MŪSŲ ŽYGIS Į VILNIŲ
žvilgsnis Vilnių nuo Karoliniškių kalvų (1957 m.)
BAL. BRAZDŽIONIS
Vos tik II Pasaulinis karas įsiliepsnojo, Lietuva buvo tuoj jo paliesta, nors mūsų valdžia ir pasiskelbė neitrali. Staigus Lenkijos kritimas, Lietuvai davė progą, be jokių sąlygų, atsiimti Vilniaus kraštą kartu su sostine. Taip, tačiau, neįvyko, Sovietų Rusija su nacių valdžia pasidalino Lenkijos valdytas sritis. Vilnius ir Rytų Lietuva tapo Sovietų okupuota. Lietuvos valdžia 1939 m. spalių pradžioje tarėsi su Sovietų Rusija ir pasirašė sutartį, kad Vilniaus kraštas nėra jų gera valia, grąžinamas Lietuvai.
“Vilnius mūsų— Lietuva rusų”. Kai tik sutartis įsigaliojo, Sovietai įvedė karinių įgulų dalis į Lietuvos teritoriją — Gaižūnų paligoną ir kitur. Tas sudrebino kiekvieną lietuvį.. Nuo to momento paplito niūrus perspėjantis šūkis: “Vilnius mūsų — Lietuva rusų”.
Tomis dienomis man teko būti atostogose Pasvalyje, kur organizacijos ir visuomenės atstovai senose kapinėse iškilmingai padėjo vainikus prie žuvusių už Lietuvos laisvę paminklų. Visas miestas ir kaimai — plėvesavo Trispalvėmis, buvo lyg džiaugsmo šventė, tačiau nerimo — irgi nemaža.
Vos kelioms dienoms praėjus, buvau iššauktas iš atostogų ir grįžau į Radviliškį - Šarvuočių Rinktinę, kur tuoj laukė pasiruošimas žygin į Vilnių. Keli Pasvalio gyventojai palinkėjo man ir Lietuvos kariuomenei sėkmės šiame žygyje ir — dabotis Sovietų pinklių.
Vilnius grįžta Lietuvai.Mūsų spauda mirgėjo stambiomis antraštėmis. Vykstant per Kėdainius į Vievį ir kitus miestus, mūsų tankų daliniams, stebėjau tautiečių linksmus veidus ir girdėjau jų linkėjimus. Sovietai, tačiau, mūsų greitai vykdytą žygį ėmė ir sulėtino. Teko išbūti ties Vieviu net dvi savaites, iki prasidėjo tikrasis žygis į Vilnių. Per tas dvi savaites, Vilniaus gyventojų pranešimais, Sovietai skubiausiai apiplėšė Vilniaus miestą — sunkvežimiais dieną ir naktį vežė viską tolyn į Rusiją.
Taigi, dvi savaites Lietuvos kariuomenė stovėjo ties demarkacine linija iki, pagaliau, Sovietai spalio 27 d., iš ryto, leido Lietuvos kariams peržengti sieną ir užimti kraštą.
“Vilniaus kalneliai, sveikiname jus”.Mes, jaunieji laisvos Lietuvos kariai, pradėjom žygi į Vilnių, su šypsena veiduose. Visais keliais į Vilniaus kraštą pasipylė gražios lietuviškos karių dainos, kurios aidėjo po laukus, kaimus ir miestus. Vilniaus krašto gyventojai mūsų kariuomenei sutikti iškėlė didingus, iš gėlių supintus vartus su užrašais: “Sveikiname Lietuvos Kariuomenę”, “Sveiki Mūsų Broliai Lietuviai” ir kt. Pakelėse, rinkosi tūkstančiai gyventojų ir mus gražiai pasitiko, su gėlėmis ir ašaromis. Pirmoji žygio diena, nors pasitaikė niūri ir lietinga, tačiau, labai įspūdinga. Mūsų kariai vis traukė: “Marš marš pro Žvėryną, palei kalną Gedimino”.
Pirmą kartą pamačiau Sovietų kareivį, kai mūsų atstovai degino barikados — užtvaros likučius ir su jais kalbėjosi. Mūsų tankai riedėjo Vilniaus keliais lengvai, nes nuo demarkacinės linijos buvo lenkų pravestas asfaltinis kelias tiesiai į Vilnių. Mūsų karių gretose švitėjo didelis pasididžiavimas, kad štai žygiuojame į Vilnių, kur lietuvį traukia kažin kokia mistiška jėga.
Pirma naktis Vilniaus žemėje.Neatmenu, kokiame kaime toji naktis praėjo, žinau, kad pu-siaukelyje į Vilnių. Prieš sutemstant, dar teko susitikti su mūsų spaudos atstovais iš Kauno.
Visa Lietuva išgyveno mūsų kariuomenės žygį į Vilnių. Traška radio aparatai, nes visi girdi triukšmingus orkestrų balsus, žmonių valiavimus, ginklų dundesius, karių dainas. Kiek Lietuvos karių dalyvavo Vilniaus Rinktinėje, sunku pasakyti, tik gal buvę vadai galėtų parašyti, bet savo akimis mačiau tūkstančius pėstininkų, raitųjų artilerijos pabūklę eiles, žinoma, ir mūsų tankus — šarvuotininkus. Rinktinės vadu buvo, net gėda dabar paminėti, buvęs savanoris, gen. Vitkauskas.
Štai ir Vilnius tarp kalnų..Antroji istorinio žygio į Vilnių diena buvo pati jautriausia, kai mūsų daliniai pasiekė patį Vilniaus miestą. Tai buvo spalio 28 d. vidurdienį. Niūrus buvo oras, tačiau išvydus istorinio miesto vaizdą, kilo daug džiaugsmo: nuo kalnelių Vilnius atrodė didžiulis miestas, su bažnyčių bokštais, fabrikų kaminais, Neries supamas.
Slenkame pamažu tiesiog į miestą, kur vieškelius apstoję Vilniaus gyventojai su gėlėmis rankose šaukia “Valio”, įteikia jas kariams, juos bučiuoja ir bučkiais palydi. Negaliu net išsireikšti, kaip būdamas Lietuvos karys tas valandas išgyvenau.
Ištisas penkias valandas žygiavo mūsų kariuomenė miesto gatvėmis ir jau vėlai vaka-
Postovis žygio metu i Vilnių
V. Augustino nuotr.
re išsiskirstė į nakvynių vietas. Mes, tankistai, buvome paskirti apsigyventi prie pat Gedimino pilies papėdės, buvusiose lenkų kareivinėse. Čia, kiek susitvarkę ir išstatę sargybas, dar panorom išvykti į miestą, kur buvo pilnos gatvės žmonių, kurie mus mielai sveikino ir būreliais apspitę teiravosi apie Lietuvą. Netikėtai įsikalbu su žinomu Vilniaus krašto žurnalistu Rapolu Mackoniu. Jis man pasakoja, kad Vilniuje ir srityje yra virš 110 tūkstančių lietuvių; nuo 1920 m. ėjo keli lietuviški laikraščiai; nuo 1934 — net 4 periodiniai, skirti liaudžiai: “Vilniaus Rytojus”, “Vilniaus Žodis”, “Vilniaus Aušra” ir “Jaunimo Draugas”. Mėgiamiausias žmonių laikraštis visame krašte yra “Vilniaus Rytojus”. Žymiausia draugija, su 10 skyrių, yra šv. Kazimiero. Jis man pasakojo ilgai ir mes pasidarėm nuoširdūs draugai. Ilgai dar tą vakarą kalbėjomės su Vilniaus lietuviais, ypač mergaitėmis. Tačiau pasitaikė ir tokių, kurios mus žodžiais užgavo, tačiau tokių buvo labai mažai. Tai buvo šovinistų lenkų tėvų dukros.
Pavargę nuo įspūdžių, visi grįžome į kareivines ir taip atėjo pirmoji naktis Vilniaus mieste. Bėga ir bėga vaizdai, kaip toj Brolių Motuzų filmoj, iš to žygio: Vilnius pasitiko Lietuvos kariuomenę pasipuošęs po daugelio metų vergovės: Trispalvėmis, ašaromis ir sveikinimais žmonių akyse. Ilgai negalėjau užmigti. . .
Trispalvė Gedimino kalne.Išaušo spalio 29 d. rytas, tai buvo sekmadienis. Orą ūkanotas. Didžiausios iškilmės vyko prie Gedimino kalno ir Aušros vartų. Lyg tyčia, man pasitaikė eiti sargybon, tačiau, nors iš arti Gedimino kalne galėjau stebėti vėliavos pakėlimo ceremonijas. Tai jau trečią kartą ji iškyla. Stasys Butkus dalyvavo pirmame vėliavos iškėlime, 1919 m. sausio 1 d. Antrasis įvyko 1920 m. liepos 15 d. O spalio 9 d. savanoriai, nuleidę vėliavą, jau skubėjo iš Vilniaus, nes lenkai netikėtai puolė didelėm jėgom. Vilnius tada ėjo iš rankų į rankas, tai rusų, tai lenkų, tai lietuvių. Girdžiu 21 patrankų saliutą, Trispalvę kylančią stiebe matau. Trimito garsas už žuvusius nuaidi tolyn už Neries ir atsimuša į Panerio kalnus. Gedimino kalne ramiai suplevėsuoja mūsų vėliava, nuaidėjus Himno, saliutų ir valiavimų garsams. Rasų kapinėse kariuomenės ir organizacijų atstovai padėjo vainiką prie dr. J. Basanavičiaus kapo. Šioji diena Vilniaus mieste buvo pati įspūdingiausia.
Po džiaugsmo - nelaimės.Visas Lietuvos kraštas jau trečią dieną gyveno Vilniaus įspūdžiais, o mes, kariai, šio įvykio liudininkai, kiekvienas išgyvenom savaip. Lapkričio mėn. 1 d. išvydome mūsų aviacijos pasirodymą virš mies-
Motorizuotas dalinys pasiekė Maišiagalą
V. Augustino nuotr.
Žygyje dalyvavę spaudos atstovai—žurnalistai
V. Augustino nuotr.
to, 12 val. ir 55 min. lietuviški sparnai pirmą kartą laisvai iš žemai praskrodė Vilniaus orą. Mes tankistai buvome užimti, gražiai susitvarkėm tankus, juos nublizginę, ėjom pareigas. Tik, staiga, iš garažo pasirodė dūmų kamuolys, mūsų tankai liepsnojo! Psk. Morkūnas dar spėjo atidaryti didžiąsias duris ir išgelbėti iš liepsnos tanką, kitas puskarininkis, pavardės neatmenu, irgi išvedė vieną tanką, o kiti sutratėjo sprogstamais liepsnos šūviais. Vieno grandinio neleistinas elgesys garaže su lempa padarė kraštui daug nuostolio — mums, kurie tuos tankus taip mylėjom, paruošė sunkų ašarotą atsisveikinimą. Kai kurie mūsų tankai, pervežti į Radviliškį, buvo atremontuoti.
Mes persikėlėme į Antakalnį ir ten kareivinėse išbuvome keletą mėnesių. Mūsų kuopos vadas ltn. Gaidomavičius (Sibire miręs) turėjo teisintis kariuomenės teisme dėl šios nelaimės. Persikėlę, dienomis lankėme Vilniaus šventoves ir paminklus, o sekmadieniais eidavom į šv. Petro ir Povilo bažnyčią pamaldoms, nes ji stovėjo visai arti. Už jos buvo ir tas nelabasis kalėjimas, kuriame vėliau sovietai nukankino daug mūsų karių, kitus iš ten išvežė į Sibirą. Vilniaus mieste teko patirti įvairių išgyvenimų, ypač dalyvaujant lietuviškose pamaldose, nes lenkų dvasiškija labai negražiai kovojo prieš lietuviškas pamaldas. Aplankėme Trijų Kryžių kalną, kuriuos dabar sovietai rusai nugriovė; Šv. Kazimiero katedrą, kurioje bolševikai dabar įrengę parodą. Ten mačiau mūsų valdovų karstus, kuriuos dabar kažin kur išvežė. Visas miestas pilnas visokių įdomybių: universitetas, VD gimnazija, Bernardinų gatvelė, šv. Mikalojaus bažnytėlė, Napoleono aikštė, Kalvarijos keliai. . .
Mūsų šarvuotininkai Valkininkuose.Dalis mūsų Šarvuočių Rinktinės vyrų dalyvavo ir kituose perėjimo punktuose. Plk. ltn. K. Labutis, kuris dabar gyvena Australijoje, vadovavo sudėtiniam ulonų ir šarvuotininkų vienetui. Jis savo laiške rašo: “Atėjus nustatytai dienai, visi žygiavimo darbai buvo jau atlikti ir priartėję prie rusų karių, kitoje pusėje, kur gyventojai buvo pastatę mums gražius vartus, iškaišę Trispalvėm, pamatėm, kad viskas sutrypta, išdraskyta. Jie mus sulaikė 3 val. iki viską iš apylinkės sukraustė Valkininkų geležinkelio stotin . . . Aš įsakiau šarvuočiams išversti visus barjerus, kurie šipuliais išlakstė ir įžygiavome pavėluotai į Valkininkus ir kitas vietoves. Į Varėną žygyje vadovavo plk. ltn. Žulys, kurio žinioje irgi buvo iš mūsų rinktinės keletas tankečių, kurios lengvai sutrupino visas užtvaras.
Sudiev, brangusis Vilniau!Tik 1940 m. ankstų pavasarį sugrįžau atgal į Šarvuočių Rinkti-
šarvuotininkai Gedimino pilyje
nę baigti savo tarnybą. Vasario 16 šventę teko gražiai atšvęsti Vilniuje. Gedimino gatvėje dalyvavome parade su išlikusiais mūsų tankais. Lietuvos laisvės šventė tada buvo itin iškilminga, nežinia dėl ko Į ją nesiteikė atvykti valstybės prezidentas, o tik keli ministeriai. Šiaip iš visos Lietuvos žmonių atvyko labai daug. Sklido dainos, orkestrų maršai, visi žmonės juto mieste tvarką. Daug buvo atvežta iš Lietuvos miestų įvairios pagelbos. O kai kariuomenė šelpė gyventojus iš savo katilų, tai eilės būdavo didžiausios, net ir aršiausi pilsudskininkai, kurie visaip šmeižė mus, nesidrovėjo imti porcijų. Vasario 16 d. proga buvo daug bendrų subuvimų, pokyliuose dalyvavo ir Sovietų atstovai. Padangėje, parado metu, skraidė, be mūsų lėktuvų, ir jų Migai, greiti ir maži.
Tai buvo paskutinės mano dienos, per trumpą laiką pamiltame Vilniuje.
Trijų Kryžių kalne
Prie pilies bokšto
Balio Brazdžionio nuotraukos
