrankos jau spjaudė ugnimi, o jų sviediniai skraidė per Beržnyką, arba į vakarus nuo jo nešdami priešui mirties dovanas. Tai buvo tikrai džiugu, nes, kaip sakiau, 5 p.p. pradžioje buvo be artilerijos pamos. Šklėriaus baterijos staigus atsiradimas ten, kur tokia parama tada buvo labiausiai reikalinga, buvo tikra Dievo dovana kęstutiečiams sunkiausiu kautynių momentu ...
Netrukus po Šklėriaus baterijos atvykimo, Beržnyke staigiai atsirado dar ir šarvuotis “Aras”, kurio komendantu buvo ltn. Jakulis. Tas šarvuotis buvo pridengęs Šklėriaus baterijos pasitraukimą iš Konstantinovkos rajono, manevruodamas pirmyn ir atgal Gibų plentu. Tuo pačiu jis pagelbėjo 8 pulko pėstininkams, lenkų išmuštiems iš Gibų tarpežerių, atsipalaiduoti nuo priešo ir skubiai trauktis į 5 p.p. I Bn globą ir toliau — pro Pockūnus už Galadusio ežerų linijos, kitaip pasakius — į II divizijos užnugario zoną susitvarkymui. “Aras” buvo senas 5 p.p. kovos draugas, jau prieš tai pasižymėjęs kovos veiksmuose drauge su to pulko batalionais. Todėl jo atsiradimas Beržnyke buvo nemažesnė Dievo dovana, kaip Šklėriaus baterija.
Tuo metu jau buvo ženklų, jog lenkai ruošėsi supti 5 p.p. kairįjį sparną miškuotomis prieigomis į rytus nuo Beržnyko. Todėl buvo tuojau pat pavesta “Arui” judriai manevruoti pirmyn ir atgal Kapčiamiesčio plentu ir kapoti galvas lenkiškiems ereliams stipria šarvuočio kulkosvaidžių ugnimi, kai tik lenkai mėgins lysti iš miškų, kurie tęsėsi į dešinę nuo plento.
Kautynių eiga ties Beržnyku yra pavaizduota Schemoje Nr. 11.51
Kulkosvaidžių tratėjimas nuo Dubių, iš pradžios, tebuvo trumpas, bet po keliolikos minučių vėl atsinaujino ir tęsėsi ilgiau. Tai reiškė, jog ten vyksta kažkas rimto. Paaiškėjo, jog Dubius puolė jau lenkų pėstininkai, priartėję prie to kaimo. Jie atakavo tirštomis grandimis. Nežiūrint ten buvusios kęstutiečių 6 kuopos atkaklaus gynimosi, ji buvo priversta trauktis, patyrusi skaudžių nuostolių. Kovos didvyrio mirtimi čia žuvo ir vienas karininkas, būtent, leitenantas Petras Saldukas, Lietuvos Karo mokyklos auklėtinis. Dubius lenkai užėmė apie 13 val. 45 min., puldami 1-jo lėg. pėst. pulko II Bn, už kurio sekė to pulko III Bn. Pagal lenkų šaltinį:52 “lietuvių pasitraukimas buvo labai gražus ir pravestas planingai”, taip kad lenkai buvo “priversti kovoti dėl kiekvieno žingsnio.”
Kulkosvaidžių tratėjimui ties Dubiais aprimstant, pasigirdo II Bn priekinių elementų susišaudymas su lenkais ties pačiu Beržnyku. Paryškėjo, jog šia kryptimi puolimą vykdė I-jo leg. pulko I Bn, turėdamas iš dešinės rotmistro Grzybowskio raitelių grupę. Be to, buvo gautas pranešimas iš kpt. Garbaliausko, jog jo batalionas susidūrė ties Bose kaimu su priekiniu batalionu lenkų didesnės voros ir pasijuto priverstas manevruoti atgal, stabdydamas priešo žygiavimą.
Maždaug tuo metu mane pasiekė telefono skambėjimas iš II divizijos štabo. Kalbėjo kpt. Giedraitis. Teiravosi apie 5 pulko padėtį ir kokie mano tolesni planavimai. Papasakojau kas tuo laiku vyko 5 pulko bare, kad priešas puola stipriomis jėgomis, kad divizijos įsakymas atstatyti padėtį ties Želva nebeįvykdomas ir kad Beržnyką teks turbūt neužilgo apleisti. Jei pulkas bus tikrai stipresnių priešo jėgų priverstas iš ten pasitraukti, tai, sakiau, esu numatęs sutelkti visas pulko jėgas Olšankos - Pockūnų - Pulkotų rajone ir ginti ten esančias augštumas, siekiant jose būtinai išsilaikyti iki vakaro, kad tuo būdu pridengus 2 p.p. Seinuose nuo lenkų supimo iš pietų -rytų.
Kpt. Giedraitis atsakė, jog ir juodu su plk. Glovackiu yra panašios nuomonės apie padėtį ir kad pilnai pritaria mano planui pasitraukti į Pulkotų rajoną ir stengtis ten išsilaikyti su pulku iki vakaro. Kai dėl kaimyninių pulkų, tai kpt.
Giedraitis sakė, jog į 2 p.p. padėtį tenka žiūrėti, kaip į beviltišką, o iš 8 p.p. divizijos štabas papildomų žinių nėra gavęs; nusiskundė, kad ryšiai su 8 p.p. labai pairę . . .
Baigiant pasikalbėjimą, kpt. Giedraitis atskleidė man, jog divizijos štabas yra numatęs išsikelti iš Seirijų į kur nors kitur, greičiausiai, į Lazdijus, ir kad jau duotas parėdymas nutiesti iš ten telefono laidą iki Ogrodnikų susisiekti su 5 p.p.. Prašė, kad pulkas jau savo priemonėmis nutiestų lauko kabelius nuo Ogrodnikų į kur jam reikalinga ryšiui su divizijos štabu.
Akivaizdoje fakto, jog abu pirmojo ešelono batalionai — I ir II — susidūrė su stipriomis priešo jėgomis, kaip vėliau paryškėjo — su 1-ju ir 5-ju leg. pulkais, aprūpintais stipria artilerija, pasidarė aišku, jog prieš pulką atsistojo visai kitoks uždavinys, negu pradžioje jam duotasis, būtent:
a) visų pirma, stengtis išsaugoti pulką nuo sumušimo atskirai kelis syk stipresnių priešo jėgų, puolusių pulko bare;
b) pagelbėti priekinės linijos pulkams, ypač sunkion padėtin atsidūrusiam, bei lenkų supamam iš abiejų pusių, 2 p.p.
Šio dvigubo uždavinio sėkmingas įvykdymas parėjo nuo to kaip vikriai pavyks pačiam 5 p.p.
Schema Nr. 10. Lenkai puola Gibus, 1920 m. rugsėjo 22 d.
persigrupuoti iš puolimo į gynimąsi priešui veržiantis pirmyn stipresnėmis jėgomis, kaip seksis pravesti pasitraukimo manevrą į Olšankos - Pulkotų poziciją, dar suspėt ten įsitvirtinti atkakliam gynimuisi be tolesnio žingsnio atgal. Klausimas kilo ar pavyks išsisaugoti nuo apsupimo ir tvarkingai atsipalaidoti nuo priešo, kuomet pulkas jam kovos aplinkybių užkrautą rolę bus atlikęs.
Pasitraukimas, priešui puolant didesnėmis jėgomis, nėra lengva operacija. Ji paprastai būna pilna staigmenų iš priešo pusės ir neapsieina be nuostolių. Kad nuo to viso, kaip nors, iš anksto, apsidraudus, daviau nurodymą kpt. Plechavičiui užimti poziciją augštumose 145 ir 149 ties Pulkotais dviem kuopom, palaikant trečią kuopą rezerve Dvarciškių - Stabingio rajone. Be to, nurodžiau kpt. Plechavičiui pastatyti vieną sunk. kulkosvaidžių būrį su pėst. užtvara ant šlaito į pietų rytus nuo Pulkotų kaimo paremti sutelkta tolimo šaudymo kulkosvaidžių ugnimi I ir II batalionus, kai jie trauksis į Olšankos - Pulkotų liniją.
Tų batalionų veiksmus derinti ir užtikrinti, jog minėtos linijos gynimas bus suorganizuotas, kaip suplanuota, savo padėjėją, kpt. Kauną, paprašiau vykti į Pulkotų rajoną ir vadovauti vietoje tų batalionų veiksmams. Pats gi likau ir toilau Beržnyke prie II Bn, kuriam buvo tekęs pats sunkiausias uždavinys: iš vienos pusės kuo ilgiau kliudyti priešui veržtis pirmyn, iš kitos pusės — trauktis iš Beržnyko tik tada, kai gręstų pavojus būti lenkų apsuptam.
Po šių svarbių patvarkymų susijungiau telefonu su 2 p.p. štabu Seinuose. Tai buvo apie 14 val. Atsiliepė pats 2 p.p. vadas mjr. Laurinaitis, maždaug šitaip: “Labai gerai, kad paskambinai”, pridėdamas, jog ir jis ką tik ruošėsi su manim susisiekti telefonu.
Tęsdamas toliau, mjr. Laurinaitis lakoniškais sakiniais nušvietė man to meto padėtį 2 p.p. bare. Jis kalbėjo, jog lenkai nubloškė jo pulko užtvaras nuo tarpežerių ir iš visų pusių greitai spaudžia Seinų link. Padaliniai, kurie gynė minėtas užtvaras, buvo arba priešo išsklaidyti, arba traukiasi atsišaudydami, kaip kas galėdamas. Ryšis su kaimyniniu 6 p.p. nebeveikia ir nežinia kas ten pasidarė. Mjr. Laurinaitis spėjo, jog lenkai taip pat puola ir 6 pulko bare. Jis padarė išvadą, jog tolesnis gynimasis ties Seinais, praktiškai, nebeįmanomas. Todėl, sakė, nurodęs 2 p.p. daliniams trauktis bendra kryptimi į šiaurės-rytus už Galadusio ežero linijos. Pridėjo, jog jau įsakė nuimti pulko štabo telefoną, pats tuojau apleidžia Seinus, ir trauksis Žagariu link.
Šios šiurpulingos žinios pritrenktas, aš tesuspėjau tą savo nelaimės ištiktą kaimyną užtikrinti, jog iš savo pusės stengsiuos išsilaikyti Beržnyko - Bose linijoje kiek dar bus įmanoma, o po to, 5 p.p. pasitrauks į Olšankos - Pulkotų pozicijas ir stengsis ten, žūt-būt, išsilaikyti iki vakaro, kad pridengtų 2 p.p. pasitraukimą. Padėkojęs už tokį 5 p.p. pasiryžimą, mjr. Laurinaitis dar prasitarė, kad tik tatai pasisektų, ir su manim atsisveikino.
Apie šį savo pasikalbėjimą su mjr. Laurinaičiu ir patirtas betarpiškai iš jo žinias apie 2 p.p. žiauriai sunkią padėtį norėjau tuojau pat orientuoti II divizijos vadovybę. Deja, telefoninis susisiekimas su Seirijais jau nebeveikė. Taip tad ir likau be ryšio su divizijos štabu iki pat rugsėjo 22 d. pavakario. Visa tai, ką dariau po to, dariau savo vieno iniciatyva ir atsakomybe, be jokių papildomų nurodymų iš viršaus ir be jokių informacijų apie tolesnę kovos įvykių raidą kaimyninių pulkų baruose. Tai buvo tipingas sunkių kautynių pavyzdys — teko veikti, ne tik prieš kelis kartus stipresnį priešą, bet veikti netekus ryšio su kaimynais ir be jokios paspirties iš bet kur, neskaitant atklydusių į 5 pulką Šklėriaus baterijos ir šarvuočio “Aras”...
Kol tvarkiausi kaip įmanydamas, lenkai laiko negaišo. Kulkosvaidžių tratėjimui ties Dubiais aprimus, jų tratėjimas pasigirdo iš tolėliau, iš Bose krypties. Tai buvo I Bn stabdomosios kautynės dvikovoje su lenkų 5-ju leg. pulku. St. Butkus apie tai pažymėjo:53 “I batalionas, kuris buvo iš Kreivinčių pasiųstas Bosų - Beržalaukio linkme, susikovė ties Bosais su lenkais. Priešo supamas iš abiejų pusių, batalionas — po smarkių kautynių — pasitraukė Olšankos link, kur užėmė jau padarytus apkasus.” Kadangi jo kuopos traukėsi tvarkingai, vykdydamos stabdomųjų kautynių taktiką, tai kurį laiką padėtis pulko dešiniajame sparne ypatingo susirūpinimo dar nekėlė, nežiūrint, kad mūsų užtvara ties Dubiais, kur puolė 1-jo leg. pulko batalionas, jau buvo lenkų išstumta ir irgi traukėsi. . .
II Bn centre padėtis buvo irgi nebloga, nes 4 kuopai, kuri pradžioje buvo nukreipta priešui pulti, susidūrus su didesnėm lenkų jėgom pamiškėje į pietų-vakarus nuo Beržnyko, pavyko persitvarkyti, be nuostolių atsitraukti į Beržnyką ir čia, pagal bataliono vado kpt. Bagdanavičiaus nurodymą, pasirengti ginti miestelio pakraštį ir augšt. 152., dominavusią tą apylinkę. Be to, bataliono rezerve, Beržnyke, dar buvo likusi 5 kuopa (be vieno būrio).
Tuo metu ypatingo susirūpinimo kėlė pulko kairysis sparnas. Mat, po 8 pulko nepasisekimo ties Želva, buvo atsivėręs tarp 5 ir 8 pulkų platus nebeginamas tarpeklis. Antra vertus, ėmė vis labiau ryškėti, jog miškuose į pietus nuo Beržnyko lenkai buvo sutraukę stambesnių jėgų (vėliau patirta, jog tai buvo 1-mo leg. pulko I Bn su artilerija ir apie pora eskadronų raitelių) ir ruošėsi pulti patį Beržnyką, supant iš pietų-vakarų ir rytų (žiūr. schemą Nr. 11). Pulko kairiojo sparno apsaugoje tada testovėjo tik vienas 5 kuopos būrys su sunk. kulkosvaidžiu Klepačiuose. Jis ten buvo dar prieš tai pastatytas pulko gurguolės apsaugai.
Saugumo sumetimais pulko gurguolę atitraukus iš Klepačių toliau į šiaurės-rytus už Gemzių ir Zapsių ežerų linijos, minėtas būrys buvo pritrauktas į augšt. 151 (į pietus nuo Zapsių ež.), su uždaviniu saugoti Seirijų plentą ir apšaudyti sunk. kulkosvaidžio ugnimi sektorių tarp to plento ir Pazapsio - Ogrodniko linijos. Didesniam pulko sparno apsaugos sustiprinimui, vienas sunk. kulkosvaidžių būrys buvo pastatytas į poziciją augšt. 152 rytuose prie pat Beržnyko, su uždaviniu palaikyti ugnies ryšį su lauko sargyba prie Seirijų plento susikryžiavimo su keliu į Beržnyką, reikalui esant apšaudyti sektorių tarp plentų į Seirijus ir Kapčiamiestį ir būti pasiruošus stipria kulkosvaidžių ugnimi neleisti lenkams išlysti iš miško pulti Beržnyką.
Akivaizdoje to, kad jau buvo išryškėję, jog lenkai puola mūsų 5 pulko bare nemažiau, kaip dviem pulkais, sustiprintais artilerija ir raiteliais, daviau II Bn vadui kpt. Bagdonavičiui iš anksto konkrečių nurodymų, kaip atpalaiduoti batalioną nuo puolančio priešo ir jį atitraukti į kitą poziciją, nes buvo galima nujausti, jog Beržnyke ilgai nebegalės išsilaikyti be perdidelės rizikos būti priešo apsuptam ir sumuštam. Pagrindiniai tų nurodymų buvo tokie:
a) skubiai suorganizuoti bataliono pasitraukimo priedangos užtvaras linijoje pietinis šlaitas augšt. 149 (į rytus nuo Pulkotų), per Podlesie iki Zapsių ež.; tam tikslui panaudoti 5 kuopą, buvusią dar bataliono rezerve:
b) 6 kuopos likusiąją pusę (po kautynių ties Dubiais), jau besitraukiančią, tuoj nukreipti už minėtos linijos, kad ten susitvarkytų tolesniam uždaviniui;
c) 4 kuopą atitraukti palaipsniui tik vėliau, pagal paties bataliono vado kpt. Bagdanavičiaus nurodytą momentą ir atsižvelgiant kaip vyks lenkų puolimas pačio Beržnyko; jos atitraukimą pridengti silpnais elementais miestelio pakrašty, pristabdant puolantį priešą, kad laimėjus laiko kuopos atsipalaidavimui ir skubiam pasitraukimui;
d) kulkosvaidžių būriui augšt. 152 iki paskutinio momento skinti priešo grandis, kad suparaližavus jų greitą veržimąsi į Beržnyką ir pasitraukti tik pagal bataliono vado įsakymą;
e) šarvuočiui “Aras” tęsti manevravimą Kapčiamiesčio plentu kol tik bus įmanoma, po to, trauktis pridengiant minėto kulkosvaidžių būrio ir 4 kuopos pasitraukimą iš Beržnyko ir atsitraukimą į Pulkotų augštumas už p.a. / nurodytos linijos;
f) Šklėriaus baterijai intensyviausiai, nesigailint sviedinių, apšaudyti priešo pėstininkų grandis kai jos veršis iš miškų ir skubės atakuoti II Bn pozicijas, po to, artilerijos ugnimi pridengti bataliono kuopų pasitraukimą iš Beržnyko ir į naują poziciją už p.a./ nurodytos linijos.
g) atskirai užtvarai augšt. 151 likti vietoje stebėti priešo judesius, bet vengti kautynių ir pasitraukti atsišaudant per Klepačius į Gudelių kaimą toilau pridengiant pulko gurguolę, kuri atitraukiama į Leibogalių - Stankūnų rajoną.
Čia augščiau atpasakotais nurodymais mano vaidmuo Beržnyke, kaip pulko vado, buvo išsemtas. Toliau viskas parėjo nuo II Bn vado kpt. Bagdanavičiaus sprendimų ir priešo puolamųjų veiksmų. Juo galėjau pilnai pasikliauti, nes buvo kovose užsigrūdinęs karininkas ir tikrai puikus bataliono vadas. Užtenka čia prisiminti, jog jis su savo batalionu rugsėjo 3 d. buvo išvijęs lenkų 16-jį ulonų pulką iš Seinų ir nužygiavęs mjr. Ramanausko grupės sąstate iki pat Augustavo. Kai ta grupė buvo lenkų sumušta, kpt. Bagdanavičius išvengė skaitlingos lenkų kavalerijos apsupimo, laimingai išvedė savo batalioną miškais atgal į Gibų rajoną ir toliau dalyvavo visuose kituose 5 p.p. kovos veiksmuose, iki pakartotino Seinų užėmimo rugsėjo 13 d.
Man dar kiek palūkuriavus Beržnyke kol 5 kuopos būriai išeis į jiems nurodytą bataliono atsitraukimo priedangos liniją, prasidėjo lenkų pėstininkų puolimas tirštomis grandimis iš miškų abipus Kapčiamiesčio plento (žiūr. Schemą Nr. 11). Šarvuotis “Aras” manevravo plentu, kaip įmanydamas, kad kulkosvaidžių ugnimi veiksmingai pristabdytų lenkų veržimąsi pirmyn, tuo metu kai kulkosvaidžių būrys iš augštumos 152 skinte skynė puolančius priešo pėstininkus, kai tik jie ėmė masiniai lysti iš miško ir skubinosi Beržnyko link. Šklėriaus baterija irgi progos nepraleido: visais savo pabūklais triuškino priešą gerai nutaikytais sviediniais, turėdama sekimo punktus Beržnyko pakraštyje.
Apie tą puolimą lenkų šaltinis54 liudija šitaip: Dešinioji pulko vora (I-mas batailonas su kavalerija) žygiavo rytine ežerų linijos puse, kad atakuotų Beržnyką. Praėjus miškininko namą, voros priekinės apsaugos dalinys pateko prie Kapčiamiesčio - Beržnyko plento į stiprią kulkosvaidžių ugnį iš lietuvių apkasų prie Beržnyko. 2-ra kuopa paporučiko Wasiutynskio ir 3-čia kuopa paporučiko Cymeros tuoj išsiskleidė vienoje ir kitoje plento pusėje. Tuo metu ant plento pasirodė lietuvių šarvuotis, kuris siekė sukliudyti voros judėjimą pirmyn. Kpt. Hochfeldas pritrau-
Schema Nr. 11. Kautynės ties Beržnyku, 1920 m. rugsėjo 22 d.
kė artimiausį artilerijos pabūklą, kuris privertė šarvuotį trauktis atgal. Šauliai galėjo vėl slinkti pirmyn, pasikeisdami šūviais su atsitraukiančiais lietuvių apsaugos elementais.
Kuomet prie Šklėriaus sviedinių sproginėjimo ir kulkosvaidžių tratėjimo prisidėjo dar ir tirštas 4 kuopos šautuvų šaudymas į priešą iš pačio Beržnyko pakraščio, pasidarė aišku, jog momentas batalioną atpalaiduoti nuo priešo ir pasitraukti iš Beržnyko jau buvo atėjęs. Patariau kpt. Bagdanavičiui vykdyti atsitraukimą, kaip suplanuota, o pats sėdau ant žirgo persikelti į sekantį pulko komandavimo punktą, numatytą už augšt. 149 (į rytus nuo Pulkotų).
Pamiršęs, jog kautynių lauke visados dera prisitaikyti prie vietovės, riščia plentu pasukau į tiltą per upelį, maždaug už kokių 500 metrų nuo Beržnyko, staigiai, buvau apibertas lenkų kulkosvaidžio kulkų, tik laimė dar iš tolokai. Pakutenęs pentinais žirgui į pašonę, tuoj per griovį atsidūriau už plento saugaus pylimo. Toliau jau jojau to pylimo priedangoje, prisitaikindamas prie vietovės, kol aplenkiau augšt. 149 šlaitą ir galėjau nekliudomai pasiekti naująją pulko komandavimo vietą.
II Bn atsitraukė iš Beržnyko apie 15 val., nors ir patyręs skaudžių nuostolių žuvusiais ir patekusiais į lenkų nelaisvę.
11. PULKOTŲ MŪŠIS
Atvykęs į naują pulko komandavimo postą III Bn bare, patyriau iš savo padėjėjo kpt. Kauno, jog batalionas suspėjo pasiruošti priešą sutikti ir kad I Bn, vykdydamas stabdomųjų kautynių metodą, po susirėmimo su priešo stipresne vora (5 leg. pulko) ties Bose, traukiasi atsišaudydamas į apkasus Olšankos rajone, į apkasus, kuriuos dalinai pats buvo paruošęs prieš rugsėjo 22 d. lenkų puolimą. Buvo džiugu tą visa patirti, nes tatai reiškė, jog pagrindinei pulko pasipriešinimo fazei jau buvo nutiestas tvirtas pamatas. Be to, sustiprėjo viltis, kad II Bn pavyks išsinerti iš Beržnyko, kur jam grėsė lenkų apsupimas, ir pasitraukti į naują gynimosi liniją. III Bn sunk. kulkosvaidžių būrys šlaite į pietus nuo Pulkotų kaimo jau buvo pasirengęs pridengti tolimo šaudymo ugnimi II Bn pasitraukiančias grandis. (Padėtis parodyta Schemoje Nr. 12.55)
Ši viltis netrukus pasitvirtino. Kai 6 kuopos dauguma, tai kuopai pasitraukus iš Dubių kaimo, pasiekė plentą ties Olkienščizna ir pateko į III Bn globą, šio pastarojo kulkosvaidžių būrys, iš Pulkoto kalvų šlaito, telktine ugnimi ėmė ploti priešo puolančias grandis prie žemės, tuo pridengdamas ir 6 kuopos pasitraukimą ir 4 kuopos, kuriai kpt. Bagdanavičius įsakė trauktis iš Beržnyko. Iš kairės šios kuopos atsitraukimą veiksmingai pridengė “Aras” kulkosvaidžių ugnimi, pats pasitraukdamas iš Beržnyko vėliausiai ir po to manevruodamas lauko keliu tarp Beržnyko ir augšt. 149 pietų-rytų šlaito. Iš tos augštumos galėjau savo akimis stebėti kaip vyko II Bn išsinėrimas iš priešo replių ties Beržnyku, ir kad batalionas traukėsi ramiai ir tvarkingai. Už pusvalandžio kpt. Bagdanavičius jau pranešė, jog 6 ir 4 kuopos, o taip pat ir sunk. kulkosvaidžių kuopos būriai laimingai atsitraukė už 5 kuopos priedangos būrių linijos. Mano nurodymu II Bn užėmė naują poziciją į kairę nuo III Bn ir iki Zapsių ež.
(Bus daugiau)
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
Lenkams užėmus Beržnyką, Markiškių kryptimi pasirodė lenkų raitelių vora. Tai buvo tas pats raitelių dalinys, kurį “Aras” buvo pastebėjęs prieš tai miške į pietų-vakarus nuo Kapčiamiesčio plento. Kaip jau buvo minėta, ši raitelių rinktinė, kuriai vadovavo rotm. Grzybowski, turėjo uždavinį (po pėstininkų Beržnyko užėmimo) “pagreitintu žygiu” iššokti pirmyn, kad uždarytų lietuviams pasitraukimo kelią pro Stabingį. Bet Grzybowskis tą padaryti neišdrįso, matydamas, jog augšt. 149 šlaitas jau apstatytas lietuvių pėstininkais su kulkosvaidžiais ir kad, be to, ten jau manevruoja šarvuotis “Aras”. Todėl 5 pulko kairiajame sparne (II Bn bare) kuriam laikui įvyko kovos atoslūgis, kurį kpt. Bagdanavičius galėjo išnaudoti geresniam II Bn kuopų įsitvirtinimui naujose pozicijose.
Visai kitokia padėtis buvo susidariusi pulko dešiniajame sparne. Po I Bn susikirtimo su stipria lenkų 5 leg. pulko vora ties Bose, tas batalionas pasijuto priverstas trauktis. Dar nesuspėjus atsitraukti į Olšankos apkasus, į to bataliono kairiąją kuopą įvyko stiprios atakos dar ir 1-jo leg. pulko, būtent jo II Bn. (Žiūr. Schemą Nr. 12.) Apie jas buv. 1-jo leg. pulko vadas Borkiewicz savo atsiminimuose rašo:86
— Energingiausiai priešą stūmė 7 kuopa (paporučiko Sochanskio) kairiajame sparne, turėdama paskui save už 800 žingsnių 8 ir 6 kuopas su vienu artilerijos būriu. Į dešinę nuo jų atakavo: 1 ir 3 kuopos abiem pusėm plento. Kautynių įkaitinti 7 kuopos būriai paporučiko Zabskio ir seržanto Noworytos vadovaujami, ryžtingai ir be paliovos veržėsi nuo vienos augštumos į kitą, atstumdami atkakliai besiginantį priešą, nors jis ir pridarė jiems stambių nuostolių. Tarp kitų, žuvo būrininkas Zwolinski, vienas iš ryžtingiausių 7 kuopos puskarininkių. Po augštumos 149 (tai kita — į vakarus nuo ež. Gailik, o ne kur mano komand. postas — KŠ) užėmimo, kai tos kuopos šauliai buvo tarp Olšankos ir Kreivėnų, ant Augustavo plento buvo pastebėtas lietuvių šarvuotas automobilis, kuris važiavo Dvarciškių sąsiauros kryptimi. Kuopos priešakinės grandys, ant šlaito prie plento, pateko į šarvuočio kulkosvaidžių žudančią ugnį... Į kautynių galą žuvo 7 kuopos garbingas vadas, paporučikas Juozas Sochanski. Jis buvo kulkos nukirstas ant augštumos 168, iš kurios vadovavo puolimui, turėdamas su savim atsargos būrį. —
Jei akivaizdoje priešo žiaurių atakų Kęstutiečių II Bn nepakriko, bet dar galėjo vykdyti stabdomąsias kautynes, tai dėka, visų pirma, to bataliono vado, kpt. Garbaliausko, geram susi-orientavimui padėtyje ir jo sugebėjimui vadovauti, kad ir sunkiausiomis kovos aplinkybėmis. Tai ypatingai pabrėžtina dar ir todėl, kad batalioną jis buvo perėmęs vos prieš kelias dienas iš savo pirmtakūno, kpt. Gabrėno, kuris buvo iškeltas į Kr. Aps. ministerijos centrą. Kpt. Garbaliauskas prieš tai buvo sunk. kulkosvaidžių kuopos vadu ir gerai užsigrūdinęs kovose. Be to, jis buvo žemaitis, nieko nedarydavo prieš tai gerai neapgalvojęs ir turėjo pakankamai kietą ranką tvarkai ir kovos drausmei batalione palaikyti.
Šiame atsitikime kpt. Garbaliauskui pagelbėjo, be to, ir pats karo dievaitis, būtent, kad lenkų 5 leg. pulkas mūsų I Bn dešinės energingiau neatakavo ir nesiekė jį apsupti iš vakarų pusės, nežiūrint kad bataliono dešinysis sparnas buvo visai atviras. Apie tai kodėl lenkų 5 leg. pulkas tos progos neišnaudojo, teparyškėjo tik po karo. Autentiškas lenkų šaltinis paliudija štai ką:57
Schema Nr. 12. Lenkų puolimas ties Pulkotais, 1920 m. rugsėjo 22.
— 5 leg. pulko I ir II batalionai pajudėjo iš Kiečių tik apie 15 val. Seinų kryptimi, per Beržalaukio ir Bose kaimus. Išvykimas buvo sąmoningai pavėluotas, kad ankstyvu puolimu nepaakintų priešo greitai pasitraukti ir kad paliktų Seinų apsupimą 1-mam leg. pulkui. Ryšium su tuo ir tolimesnis pulko žygiavimas vyko tik palengva. Faktai parodė, jog abu 5 leg. pulko batalionai tolesnėse kovose Seinų kryptimi nedalyvavo. —
Beržnyką užėmus 1-jo leg. pulko I Bn irgi buvo tuoj pat nukreiptas Seinų puolimui, o į jo vietą į Beržnyką pritrauktas III Bn pulko rezervui, beto su uždaviniu saugoti pulką iš rytų ir šiaurės-rytų pusės. I Bn buvo pavesta pulti abipus plento Kreivėnų link, kai II Bn teko puolimo ruožas į vakarus nuo Gailiko ir Ringio ežerų linijos, palaikant ryšį iš kairės su 5-ju leg. pulku.
Išėjęs į puolimo kryptį, lenkų I Bn Gailiko ir Beržnyko ežerų tarpekly tuoj pateko į stiprią lietuvių artilerijos ir sunk. kulkosvaidžių ugnį iš lietuvių pėstininkų pozicijų augštumose. Drauge su lenkų II Bn ir I batalionas perėjo į puolimą. Šaltinis58 apie jas rašo: “Kova buvo sunki. Lietuvis kareivis pasilikdavo apkasuose iki paskutinės minutės, šaudė taikliai iš 200-300 žingsnių, o po to, lietuvių šaulių grandys pasitraukdavo ramiai ir tvarkingai į sekančias augštumas, kur apkasai buvo paruošti iš anksto”. Faktinai kova šiame bare buvo išsivysčiusi tarsi į pozicinį karą, kuris vertė puolančią pusę gaišti daug laiko ir brangiai apmokėti sužeistais ir užmuštais.
Bet taip tęsėsi neilgai. Lenkų 1-jo leg. pulko vadas greitai susiorientavo ir pakeitė puolimo planą. Lenkų šaltinis apie tai rašo:59 (žiūr. Schemą Nr. 12).
— Pulko vadas, matydamas, jog pulko padaliniai įsivėlė į įtvirtintų pozicijų puolimą ir dėl to gali nebeįstengti lietuvių atsitraukimo sukliudyti, nukreipė 2 kuopą rytiniu Beržnyko ežero pakraščiu, kad užimtų Dvarciškių ežero tarpeklį iš pietų-rytų pusės. Paskui ją dar buvo pasiųsta 5 kuopa su viena patranka. Ties Pulkotų kaimu 2 kuopa, paporučiko Wasiuntinskio vadovaujama, atsidūrė į priešo stiprų pasipriešinimą — dviejų lietuvių kuopų energingą gynimąsi. Tuo metu kai paporučikas Andrius Wasiutinskis drąsiai paleido savo kuopos šaulius atakuoti sakytą kaimą tiesiai, paporučikas Zygmantas Czarneckis gavo įsakymą supti lietuvius iš rytų pusės. Tuojau užvirė žiauri ginklų kova iš trumpų atstumų. Šaudė iš kulkosvaidžių ir patys lietuvių karininkai. Ryžtinga 2 kuopos ataka buvo apmokėta krauju. Viską žudančioje ugnyje krito paporuč. Wasiutyns-kis. Kulka pataikė jam į galvą tuo metu, kai jis, iššokęs pirmyn kareivių padrąsinimui, ragino kuopą atakuoti. Tuo pat metu tapo sunkiai sužeistas ir paporuž. Zygmantas Czarneckis, žuvo keli kareiviai ir keliolika buvo sužeistų. Nuostolių suerzinti lenkų kareiviai puolė, kaip audra, lietuvių apkasus . . . kas nepasiduodavo, tuojau susilaukdavo smūgio durtuvu ... —
Tai vyko III Bn bare, kurio poziciją pratęsė II Bn toliau į šiaurės-rytus, augšt. 149 šlaitu, kai pasitraukė iš Beržnyko. Tai reiškia, jog lenkų planas apsupti kęstutiečių gynimąsi iš už Beržnyko ežero irgi neatsiekė tikslo, o tik pailgino kovos frontą. Kaip 5 pulko vadas, aš dėl to nesijaudinau, nes 149 augštumos poziciją gynė kovoje užsigrūdinę batalionų ir kuopų vadai. Šiose kovose pačią sunkiausią naštą teko išnešti III Bn vadui kpt. P. Plechavičiui. Jis, netik turėjo stiprią ranką palaikyti batalione tvarką ir kovos drausmę, bet pats niekur nepasirodydavo be šautuvo ant peties, lyg eidamas į kokią paprastą medžioklę, kurią kaip sportą labai mėgdavo. Tik šį kartą šaudė ne į zuikius, bet į baltuosius lenkų erelius, lenkų kareivių ir karininkų kaktose. Minėtas augščiau lenkų šaltinis sako tiesą, kai mini, jog šaudė iš kulkosvaidžių taip pat ir 5 pėst. pulko karininkai. Taip elgtis buvau jiem nurodęs, nes pulkui buvo tekęs nelengvas kovos uždavinys.
Tuo metu kai visame pulko gynimosi bare vyko intensyvus šaudymasis su puolančiomis lenkų kuopomis, man buvo pranešta iš Ogrodnikų, jog telefono laidas su II divizijos štabu, nusikėlusiu į Lazdijus, jau veikia ir kad aš esu prašomas atvykti į divizijos štabą raportuoti apie 5 pulko padėtį, bei pasitarti. Nors plk. Glovackio noras betarpiškai iš pulko vado patirti apie viską, kas divizijos štabo kėlimosi iš Seirijų į Lazdijus metu galėjo pulko kovos bare atsitikti, man buvo savaime suprantamas ir divizijos vadas turėjo neginčijamą teisę reikalauti, kad atvykčiau į štabą, tačiau buvau nustebintas, kad to jis pareikalavo tokiu momentu, kai pulko gynimosi kova ir priešo puolimai buvo pasiekę augščiausią tašką. Pasišalinimas tokiu momentu iš komandavimo punkto gal būtų turėjęs lemiančių pasekmių kovos laimėjimui.
Todėl, nei kiek nesudvejodamas, atsisakiau atsižvelgti į divizijos štabo pageidavimą. Tepavedžiau pulko adjutantui ltn. V. Januškai telefonu painformuoti divizijos štabo viršininką kpt. Giedraitį apie 5 pulko padėtį tuo metu ir paaiškinti, kad vyksta sunkios kautynės ir todėl man neįmanoma nei minutei iš pulko komandavimo posto pasitraukti. Patariau, kad kas iš divizijos štabo teiktųsi atvykti į 5 pulko kovos barą susipažinti su padėtimi vietoje. Deja, niekas nebuvo atvykęs, tarsi div. štabo galvos buvo užsirūstinusios ant manęs už nepaklusnumą.
Po pasikalbėjimo su divizijos štabu, adjutantas Januška pranešė man, jog kpt. Giedraitis teiravosi ar neturime kokių tikresnių žinių apie 2 p.p. padėtį ir reiškė susirūpinimo, kodėl tas pulkas vis dar nepasitraukia į rytus už Galadusio ežero. Konkrečiai klausė kur tuo metu buvo to pulko štabas, ir spėliojo ar 2 p.p. neapsisprendė trauktis apeidamas tą ilgą ežerą iš šiaurės, nors tai esą ir pareikalautų daug laiko. Pats faktas, jog divizijos štabas buvo netekęs ryšio su 2 p.p. ir teiravosi iš mūs (Januškos) apie to pulko padėtį, savaime kėlė įtarimą ar su tuo pulku nebus atsitikusi kokia nelaimė. Pagrindą tam teikė ir ta aplinkybė, kad pro Žagarius ir Stabingį, iki tol, tebuvo pasitraukęs tik didesnis kiekis 2 p.p. gurguolės vežimų, bet ne to pulko rikiuotės dalinių, nežiūrint kad per telefoninį pasikalbėjimą su mjr. Laurinaičiu, prieš kelias valandas, jam tebesant Seinuose, buvome sutarę, jog jo pulkas trauksis per minėtų vietų tarpežerius.
Tą įtarimą dar labiau sustiprino faktas, kad apie 17 val. buvo pastebėti keli lenkų raiti žvalgai 5 pulko užnugary, atjoję iš Žagariu pusės. Tuoj buvo pasiųsta Žagariu link pulko žvalgų komandos joja iš 10 raitelių su komandos vadu kpt. Reikalą priekyje skubiai surinkti žinių apie tai, kas darėsi Žagariuose. Belaukiant kpt. Reikalos pranešimo, į 5 pulką atsiskubino dar ir šarvuotis “Šarūnas”, kurio komendantu buvo ltn. Asevičius. Prieš tai jis buvo priskirtas 2 p.p. ir manevravo ant plento iš Seinų į Krasnapolį. Jis paspruko nuo lenkų per pačius Seinus, kuomet ten jau buvo pilna lenkų ir 2 p.p. jau buvo pasitraukęs.
“Šarūno” prasiskverbimas į 5 pulką buvo ypatingai naudingas to pulko I Bn, kuris jau buvo stipresnių priešo jėgų priverstas trauktis iš Olšankos augštumų ir buvo sunkioje būklėje. Todėl šarvuotis buvo tuoj priskirtas tam batalionui manevruoti Seinų, Gibų ir Beržnyko plentais, pristabdant lenkų tolesnį puolimą ir pridengiant I Bn dešinįjį sparną. Jam ėmė ypatingai gręsti pavojus būti apsuptam iš pietų-vakarų, kur lenkų 5 leg. pulko pagrindinė vora jau artėjo per Zarūbius Seinų link, aplenkdama 1-jį leg. pulką.
Kokios priešo jėgos tada jau buvo į Seinus prasiveržusios, “Šarūnas” negalėjo pasakyti. Atrodo, jog, priešingai visiems ankstyvesniems 1-ios leg. divizijos planavimams — pirmuoju pasiekė Seinus 5 leg. pulko III Bn, kuriam buvo pavesta ne pulti, bet tik prilaikyti lietuvių pasitraukimą nuo Gibų. Apie jo atsiskubinimą į Seinus iš pietų pusės lenkų šaltinis paduoda štai ką:60
— Seinus užėmė 10-ta kuopa apie 16 val. Paskui ją, kaip priekinę apsaugą, įžygiavo į Seinus ir visas III Bn. Bataliono vadas tuoj ėmėsi miesto apsaugos ir pasiuntė žvalgybines rinktines į šiaurę užmegsti ryšį su 3-ja pėst. legionų brigada. Apie 18 val. į Seinus atvyko ir du likusieji 5-to leg. pulko batalionai. Taip pat atvyko į Seinus ir 1-os pėst. leg. brigados vadas. Apie 18 val. 15 min.
Seinuose jau rikiavosi rinkoje 6-to pėst. leg. pulko iš šiaurinės grupės padaliniai. —
Kaip iš to matome, pirmasis lenkų padalinys, įkėlęs koją į Seinus, buvo tas, kuris — koncentriškame ir supamajame 1-sios leg. brigados Seinų puolime, turėjo juos pasiekti paskiausiai, kad nepaskatinus mūsų 2 p.p. iš ten pasitraukti per anksti. Lenkų 5 leg. pulko III Bn galėjo — po Gibų tarpežerio užėmimo — pralenkti to pulko pagrindinių jėgų vorą, žygiavusią ta pačia Seinų kryptimi, tik kelius kilometrus daugiau į rytus — nes minėtas batalionas beveik nebesutiko jokio rimtesnio pasipriešinimo pakeliuje. Jo slinkimo Seinų link, stačiai iš pietų pusės, negalėjo sukliudyti nei mūsų 5 p.p., nes šio pastarojo dešiniajam, tai yra II Bn, tatai buvo nepasiekiama ir faktiškai neįmanoma, nes jis buvo besąlyginiai užangažuotas ginti Olšankos poziciją.
Tai, kad lenkų 5 leg. pulko III Bn pavyko lengvai įkelti koją į Seinus iš pietų pusės jau apie 16 val., netikėtumo mūsų 2 p.p sudaryti nebegalėjo. Kaip skaitytojui jau žinoma, to pulko vadas mjr. Laurinaitis mudviejų telefoninio pasikalbėjimo metu, 14 val., buvo pareiškęs, jog jau nurodė pulko daliniams trauktis, davė įsakymą nuimti pulko štabo telefoną ir kad nedelsiant pats iš Seinų pasitraukiąs. Jei mūsų 2 p.p. III Bn (Petraičio) nebūtų buvęs plk. Glovackio rugsėjo 20 d. įsakymu paliktas ant Nemuno, bet būtų buvęs gražintas mjr. Laurinaičio dispozicijai, kad šis turėtų pakankamą pulko rezervą, tai lenkų 5 leg. pulko III Bn, greičiausiai, iš viso, nosies į Seinus iš pietų pusės nebūtų galėjęs įkišti, kai vyriausios 1-os leg. brigados jėgos tapo lietuvių 5 p.p. sulaikytos tolokai nuo Seinų.
Tuo metu, kai 5 leg. pulko jėgų vora, aplenkdama 1-jį leg. pulką, irgi ėmė artėti Seinų link, kęstutiečiai buvo priešo toliau energingai puolami visu frontu: III Bn bare lenkams buvo pavykę prasiveržti ir užimti Pulkotų kaimą ir tuo būdu grasinti atkirsti augšt. 149, o I Bn bare — jau buvome netekę įtvirtintos pozicijos Olšankos augštumose. Šis batalionas faktinai buvo priešo atstumtas į Pockūnų rajoną, kur sudarė užtvarą frontu ne tik į pietus, bet ir dengdamasis nuo Seinų, kurių pakraštyje buvo pastebėti įtartini priešo pėstininkų susitelkimai. Kad apsisaugojus nuo netikėtumų, buvau be to, nurodęs kpt. Plechavičiui pastatyti iš savo rezervo vieną pėst. būrį su pora sunkiųjų kulkosvaidžių Stabingyje, užblokuoti ten esantį tarpežerį, kad lenkai neprasiveržtų pro jį 5 p.p. užnugarin. Kairiajame pulko sparne ypatingesnio spaudimo iš priešo pusės nesijautė. Todėl dalį II Bn jėgų galėjau atitraukti į pulko rezervą rajone Ogrodnikų, paliekant priekinėje linijoje tik užtvaras apsisaugojimui nuo Grzybowskio raitelių rinktinės.
Apie 18 val. kpt. Reikala, grįžęs iš žvalgybos
Žagariuose, raportavo, jog juos buvo užėmęs vienas lenkų raitųjų šaulių eskadronas, bet, pabuvęs ten kurį laiką, iš ten vėl pasitraukė. Prieš tai, jokios 2 p.p. dalys pro Žagarių tarpežerį, į rytus už Galadusio ežero, nepražygiavo, išskyras didesnį kiekį gurguolinių vežimų. Šis pranešimas pasakė, jog 2 p.p. pro Žagarius nesitraukė ir kad mjr. Laurinaitis buvo pasirinkęs kokią tai kitą pasitraukimo kryptį. Tačiau, tas liko ir toliau nežinoma netik man, bet ir divizijos štabui, kuris buvo taip pat netekęs ryšio su 2 p.p. vadu.
Paanalizavęs susidėjusią padėtį ir skaitydamasis su faktu, jog jau keletas valandų jokio artilerijos šūvio iš 2 p.p. baro nebesigirdėjo, aš priėjau išvadą, kad arba 2 p.p. bus suspėjęs pasitraukti stačiai į šiaurę — į mūsų 6 p.p. priedangą, arba galėjo atsitikti su juo kokia nebeatitaisoma nelaimė po to, kai Seinus faktiškai jau buvo apleidęs prieš kokias 4 valandas.
Tokiomis aplinkybėmis 5 p.p. užsispyrimas dar ilgiau išsilaikyti Pulkotų augštumose buvo netekęs prasmės. Priešingai, tai gal būtų tik suteikę priešui progą suduoti 5 p.p. smūgį (būtent į jo dešinįjį sparną), arba net apsupti jį, kad sutriuškintų atskirtą. Todėl nusprendžiau batalionus paeiliui atpalaiduoti nuo priešo ir atsargiai, vakarui artėjant, atitraukti į kitą poziciją, abiejų šarvuočių ir artilerijos ugnies priedangoje. Tuo tikslu, visų pirma, įsakiau I Bn atsitraukti į Dvarciškių rajoną už III Bn, prisidengiant Šarūnu nuo Seinų pusės ir pėstininkų užtvaromis Pockūnų ir Stabingio tarpežeriuose. Kai I Bn jau buvo pasitraukęs į rytus už tų užtvarų linijos, nurodžiau II ir III Bn palengva nusiimti nuo augšt. 149 ir visiems trims batalionams trauktis kautynių tvarka į naują gynimosi poziciją, Dušnios - Kalviškių - Kučiūnų - Zapsės ežero linijoje.
Kol II ir III Bn, atsišaudydami nuo priešo, nusiėmė nuo pozicijų ir pasitraukė iš Pulkotų augštumų jau buvo apie 18 val., o kol pasitraukė į augščiau minėtą naują pasipriešinimo liniją, už kelių kilometrų, buvo susilaukta jau ir sutemų. Atsitraukimas praėjo be netikėtumų iš priešo pusės ir tvarkingai, nežiūrint kad kuopoms teko trauktis iš ankšto kontakto su priešo daliniais. Apie kęstutiečių pasitraukimą iš Pulkotų apkasų pozicijos lenkų šaltinis61 liudija šitaip:
— Apkasuose lietuviai gynėsi atkakliai, nors ir nepakankamai išnaudodami vietovę, bet vienkart parodėė ir daug atsargumo, laiku pradėdami atsitraukimą, kurį pravesdavo tvarkingai, po sunk. kulkosvaidžių ugnies priedanga. —
Rugsėjo 22 dienos puolamuosius veiksmus lenkų 1-ji leg. brigada, su kuria 5 pėst. DLK Kęstučio pulkui teko rungtis kuone visą dieną, baigė rotm. Grzybowskio raitelių rinktinės demonstracija su blizgančiais kardais prieš kęstutiečių jau apleistą liniją. Tarp 18-19 val. vakaro ji iššoko iš už lenkų pėstininkų pirmyn ir, aplenkdama Pulkotų augštumas iš rytų, nujojo per lietuvių nebeapšaudomą lauką tiesiai Stabingio link. Ten, nežinia kodėl, dar išsprogdino plento tiltą. Šis lenkų raitelių spektaklis buvo sukėlęs kęstutiečiams tik skanaus juoko.
Tuo Pulkotų mūšis faktiškai ir užsibaigė. Lenkai toliau Pulkotų augštumų į šiaurę nebepuolė, o tik grupavo savo jėgas sekančios dienos veiksmams — žygiui Nemuno link.
DLK Kęstučio pulkas jam aplinkybių užkrautą kovos uždavinį jau buvo atlikęs ir jį atlikęs sėkmingai. Tą pripažino ir patys lenkai. Plk. Jozef Smolenski, nuodugniai, pagal lenkų karo archyvo dokumentus, išstudijavęs rugsėjo 22 dienos kovas ties Seinais, sako:62
— Lietuvių 5 p.p. pravedė atkaklią pasipriešinimo kovą prieš energingai puolusį 1-jo leg. pėstininkų pulką. Jam pavyko atremti 1-jo leg. pėst. pulko atakas tiek ilgai, kiek buvo reikalinga pridengti daliną lietuvių jėgų pasitraukimą iš Seinų į Žagarius ir Stabingį. . . Pasitraukė pilnai pajėgus tolesniems kovos veiksmams. —
Kęstutiečių kova su lenkų 1-ja leg. brigada neapsiėjo be žymesnių nuostolių vienai ir kitai pusei.
Kalbant vien apie lenkų 1-jo leg. pulko nuostolius, buvęs to pulko vadas rašo:63 “1-jo leg. pulko nuostoliai ties Seinais buvo gana stambūs: du karininkai — kuopų vadai — užmušti (ppor. Sochanski Jozef, ppor. Wasiutynski Andrzej), vienas karininkas sužeistas (ppor. Czarnecki Zygmunt), du puskarininkiai (plutonowy Zwolinski ir pluto-nowy Bednarek) ir 5 legionieriai užmušti, 21 eilinis sužeistas.”
Užsimindamas apie lietuvių nuostolius jis konstatuoja, jog buvo užmušti du karininkai (iš tikrųjų tik vienas), daugiau kaip 20 kareivių ir keliasdešimt sužeistų; be to, paimta nelaisvėn 3 karininkai ir 130 kareivių.
Atrodo, jog 1-jo leg. pulko nuostoliai gerokai sumažinti. Tai seka iš to, jog faktiškas to pulko kovotojų skaičius vakare po rugsėjo 22 dienos kovų su mūsų 5 p.p. paduotas 124 vyrais mažiau, neg pulko sudėties raporte vos kelias dienas prieš tai. Tą skirtumą, matyt, sudaro lengviau sužeistieji, kurie liko į augščiau minėtą 1-jo leg. pulko nuostolių statistiką neįskaityti.
Kiek didokas kęstutiečių, patekusių į lenkų nelaisvę, skaičius paaiškinamas tuo, kad 5 p.p. batalionams teko vykdyti stabdomųjų kautynių taktika, reiškia, kovotojų grandims nebuvo leidžiama atsipalaiduoti nuo puolančiojo priešo anksčiau, o tik jį arti prisileidus, kas yra susiję su rizika patekti į nelaisvę, arba žūti nuo priešo kulkų.
Schema Nr. 13. Operacinės lenkų raitelių grupės veiksmai, 1920 m. rugsėjo 22 d.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Savo knygoje “Laisvę ginant” plk. Petruitis mane piktai įgėlė64 už tai, kam 5 p.p. atitraukiau, o nesiėmiau priešpuolio 2 p.p. ir jam priduotai artilerijos grupei gelbėti nuo lenkų apsupimo.
Kad tokia mintis galėjo, iš viso, ateiti jam į galvą, aiškinu sau tuo, kad anuo metu jis, dar kpt. laipsnyje, stovėjo su 2 p.p. III Bn Asužoje prie Nemuno už kokių 60 kilometrų nuo Seinų ir todėl neturėjo supratimo apie tikrąją 5 p.p. padėtį ir kokios buvo jo realios galimybės po Pulkotų mūšio laimėjimo.
Tebeturint visą lenkų 1-ją leg. brigadą ant pulko kulnų, su Grzybowskio raitelių rinktine ties kairiuoju, atviru pulko sparnu, nukreipimas to pulko priešpuolin į vakarus nuo Galadusio ežero linijos būtų reiškęs ne kokį heroizmą, kaip Petruitis sau įsivaizdavo, bet tik avantiūrizmą ir nusikalstamą lengvapėdiškumą iš mano pusės, kaip atsakingo pulko vado. Be to, praktiškai, priešpuolis būtų buvęs neįvykdomas dėl paprasto fakto, jog už minėtos linijos jau šeimininkavo kita, nemažiau stipri, 3-ji lenkų leg. brigada. Jos sulaikyti nuo prasiveržimo į šiaurę nuo Seinų jokie 6 p.p., 2 p.p. betarpiško kaimyno, priešpuoliai neįstengė.
Antra vertus, tuo metu (rugsėjo 22 d. į pavakarę), kai 5 p.p. po sunkių kautynių dėl Pulkotų augštumų jau galėjo pasitraukti, 2 p.p. faktiškai jau nebeegzistavo. Apie jo likimą plk. Smolenskis liudija šitaip:65
— Laikydamas, jog pavojus grėsė iš pietų ir rytų, pulko vadas [2 p.p. — K.S.] — nė nemėgindamas atsispirti — nusprendė pasitraukti į šiaurę. Pulkas traukėsi dviem vorom: viena — su pulko vadu ir artilerija — iš Seinų, kryptimi Marcinkiai - Navosėdai, kur visa pateko į lenkų 6-jo leg. pulko II bataliono rankas; kita — rinkosi Klejvų palivarko rajone, kur sudėjo ginklus 41 pėst. pulko III batalionui, po beviltiškų mėginimų pasitraukti į Lumbius ir Smalėnus. —
Kiekvienas objektyvus mūsų II divizijos katastrofos, Kapčiamiesčio - Seinų ruože, tyrinėtojas pripažins, jog 5 p.p., kaip tos divizijos rezervas, padarė visa, kas praktiškai jam buvo įmanoma, kad suteiktų pagalbos pirmos linijos 8-tam ir 2-ram pulkams, lenkų užpultiems keliariopai didesnių jėgų. Štai, nenuginčijami kęstutiečių pulko kovos faktai, kurie tai liudija:
1. Spontaniškas nutraukimas apkasų kasimo darbų pagal pirmą nugirstą iš fronto pusės priešo artilerijos šūvį ir skubus pasiruošimas kovos veiksmams, imtinai pastatymą savisaugos užtvarų Dubių km. ir ties Beržnyku.
2. Pulko priešpuolis, pagal divizijos įsakymą, “likviduoti” 8 p.p. nepasisekimą Želvos bare, kur faktiškai puolė net keli lenkų 1-sios leg. brigados batalionai, stiprios artilerijos paremiami, su raitelių rinktine dešinėje.
3. Vikrus, bet ne lengvas, perėjimas iš priešpuolio į gynimąsi, kai paaiškėjo, jog pulkas susidūrė su kelis kart stipresniu priešu — visa lenkų 1-ja leg. brigada.
4. Veiksmingas sulaikymas lenkų 1-jo leg. pulko, energingai puolusio Beržnyką ir sėkmingas pasitraukimas iš ten, išvengiant apsupimo.
5. Pravedimas stabdomųjų kautynių laikui laimėti, traukiantis iš Beržnyko - Dubių ir Bose linijos į Pulkotų - Olšankos augštumų poziciją, su ten jau prieš tai paruoštais apkasais.
6. Atkaklus tos pozicijos gynimas bei išsilaikymas joje iki rugsėjo 22 d. pavakarių, kaip buvau mjr. Laurinaičiui pažadėjęs, atremiant eilę priešo aršių atakų ties Olšanka ir Pulkotais.
Tiesa, priešpuolis Želvos kryptimi faktiškai virto tik gera intencija 8 p.p. sunkioje valandoje pagelbėti. Bet tai kuone įtraukė ir patį mūsų 5 p.p. į katastrofą, jei jam nebūtų pavykę staiga iš puolimo persiorientuoti į gynimąsi, patekus nelauktai į stipresnių priešo jėgų apšaudomą lauką. Be to, realesniam 8 p.p. parėmimui bei jo gelbėjimui, būtų buvę reikalinga turėti bent vieną raitelių brigadą suduoti smūgį į sparną ir į užnugarį lenkų kavalerijos jėgoms, kurios, veikdamos už lenkų 1-jo leg. pulko, puolė savo kairiąja vora (2-ja rait. brigada) nuo Dvarciškių per Elenavą, perkertant Juodąją Ančią, ir toliau Kapčiamiesčio link, kur buvo 8 p.p. štabas. Lenkų kavalerijos vorų žygiavimo kryptys parodytos Schemoje Nr. 13.66
Užtat, savo vyriška laikysena ir planingu pasipriešinimu lenkų 1-os leg. brigados puolimams, siekusiems supti Seinus iš pietų-rytų per Pockūnus, 5 p.p. sėkmingai suardė priešo planą ir laimėjo pakankamai laiko 2 p.p. iš Seinų saugiai ir laiku pasitraukti. Jei jis būtų traukęsis stačiai į rytus per Pockūnus bei Stabingį, t.y. į 5 p.p. užnugarį, tai tikrai dar būtų galėjęs išsigelbėti nuo sunaikinimo. Juo labiau, būtų įgalinęs išgelbėti jam priduotą skaitlingą artileriją. Deja, 2 p.p. vadas mjr. Laurinaitis, kaip žinome iš mano telefoninio su juo pasikalbėjimo 14 val., reiškė abejonių ar 5 p.p. pavyks atsilaikyti Pulkotų augštumose iki vakaro; kitaip sakant, jis nepasitikėjo to pulko pajėgumu kovai anomis jam nelengvomis aplinkybėmis. Todėl nusprendė trauktis iš Seinų į šiaurę siekdamas atsišlieti į mūsų 6 p.p., bet laiku nesusiorientuodamas, jog lenkų 3-čios leg. brigados daliniai jau buvo suskubę atkirsti 2 p.p. pasitraukimo kelius ta kryptimi. Apie tai lenkų šaltinis rašo:67
— Visų vorų puolimas Seinų link, apvainikavęs labai dideliu grobiu, neprivedė prie jokių sunkesnių kovų. Visa Šiaurinės grupės [3-čios leg. brigados — K.Š.] vorų akcija pasireiškė faktiškai tik paėmimu grobio ir belaisvių iš demoralizuotų ir pasimetusių lietuvių padalinių. Dėl smūgio iš Pietinės grupės [1-os leg. brigados — K.Š.] pusės, jie ėmė skubiai trauktis į šiaurę, kur, be jokio rimtesnio pasipriešinimo, patekdavo į ten žygiavusių 3-čios leg. brigados vorų rankas. —
Šioje vietoje noriu dar kartą pabrėžti, jog II divizijos vadovybės buvo padaryta nedovanotina klaida, kad 2 p.p. III Bn paliko ant Nemuno, o negrąžino jį į Seinus, kur jis buvo ypatingai reikalingas pagrindiniame divizijos ginamojo sektoriaus bare. To pasėka buvo ta, kad sunkiąją 2 p.p. valandą, kada lėmėsi to pulko likimas, mjr. Laurinaitis buvo likęs be pulko rezervo, todėl negalėjo manevruoti ir neturėjo kuo prisidengti iš pietų nuo artėjusio Seinų link vos vieno lenkų bataliono (5-to leg. pulko III Bn, prasiveržusio pro Gibus), kuomet 2 p.p. buvo kęstutiečių patikimai apsaugotas Pulkotų - Olšankos pozicijų linijoje nuo lenkų 1-mos leg. brigados pagrindinio, supamojo smūgio.
Nežiūrint to, kad 5 p.p. būdamas divizijos rezervo pulkas, atliko visu 100% savo pareigą pagelbėti pirmos linijos pulkams kaip įmanydamas, anuomet Kauno visuomenėje ir Steig. Seime buvo paleistas pikčiausias gandas neva 2 ir 8 pulkai žuvę todėl, kad 5 p.p. nesuteikė jiems pagalbos. Tą gandą buvo paleidęs, ne koks neatsakingas asmuo, bet II divizijos vadas plk. Grigaliūnas-Glovackis, mano, ano meto, betarpiškas viršininkas. Jis tą buvo padaręs per kai kuriuos įtakingus krikščionių demokratų frakcijos Steigiamojo Seimo narius, siekdamas atsakomybę už ištikusią 2-jį ir 8-jį pulkų nelaimę nuversti nuo savęs, tada vadovavusio II Diviziją, ir visą kaltę už tai užkrauti ant manęs, 5 p.p. vado, buvusio divizijos rezerve, kai įvyko lenkų birželio 22 d. didysis puolimas.
Nors tai ir buvo gryniausias melas, bet jis buvo stipriai paveikęs fronto kovos įvykiuose neorientuotus Steigiamojo Seimo narius. Kai po kovų, spalio 1 d. atvykau perimti seimo nario pareigas, pajutau, jog daugelis jo narių — ne vien krikščionių demokratų bloko, bet ir valstiečių liaudininkų frakcijos, prie kurios pats priklausiau — žiūrėjo į mane, kaip į rugsėjo 22 d. katastrofos ties Seinais pagrindinį kaltininką. Turėjau daug kam aiškintis, jog 5 p.p. nebuvo nusikaltęs, o sėkmingai atliko jam tekusią kovos pareigą ir kad rugsėjo 22 d. nelaimės su 2-ju ir 8-ju pulkais kaltininkų reikia jieškoti kur kitur.
Mane ypatingai stebino tai, kad tuo metu, kai aš buvau provokatoriaus suklaidintų tautos atstovų nekaltai kryžiavojamas, ano meto Krašto Aps. ministeris plk. K. Žukas nesiėmė žygių iš St. Seimo tribūnos apginti kęstutiečių pulko ir mano, pulko buvusio vado, pažeidžiamos karinės garbės. Po daugel metų paryškėjo, jog plk. Žukas pats buvo nuėjęs negražiausiu keliu — skandinti mane už mano nugaros, kad tariamuoju mano “pašalinimu” nuo vadovavimo 5 p.p. užmaskuotų savo paties, Vyriausiojo Kariuomenės vado pareigas einančio, taigi pagrindinio atsakovo už tai, kas buvo rugsėjo 22 d. atsitikę Suvalkijos fronte.
Negalėdamas manęs “nušalinti” normalia tvarka, nes neturėjo jokio įrodymo, kad būčiau kuo nors nusikaltęs, plk. Žukas savo atsiminimų knygoje rašo (žiūr. 344 psl.): “Norėdamas išvengti skandalo dėl mjr. Š., aš pasitraukiau iš St. Seimo ir tuo būdu užleidau jam savo vietą, nes jis buvo sekančiu kandidatu.” Bet tai buvo tik paties Žuko planas, jei iš viso tokį planą jis buvo sugalvojęs. Tikrumoje betgi buvo visai kitaip. Aš buvau kviečiamas į St. Seimą jau rugpjūčio antroje pusėje ir ne Žuko, bet Gabrielės Petkevičaitės vieton. Kadangi, maždaug, tuo pačiu metu buvau Karo Vadovybės įsakytas paruošti pulką išvykti (iš Panemunės kareivinių) į frontą, tai buvau prašęs atvykimą į St. Seimą nukelti vėlesniam laikui, kai jau būsiu atlikęs mano vadovaujamam pulkui numatomą kovos pareigą.
Laikiau, jog toks momentas buvo atėjęs, kuomet 5 p.p., po pakartotino Seinų užėmimo rugsėjo 13 d., buvo atitrauktas į fronto rezervą Klapačių rajone. Pasitraukęs su pulku į tą rajoną, tad ir jaučiausi laisvas pranešti St. Seimo prezidiumui, jog jau galiu atvykti Seimo nario pareigoms perimti. To rezultate Seimo Mandatų komisijos vardu dr. Juozas Buzelis, rugsėjo 17 d., galėjo pareikšti St. Seimo plenumui:68
— Paskutiniu laiku atsisakė keturi Steigiamojo Seimo nariai. Mandatų Komisija gavus pareiškimą apie atsisakymą, prisilaikydama Steigiamojo Seimo įstatų, kviečia sekančius kandidatus: ... vietoj Gabrielės Petkevičaitės — Š k i rp a.—
Deja, atvykti tuoj pat į St. Seimą dar negalėjau, nes turėjau palaukti Karo Vadovybės nurodymo kam perduoti pulką. Naujuoju 5 p.p. vadu buvo paskirtas mjr. Zubrys. Bet jis atvyko į pulką tik rugsėjo 25 d., kitaip sakant, kuomet, anot tos lietuvių patarlės, “šaukštai jau buvo popiet”, tai yra, kai kovos ties Seinais jau buvo pasibaigusios. Kol vyko pulko perdavimas, priartėjo ir rugsėjo galas. Todėl galėjau pasiliuosuoti ir atvykti į St. Seimą tik spalio 1 d., kaip tą paliudija sekantis St. Seimo pirmininko pareiškimas:69
— Prezidiumas turi pranešti, kad vietoj išstojusio Steigiamojo Seimo nario Gabrielės Petkevičaitės atvyko į Steigiamąjį Seimą atstovas Škirpa. —
Buvo nedovanotinas iš mūsų Kariuomenės štabo pusės apsileidimas, kad po birželio 22 d. katastrofos ties Seinais ir Kapčiamiesčiu nebuvo tuojau pat surinkta visa tuose kovos įvykiuose dalyvavusių karinių dalių veikimo dokumentacija, pirmoje eilėje, vadinamos, lauko knygutės, ir kad minėta katastrofa nebuvo autoritetingai išanalizuota. Tai būtų apsaugoję kovos vadus nuo tarpusaviu ginčų, bei nepagrįstų viens kito kaltinimų. Todėl ir padarytos 5 p. pulkui piktos insinuacijos poveikis užsiliko gyvas ne vien betarpiškai po rugsėjo 22 d. nelaimės. Jis buvo pradėjęs savaime išblukti tik po santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos užsimezgimo 1938 m., kai atsidarė mūsų karininkijai galimumas naudotis lenkų viešais šaltiniais, ypač plk. Smolenskio “Walki Polsko-Litewskie na Suwalsczyznie”. Iš pastarojo veikalo visi, kas jį paskaitė, galėjo įsitikinti, jog mūsųjų mesti 5 p.p. ir jo vadui pakaltinimai buvo be mažiausio pagrindo.
Plk. Žuko atsiminimų pasakos “Panika vadų tarpe” skirsnelyje minėtą žaizdą tik beprasmiškai atgaivino. Buvo pasidaręs tikras paradoksas: kai buvusio priešo autentiški šaltiniai matė ir teisingai įvertino, jog 5 p.p. savo pareigą rugsėjo 22 d. kovose atliko sėkmingai ir išėjo laimėtoju, mūsų ano meto buvęs Vyr. Kariuomenės vadas, net beveik po 40 metų, kai 1959 m. paskelbė savo atsiminimus, vis dar to nematė ir užsispyręs toliau niekino 5 p.p. ir mane, pulko vadą. Tiesa, per vieną susitikimą su juo Clevelande jis atsiprašinėjo mane, aiškindamasis, jog suklydo. Deja, viešai savo pripažintos klaidos vistiek niekad neatitaisė.
Tatai privertė mane imtis — nors ir su nepaprastu pavėlavimu — pareigos aprašyti už buv. mūsų Kariuomenės štabą 5 pėst. DLK Kęstučio pulko kovos veiksmus ties Seinais 1920 metais. Tąpadaryti verčia mane ne kokiam bergždžiam ginčui su to pulko ir mano, jo buvusio vado, niekintojais — jau mirusiais, ar kitais dar esančiais gyvųjų tarpe — bet paliudijimui istorijai to, kaip buvo įvykę 1920 metais iš tikrųjų.
Visiems gerai žinomas Lietuvos Nepriklausomybės karo istorijos rašytojas plk. K. Ališauskas nepersenai viename savo straipsnių spaudai70 jau buvo pažymėjęs, jog 5 p.p. jam “pavestas pareigas atliko su kaupu”, kad “net ir lenkų karo istorikai geriausiai jį vertina,” kad “lenkams tai buvo kiečiausias riešutas” ir kad 5 p.p. “ginamosios kautynėės prie Beržnyko yra pažiba ne vien 5 pėst. pulko, bet ir aplamai visos Lietuvos kariuomenės istorijoje”.
Kaip išstudijavęs visų mūsų buvusios kariuomenės pulkų kovos veiksmus ginant Lietuvos laisvę, plk. Ališauskas gali kompetetingiau už mane spręsti apie tai, kokia vieta dera 5 p.p. kautynėms ties Beržnyku visų kitų mūsų buvusių pulkų kovose su ano meto Lietuvos priešais.
Kiek tai liečia 5 pėst. DLK Kęstučio pulką ir mane, buvusį jo organizatorių ir vadą, noriu šį rašinį baigti tvirtinimu, jog kautynes ties Beržnyku ir sekusį tuoj po to gynimosi mūšį Pulkotų - Olšankos augštumose laikau pačiais gražiausiais, nors ir pačiais sunkiausiais, to garbingo pulko kovos laimėjimais, iš visų kitų jo kovų, nuo pat jo susiformavimo, kovo 2 d. 1919 m.
Minėtus laimėjimus pavyko atsiekti ne dėl to, kad aš, kaip 5 p.p. vadas, būčiau turėjęs kokių ypatingų ambicijų, bet, pirmoje eilėje, dėka tam, kad to pulko batalionų ir kuopų vadai buvo jau ir prieš tai užsigrūdinę ginkluotoje kovoje, o už vis svarbiau, dėka tam, kad netik to pulko karininkai, puskarininkiai, bet ir visi jo kariai buvo gerai supratę savo pareigą žūt-būt atsilaikyti prieš lenkų-užpuolikų piktą užmačią ir kad tai reikalavo iš kęstutiečių pusės augščiausio patriotizmo, iki besąlyginio pasiaukojimo kovoje, pagal pulko patrono — Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio — istorinį pavyzdį.
ŠALTINIAI
1. Petruitis, Jonas, plk. Laisvę ginant. II tomas, 1958 m. psl. 91.
2. Smolenski, Josef, dipl. pulk. Wal-ki Polsko-Litewski na Suwalsczy-znie, 1939 m., psl. 51
3. Machalski, Tadeusz, dipl. pulk. Jazda Polska, 1953 m.
4. Smolenski, psl. 52-53
5. ibid., psl. 221
6. Kutrzeba, Tadeusz, pulk. szt. gen. Bitwa nad Niemnem, 1926 m. psl. 28
7. Smolenski, psl. 122
8. Butkus, Stasys, 5 pėst. DLKK pulkas, Karo Archyvas, I tomas, 150 psl.
9. Smolenski, psl. 217-218
10. ibid., psl. 223
11. ibid., psl. 226
12. Petruitis, psl. 100
13. Budzilas, kpt. Šarvuočių Rinktinė, Mūsų žinynas, Nr. 45, tomas XV, 1928 m., psl. 343
14. Smolenski, psl. 229
15. ibid., psl. 232
16. ibid., psl. 238
17. Budzilas, psl. 343
18. Vitkauskas, Vincas, plk. ltn. Mūsų Pėstininkai, Mūsų žinynas, Nr. 45, tomas XV, 1928 m., psl. 253
19. Petruitis, psl. 104
20. ibid., psl. 105
21. Budzilas, psl. 344
22. Smolenski, psl. 260
23. Petruitis, psl. 106
24. Smolenski, psl. 262
25. ibid., psl. 264
26. ibid., psl. 267
27. Petruitis, psl. 107
28. ibid., psl. 108
29. Žukas, Konstantinas, plk. Steigiamojo Seimo Darbai, psl. 357, 1920 m., rugsėjo 15 d., I sesija, 41 posėdis
31. Kutrzeba, psl. 24
32. ibid., psl. 25
33. ibid., psl. 42
34. ibid., psl. 58
35. ibid., psl. 50
36. Petruitis, psl. 107
37. ibid., psl. 116
38. ibid., psl. 117
39. ibid., psl. 120
40. ibid., psl. 121
41. ibid., psl. 122
42. Kutrzeba, psl. 88
43. ibid., psl. 70
44. Borkiewicz, Adam, Dzieji 1 pulku piechoty legionow, 1928 m., psl. 870
45. ibid., psl. 872
46. ibid., psl. 873
47. ibid., psl. 874
48. Petruitis, psl. 131
49. Smolenski, psl. 372
50. ibid., psl. 383
51. ibid., psl. 376
52. ibid., psl. 377
53. Butkus, žiūr. IX.22 d.
54. Borkiewicz, psl. 876
55. Smolenski, psl. 379
56. Borkiewicz, psl. 878
57. Smolenski, psl. 381
58. Borkiewicz, psl. 876
59. ibid., psl. 878
60. Smolenski, psl. 386
61. Borkiewicz, psl. 880
62. Smolenski, psl. 404
63. Borkiewicz, psl. 879
64. Petruitis, psl. 132
65. Smolenski, psl. 405
66. ibid., psl. 408
67. ibid., psl. 387
68. Buzelis, Juozas, Dr. St. Seimo Darbai, psl. 360, 1920 m. rugsėjo 17 d. ,1 sesija, 42 posėdis
69. St. Seimo Pirmininkas, ibid., psl. 438, spalio 1 d., posėdis 47
70. Ališauskas, Kazys, plk., Kovos su Lenkais prieš 50 metų, “Draugas”, 1970 m. spalio 24 d.
