RUGSĖJO AŠTUNTOJI
JONAS MIŠKINIS
Vytautas Didysis buvo genialus lietuvių tautos vadas ir karys. Su jo vardu rišama ir senovės Lietuvos didybė. Jis mums paliko išmėgintą tiesos dėsnį, kad šalies laisvė įgijama, apsaugojama ir apginama kalaviju. Vytauto gadynė — lietuvių tautos karinio ir politinio genijaus augščiausias laipsnis. Jo laikais Lietuvai buvo lemta sukurti didelę valstybę, kurios sienas skalavo Baltijos ir Juodųjų jūrų vandenys.
Vytautas savo kariniais ir politiniais sugebėjimais buvo žymiausias Europos vadas. Jam vadovaujant vokiečių grobuoniškiems kryžiuočiams ties Žalgiriu buvo suduotas lemiamas smūgis. O totoriai pabūgo Vytauto galybės — atsisakė nuo savo grobuoniškos politikos.
Vytautui mirus, Lietuvos bajorams susibičiuliavus su Lenkijos bajorija, Lietuvos reikalai ėmė silpnėti. Tasai silpnėjimas baigėsi Lietuvos padalinimu ir caristine okupacija. Ilgus metus trukusi okupacija norėjusi visiškai sunaikinti lietuvių tautą, bet ir žiauri priespauda nepalaužė mūsų tautos sąmoningumo ir nenuslopino jos laisvės siekimo. Tie okupacijos metai gali būti akivaizdžiu, tikint į savo tautos laisvės atgavimą ir šviesesnį jos rytojų. Juk caristinės okupacijos tamsumose, taip pat buvo labai maža vilties dėl Lietuvos laisvės atgavimo ir nepriklausomybės prisikėlimo.
Darbu tauta rašo istoriją
Kas mūsų tautos buvo giliai išgauta ir išgyventa, blaškantis tarp vilties ir nusiminimo, tarp džiaugsmo ir liūdesio, kas mūsų kovoje įveikta ir padaryta, tai neišdildomai turi palikti lietuvių sielose. Didieji tautos vaikų darbai yra dvasinių ir materialinių gėrybių kapitalas, kurio nuošimčiais minta kartų kartos ir kurį jis paveldi, saugo ir didina. Tie darbai — tai pagrindinis mūsų tautos lobynas. Didžiais darbais, didžiais žygiais tauta rašo sau istoriją. Iš jų semiamės sau galios, jais drąsinamės ir siekiam geresnės ateities.
Žvilgsnis atgal
Šios didingos šventės proga žvelkim į lietuvių tautos nueitą golgotinį kelią kol ji pasiekė laisvę. Kai tik Lietuva įsikūrė Baltijos pajūryje, tuojau buvo pradėta užpuldinėti kaimynų, beieškančių erdvės rytuose. Po krikščionybės priedanga Lietuva buvo užpildinėjama ir naikinami jos gyventojai, kurie dievybę matė įsikūnijusią juos supančiotoje gamtoje. Ilgų užpuldinėjimų pasėkoje lietuviai priėmė krikščionybę, bet tai neperdaugiausiai tas jiems padėjo.
Unija su lenkais, sekusi po Vytauto Didžiojo mirties, reiškė Lietuvos nykimo etapą. Lenkų klastos pasėkoje Vytautas buvo sutrukdytas vainikuotis Lietuvos karaliumi. O vėlesnio meto Lietuvos valdovai, nusigręžė nuo savo tautos, jos ateitį klaidingai matydami sąjungoje su Lenkija. Šis nusigręžimas nuo savo tautos vėliau buvo apmokėtas padalinimu, sekusiu visišku Lietuvos valstybės sunaikinimu.
Dabar Lietuva vėl pavergta sunkios sovietijos bolševikų okupacijos, žymiai jos gyventojų daliai esant išblaškytai Sibiro taigose, kitai — atsidūrusiai laisvose šalyse. Todėl ši Tautos šventė negali kelti entuziastinės nuotaikos, nes nėra laiko ir sąlygų tautos šventės išorinėms iškilmėms, kurios metu galėtume parodyti savo džiaugsmą Tėvynei Lietuvai. Tačiau turim atminti, kad šios didžios šventės turinys ir prasmė glūdi ne vien išorinėse iškilmėse. Tos vertybės turi glūdėti tautos vaikų širdyse ir sąmonėje.
Ateitis
Nebeužtvenksi upės bėgimo — sako mūsų žymusis dainius Maironis. Taigi, Rugsėjo Aštuntosios proga, turim būti tvirto tikėjimo savo tautos nemarumu. Okupanto pastangos nepajėgs užtvenkti lietuvių tautos atbudimo tėkmės. Po ilgų kovų ir kančių Lietuva atbus ir ims stiebtis augštyn į nepriklausomą politinį gyvenimą.
Okupanto fiziškas ginklas yra tik laikina priemonė. Amžina savisaugos priemonė — augšta žmogaus kultūra, stipri dvasia, nepalaužiama moralė, tautinė savigarba ir gilus žmoniškumas lydis tautos vaikų gyvenimą.
