Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija — tautos pasididžiavimas
J. Rapšys
(Pradžia gegužės mėn. KARYJE)
Kovos ore virš Vokietijos
Kas išgyveno, tas niekuomet neužmirš sąjungininkų, taip vadinamų, “skraidančiųjų tvirtovių’’ puolimo. 1943 m. sausio mėn. 27 d. amerikiečių skraidančios tvirtovės pradėjo pulti Vokietiją dienos metu, pradedant Wilhelmshafenu. Anglų bombonešiai, kad galėtų geriau apsiginti, puolė naktį. Vasario mėn. sąjungininkai jau sutiko didesnį vokiečių pasipriešinimą. Vokiečių naktiniams naikintuvams ėmė sektis, bet jų nedaug ir jų visur trūksta. Nors jų gamyba didėjo ir 1943 m. birželio mėn. buvo pagaminta beveik 1000 naikintuvų, bet kadangi daug jų buvo reikalaujama, tai ir to skaičiaus, toli gražu, neužteko.
Amerikiečių generolo Eaker planas buvo: pirmiausia sunaikinti lėktuvų gamybą, o anglų — bombarduoti visus miestus tikslu pakirsti gyventojų moralę. Pradėta bombarduoti ir gyvenamuosius kvartalus ir pakeista taktika: bombarduojamas visas rajonas be jokių išimčių. Naktį į kovo 29 bombarduojamas Luebeckas: 100 namų sugriauta, 4000 — dalinai sugriauta, 320 žuvusių, 785 sužeistų. Tik 8 bombonešiai buvo numušti.
Naktį į gegužės 31 d. bombarduojamas Koelnas. Bombardavo 1000 lėktuvų. Tai buvo didžiausias bombardavimas istorijoje: 3300 namų sugriauta, 9500 — dalinai sugriauta, miestas beveik sudegintas. Tą naktį vokiečių naikintuvai numušė 40 anglų bombonešių, 116 bombonešių buvo priešlėktuvinės ugnies sužaloti.
Po tokio didelio bombardavimo generolas Galland prašė Goeringo daugiau naikintuvų. Į tą prašymą Goeringas atsakė: “Pirma turi būti nugalėti rusai”. Tokiai padėčiai esant, vokiečių aviacija įėjo į 1943 metus, į lemiamą karo laikotarpį. Laikotarpyje nuo 5 kovo iki 29 birželio, t. y. per keturis mėnesius buvo sugriauti šie didieji miestai: Essen, Duesburg, Duesseldorf; gerokai apgriauti: Wuppertal, Bochum, Dortmund. Tuo laikotarpiu buvo puolamas ir Ruhro kraštas: 872 bombonešiai buvo numušti, 2128 — sunkiai sužaloti. Bet kad būtų daug laimėta — klausimas.
Sąjungininkai dažnai apgaudinėdavo vokiečius: skrenda, pavyzdžiui, tam tikra kryptimi, tai vokiečiai ir savo lėktuvus koncentruoja ta kryptimi, bet, pasirodo, kad paskui juos skrenda šimtai lėktuvų visai kita kryptimi. Kiek vėliau buvo bombarduojamas Hamburgas. Iš viso per 4 naktis miestą puolė 3000 lėktuvų. Numesta 9000 tonų bombų: 30,482 žmonės žuvo, pusė miesto — tik griuvėsiai. Kaip reagavo į tai vokiečių aviacijos vadovybės ? štai kaip: maršalas Goeringas ir generolai Jeschonnekas ir Milchas priėjo vienos nuomonės: visos jėgos tėvynei ginti. Tik Hitleris pasiliko prie savo nuomonės: terorą galima sulaužyti tik teroru. Kad jau daug vokiečių miestų buvo subombarduota, kaltė buvo metama gen. Jeschonnekui. Generolas negalėjo to pakęsti ir nusižudė. Jo paskutiniai žodžiai: “Su maršalu Goeringu aš negaliu bendradarbiauti”. Nepasisekimą Stalingrade irgi norėjo suversti ant gen. Jeschonneko.
Vokiečių naikintuvai techniškai buvo geresni už sąjungininkų. Gen. Galland yra pasakęs, kad jeigu mes tokių lėktuvų turėtume daug, tai oro karas virš Vokietijos dar būtų nepraloštas. Bet Hitleris nenorėjo daugiau naujų naikintuvų; jis sakė: “Ne gintis mums reikia, bet pulti”. Tačiau, iš tikrųjų, tai karinė padėtis vertė ne pulti, bet gintis, nes sąjungininkai puolė beveik be pertraukos. 1943 m. rugpjūčio 29 - rugsėjo 4 dienomis vokiečiams pasisekė numušti 123 bombonešius ir 114 — sužaloti. Didžiausi anglų nuostoliai buvo 1944 m. kovo mėnesį: bombarduojant Leipzigą 78 bombonešiai buvo numušti, bombarduojant Berlyną — 72 bombonešiai, bombarduojant Nuernbergą — 101 bombonešis. Tuo laikotarpiu vokiečių naikintuvai pasiekė savo didžiausį, o kartu ir . . . paskutinį laimėjimą. Sąjungininkai puolimus nakties metu laikinai sustabdė. Bombarduojant Vokietiją, 56,000 anglų skraidančio personalo ir daugiau negu 40,000 amerikiečių — žuvo.
Sąjungininkai, laikinai sustabdę miestų puolimą nakties metu, didžiausią savo aviacijos dalį sukoncentravo vakaruose, išsikėlimui į Prancūziją paremti. Vokiečiai, žinoma, norėjo gintis, bet ką reiškė maršalo Sperrle aviacija iš 198 bombonešių ir 125 naikintuvų prieš sąjungininkų 3467 bombonešius ir 5409 naikintuvus. Prieš šitą masę jau nebuvo galima kovoti, nežiūrint lakūnų patyrimo, narsumo ir pasiaukojimo. Vokietijos kapituliacija — tik laiko klausimas. Nebebuvo atsarginių lakūnų, mažai jau buvo lėktuvų, nebeturėta benzino. Karas galėjo būti šiek tiek prailgintas, bet ne laimėtas. Niekas nebegalėjo išgelbėti Vokietiją nuo karo pralaimėjimo. Nieko nebegalėjo padaryti ir karo aviacija. Tiesa, vokiečių aviacija negalėjo sugriauti Anglijos ir Rusijos miestų ir ginklų fabrikų, nes neturėjo sunkiųjų tolimo skridimo bombonešių, tačiau, jų sausumos kariuomenės laimėjimus be aviacijos pagalbos negalima būtų įsivaizduoti. Kokį didelį vaidmenį vokiečių aviacija vaidino karo metu, pasako ir vokiečiai belaisviai, patekę invazijos metu į sąjungininkų nelaisvę; jie sakė: “jei mes tiek lėktuvų turėtumėm, tai mes per 8 dienas jus iš Prancūzijos išvarytumėm”.
Garsiausi Vokietijos ir sąjungininkų lakūnai
Vokietijos karo aviacija daug ką nulėmė, daug išliejo kraujo ir paaukojo gyvybių, daug kovų laimėjo, bet kai kur buvo ir pralaimėta. Bet čia tai buvo ne lakūnų, bet vadovybės klaida, kuri nesugebėdama įvertinti tikros karinės padėties ir padaryti atatinkamas išvadas, duodavo visai neįvykdomus uždavinius. Jeigu padėsime vokiečių aviacijos laimėjimus ir pralaimėjimus į svarstyklių lėkštes, tai pamatysime, kad laimėjimų lėkštė dešimteriopai persveria pralaimėjimų lėkštę. Ir tuo vokiečiai gali didžiuotis. Net ir sąjungininkai įdomaujasi, kaip vokiečių aviacija su saujele lėktuvų ir ginklų galėjo keletą metų priešintis pasaulio oro galiūnams. Atsakymas gali būti toks: vokiečių lakūnų patrijotiškumas, drausmingumas, drąsa, ištvermė, pasiaukojimas.
Įrodymui, kad vokiečiai gali didžiuotis savo lakūnais, pažiūrėkime į garsiųjų lakūnų sąrašą: (pirmiausia rašoma lakūno laipsnis ir pavardė, po to numuštų lėktuvų skaičius, po to kuriame fronte, ir, jei žinoma, kada žuvo ar mirė
mjr. Hartmann, 352, 348 — Rytų fronte,
mjr. Barkhorn, 301, rytų fronte,
plk. Moelders, 115, 68 — Vakarų fronte, 1941.XI.2, ne fronte,
gen. ltn. Galland, 103, Vakarų fronte,
plk. Gollob, 150, 114 — Rytų fronte,
kpt. Marseille, 158, Afrikos fronte, 1942.VI.
plk. Graf, 211, Rytų fronte,
mjr. Nowotny, 258, 255 — Rytų fronte, 1944.XII.8,
mjr. Ademeit, 166, Rytų fronte, 1944. VIII.8.
plk. Itn. Heinz Baer, 220, 124 — Vakarų fronte, 1957.IV.27. mjr. Wilhelm Batz, 237, 232 — Rytų fronte,
vyr. Itn. Beiszwenger, 152, Rytų fronte, 1943.VII.3,
mjr. Braendle, 180, 170 — Rytų fronte, 1943.XI.3.
kpt. Brendel, 189, Rytų fronte, vyr. Itn. Billigen, 108, Vakarų fronte, ltn. Duettmann, 152, Rytų fronte, mjr. Ehrler, 204, 199 — rytų fronte, 1945.IV.6,
mjr. Hackl, 190, 125 — Rytų fronte, vyr. ltn. Hafner, 204, 184 — Rytų fronte, 1944.X.17.
plk. Ihlefeld, 130, 56 — Vakarų fronte,
vyr. ltn. Josten, 178, Rytų fronte, kpt. Kirschner, 188, 20 — Vakarų fronte, 1943.XII.17, vyr. ltn. Kittel, 267, Rytų fronte, 1945.II.14,
mjr. Krupinski, 197, 177 — Rytų fronte,
kpt. Lang, 173, 145 — Rytų fronte, 1944.IX.3,
kpt. Lipfert, 203, Rytų fronte, plk. Luetzow, 103, 85 — Vakarų
fronte, 1945.IV.24,
vyr. ltn. Meyer, 102, Vakarų fronte, 1944.3.2.
mjr. Muencheberg, 135, 102 — Vakarų fronte, 1944.III.23, plk. Oesau, 125, 44 — Rytų fronte, 1942.V.11,
vyr. ltn. Ostermann, 102, 93 — Rytų fronte, 1942.VIII.9,
vyr. ltn. Hans Philipp, 206, 28 — Vakarų fronte, 1943.X.8, plk. Priller, 101, Vakarų fronte, 1961. V. 20 mirė,
mjr. Günther Rali, 275, 271 — Rytų fronte,
vyr. ltn. einert, 174, 103 — Rytų fronte,
mjr. Rudorffer, 222, 136 — Rytų fronte,
kpt. Schack, 174, Rytų fronte, kpt. Heinz Schmidt, 173, Rytų fronte, 1943.IX.5,
mjr. Schroer, 114, 102 — Vakarų fronte,
Vyr. ltn. Schuck, 206, 198 — Rytų fronte,
ltn. Steinbatz, 99, Rytų fronte, 1942. VI. 15.
plk. Steinhoff, 176, 149 — Rytų fronte,
kpt. Max Stotz, 189, 173 — Rytų fronte, 1943.VIII.19. kpt. Sturm, 158, Rytų fronte, 1944. XII.22,
vyr. ltn. Thyben, 157, 152 — Rytų fronte,
mjr. Weiszenberger, 208, 175 — Rytų fronte, 1950.VI.10 mirė, plk. Wilcke, 162, 25 — Vakarų fronte, 1944.III.23,
mjr. Wurmheller, 102, 93 — Vakarų fronte, 1944.VI.22,
plk. Lent, 110, Rytų fronte, 1944.X.7, mjr. Schnaufer, 121, Rytų fronte, 1950.VII.15, mirė,
mjr. Prinz zu Sayn-Wittgenstein, 83, 1944.1.21, plk. Streib, 66 plk. Radusch, 64, mjr. Schonert, 64, kpt. Meurer, 65, 1944.1.21.
Į šį sąrašą neįtraukti lakūnai, kurie yra numušę 60 ar mažiau priešo lėktuvų; o tokių lakūnų buvo šimtai. Tarp tų garsiųjų lakūnų yra, atrodo, ir vienas lietuvis Adomaitis, numušęs rytų fronte 166 priešo lėktuvus. Jo pavardė, žinoma, suvokietinta, ir jis vadinamas “Ademeit". Šį garsiųjų vokiečių lakūnų sąrašą reikia palyginti ir su sąjungininkų lakūnais - tūzais.
Amerikiečių lakūnas Richarg Bong yra numušęs Tolimųjų Rytų fronte 40 lėktuvų, Thomas McGuire — 38, Mac Donals — 27, Francis Gabres-ki — 31, George Preddy, 26, John Meyer 24.
Anglų garsiausias lakūnas yra numušęs 38 priešo lėktuvus, o japonų lakūnas Saburo Sahai — 64 lėktuvus.
Pažiūrėję į tuos sąrašus, negalime net ir palyginti vokiečių lakūnų su sąjungininkų lakūnais. Net ir garsiausias amerikiečių lakūnas Richard Bong yra numušęs tik dešimtadalį to lėktuvų skaičiaus, kurį numušė vokiečių lakūnas mjr. Hartmann. Taigi, palyginę vokiečių ir sąjungininkų lakūnų laimėjimus, galime drąsiai sakyti, kad Vokietija gali didžiotis ir savo karo aviacija, ir savo lakūnų heroiškumu. Nei I-jo, nei II-jo Pasaulinio karo metu nė viena kariaujančiųjų valstybių tokių lakūnų neturėjo ir niekas su vokiečių lakūnais konkuruoti negalėjo. Juk tokį majorą Hartmanną tikrai galime laikyti kokiu tai nepaprastu žmogumi: susitikti su mirtimi 352 kartus, eiti su ja į dvikovą ir ją nugalėti — tai jau reikia ne tik Dievo pagalbos, bet ir .. . beveik, stebuklo.
Pastaba:Iš viso vokiečių naikintuvai (dieniniai ir naktiniai) yra numušę visuose frontuose apie 70,000 priešo lėktuvų, iš jų — apie 45,000 Rytų fronte.
Vokietijos karo aviacijos nuostoliai
Pasiekti tikslą — reiškia laimėti, bet tikslas be aukų, be nuostolių nepasiekiamas. Vokietijos karo aviacija, procentualiai imant, turėjo didžiausius nuostolius:
Žuvo oro kovose ar dingo be žinios — 50,681 (iš jų — 9928 karininkai) .
Žuvo oro kovose — 15,308 (iš jų — 3490 karininkų),
Žuvo aviacijos mokyklose besitre-niruojant — 9521 (iš jų — 1037 karininkai).
Sužeistų aviacijos mokyklose — 5993 (iš jų — 1037 karininkai).
Buvo žuvusių bei sužeistų ir kitose aplinkybėse. Iš viso žuvusių ir sužeistų — 96,917 (iš jų — 14,929 karininkai).
Per bombardavimus Vokietijoje žuvo apie 593,000 žmonių, o sužeistų buvo apie 486,000. Anglijoje per bombardavimus žuvo tik apie 65,000.
Pastaba: Iš viso karo metu Vokietijoje buvo pagaminta 113,514 lėktuvų. 150,000 aviatorių žuvo, tarp jų — virš 70,000 lakūnų.
Vokietijos lėktuvų konstruktorių veikla
Jei vokiečiai turi pagrindą didžiuotis savo karo aviacija ir lakūnais, tai su pagarba turi nusilenkti ir savo lėktuvų konstruktoriams. Tiesa, Vokietijos karo aviacija karo pradžioje ir techniškai, ir kiekybiškai pirmavo, bet ir konstruktoriai nesėdėjo rankas nuleidę, jie dirbo intensyviai. Jau 1933 m. dr. Guentheris sukonstruavo sprausminį lėktuvą “HE 178” ir jį lakūnas Dieterle išbandė, pasiekdamas 746 km/val. greitį. Tai buvo pirmas sprausminis lėktuvas pasaulyje.
Tais pačiais metais lakūnas Fritz: Wendell išskrido su lėktuvu “ME 209” ir pastato naują rekordą: 755 km/val. Tas lėktuvas buvo beveik 200-ais kilometrų greitesnis už kitų kraštų geriausius naikintuvus. Dar tobulesnis buvo naikintuvas “FW -190” tipo. Net ir garsiausias anglų lakūnas, numušęs 38 priešo lėktuvus, savo knygoje “Wing Leader” rašo, kad iki 1943 m. vokiečių naikintuvas “FW - 190” viršijo visus naikintuvus.
1941 m. balanžio mėn., bandant lėktuvą Peenemuendėje, buvo pasiektas greitis — 920 km/val., o gegužės mėn. tas pats lakūnas Dittmar jau skrido 1004 km/val. greičiu. Tai greitis, apie kurį pasaulia dar nebuvo girdėjęs. Konstruktorius dr. Baade sukonstruavo pirmąjį sprausminį bombonešį pasaulyje, “JU-287” tipo. Nors lėktuvų gamyba buvo jau gerokai paraližuota, bet 1944 m. liepos mėn. buvo išbandytas naujo tipo sprausminis lėktuvas “ME-262”. Tas lėktuvas pasirodė pervėlai ir mažame kiekyje, kad galėtų pasukti istorijos lapą. Bendrai paėmus, ir Vokietijos lėktuvų konstruktoriai pirmavo. Profesorius Messerschmitt sako, kad, karui pasibaigus, du trečdaliai Vokietijos lėktuvų industrijos pateko rusams. Garsūs lėktuvų konstruktoriai, dr. Guenther, dr. Baade ir Benz buvo išvežti į Rusiją.
HITLERIO APIBŪDINIMAS
LAIŠKAI REDAKCIJAI
II Pasauliniame kare žuvo apie 3,800,000 vokiečių karių. Daug žmonių žuvo bombarduojant Vokietijos miestus. Visi didesnieji miestai ir gražūs architektūriniu atžvilgiu pastatai virto griuvėsiais. Kas gi kaltas, kad kraštas turėjo išgyventi tokią baisią katastrofą. Maža dalis kaltės, gal būt, galima primesti ir kitiems, bet didžiausias, atrodo, kaltininkas tai Hitleris. Tos nuomonės yra ir daugumas vokiečių. Tai yra tiesa, sako jie, kuri, kaip ir visos tiesos, anksčiau ar vėliau, pasitvirtina. Paklausykime, ką sako patys vokiečiai apie Hitlerį. Vieni (hitlerininkai, žinoma) laiko jį “didžiausiu visų amžių vadu”, kiti — paprastu I Pasaulinio karo vokiečių kariuomenės grandiniu; treti — net kariniu tuščiagalviu (militaerischer Dummkopfs). Vieni, man atrodo, per daug iškelia jį į augštybes, net nepasiekiamas augštybes, o treti — perdaug nužemina. Buvęs I Pasaulinio karo metu Hitlerio kuopos vadas sako, kad Hitleris buvo nelabai paklusnus ir amžinas kritikas: ką darai, jam viskas negerai. Tapęs valstybės galva, dar labiau pabrėždavo savo neklaidingumą, o kitų — menkavertiškumą. Hitleris gal ir nebuvo, kaip kas sako "militaerischer Dummkopf”, tačiau yra aišku visiems, kad tai buvo be jokio karinio mokslo Vokietijos kariuomenės grandinis, kuris, aišku, savaime, negalėjo būti kariuomenės vadu, negalėjo sugebėti vadovauti kariuomenei.
Hitleris nepasitikėjo savo maršalais ir generolais. Visi, kurie išdrįso jam prieštarauti, kurie nepritarė jo samprotavimams, buvo atleidžiami iš pareigų, arba net ir nužudomi, kaip, pavyzdžiui, maršalas Rommelis. Net ir savo dešine ranka, maršalu Goeringu, jis nebepasitikėjo ir karo pabaigoje įsakė jį areštuoti ir, žinoma, vėliau būtų įsakęs jį nužudyti; tik šito jo įsakymo nepaklausė net ir jo ištikimi geštapininkai ir dar leido Goeringui pagyventi (iki Nuembergo teismo).
Karui pasibaigus, iš 19 maršalų liko tik 3, iš 37 pulkininkų gen. — tik 4. 20 sausumos kariuomenės generolų, 2 aviacijos generolai ir 1 admirolas buvo nubausti mirties bausme. Hitleris nepasitikėjo net ir karo lauko teismu. Jo manymu “išdavikus” reikia atiduoti tautos teismui, kuris, kaip žinome, bausdavo tik mirties bausme. Toks nepasitikėjimas atbaidydavo generolus nuo siūlomų pareigų ir priversdavo Hitlerį daryti keistus, nesuprantamus kariui, sprendimus. Kai, pavyzdžiui, 1945 m. ginant Berlyną, nė vienas generolas nesutiko vadovauti Berlyną ginančiajai kariuomenei, tai tos kariuomenės vadu buvo paskirtas Himmleris, slaptosios policijos viršininkas.
Visi generolai žinojo, kad toks vadovavimas, kaip Hitlerio, turi pasibaigti katastrofa. Hitleris dažniausiai darydavo sprendimus, pasiremdamas senomis informacijomis ir įsakymus, kartais, duodavo betarpiškai divizijų, ar net ir pulkų vadams. Be to, dažnai keisdavo savo planus. Jokių kompromisų nedarydavo savo genelorams ir aiškiai pasakydavo: “Aš daugiau matau, aš
daugiau žinau ir todėl reikalauju aklo paklusnumo”. Gal dėlto Hitleris neturėjo ir generalinio štabo. Kam reikalingas generalinis štabas, jei jis pats viską žino, visus planus sudaro ir tik jis vienas be jokių patarėjų vadovauja.
Vieną kartą Hitleris buvo sušaukęs keletą maršalų ir generolų pasitarti kai kuriais klausimais. Generolai, žinoma, bandė įrodyti kai kurių jo planų beprasmiškumą. Hitleris, išklausęs tų įrodinėjimų, pasakė: “Aš studijavau Moltkės ir Clausewitzo raštus, aš skaičiau Schlieffeno planus, aš žinau geriau negu jūs ir man nereikia jūsų pamokymo. Kaip galima ilgiau su tokiu, viską žinančiu vadu kalbėtis?
Daugumas generolų jau buvo netekę kantrybės, labai pesimistiškai nusiteikę ir kai, sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją, patikimiausias Hitlerio maršalas Keitelis paklausė ; “Ką dabar turime daryti?”, tai armijos vadas maršalas Rundstedtas atsakė: “Galą (karui) turite padaryti, jūs idiotai”.
Dar daug neigiamų reiškinių galima būtų pabrėžti, bet faktas lieka faktu, kad įsivaizduojamasis “genialumas” ir “genialus” vadovavimas tautai ir kariuomenei pasibaigė, kaip generolai pranašavo, baisiausia katastrofa.
Vokietija gali didžiuotis savo karo aviacija ir lakūnais tik, žinoma, negali didžiuotis tokiu vadu, kaip Hitleris.
Naudotasi:
Verlag Dr. Hans Riegler “Weltkrieg 1939 - 1945”,
Deutsche Verlag-Anstalt “Abwehr-kaempfe am Nordfluegel der Ostfront”,
Edward Sims “Amerikanische Asse im Luftkampf”,
Gert Buchheit “Hitler der Feldherr”
Werner Keller “Ost minus West — null”.
Yra išeivijoje lietuviškų organizacijų, kurios, galima sakyti, vien Nepriklausomos Lietuvos tradicijomis gyvena ir laikosi. Dėl aplinkybių ir aplinkos jos yra greičiau statiškos, o ne dinamiškos. Prie tokių, mano manymu, priklauso visos su mūsų buv. kariuomene surištos organizacijos ir, dalinai, Šaulių sąjunga.
Nors niekuomet jai nepriklausiau, Šaulių sąjungai visuomet turėjau daug simpatijos, laikiau ją nepaprastai naudinga mūsų tautiniam susipratimui ir kovingam patriotizmui skatinti ir ugdyti. Karts nuo karto išgirdusi apie Šaulių sąjungos veiklą, pagalvodavau vis, kas galima būtų padaryti, kad ji ir išeivijoje vėl taptų dinamiška ir gyva.
Ir štai atėjo įkvėpimas — niekuomet neatspėsit iš kur. Ogi, iš Jewish Defense League! žinot, be abejo, kad šios Lygos pirminis tikslas buvo ne sovietų žydiją iš “žemės nevalios” vaduoti, o New Yorko (vėliau ir kitų miestų) žydų gyventojams apginti nuo vis dažnėjančių užpuolimų. “Never, Never Again”, sako JDL obalsis, t.y., niekad daugiau žydai nesileis būti naikinami be pasipriešinimo. Kas gi prieš tuos žydus kėsinasi šioje mūsų demokratinėje valstybėje? Nagi tie patys elementai, kurie ir mūsų tautiečiams gyvenimą daro nesaugų ir nesmagų. Padėtis tolydžio blogėja ir, jei dalykai ir toliau taip rutuliosis, ateitis atrodo nešviesi.
Mano mintis yra tokia: Ar nereikėtų Šaulių sąjungos, gal ir Ramovės, narius bei veiklą “sukarinti”, t.y., be bendrų su kitomis organizacijomis tikslų — lietuvybės išlaikymas, kova už Lietuvos laisvę, — duoti šaulių sąjungai naują dinamišką uždavinį, artimą jos pusiau karinei prigimčiai? Tas uždavinys, kaip spėjat, būtų lietuvių šiame krašte apsauga nuo vis didėjančių kriminalinių ekscesų, ypač jei šie išvirstų į rimtesnes riaušes. O tai yra juk galimas dalykas. Toks naujas apčiuopiamas tikslas galėtų smarkiai ir jaunimą patraukti, kuris dabar nerimastauja ir vis nori veiklos, ne žodžių. Kariškas pasiruošimas su karate ir kt. ar nebūtų atsakymas? Tada gal ir mūsų demonstracijos neatrodytų tokios “bėdinos”, kur turi moterys su kūdikiais ant rankų ir vaikais prie sijonų ateiti, nes nėra jaunimo.
Susiorganizavimo ir drausmės atžvilgiu Jewish Defense League gali būti pavyzdys. Nors ji, o ypač ta italų organizacija, su kuria ji pastaruoju laiku susidėjo, ir nevisai prie širdies, bet kas užginčys, kad jos yra jėga? Tokia gali ir kriminalistus priversti susimąstyti ir susilaikyti nuo ekscesų. č., N.Y.
