LIETUVOS POLICIJA OKUPACIJOS METU

 (Spalio 2— Angelų Sargų - Dienos proga)

KALPAS UOGINIUS

Prisimindamas 1941-43 metų vokiečių okupaciją, norėčiau paminėti buv. lietuvių policijos pareigūnų kovą su hitlerininkais. Visi mes, vyr. amžiaus lietuviai, gerai prisimename kai 1941 m., vokiečių-sovietų karui prasidėjus, lietuvių patriotų sukilimui įvykus ir vokiečių wehrmachtui Lietuvon įžengus, dauguma mūsų nuoširdžiai džiaugėsi išsilaisvinę iš kūjo ir pjautuvo pavojaus grėsmės, nors in apverkdami gausias savo sūnų ir brolių—sukilėlių kovoje žuvusių aukas. Tada tikėjomės, kad vokiečiai grąžins klasta ir smurtu bolševikų išplėštą Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. 1941m. birželio mėnesio pabaigoje susitvėrusi laikinoji Lietuvos vyriausybė pašaukė visus buv. bolševikų iš tarnybos pašalintuosius ir laimingai sunaikinimo išvengusius policijos (ir kitų žinybų) tarnautojus, grįžti į anksčiau eitąsias pareigas ir naujai susidariusiose sąlygose sąžiningai jas vykdyti. Visi išlikusieji entuziastingai grįžo ir, nepaisydami praūžusios karo audros naujai sudarytų daug sunkesnių tarnybos darbo sąlygų, sąžiningai tęsė piliečių asmens ir turto neliečiamybės ir apsaugos tarnybą.

Vokiečiams likvidavus laik. Lietuvos vyriausybę ir įsteigus, taip vadintus, “Savivaldos” organus su lietuviais Tarėjais priešakyje, Lietuvos policija buvo subordinuota vokiečių SS ir vyr. policijos vadui Lietuvoje. Jis ją valdė per savo (vokiečių) tvarkos policijos vadą Lietuvoje ir lietuvį ryšio karininką — lietuvių policijos reikalų tvarkytoją, kuriuo buvo paskirtas, savo metu Berlyne policijos mokyklą baigęs ir įvairiose pareigose nepr. Lietuvos policijoj tarnavęs, Vytautas Reivytis. Jo pareigos prilygo buv. Lietuvoje policijos departamento direktoriaus pareigom.

Karo meto okupanto reikalavimai būdavo gausūs, griežti ir visada labai skubiai vykdytini. Užuot saugojus, globojus piliečius ir jų turtą, vokiečiai vertė mūsų policiją kenkti lietuviui: “medžioti” jaunus vyrus Reicho darbams, “šluoti” savųjų žmonių aruodus, rekvizuoti gyvulius, pašarą, maistą ir panašiai. Okupanto įsakymų vykdymas, lietuviams policijos pareigūnams prilyg-davo savo rankomis savęs pačių plakimui. Todėl policininkai, sužinoję kada ir kur vokiečiai tokias grobimo ekspedicijas vykdys, slaptai įspėdavo gyventojus “susitvarkyti” ir tik po to, ramūs vykdavo su vokiečiais, kur buvo įsakyta. Savaime aišku, tokios “išvykos” būdavo bergždžios, o vokiečiai grįždavo kaip “musę kandę” ir įsiutę. Pavyduoliai, kerštautojai ir “sąskaitų suvedinėto-jai”, savo labiau pasiturinčius kaimynus dažnai vokiečiams įskųsdavo, o sužinoję, kad ekspedicija grįžo tuščiomis, įtardavo lietuvius policininkus įspėjus ir įskųsdavo ir juos vokiečiams. Policininkai būdavo suimami, tardomi, kalinami ir teisiami. Teisdavo SS ir policijos kariniai teismai, kurių sprendimai dažnai būdavo mirties bausmė. Ne vienas lietuvis policijos pareigūnas buvo nužudytas. Retas doras lietuvis būtų pasilikęs policijos tarnyboje, tačiau, vokiečiai į jokias aplinkybes neatsižvelgdami, iš policijos tarnybos neatleisdavo. Už tat iš policijos tarnybos būdavo daug dezertyrų.

Laimė, kad augštesnieji lietuvių policijos pareigūnai, kaip ir pats direktorius Vytautas Reivytis, buvo sąmoningi lietuviai, sąžiningi, gerai suprato laiko dvasią ir pažino supančią aplinką, todėl kur begalėdami ir kaip įmanydami gelbėjo bėdon įkliuvusius savo kolegas ir per juos padėdavo gyventojams.

Patyrę didelius nuostolius frontuose ir okupuotoje Lietuvoje savo užmojų nesekmes (ypač, nepavykus sutverti lietuviškojo SS legiono) ir pajutę pogrindžio veiklą, vokiečiai labai įnirto ir ypatingai žiauriai baudė lietuvius už visokį jų potvarkių nevykdymą. Už menkesnius drausmei nusižengimus policininkus grūsdavo į fronto dalinius. Ūkininkus, už neįstengimą “išpilti” javų normos, be jokių ceremonijų ir teismų, vokiečiai šaudydavo vietoje. Svyrių, Švenčionių, Lydos ir kt. apskrityse, kur ūkiai yra daug silpnesni, negu Lietuvos centriniuose apskr. ir be to, bolševikai tenai metus ilgiau plėšė, ne vienas ūkininkas šūviu į pakaušį, vokiečių komisaro buvo nužudytas. Visai nebuvo atsižvelgiama, kad ūkininkai sau duonos nei sėklų nebeturėjo.

Apskričių policijos būstinėse nuolat slapstėsi iš fronto pabėgę policininkai, kurių savieji neišduodavo.

1943 m., pačiu vokiečių įsiutimo metu, nebepasitikėdami lietuviais, prie kaikurių nuovadų ir beveik prie visų valsčių valdybų vokiečiai buvo priskyrę savuosius patikėtinius, rudmarškinius. Mūsų laimei, Vokietijoje trūko žmonių ir todėl “Treuhanderiais” būdavo labai menkaverčiai fricai: nemokėdavo vietinės kalbos, mažaraščiai ir dažnai dideli samagono mėgėjai, kuriuos apsukresni viršaičiai ir policijos tarnautojai nesunkiai “apmuilindavo”.

Kartą NN policijos nuovadon atėjusi moteris skundė savąjį žentą, kad jis laikąs karinį šautuvą, kad neatidavęs valdžiai skirtos javų normos, verdąs samagoną, kad palaiko dezertyrus, girtuokliaująs su jais ir t.t. Prašė žentą areštuoti ir jei ne sušaudyti, tai būtinai ištremti Vokietijon darbams. Skundžiamasis buvo vietos policijai žinomas kaip padorus žmogus, tik nesugyvenęs su davatka uošve. Norėdamas išlošti laiko ir įspėti jį, nuovados v-kas pasiūlė skundėjai ištirti kur žentas ginklą laiko, kada ir kur samagoną verda, kada ir kiek dezertyrų pas jį lankosi, ar jie ginkluoti, ką atėję veikią ir t.t. ir su tokiomis žiniomis atvykti, tada jau žentas būsiąs “sutvarkytas”. Apie tai buvo painformuotas V. Reivytis.

Keletą dienų vėliau, apskrities policijos įstaigas inspektavo vokiečių SS ir policijos vadas Lietuvoje, lietuvių policijos direktoriaus V. Reivyčio lydimas. Lyg tyčia, tą dieną su žiniomis atvyko ir piktoji uošvė, kuri radusi čia vokietį, kreipėsi ne į kurį lietuvių policijos pareigūną, o tiesiai į patį vokietį. Atrodė, jog kieno nors buvo taip painstruktuota. Tarškėdama savo gudiška greitokalba, ji skundė savo nelabąjį žentą, pasakodama ką jau policijai buvo sakiusi, tik dažnai įterpdama “arbait, arbait, germanija”... Vokietis, nei jo vertėjas, nei lenkiškai, nei rusiškai nemokėjo, tad ir nieko nesuprato apie ką moteriškė kalba. Generolas paprašė Reivytį paaiškinti kas yra ir ko ji nori. Kantriai uošvę išklausęs, ir pagalvojęs, Reivytis pranešė: moteriškė dejuoja, jog mažame jų ūkelyje patiems duonos trūksta ir negalį atiduoti skirtos javų normos; gyvulių teturi tik ožkytę ir kuinelį, nors žentas sunkiai dirbąs bet su šeima išsiversti sunku. Ji žinodama, kad Vokietijai karo laimėjimui reikią daugiau darbininkų, prašo paimti ją Vokietijon darbams. Eufrosinija Hasiuk’ienė (skundėja), girdėdama Reivytį minint žodžius “Arbeit” ir “Deutschland”, suprato, kad siūloma jos žentą išvežti Vokietijon darbams, tad prašvitusiu veidu, linguodama galvą pritarė: “Tak, tak, panočku Henerale, arbait, arbait, nado tomu holodrancu”. . . Vokiečiui tas patiko ir jis, plodamas moteriškei per petį, pagyrė už lojalumą Reichui ir pasiūlė jai eiti namo. Kai būsią reikalinga, ji būsianti pakviesta, o dėl pyliavos, tesitarianti su valsčiaus patikėtiniu, tai jo reikalas. Direktorius Vytautas Reivytis, generolo žodžius jai išvertė taip: Ponas generolas dėkoja Tamstai už tokį lojalumą valdžiai, liepia grįžti namo, stropiai ir tykiai sekti savo žentą, nesivaidyti su juo, nepykinti jo ir niekur iš namų neišeinant, kantriai laukti kol atvykusi policija, ar žandarai padarys tvarką ir žentą išveš. Tik apie tai niekam nieko nevalia sakyti, nes žentas, sužinojęs, gali labai jai pakenkti ir pats su ginklais pasislėpti. Patenkinta boba, padėkojusi, šaute iššovė gatvėn, o mudu su Reivyčiu, lengvai atsidusome. Vokietis patenkintas tokiu gyventojų lojalumu, ramiai tęsė savo inspekciją.

Šis labai būdingas (ir nevienintėlis toks) įvykis parodo, kaip lietuvių policijos pareigūnai, sukaustyti okupanto kietais tarnybos varžtais, kad ir ne pirmose fronto linijose būdami, reikšmingai ir ryžtingai kovojo su savo tautos priešu vokiečiu-okupantu. Vytautas Reivytis sakydavo: “Okupantas, anksčiau ar vėliau, iš mūsų krašto išeis, mums gi, vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, reikės čia, su savo žmonėmis pasilikti ir gyventi.”