Kronika
Garbės svečiai Dariaus ir Girėno žygio pagerbime, Čikagoje—liepos 18 d. Iš k.: Juzefą Daužvardienė, Illinois valstijos senatorius, kun. Adolfas Stasys, (4 ir 5) augšti Illinois senato pareigūnai, BLK Muzėjaus atstovas K. Petrauskas, kpt. Andrius Juškevičius,Frank Savickas, Illinois senatorius, senatorius NN, dr. P. Daužvardis ir kt. Martyno Nagio nuotr.
LVS RAMOVĖ CENTRO V-BOS BENDRARAŠTIS NR. 102
Čikaga, 1971 m. birželio mėn. 27 d. Liečia: 1971 m. Centro v-bos rinkimus
I.
Centro valdybos rinkimai
Pagal Centrinės Rinkimų komisijos aktą, vykdant rinkimus į naują Centro valdybą, kandidatai balsais pasiskirstė sekančiai: St. Dirmantas 231, K. Dabulevičius 225, P. Dirkis 118, J. Gaižutis 201, J. Litvinas 93, M. Naujokas 142, K. Oželis 182, A. Repšys 165, H. Songinas 60, J. Švedas 179, J. Tapulionis 144, E. Vengianskas 183, A. Žygas 94.
Į Centro valdybą laikomi išrinkti septyni, gavę daugiausiai balsų, kandidatai: St. Dirmantas, K. Dabulevičius, J. Gaižutis, E. Vengianskas, K. Oželis, J. Švedas, A. Repšys; kandidatais į CV lieka: J. Tapulionis, M. Naujokas, P. Dirkis.
PAVERGTŲ TAUTŲ PROTESTO ŽYGIS
1971 m. liepos 17 d., jau nuo pat ankstyvo ryto, Čikagos vidurmiestis buvo papuoštas pavergtų tautų vėliavomis. Vidurdienį prasidėjo Pavergtų Tautų protesto žygis, dažnai klaidingai vadinamas paradu. Pavergtų Tautų atstovai pražygiavo State gatve. Kiekviena pavergta tauta nešė savo vėliavą, o taip pat įvairius plakatus skelbiančius pavergėjo kėslus.
Lietuviai, kaip ir visad, pasirodė gerai. Ypač labai šauniai atrodė uniformuoti šauliai, kuriems žiūrovai nepagailėjo katučių.
Pavergtų Tautų Savaitės protesto žygis yra simbolis kovos už laisvę. Pavergtieji žmonės paaukojo savo gyvybes augščiausiam tikslui — laisvei. Jan Palloch pasirinko save naikinančią mirtį Pragoję, bet jis tapo gyvas įkvėpimas jauniems tautiečiams. O laisvės troškimas tebėra gyvas, nežiūrint visų žiaurių komunizmo priemonių.
Pavergtos Tautos visą laiką bando atsikratyti pavergėjų. Per paskutinius 15 metų matome daugybę bandymų numesti vergijos grandines: Rytų Vokietija — 1953 m., Vengrija — 1956 m., Lenkija — 1956 m., Kuba — 1962 m., Čekoslovakija — 1968 m. Deja, kiekvienas bandymas buvo sutriuškintas kruvinų sovietų tankų.
Tironiški Sovietų įstatymai, ne tik suvaržo emigraciją, bet ir žmogaus protą. Du pavyzdžiai to intelektuališko brutalumo: ukrainietis mokslininkas Valentyn Morosz ir kubietis Heberto Padilla. Tie du asmenys, kartu su kitais intelektualais ir menininkais, buvo apšaukti bepročiais dėl to, kad jie pareiškė nepasitenkinimą komunizmu. Kaltė yra ne intelektualų, bet komunistinės valdžios, kuri tiki, kad ji gali kontroliuoti žmogaus protą ir laisvės troškimą. Didžiai apgailėtinas įvykis su Simu Kudirka, kuris troško laisvės. Jis yra simbolis kovos už laisvę.
Pavergtų Tautų Savaitės protesto žygis susilaukė daugybės žiūrovų.
NEW YORKO RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS
Liepos 9 d. vakare susirinkę M. Diržienės restorane, Brukline, ramovėnai aptarė savo einamuosius reikalus ir išklausė valdybos paruoštą veiklos planą šiems metams.
Paskutinio susirinkimo protokolas buvo priimtas su pataisomis.
Valdybos pirm. J. Klivečka pristatė naująją valdybą, pasiskirsčiusią pareigomis taip: dr. E. Noakas — vicepirmininkas, J. Klimavičius — iždininkas, V. Butkys — kult. reik. vedėjas ir inž. J. Zabelskis — sekretorius.
Veiklos plane yra numatyti šie svarbiausi darbai: Lapkričio 23 Dienos minėjimas, Rugsėjo 8 Dienos minėjimas, sportinio šaudymo grupės suorganizavimas, ryšių su ukrainiečių veteranais užmezgimas ir dr. K. Jurgėlos knygos — 1863 m. sukilimas — pristatymas New Yorko lietuvių visuomenei, š.m. rugsėjo 19 d., Kultūros židinio patalpose.
Aptarus minėtus veiklos punktus, susirinkimas buvo baigtas alučiu.
Dalyvis
RAMOVĖNAI KANADOJE
LVS “Ramovės” Montrealio skyriaus metinis narių susirinkimas įvyko š.m. birželio 19 d., ramovėno B. Bagdžiūno rezidencijoje. V-bos pirm. I r. Ileturka, susirinkimą atidaręs, paprašė tylos, bei susikaupimo minute pagerbti mirusius ir už tėvynę žuvusius karius.
Po susikaupimo mnutės, į prezidiumą, susirinkimui pravesti, buvo išrinktas A. Daugelavičius, kuris, padėkojęs už pasitikėjimą pravedė susirinkimą, pagal valdybos paruoštą darbotvarkę. Skyriaus sekretorius P. Gabrys, kurį prezidiumo pirm. A. Daugelavičius pakvietė ir susirinkimo sekretoriaus pareigom, perskaitė praėjusio susirinkimo protokolą, kuris buvo priimtas be pastabų.
Valdybos pirmininkas Pr. Keturka padarė metinę skyriaus veiklos apžvalgą; iždininkas A. Kalvaitis paaiškino, kiek turime kasoje ir vėliavos fonde pinigų. Revizijos komisija: R. Simaniūkštis ir A. Žiukas, patikrinę kasos knygą, bei pateisinamus dokumentus, rado viską tvarkoje. Įdomu ir kartu malonu buvo pamatyti skyriaus vėliavą. Susirinkimas nutarė per Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventę ją pašventinti; be to, ta proga, atšvęsti ir skyriaus įsisteigimo 15-kos metų sukaktį.
Vėliavos projektą paruošė mūsų skyriaus menininkas — J. Šiaučiulis; projektą įįvykdė ponia V. Keturakienė. Aš tikiu, kad vėliavos projektui paruošti — juo labiau jį įvykdyti, mūsų menininkams teko ne vien tik daug darbo, bet ir sielos — gimtajam kraštui meilės, įdėti. Garbė mums turėti savo tarpe tokių, kurie dirba tėvynės labui. Jiems priklauso mūsų nuoširdi padėka. Be to, v-bos pirm. padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie vėliavos įsigijimo — ne vien tik darbu, bet ir pinigais. Valdybos rinkimai bus sekančiais metais, nes praeitais metais valdyba buvo išrinkta dviejų metų kadencijai. Pasikeitus mintimis, klausimų bei sumanymų punkte, susirinkimas buvo baigtas Lietuvos himnu. Susirinkime, iš 19 sąrašuose esančių, dalyvavo 11 skyriaus narių.
P. G.
GARBINGA SUKAKTIS
Kūr. savanoriui Kaziui Žuromskiui š.m. sausio mėn. 1 d. sukako 70 m. amžiaus. Gimė jis 1901 sausio 1 d., Rodūnės km. Lydos apskr. 1920 m. įstojo į 1 pėst. pulką savanoriu ir dalyvavo kautynėse su lenkais prie Širvintų. Jo kilimo vieta buvo užimta lenkų. Negalėdamas grįžti, ilgesnį metą jis tarnavo Šaulių s-goj. Partizaninėje veikloje dalyvavo užfrontėje. Vėliau įstojo į 3 pėst. pulką kur baigė mokomąją kuopą ir tarnavo liktiniu puskarininkiu.
Trumpai prieš karą išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune. Aktyviai veikė Šaulių sąjungoje ir nuolat dėvėjo sąjungos uniformą. Rusams užėjus, ilgai dar dėvėjo šaulio uniformą, net buvo pradėtas terorizuoti. Išvengęs trėmimų Sibiran, vokiečiams atėjus, tarnavo Savisaugos daliniuose.
Per antrąją okupaciją pasitraukė į Vokietiją, kur buvo lietuvių stovykloje. Iš Vokietijos atemigravo į Australiją ir su visa savo šeima gyvena W.A. Perth mieste. Būdamas amatininku turi pasistatęs pagal savo skonį namą, o žmona įrengusi gražų gėlyną. Abu su žmona gauna kuklią pensiją ir padoriai tęsia gyvenimą.
Kūr.-sav. psk. K. Žuromskis
Sukaktuvių proga K. Žuromskis buvo pasveikintas Pr. Eimučio grandies vadovo, ats. viršilos V. Valaičio ir ats. eilinio A. Klimaičio. Palinkėta jam sulaukti ilgiausių metu. A. K.
NEMARIOJI ŽEMĖ, ANTOLOGIJA
Lietuva pasaulinės poezijos posmuose
Sudarė Alfonsas Tyruolis, Lietuvos valstybės įkūrimo 700 metų ir nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukaktims paminėti. Išleido Juozas Kapočius, 1970 metais.
Rinkinys apima parinktus posmus apie Lietuvą parašytus 700 metų laikotarpyje, kitataučių poetų ar kronikininkų, pradedant istorinėmis kronikomis ir baigiant paskutiniųjų laikų moderniąją poezija. Autorius medžiagą rinko iš Amerikos Kongreso bibliotekos, Britų muzėjaus, V. Vokietijos (Marburgo), Lenkijos (Krokuvos) ir kitų bibliotekų. Knyga, apie 170 puslapių, talpina virš 50 įvairių tautybių autorių, pradedant XII a. slavų eiliuotos kronikos “Sakmės apie Igorio žygį” ištrauka, versta B. Sruogos (6 psl.):
Pabarškino
Į lietuviškus šalmus—
Tuo ir šlovę aptemdė
Vseslovo, savo senelio.
Bet ten ir patsai
Po skydu raudonu
Ant žolės kruvinos
Lietuvių kalavijų
Liko paguldytas.
Gausiau poezijos apie Lietuvą užtinkama “Livonijos eiliuotoje kronikoje” iš XII a. Net ir Dantės “Dieviškoje Komedijoje” minimas čekų karaliaus Otokaro II pasirengimas “. .. žygiuoti į Lietuvą Mindaugo karūną laimėti” (7 psl.).
Kadangi XIII ir XIV a. kryžiuočiai visoje Europoje organizavo ir vykdė žygius į Lietuvą, todėl ir eiliuotų žygių aprašymų užtinkama įvairiuose kraštuose. Prancūzas G. de Machaut, pats dalyvavęs 1329 m. žygyje, austras Suchenwirtas 1377 m., O. von Wolkensteinas 1367, 1445, anglas,
tėvas Chauceris, savo “Kenterbiurio pasakose, aprašo, kaip po Žalgirio mūšio riteriai turėjo pakabinti savo šarvus ir pastatyti žirgus arklidėsna.
Laikotarpyje tarp viduriniųjų ir naujųjų amžių, Lietuva vaizduojama humaniškoje šviesoje, bent iki Žalgirio mūšio. Vėlesniame laikotarpyje, Jonui Žiauriajam stiprėjant, lietuviai buvo verčiami dėtis į uniją su lenkais — to pasekmėje laikinai atrėmė rytinį pavojų, tačiau vėlesnis likimas buvo skaudus, kurį jautriau išreiškė ispanas Royzijus savo “Liublino Unija” (9 psl.), vertimas dr. A. Rukšos:
... kad nūn tavo gentis ta pati su lenkiška tapo / Ir kad nuo šiol iš dviejų bus jau viena tik tauta, / Argi, Katkevičiau, tau taip skaudžiai aitrina širdį, / Jog nei valgyt jau, nei jau miegot begali / Ir raudom, negirdėtom gailiom, nuskardini dangų, /Jog diena ir naktis aimanas girdi tavas?
Ir taip, puslapis po puslapio, knyga užpildyta poetų vardais, datomis ir poezija baigiama ukrainiečio L. Poltava eilėraščiu: “Prarastas paveikslas”, jauno Ševčenkos, 1831 metų apsilankymą Vilniuje paminėti:
Ir klausosi jaunuolis ten iš Ukrainos:
Mergaitės žingsnį girdi Vilniuje šauniam.
Kur gauti plunksną ar teptuką net užgynus
Turėti savo sielą žmogui pavergtam?
Jau pas Aušros Vartus ta eisena aidėjo ...
Jaunoji lietuvaite, žingsnį pristabdyk :
Gal sulaikyti spindulį kas ir galėjo,
Bet, žydraake, ne poeto širdį tik!
Užmiršęs draudimus visus rūsčiųjų ponų,
Jis piešė, piešė ligi ašarų ten ją,
Ir nešėsi namo paveikslą, lyg ikoną,
Bet iki mūsų—jo neparnešė, deja...
Ir nūdieninę mūsų tautos tragediją jautriai išgyvenančią, čia paminėti verta brazilietę R. Portella (1910 -1960):
Tu esi, Lietuva, tas altorius,
Ties kuriuo šią valandą liūdną
Meldžias klupusi siela manoji,
Trokšdama tau geresnio likimo.
B. B.
LIETUV1Ų ŽYGIS Į RUSIĄ
(Iš “Sakmės apie Igorio žygį”)
Jau nebeteka Sulos upė
Sidabrinėm bangom
Preslavliui apginti,
O ir Dauguva taipgi
Drumsčias, purvo pilna
Polockiečiams, kurie
Tartum siaubas, atliepęs
Į karingus pagonių šauksmus.
Tik Vasilko sūnus Iziaslavas
Ašmenim kalavijų aštrių
Daužo šalmus lietuviam—
Tam, kad garbę nukirstų
Jis savo senolio Vseslavo,
Kol nukirto ir patį
Jį lietuvių kardai,
Po jo skydais raudonais,
Ir į kruviną žolę
Krito jis lyg į lovą jaunikio.
(Iš “Nemarioji žemė”)
DARBŲ PERTRAUKOS METU
Ant rašomojo stalo matosi daugybė lietuviškų ir angliškų laikraščių iškarpų, kurias pradedu vartyti, žinoma, pirmiausia akį atkreipia apie mūsų miestą lietuviškų laikraščių korespondencijos. Net kelios iš jų pasirašytos, neseniai išrinkto mūsų ap. v-bos pirmininku, tautiečio inicialais. Trumpai rašo žmogelis, o todėl aš jį pravardžiuoju “trijų eilučių korespondentu”, nors gal ir nereikėtų juoktis iš jo už tai, kad taupumo sumetimais, redaktoriai korespondencijas sutrumpina, be abejo, išcenzūruodami pasitaikančius “spyglius ir dyglius” .. . Kita mūsų miesto korespondencija yra apie čia įvykusį Naujųjų Metų sutikimo balių ir, beabejo, rašyta baliaus rengėjų, pernai
mūsų kolonijoj susiorganizavusio medžiotojų ir žūklautojų klubo "Briedis” valdybos, žiūriu, kad korespondencijoj paminėta ir mano pavardė, kartu su pagauta, ir šiam baliui padovanota, 12 svarų lydeka. . . Matomai nori, kad ir kitais metais savo gerą širdį parodyčiau. Tačiau man svarbu, ne kokia reklama, ar pagarbinimas, o kad kai kurie “Briedžio” valdybos nariai, lydekos įteikimo proga, pasižadėjo Kanados Lietuvių Fondui po šimtinuką pakloti ir reikia tikėtis savo pažadą išlaikys ilgai nelaukdami!
Štai dar viena mūsų koloniją liečianti korespondencija “Neprik. Liet.” pasirašyta slapuko TEK inicialais. Tai pats silpniausias iš visų mūsiškių korespondentų, nežinąs tikrų faktų, klaidinąs kitur gyvenančius skaitytojus ir susilaukiąs pašaipos iš vietinių. Štai, rašo apie vedybų pobūvį, kurio visai nebuvo ir nežino net jaunosios vardo. Vieniems, kaip sakoma, “padai laižomi”, o kitiems stengiamasi įžnybti . . .
Toliau, pradedu peržiūrinėti vietinio angliško “The Sault Daily Star” iškarpas. Tai prog. konservatorius palaikąs ir 50.000 tiražą turįs tipingas Kanados užkampio dienraštis su kurio gimdytojais man nekartą teko susiginčyti. Daug kartų nunešta ‘Sault Star” redakcijon mano “kūryba”, laiškų, ar straipsnių pavidale, buvo labai sutrumpinta ar visai nespausdinta. Jeigu buvo rašoma apie lietuvius ar Lietuvą, tai redakcijoje, pirmiausia, užklausdavo, kiek lietuvių kilmės žmonių čia gyvena, o kai pamini tik porą šimtų, tai straipsnio sutrumpinimas as nespausdinimas jau nuspręstas.
Vieną kartą, po straipsnio apie Lietuvą nespausdinimo, atradau viso puslapio ilgumo straipsnį apie Zanzibarą ir jo sultoną. Supykęs, tuojau griebiau telefoną ir užklausiau redaktorių, kiek iš Zanzibaro žmonių mūsų mieste gyvena, kad tokį ilgą straipsnį atspausdino? Man buvo paaiškinta, kad vienas artimas “Sault Star” savininkų draugas lankėsi Zanzibare, todėl taip ir įvyko.
Mane dar labiau nustebino, kai šiame dienraštyje buvo atspausdintas, su nuotraukomis, viso puslapio ilgumo straipsnis apie vieną, ypatingai amerikiečių turistų akis patraukusią kiaulę (teisingiau pasakius, kuilį!) “Rusty”, kuri su kita kiaule pakinkytos vežimėlyje, buvo rodomos turistams ir daromos nuotraukos atsisėdusių į vežimėlį. Neskambinau “Sault Star” redakcijon, nes nenorėjau pakenkti kitiems tautiečiams, kurie norėtų ką nors į šį dienraštį parašyti. Tačiau, prie progos, žadu redaktorių paklausti, kiek šis garsusis rudai deglas kuilys yra turėjęs giminių šiame mieste ir pačioje redakcijoje ? .. .
Nedaug Lietuvą ir lietuvius liečiančių žinių ar straipsnių atrandamę šiame menkame dienraštyje. Apie įvykusias automobilių susisiekimo ar kitokias nelaimes rašoma neminint tautybės, nors tai liestų ir naująjį kanadietį, ir jau senokai nesame pravardžiuojami “D. P.” (tokių yra apie ketvirtadalis viso miesto), o, tuo tarpu, kai kurie mūsų žmonės save dar net pasigardžiuodami “dy-pukais” tebevadina.
Prieš keletą metų įvykdytas lietuvių žygis į Jungtines Tautas šiame “Sault Star” visai nebuvo paminėtas, o beveik tuo pačiu metu, su didele nuotrauka, buvo patalpintas straipsnis apie “hipių” demonstraciją prie buv. JAV prezidento Johnsono farmos.
Dėl paskutinių visiems lietuviams svarbių įvykių, kaip tautiečių Bražinskų su lėktuvu pralaužimas geležinės uždangos, ar tautiečio bėglio Simo Kudirkos begėdiškas išdavimas rusams, tai šiame dienraštyje buvo paminėta perspausdinant žinias iš kitų laikraščių, ir tik apie tautiečių Simokaičių tragediją nieko čia nepastebėjau. Nieko negalima buvo surasti ir apie šių įvykių proga lietuvių demonstracijas visoje Š. Amerikoje. Šiuos visus įvykius, bent trumpai, savo laiške “Sault Star” Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga paminėjo ap. v-bos pirmininkas ir reikia tuo pasitenkinti.
Tiesa, dar negaliu pamiršti, kad tas dienraštukas neįdėjo jokio straipsnio nei jokių nuotraukų po labai pavykusio Hamiltono “Gyvataro” pasirodymo mūsų mieste, kuris sužavėjo tiek lietuvius, tiek svetimtaučius praėjusią vasarą. Tiek kitų tautiečių, tiek ir mano širdį būtų pakutenęs malonus jausmas, jeigu “Sault Star” būtume pamatę gražių “Gyvataro” šokėjų nuotraukas su parašu “Lithuanians!” .. .
Žiūrinėju “Sault Star” iškarpas toliau. Daug laiškų šiam laikraščiui rašoma dėl sniego valymo ir įvažiavimo kelių į garažus užkimšimo sniegu, kai gatve pravažiuoja sniegą į šalis stumiantis plūgas. Neatsilieku nuo kitų ir aš savo laiške pasiūlydamas panaudoti sniego valymui nedirbančius, bet labdaros pašalpas gaunančius jaunus žmones, kurių mūsų mieste yra virš 2000. Žinoma, ne visi jie yra jauni, bet dauguma iš jų visai nenori dirbti. Reakcija į mano laišką buvo tik tokia, kad darbovietėje kažkas pajuokavo, esą, galiu būti įpykusių dykaduonių “hipių” apmuštas .. .
Kiek ilgesnis mano laiškas irgi neseniai buvo “Sault Star” atspausdintas ir tai lietė karą Indokinijoje. Iš tikrųjų, tai buvo tik ilgokas atsakymas į vieno tipelio laišką, kuris lyg koks “raudonasis apaštalas” norėjo išaiškinti skaitytojams apie “neteisingą” karą Vietname, smerkiantis amerikiečių “agresiją”, nuogąstaujantis dėl amerikiečių ir pietų vietnamiečių karinių jėgų koncentravimo Laoso pasienyje, dėl galimo raudonosios Kinijos įsikišimo, dėl galimo jaunimo demonstrantų grįžimo į gatves ir t. t. ir t. t.
Atsakiau taip, kaip daugelis iš mūsų komunizmo aukų ir bėglių nuo komunizmo būtų atsakę. Net nustebau, kad “Sault Star” visą mano laišką, be jokių pataisymų ar išleidimų, atspausdino. Laukiu, jei dėl mano to laiško būtų komentarų, duočiau dar ir paaiškinimų, pradėčiau nuo sausio mėn. įvykusio Toronte, taip vadinamo, “biednų žmonių” suvažiavimo, kur dalyvių kelionės apmokėjimui Kanados vyriausybė išleido 68,000 dol., o suvažiavę delegatai nesigriebė spręsti savo duonos ir darbo gavimo problemų, bet, pirmiausia, pasiuntė vieną telegramą JAV prezidentui Niksonui, reikalaudami paleisti juodukę komunistę Angelą Davis, o kitą telegramą — Kvebeko ministeriui pirmininkui Bourass’ai, reikalaudami laisvės ...
Atvirai kalbant, aš tokiems delegatams nupirkčiau bilietus į vieną galą Sovietų Sąjungon ir tegul jie ten apsidžiaugia laisve ir darbu!
Parašyčiau ir apie dabartinę padėtį Čilėje (tuo išryškindamas komunizmo grėsmę Lotynų Amerikai), kur prezidentauja revizionistinis marksistas dr. Salvador Allende. Ten valdžia nacionalizuoja — nusavina ūkius, o policijai įsakyta į “ūkininkų — darbininkų ginčus” nesikišti, tačiau kai vienas ūkininkas, savo sūnų pagelbstimas, su šaunamais ginklais savo nuosavybę apgynė, tai visa šeima buvo suimta už "darbininkų užpuolimą". . . .
Būčiau priminęs ir apie dažnai kanadiečių spaudoje apverkiamą amerikiečių kapitalo įsigalėjimą Kanadoje, o tuo pačiu metu pamirštama, kad jei ne amerikiečių čia investuoti milijonai, tai mūsų Kanada dar dabar tebebūtų medkirčių kraštas!...
Kaip savo laiške “Sault Star” paminėjau, tai amerikiečiai, tuo tarpu, nepralaimi karo Vietname, o komunistų viltys laimėti yra sudėtos ne į raudonųjų karines jėgas, bet į amerikiečių viešąją opiniją ir laikyseną, kuri komunistų nuomone, privers JAV vyriausybę neplaningai užbaigti karą Vietname, paprasčiausiai, atitraukiant visas karines jėgas ir užleidžiant visą pietryčių Aziją komunistams. Raudonieji yra įsitikinę, kad įvairūs “taikos sąjūdžiai”, visokį revoliucionieriai, visoki ilgaplaukiai, komunistų infiltruotos studentų organizacijos, įvairūs pigaus popularumo jieškotojai ir visoki besąlyginiai pacifistai privers prezidentą Niksoną greitai užbaigti karą Vietname, taip kaip jie nori, o kurioje pusėje jie visi augščiau išvardinti yra, patvirtina taikos derybose Paryžiuje komunistų delegacijos vadovės (kažkodėl “raudona šniūrauka” vadinama madame) Nguyen Thi Binh aliarmuojančios telegramos visiems “taikos sąjūdžiams” ir prieš karą nusistačiusioms partijoms visose J. A. Valstybėse dar prieš pietų vietnamiečių invazijos į Laosą pradžią.
Būtų labai gražu, jeigu iš tų visų “taikos sąjūdžių” atsirastų bent vienas kitas tikras amerikietiškas patriotas, kuris nesidrovėtų tai komunistei Paryžiuje pasakyti tiesą, kad karas Indokinijoj tuojau pasibaigtų, o visi amerikiečiai išvyktų namo, jeigu komunistai išgabentų — atitrauktų savo karines jėgas iš Indokinijos.
Labai įdomu, kad šių anksčiau išvardintų komunistų talkininkų ir “Amerikos duobkasių” tarpe mes galime atrasti žymių kino bei televizijos žvaigždžių, spaudos žmonių, mokslininkų ir net amerikiečių senatorių, o kas yra keisčiausia, tai kad šie aklieji komunistų talkininkai dažniausiai kalba apie taiką ir laisvę tik iš tos puses, kuri yra naudingu tik komunistams!
Net malonu angliškoje spaudoje paskaityti ir blaivių bei sąmoningų pasisakymų reikalaujančių J. A. Valstybių vyriausybę griežčiau elgtis su visokiais kiršintojais, demonstracijų bei protestų organizatoriais ir kitokiais sąmoningais ar nesąmoningais komunistų pastumdėliais, bei išsišokėliais, dirbančiais J. A. Valstybes griaunantį darbą. Štai, vienoje prieš mane gulinčioje laikraščio iškarpoje, garsioji amerikiečių filmų ir televizijos žvaigždė Jane Fondą siūloma už kiršinimą ir priešamerikietinę veiklą, nuteisti sušaudyti! Prie to pasiūlymo aš galėčiau pridėti tik žodelį “Amen”!
Štai, mano akį patraukia “Time” žurnalo iškarpa su nuotraukomis apie sąmokslą susprogdinti šildymo vamzdžius Vašingtone vyriausybės pastatų pogrindžio tunelio sistemoje. Čia įvelti net du katalikų kunigai (Daniel ir Philip Berrigans) ir vienuolė (Elizabeth McAlister). Vienas iš šių kunigų yra pareiškęs, kad bombos yra naudotinos ir veiksmas nebūtinai brutalus yra, jeigu niekas nenukenčia... Gi vienuolė sakosi pradėjusi jausti, kad vyriausybė (JAV) nesakiusi žmonėms teisybės, o tik kalbama pasiteisinti įsivėlimą Vietname, kas jai atrodė neteisinga ir kad žmonės turį perimti atsakomybę už vyriausybę ir už tai, ką vyriausybė daro .. .
Lietuvos kariuomenėje, žinoma, pėstininkų tarpe būdavo juokaujama, kad kavaleristui nereikia galvoti, nes už jį galvoja arklys, tačiau kai už laisvuose bei demokratiškuose rinkimuose išrinktą J. A. Valstybių vyriausybę pradeda galvoti kažkokia pacifiste vienuolė, o į sprogdinimų sąmokslus įsijungia net ir radikalai-kunigai, tai pasidaro visai nejuokinga.
Virš 22 metus išgyvenęs Š. Amerikos kontinente, aš visuomet galvodavau, kad tai yra pati geriausia ir saugiausia gyvenimo vieta visame pasaulyje, kurios joki karai, jokios revoliucijos nepalies, tačiau, paskutiniu metu pradėjau tuo abejoti.
J. Skardis
A.A. MJR. SIMO NARUŠIO ANTKAPIO PAŠVENTINIMAS
A.a. mjr. S. Narušis mirė 1969 m. gruodžio 23 d. Australijoje.
š.m. kovo 14 d. už jo sielą kun. P. Butkus atlaikė pamaldas, kurių metu giedojo “Dainos” choras. Po pamaldų daugiau kaip šimtas velionio artimųjų ir bičiulių susirinko Rookwood (Sidnėjuje) kapinėse, lietuvių sekcijoje. Ilgametis velionio bičiulis plk. V. Šliogeris, prie Trispalve uždengto antkapio, tarė žodį ir atidengė paminklą. Kun. P. Butkus pašventinęs antkapį irgi tarė žodį. Po jo trumpai kalbėjo Lietuvių Prezidiumo p-kas prof. Kabaila ir Sidnėjaus apylinkės pirmininkas Reizgys.
Antkapio projektą padarė inž. A. Jakštas. V. N.
Mūsų mirusieji
Andrius Gintautas, dipl. teisininkas, majoras, mirė gegužės 20 St. Augustine. Palaidotas gegužės 26 vietos kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo kun. senj. A. Keleris, kun. vicesenj. J. Ur-dzė, vietos klebonas ir būrelis artimųjų bei kaimynų.
Velionis buvo gimęs 1896 kovo 19, Žemaičių Naumiesty, Tauragės apskr. 1917 m. tarnavo rusų kariuomenėje, buvo Centrinio lietuvių karių komiteto narys. 1919-1940 Lietuvos kariuomenėje adm. majoras. Dalyvavo lietuvių evangelikų liuteronų bažnytinėje veikloje.
1938 m. išlaikė brandos atestato egzaminus, 1940 m. baigė Vytauto Didž. universiteto Teisių fakultetą ir įsigijo dipl. teisininko vardą. Nuo 1948 m. Lietuvių evangelikų liuteronų vyriausios Bažnyčios tarybos narys išeivijoje. 1948-50 m. — vokiečių kalbos mokytojas Vasario 16 gimnazijoje Diepholze. Bendradarbiavo ir spaudoje. Paliko žmoną Adelę Gintautienę-Urbonaitę, du sūnus (Lietuvoje Arą su šeima ir Bonnoje med. dr. Arnoldą su žmona) ir kitus gimines.
Kęstutis Mackevičius,VLB Schwetzingeno apylinkės narys, gegužės 23 d. žuvo eismo nelaimėje Schwetzingene. Palaidotas gegužės 26 miesto kapinėse. Laidojimo apeigas atliko kun. Br. Liubinas. Prie kapo duobės kalbą pasakė 8591 LS kuopos vadas mjr. J. K. Valiūnas. Velionis buvo gimęs 1913 m. rugpjūčio 14 d. Panevėžy. Nuo 1933 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje šarvuočių rinktinėje puskarininkiu. Vokiečių okupacijos metu buvo Savisaugos dalinių viršila. Kovojo Rytų fronte, kur buvo sunkiai sužeistas. Vokietijoje, 1946 m. stojo į LS kuopas, kur išbuvo iki mirties.
Buvo susipratęs lietuvis, prenumeravo lietuvišką spaudą ir aktyviai dalyvavo lietuviškame gyvenime.
(Iš Vok. L.B. V-bos inform. Nr. 5)
A.A. KŪRĖJAS-SAVANORIS JURGIS MILIAUSKAS
A.a. Jurgis Miliauskas gimė 1897 m. lapkričio 25 d. Alvito parapijoje, skaitlingoje šeimoje: 3 seserys ir 3 broliai. Priešui puolant kraštą, Jurgis niekeno neraginamas pats savo noru išvyko į Panemunę ir įstojo į organizuojamą 2 pėst. pulką. Tame pulke jam teko dalyvauti visuose frontuose ir kautynėse su visais Tėvynės priešais. Daug kartų, karo lauke, gretimoje gretoje draugą priešo kulka pervėrė, tačiau Jurgis buvo laimės lydimas — su mirtimi prasilenkė.
Į atsargą Jurgis Miliauskas išėjo sveikas su pasižymėjimo ženklais ir janesnio puskarininkio laipsniu. Civiliame gyvenime Jurgis buvo apdovanotas žemės sklypu, kuriame gražiai įsikūrė ir augino du sūnus ir dvi dukras.
Jurgis nebuvo baigęs augštąjį mokslą, pasitenkino tik sugebėjimu pasirašyti ir lietuvišką knygą skaityti. Todėl Jurgis gerai žinojo Lietuvos istoriją ir labai vertino savo tėvynės praeitį.
Rusams kraštą okupavus, vietos kompartija Jurgį pirmuoju įtraukė į sąrašą trėmimui į Sibirą. Ir čia Jurgį laimė palydėjo, jis išvengė tremiamųjų kelio. Tam pačiam priešui prisiartinus su antra okupacija, Jurgis su visa savo šeima, su 4 mažais vaikeliais, pasitraukė į Vokietiją. Ir vėl Jurgį laimė lydėjo, nes bėgimo metu nepasimetė ne vienas šeimos narys ir niekas nenukentėjo nuo bombardavimų.
Neišsipildė tik Jurgio svajonė karui pasibaigus grįžti į Tėvynę. Iš Vokietijos jis emigravo į Australiją, čia jam šiltas kraštas patiko ir jis ėmėsi darbų. Tačiau, vos metai praėjo, susirgo žmona ir mirė. Porai metų praslinkus Jurgis pats išgyvena sunkią operaciją ir tapęs nedarbingas — išėjo į pensiją.
Savo vienišą gyvenimą Jurgis tęsė pas sūnų Joną ir marčią Veroniką. Nepraleido Jurgis nei vieno bendruomenės parengimo, susirinkimo, ar minėjimo. Paskutinį kartą bendruomenės susirinkime jis dalyvavo gegužės 30 d. Buvo linksmas ir su draugais dalinosi gyvenimo įspūdžiais. Sekančią dieną, gegužės 31, vakare, marti Veronika nuėjusi kviesti vakarienei, rado nebegyvą. Mirė širdies smūgio ištiktas.
Laidojimas vyko pagal Savanorių sąjungos nuostatus. Prie karsto savanoriai stovėjo garbės sargybą, o kapinėse lydėjo su tautine vėliava ir iš abiejų pusių karsto su palyda. Labai daug lietuvių dalyvavo jo laidotuvėse. Paskutinį atsisveikinimo žodį savanorių vardu pasakė kūr.-sav. V. Valaitis, kuris nušvietė mirusio praeitį kovojant jam su Tėvynės priešais; gi bendruomenės ir ramovėnų vardu paskutinį žodį tarė vietos apyl. v-bos vicepirmininkas A. Klimaitis.
Abu atsisveikinimo žodį tarę išreiškė ir gilią užuojautą likusiems vaikams: sūnui Jonui su žmona Veronika, sūnui Ignui su žmona ir dukroms Marijai ir Onai. A. K.
A.A. GEN. ŠTABO PLK. LTN. KAZYS PRANCKONIS
Š.m. gegužės 12 d. mirė ir 15 d. buvo palaidotas Baltimorėje kūrėjas-savanoris, Vyties kryžiaus kavalierius, gen. štabo plk. ltn. Kazys Pranckonis. Velionis buvo gimęs 1898 m. balandžio 13 d. Dunkirk, N.Y., JAV-se. Kartu su tėvu, 1906 m. jis grįžo Lietuvon. Mokėsi Ukmergėje ir Panevėžyje. Palikęs mokslą, 1919 m. pradžioje, savanoriu išėjo ginti Tėvynę. Su Panevėžio batalionu dalyvavo pirmosiose kautynėse prieš rusus bolševikus prie Kėdainių ir Ukmergės, bei užimant Panevėžį. Batalioną performavus į 4 pėst. Karaliaus Mindaugo pulką, to pulko sudėtyje jis kovojo prieš bermontininkus prie Meškuičių ir Šiaulių, prieš lenkus ties Vilnium ir Širvintomis.
Už narsumą kautynėse buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi su kardais. A.a. K. Pranckonis karinę tarnybą pradėjo eiliniu, baigė mokomą kuopą ir kautynių lauke pasiekė viršilos laipsnį. 1921 m. pradžioje, už ypatingus pasižymėjimus kovose, Respublikos Prezidento aktu, jis buvo pakeltas į leitenanto laipsnį. Taikos meto sąlygose 4 pėst. K. Mindaugo pulke, jis stropiai ir sąžiningai ėjo jam pavestas pareigas. Baigė Augštuosius Karininkų kursus A. Panemunėje ir 1933 m. Augštosios Karininkų mokyklos I laidą, Kaune, įgydamas generalinio štabo karininko išsimokslinimą.
Baigęs mokyklą tarnavo I pėst. divizijoje adjutantu, vėliau 7 pėst. ž.K. Butageidžio pulko vado padėjėju. Ilgesnį laiką dirbo vyriausio štabo Informacijų skyriuje, dalies vedėju. Tame skyriuje dirbant, velioniui tekdavo lydėti svetimųjų valstybių karinius atstovus, nuolat priskirtus Lietuvai, arba laikinai atsilankančius savos valstybės reikalais. Daug reikalų ir keblumų turėjo su internuotais Lenkijos karininkais. Gerai mokėjo vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.
Rusijos bolševikams okupavus Lietuvą 1940 m., kartu su kitais skyriaus
Plk. ltn. K. Pranckonis
karininkais, tuojau buvo suimtas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tardymų metu buvo žiauriai kankintas. Iš kalėjimo išsivadavo Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą. Išėjo fiziniai nusilpęs ir paliegęs. Grįžęs laisvėn neberado mylimos žmonos Vandos, kuri buvo bolševikų suimta, kalinta, kankinta ir sušaudyta už ginklų pristatymą sukilėliams. Mažametis sūnus Antanas, vos 13 metų, irgi buvo NKVD tardomas ir kankinamas. Vejant bolševikus iš Kauno K. Pranckonis jungėsi į partizanų veiklą, buvo partizanų štabo operacijų skyriaus narys. Susidarius Laikinajai Lietuvos vyriausybei, ėjo Krašto Apsaugos ministerio adjutanto pareigas.
Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. iš prievarta suvarytų lietuvių jaunuolių formavo darbo batalionus. A.a. plk. ltn. K. Pranckonis gavo asmeninį raginimą formuoti ir vadovauti I darbo batalioną. Suvarytųjų jaunuolių tarpe buvo nepilnamečių 16-18 m. Velionis dėjo daug pastangų ir rūpesčio, kad tie jaunuoliai būtų paleisti. Darbo batalionas šiaurės fronte, miškingame ir pelkėtame plote kasė apkasus ir statė įtvirtinimus sunkiomis darbo sąlygomis. Dirbo ir prie Stalingrado netarpinėje fronto ugnyje. Kai batalionų sudėtis dėl ligų, žuvusių ir dingusių gerokai praretėjo, vokiečių vadovybė sumanė batalionus įjungti į “Waffen SS” dalinius. Plk. ltn. K. Pranckonis dėjo daug pastangų, kad darbo batalionų likučiai būtų įjungti į susiformavusią Vietinę Rinktinę. Buvo gautas vokiečių vadovybės sutikimas. Tačiau, staigus Vietinės Rink-tinės štabo narių suėmimas ir dalinių išformavimas įjungimą sutrukdė. Tuo pačiu metu ir velionis buvo suimtas Vilniuje, bet vėliau paleistas.
Išskirsčius darbo batalionų likučius į vokiečių pionierių dalinius, plk. ltn. K. Pranckonis buvo skiriamas į naujai įsteigtą Mobilizacijos štabą viršininko padėjėju. Kovos vyko prie Lietuvos sienos. Velionis stengėsi kuo daugiau sutrukdyti mobilizacijos vykdymą, surasdamas priežasčių ir aplinkybių mobilizaciją nuvilkinti. Karo veiksmams artėjant prie Kauno, plk. ltn. K. Pranckonis pasitraukia į Žemaitiją. Ten formuojamos Tėvynės Apsaugos Rinktinėje eina sudėtingas ryšininko su vokiečių vadovybe pareigas. Jis Lietuvą apleido 1944 m. spalių mėn., kovodamas už paskutinį jos žemės lopinėlį Žemaitijoje.
Karui pasibaigus, su šeima apsigyveno Miunchene tremtinių stovykloje. Stovykloje dirbo įvairiose pareigose: UNRA įstaigoje, ėjo stovyklos komendanto ir tiekėjo pareigas. Buvo nuolatinis ir veiklus BALFo darbuotojas. Baigė Meno mokyklą, kurios vėliau buvo direktorium. Mokykloje daugiausia lavinosi medžio skaptavime. Yra sukūręs Madonos stovy lėlę, kryžius, lėkštes, Geležinį vilką ir kt.
Prasidėjus emigracijai, Pranckonių šeima buvo sulaikyta dėl dviejų priežasčių: žmonos Marijos plaučiuose buvo rasta sukalkėjimai, ir kaž kas emigracinei įstaigai parašė melagingą pranešimą, kad K. Pranckonis esąs repatriantas. Todėl Amerikon galėjo išvykti tik 1957 m. ir apsigyveno Baltimorėje.
Sunkiai dirbdamas fizinį darbą, jis neatitolo nuo lietuviškos veiklos. Dalyvavo vietos BALFo skyriaus darbuose, buvo LVS-gos “Ramovė” narys ir skyr. pirmininkas, dalyvavo ir kitoje lietuvių veikloje.
Nuolatinis sunkus darbas darbovietėje ir įsigytų namų tvarkymas, bolševikiniai kankinimai kalėjime, skaudūs išgyvenimai neigiamai paveikė velionio sveikatą. Gydytojo įspėtas dėl širdies negalavimų, 1964 m. išėjo pensijon. Sveikatos stovis negerėjo — išgyveno du širdies priepuolius, 1967 m. ir 1970 m. Ligoninėje kiek sustiprėjęs po pirmųjų dviejų, susilaukė ir trečio, kuris buvo lemiamas. Namuose ant laiptų sukniubo ir nebeatsikėlė. Velionis amžinam poilsiui buvo pasiruošęs. Š.m. ankstyvą pavasarį, per a.a. mjr. Pr. Mačiulio laidotuves savo bičiuliams jis pasakė: “Dabar jau mano eilė”.
Pasiliko liūdesyje žmona Marija, duktė Rita su šeima ir Lietuvoje sūnus Antanas su šeima.
M. Karaša
A.A. ALFONSAS BIKULČIUS
Š.m. gegužės mėn. 28 d. Melbourne mirė viršila Alfonsas Bikulčius.
Gimęs 1905 m. spalio 14 d., Sabalunkų km., Salako valsč., Zarasų aps., ūkininkų šeimoje. Jaunuolio amžiuje Alfonsas matė ir išgyveno Lietuvos Nepriklausomybės kovas savo tėviškės laukuose, su besiveržiančiais į Lietuvą raudonaisiais rusais. Prisiklausęs apylinkės gyventojų pasakojimų apie lietuvių karių didvyriškus žygius bei kovas su Lietuvos priešais, jis laikė augščiausiu savo tikslu tapti Lietuvos kariu.
Atlikęs karinę prievolę 4 Karaliaus Mindaugo p.p. Panevėžyje, pasilieka liktiniu puskarininkiu pamėgtoje tarnyboje. Vėliau, pakeliamas į viršilos laipsnį ir skiriamas įvairiom atsakomingom, pagal laipsnį, pareigom, kurios už pavyzdingą atlikimą atžymimos eile medalių ir garbės ženklų.
Skaudžiai jis išgyvena 1940 m. rusų okupaciją ir Lietuvos kariuomenės sunaikinimą. 1941 m. karas jį užklumpa Varėnos poligone, iš kur pasitraukia į Trakus. Karo frontui praūžus jis vėl dėvi Lietuvos kario uniformą, Vilniuje.
1944 m. rudenį, per Žemaitiją ir Prūsus, pasiekia Sudetų kraštą Čekoslovakijoje iš kur, rusam artinantis, pėsčiom atsiduria Bamberge — Bavarijoje.
Į Australiją atvyko 1949 m. ir kartu su žmona buvo paskirti į Sale miestelio ligoninę, Viktorijoje. 1957 m. persikelia gyventi į Melbourną, kur, įsijungęs į ramovėnų eiles, keletą metų pavyzdingai ir sumaniai eina valdyboje pareigas, taip pat Lietuvių Bendruomenės apylinkėje energingai atlieka valdybos kasininko darbą.
Alfonsas kartu su žmona Terese rėmė visus kilnius lietuvių užsimojimus savo darbu ir gausiom aukom.
Buvo Lietuvių Namų, Sporto klubo, Dainos sambūrio, jaunimo švietimo, Ramovės, Tautos ir Lietuvių Fondų rėmėjai, sudedami nemažą įnašą į lietuvybės išlaikymą.
Alfonsas išdirbo viename, menkai mechanizuotame, metalo fabrike virš dešimties metų. Nuo sunkaus darbo jam atsirado dešinėje krūtinės pusėje auglys. Nepadarius laiku operacijos auglys plėtėsi spausdamas kvėpavimo organus, kol pasiekė širdį.
Paskutinėje žemiškoje kelionėje palydėti ir maldai, susirinko daugybė žmonių: iš vakaro, laidojimo koplyčioje, gi birželio 1 d., šv. mišioms bažnyčioje, kur prie velionies karsto stovėjo ramovėnų garbės sargyba. Laidojimo apeigas atliko ir jautriai velionį apibūdino kun. P. Dauknys. Fawkner kapinėse atsisveikino: Karių Ramovės, Bendruomenės, Lietuvių Namų klubo ir Dainos sambūrio atstovai iškeldami Alfonso patriotiškumą, pareigingumą, garbingumą, draugiškumą, sąžiningumą, duosnumą, meilę savo tautai, pagarbą Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriams, jo gailestį Sibiro kankinių ir Lietuvos partizanų.
Leidžiant karstą kartu su Lietuvos žemės žiupsniu duobėn velionis buvo palydėtas Lietuvos Himnu.
Paskutinė jo valia: “Nepuošti mano karsto gėlėmis — skirtą sumą aukoti Lietuvių Namams’’, parodo koks stropus ir giliai įžvelgiantis buvo Alfonsas tautiniuose reikaluose. Karių Ramovė išpildė jo norą — vieton gėlių, papuošė karstą jo širdžiai brangiom spalvom — Tautine Vėliava — kurių jis buvo nusipelnęs. V. š.
ATSISKYRĖME SU SAVANORIU- KŪRĖJU PETRU BALTRUKONIU
Birželio 16 d. a.a, Petras Baltrukonis buvo ištiktas širdies smūgio. Bekrisdamas susižeidė, tačiau atsipeikėjo. Nuvežus į ligoninę daktarai nustatė, kad rastas prie širdies venų užkalkėjimas. Antrą kartą, birželio 30 d., prie savo namų jis vėl sukrito ir, ambulansu nuvežtas į Hartfordo ligoninę, mirė.
Pašarvotas buvo Karlono - Molley koplyčioje. Jo karstą puošė daugiau kaip 100 vainikų ir gėlių puokščių. Penktadienio vakarą į koplyčią buvo atvykęs Švč. Trejybės lietuvių parapijos klebonas kun. Juozas Matutis ir su susirinkusiais sukalbėjo Rožinį. Hartfordo ramovėnai ypatingai gražiai pagerbė velionį: jo karstą apdengė Lietuvos trispalve vėliava, ramovėnai, pasikeisdami, po du ėjo sargybą ir atsisveikinti sustojo prie karsto gausus būrys. Inž. B. Dapkus pasakė atsisveikinimo kalbą.
Šeštadienio rytą velionis buvo atlydėtas į švč. Trejybės lietuvių para-
pijos bažnyčią, ir čia kun. Juozas Matutis atlaikė šv. mišias ir kitas gedulingas pamaldas. Karstą nešė Hartfordo ramovėnai.
Pirmadienį jo kūnas, lėktuvu iš Bradley-Field, buvo išvežtas į Torontą, Kanadą. Palydėjo velionies žmona ir atvykusieji čia į šermenis iš Kanados giminės. Palaidotas Šv. Jono lietuvių kapinėse, Toronte, Kanadoje, prie savo artimų giminių. Pamaldas ten kapuose atlaikė šv. Jono lietuvių parapijos klebonas kun. P. Ažubalis.
Liko velionies žmona našlė Monika Kymantaitė-Baltrukonienė, sesuo Marytė Brizgienė su dukteria, Lietuvoje (Lietuvos kariuomenės kpt. Brizgys buvo bolševikų nužudytas Kaune), brolio Kazio duktė Janina Bubulienė su šeima Toronte, brolio Juozo trys dukterys Lietuvoje ir pusseserė Ona Ambrosienė.
Petras Baltrukonis buvo kilęs iš Balsupių, Marijampolės apskr. Kuriantis Lietuvai, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir kurį laiką tarnavo ryšių batalione. Paskui perėmė brolio ūkį ir su žmona gražiai tvarkėsi, kol rusai užėmė Lietuvą. Pasitraukęs į Vokietiją, 1949 m. atvyko į JAV. 15 metų dirbo Pratt -Witney, o prieš 5 metus buvo išėjęs į pensiją, čia su žmona, kruopščiai bedirbdami, įsigijo namus ir galėjo dar ilgai gyventi, nes velionis neturėjo dar nė 70 metų amžiaus.
P. Baltrukonis priklausė LAP klubui, buvo daug metų Direktorių tarybos narys, buvo Namų Priežiūros komitete, daug be atlyginimo dirbo lietuvių klubui. Pasak LAP klubo šeimininko A. Maslausko, velionis Petras buvo darbštus, rūpestingas ir punktualus.
Velionis buvo neblogas ir mechanikas, nes, pav, Vokietijoje buvo net šoferių kursų lektorius. Taip pat jis priklausė ir Lietuvių Susivienijimui.
Jonas Bernotas
LAIŠKAI REDAKCIJAI
1971.7.23 d.
Gerb.
Priede siunčiu Jūsų dėmesiui “Arkansas Gazette” iškarpą, liečiančią lenkų karininkų išžudymą, kurį atliko rusai. Šia proga reikia prisiminti ir pabaltiečių, jų tarpe ir lietuvių, kareivių pakorimą Rygoje, kuriuos savo metu išdavė “neutralūs švedai” ir rusai, be jokios atodairos, juos, kaip minėta, pakorė. Lietuvių kareivių pakartų buvo netoli poros šimtų. Tai oficialiai pranešė Amerikos kareivių laikraštis “Stars and Stripes” 1945 m. Aš pats tai skaičiau būdamas tuo metu Prancūzijoje, taipogi girdėjau pranešimą ir per radią. Vertėtų, kad lietuviai, ypač “Pasaulio Lietuvių Karių - Veteranų Sąjunga” kiekvienais metais rudenį (pakorimo data) įvestų to įvykio dieną ir reikiamai paminėtų.
Taipogi siūlau, kad būtų varoma propaganda prieš “neutralaus” švedų krašto prekių pirkimą ir jų vartojimą, kuris aiškiai yra prokomunistinis ir savo pinigais remia komunistus, pav., duodamas milijonus dolerių šiaurės Vietnamui pašalpos pavidale.
Su pagarba,
Jonas Gečiūnas,
Illinois
IŠTRAUKA IŠ “ARKANSAS GAZETTE”, Nr. 243
(1971 m. liepos 22 d.)
Tel Avivas. —- Pereitą trečiadienį, laikraštyje MAARIV, buvo patalpintas liudijimas smerkiantis Rusiją už 12,000 lenkų karininkų išžudymą II Pas. karo metu.
Žinią suteikė buvęs sovietų darbo stovyklos kalinys, kuris dabar yra Izraelio pilietis. Jis sako, jog buvo prisiekęs laikyti tą paslaptį “bent 30 metų”.
Abraomas Wydra, 64 metų amžiaus, sakosi jog girdėjęs apie sušaudymą iš Rusijos žydo majoro, kuris buvo to įvykio liudininkas. Tas įvykę 1940 m. Po dviejų metų daugiau žinių jis gavo iš dviejų sovietinių karininkų, dalyvavusių tame žudyme, kurie, rezultate, protiškai pakriko.
Wydra savo pasakojimą pradėjo nuo to laiko, kai jis ėjo darbo grupės prižiūrėtojo pareigas sovietų darbo stovykloje Starobielske prie Smolensko, Gudijoje:
“Suimti lenkų karininkai, tuoj po 1939 m. rugsėjo mėn. buvo išgabenti į keletą stovyklų. Starobielsko stovykla buvo viena iš jų.
“1940 m. viduryje su lenkų karininkais buvo elgiamasi vis blogiau. Buvo aišku, kad sovietai mėgina suniekinti ir nužeminti suimtuosius karininkus. 1940 m. pabaigoje lenkų karininkai buvo išgabenti iš Starobielsko. Buvo sakoma, jog juos perkelia į Maskvą.
“Iš viso buvo trys transportinės grupės, kiekviena iš 10 vagonų suimtiesiems ir vienas vagonas saugumo pareigūnams ir sargams, vykstantiems kartu.
“Saugumo vyrų tarpe buvo majoras pavarde Sorokinas. Jam buvo pavesta stovyklos aprūpinimo priežiūra.”
Mjr. Sorokinas, būdamas viengungis, susidraugavo su kaliniu žydu.
“Taip atsitiko, kad Sorokinas buvo vienas iš tų, kuris vyko su trečiąją transporto grupe. Po keleto dienų jis sugrįžo ir vykdamas į artimą karinę tiekimo bazę paėmė ir mane kartu. Pakeliui, kai mudu buvome vieni, majoras atvėrė savo širdį, išsipasakojo. Atrodė lyg jį ištiko konvulsijos ir jis nebegalėjo sulaikyti savo žodžių. Tada majoras Sorokinas ir papasakojo, kad iš Starobielsko išgabenti lenkų karininkai visi žuvo — buvo sušaudyti miškuose prie Smolensko. Tačiau, pabaigęs pasakoti, Sorokinas privertė mane prisiekti, kad tylėsiu nemažiau kaip 30 metų.”
1941 m. vasario mėn. Wydra buvo perkeltas į kitą darbo stovyklą Uralo kalnuose, prie Sverdlovsko.
A.A. LT N. VACLOVAS RAGINIS
Birželio 11 d. atsiskyrė nuo mūsų amžinai Vaclovas Raginis.
Gimęs 1910 m. vasario 5 d. Jonėnų kaime, Daugėliškio valsčiuje, Švenčionių apskrityje, taigi, buvo vilnietis.
Lenkams persekiojant, jis 1930 m. pabėgo į nepriklausomų Lietuvą. Baigęs gimnaziją, 1931 m. įstojo į Pirmojo LP A. Smetonos Karo mokyklą ir ją baigė 1932 m. ats. jaun. leitenanto laipsniu. Vėliau, įsįtojo į VD universiteto teisės fakulteto ekonomijos skyrių. Dar būdamas kariūnu, 1931 m., kartu su kitais vilniečiais, įsteigė Vilniečių Studentų korporaciją “Vilnija”’.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Karui pasibaigus, 1947 m. įstojo į amerikiečių sargybų kuopas ir vadovavo įvairioms Lietuvių-Baltų kuopoms iki emigracijos į Australiją.
Atvykęs į Australiją, 1950 m. apsigyveno Geelonge ir nupirko Lietuvių Namams du sklypus žemės, įsteigė Australijos Liet. D-jos skyrių, kurį vėliau pertvarkė į ALB Geelongo apylinkę. Buvo išrinktas į pirmąją ALB Krašto Tarybą ir buvo prezidiumo vicepirmininku. 1954 m. persikėlė į Adelaidę, buvo išrinktas į Lietuvių Namams įsigyti komisiją pirmininku ir vadovavo Adelaidės Lietuvių sąjungos įsteigimui. Ją įsteigus, buvo daugiau kaip 10 metų sąjungos pirmininku. Už nuopelnus jam buvo suteiktas Garbės pirmininko titulas.
Laidoutvės įvyko birželio 14 d. Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčioje. Už a.a. Vaclovo vėlę requiem mišias atlaikė kun. A. Kazlauskas, MIC ir pasakė pamokslą.
Karstas buvo pridengtas trispalve lietuviška vėliava; garbės sargyboje stovėjo LVS “Ramovės” šeši nariai, jų tarpe ir pats pirm., Kovojančio Dalinio vadas, kpt. V. Patašius.
Kapinėse, kun. A. Kazlauskui atlikus laidojimo apeigas ir visiems pasimeldus, su a.a. V. Raginiu atsisveikino: visos eilės organizacijų vardu — LVS “Ramovės” pirm. V. Patašius; Sargybų kuopos “Algirdas” ir sporto klubo “Vytis” vardu — J. Jaunutis; Vilniečių vardu — Bronius Jurgelionis, kuris padėjo ant karsto Vilniaus Gedimino kalno pilies plytos gabalėlį. Pabaigoje buvo sugiedotas Tautos himnas.
Jo troškimas — regėti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą neišsipildė; neišsipildė ir jo noras savo kaulus paguldyti šventėnų ar Rasos kapinėse.
Sudieu, Vaclovui Raginiui! Dieve-DuoDangų*!
Ramovėnas-vilnietis, Petras Juotka
(*=šventėnų tarme)
DIDŽIAI VERTINGOS KNYGOS PRISTATYMAS IR ŽEMĖLAPIŲ PARODA BRUKLINE
Prieš metus Lietuvių Enciklopedijos leidykla išleido storo tomo pavidale dr. K. Jurgėlos “Lietuvos sukilimas 1862-1864 m.” Nors yra įprasta tą. reikšmingą įvykį vadinti 1863 metų Sukilimu, autorius, tačiau, pasirinko patikslintą titulą, nes įvykiai apėmė tą laikotarpį.
Kadangi sukilimas yra politinis ir kartu karinis aktas, labai prasmingai New Yorko ramovėnai pasišovė pristatyti tą veikalą naujorkiečiams. Pristatymas įvyko rugsėjo 19 d., sekmadienį, Tėvų Pranciškonų Kultūros židinio patalpose, Brukline.
Apie šimtinė dalyvių turėjo progos susipažinti su laikotarpiu, kurį veikalas apima, iš knygos pristatytojos Aldonos Čekienės-Noakaitės. Knygos autorius, dr. K. Jurgėla, trumpai kalbėjęs, padarė keletą ekskursų veikalo keliu. Ištraukas iš knygos įsigyvenančiai ir meniškai paskaitė B. Balčiūnas. Klausytojai išgyveno įdomią valandą su puse, pasisemdami stiprybės iš praeities. Jos gaivinami, sukaupė pakankamai kantrybės išklausyti ir iš Vašingtono atvežtų garsinių juostų, beprasmiškai pakartojusių, kas jau anksčiau ir gražiau buvo pasakyta gyvu žodžiu.
Akademinei daliai pasibaigus pristatymo dalyviai turėjo retą progą pasigrožėti senųjų Lietuvos žemėlapių ir litografijų paroda. Toks kultūrinis įvykis New Yorke bene pirmą kartą išgyvenamas. Iš privačių rinkėjų surankioti žemėlapiai, senos litografijos ir retos, nematytos atvirutės pripildė du kambarius. Rinkinius išstatė V. Čečetienė, A. Ruzgas, M. ir Z. Raulinaičiai, pavienius egz. L. Bileris ir L. Virbickas, žiūrovai stebėjosi kiek lietuviškų lobių esama rinkėjų ir mėgėjų rankose.
Rengėjai tikisi, kad šios rūšies paroda iššauks didesnį susidomėjimą ir paskatins kitus rinkti Lietuvą liečiančius vaizdus, žemėlapius ir kitas relikvijas, kurios, kartais, nepastebimos nyksta kasdienės apyvokos daiktų nustelbtos.
Programai sklandžiai vadovavo Ramovės skyriaus pirmininkas kpt. J. Klivečka. D.
LAIŠKAI REDAKCIJAI
Jau kuris laikas kai spaudoje ir net buvusių karių tarpe, girdėti, kad kovoje prieš komunizmą turime eiti drauge su lenkais .. . Kažkuris tai kalbėdamas apie žuvusius karius ir partizanus, palygino juos su žuvusiais Žalgirio mūšyje drauge su lenkais...
Nei vienu žodeliu, tačiau, neprisiminti buvo kritę kovose su lenkais prie Ašmenos ir Trakų. Tai prolenkiška tendencija. Ir taip žygiuoja sau “jūrų pėstininkas od morza - do morza”.
Kovoje prieš maskolius buvome daugelio tautų kariai ir dabar “šaltojo” karo fronte esame daugelio tautų. Tačiau, jei šiandieną sovietai žlugtų, tai rytoj anksti rytą jau kovotume su lenkais. Ir toje kovoje būsime vienui vieni... Daug iš mūsų stotų į tą kovą, jau antrą kartą savanoriais. Tačiau, šį kartą, vilkimės, kovosime ne prie Ašmenos, bet už Balstogės ir Augustavo.
Ramovėnas Petras Juotka, Australia
