EUROPOS GYNYBA

B. B.

Ankstyvesniuose KARIO puslapiuose yra tilpę straipsnių Europos “išvadavimo” ir gynybos klausimais. Iš vienos pusės, komunistinis blokas vykdo manevrus kaip atmušti “imperialistų” užpuolimą ir kaip priešpuoliu išvalyti Europą nuo kolonistų; iš kitos pusės, stumdomo NATO rūpesniai, kaip sudaryti karinių jėgų pusiasvyrą, kad atlaikius “išvaduotojų” galimą ginkluotų jėgų spaudimą.

Augantis Vakarų valstybių ekonominis pajėgumas komunistų ekspansijos galimybes Europoje mažina.

1966 m. NATO pasitarimuose Briuselyje buvo prieita išvadų, kad nežiūrint didėjančio Sovietų pajėgumo, tikslai keičiasi — Sovietų pagrindinė agresija Europoje visai nedaleidžiama (amerikiečių nuomonė). Tačiau ši pavojinga išvada Vakarų sąjungininkus gali lengvai užmigdyti, ir pastangos išlaikyti fizinį jėgų balansą gali baigtis Sovietų naudai.

Neatsižvelgiant į nuomones, pagrindinis klausimas šiuo metu būtų, ar dabartinė NATO gynybos struktūra ir strateginės koncepcijos yra pakankamos apginti Europą. Įdomu būtų pažvelgti ar Prancūzijos išstojimas iš NATO susilpnino gynybos pajėgumą.

Kaip žinome, NATO karinė struktūra grindžiama nuostatais, patvirtintais 1952 m. Sąjungininkų karinių jėgų Europoje vyriausiojo štabo; šie nuostatai buvo sudaryti remiantis duomenimis, surinktais Vakarų žvalgybos, apie Sovietų karinį pajėgumą. Ano meto skaičiavimu, Sovietai galėtų sudaryti 160-176 divizijas, ir dar 50-60 divizijų suorganizuoti iš satelitų. Sąjungininkų buvo nuspręsta pastatyti prieš 90 divizijų, iš kurių 60 turėtų būti skirta centriniam frontui (šis skaičius niekad nebuvo pasiektas).

Vertinant Sovietų jėgas buvo gerokai apsiskaičiuota, ypatingai Stalino valdomam laikotarpyje — tada tai buvo kolosas ant molinių kojų. 1963 m. spalių mėn. amerikiečių gynybos sekretorius pareiškė, kad paskutiniaisiais duomenimis, Sovietai niekad nepasiekė pusės to 160-175 divizijų (aktyvių) skaičiaus. Žmonių skaičiumi — Sovietų divizijos per pusę mažesnės už vakariečių (pav. amerikiečių), ugnies pajėgumu NA TO divizijos viršija Sovietus tris kartus (Financial Times, March 1964, Mr. Alastair Buchan, Britų instituto direktorius strateginėms studijoms). Jei taip, tai galima palyginti dabartines NATO 26 divizijas, 39 Sovietų divizijom. Skaitantis, kad Europoj Sovietai laiko 20 divizijų plius 6 Rytų Vokietijos divizijas, todėl ir atitrauktos iš NATO dvi prancūzų divizijos pusiausvyros dar nepakeitė.

Pagal gen. Hans Speidel (buvęs NATO sausumos jėgų viršininkas), sujungtos jūrų, oro ir žemės Sovietų jėgos, galėtų prasiveržti iš Baltijos, pro Daniją, į Atlantą ir izoliuoti Sąjungininkų jėgas į rytus nuo Reino. Šis samprotavimas buvo paveikęs Skandinavijos ir Jutlandijos valstybes daryti karinę sąjungą (žiūr. KARYS, 1966 Nr. 10).

Vykdant Vakarų Vokietijos karinių jėgų manverus buvo prieita išvados, kad vokiečiai sulaikytų sovietų puolimą kuriam laikui net santykyje 1 prieš 10.    (1950 metais gen. Heinz

Guderian pareiškė, kad su 30 šarvuotų divizijų, normaliai aprūpintų, būtų galėjęs apginti Europą nuo penkis kartus stipresnio priešo, kaip tuo metu buvo Sovietai.)

Panagrinėjus Vokietijos žemėlapį, lengvai galima atspėti Sovietų puolimo planą Vakarų Europon. Daugelį metų Sovietų karinės invazijos doktrina buvo grindžiama Karl von Klausewitzo klasikiniu Cannae manevru, kuris buvo vykusiai panaudotas II Pas. karo metu. Ir ateities puolimui galima spėti: — dešiniu sparnu išilgai Baltijos pakraščio, atkertant Jutlandijos pusiasalį nuo žemyno, toliau smogiant bendra pietų kryptimi link Ruhro (Lenkų pulkininko P. Monat, kuris prieš kelis metus iš Lenkijos atstovybės Washingtone pabėgo, pareiškimu — lenkai ir čekai, drauge su Sovietų daliniais, centriniai smogtų pro Berlyną iki Reino). Kairiuoju sparnu smūgis būtų vystomas per Austriją išilgai Bavarijos Alpių iki Reino; toliau pagal Reiną šiaurės kryptimi, kur susitiktų su vakarinio smūgio jėgomis jau kairiam Reino krante. Tai būtų 7-tos Amerikiečių armijos apsupimas, neleidžiant jai pasitraukti per Reiną.

Šitoks replinis manevras būtų nepilnas neišryškinus centrinių krypčių — viena per Kasselį link Ruhro, antroji per Helmstedtą link Ruhro ir Olandijos. Be abejo, šiam manevrui užtikrinti, kelių divizijų oro desantas būtų iškeltas Reino srityje, užpakalyje NATO priedanginių jėgų.

Yra dar ir kita galimybė, kuri yra panaši į Schlieffeno planą: — dešiniuoju sparnu išvystyti pagrindinį puolimą, jieškant išilgai likusiame fronte silpnų vietų centriniam prasiveržimui (E. Hinterhoff — The Defense of Europe).

Šiems Sovietų planams Europos gynybos jėgos turėtų būti atatinkamai išdėstytos įvertinant priešo siekius, geografinę padėtį ir vietovę.

Viena nenormali aplinkybė Europos karinių veiksmų teatro, tai II Pas. karo išdavoje Sovietų karinių jėgų išdėstymas išilgai Baltjos jūros pietinių krantų. Puolimo atveju Sovietai lengvai užimtų išėjimą iš Baltijos jūros ir toliau iš šiaurės jūros amfibinių dalinių pagalba vykdytų išsikėlimus. Tuo atveju Schleswigo -Holsteino lygumos, Sovietų jėgoms būtų tik pasivaikščiojimas.

Apginti šiaurinį sektorių reikėtų eilės fortifikacijų, kurios sustabdytų Sovietų šarvuočių smūgį. Panašūs įtvirtinimai būtų reikalingi ir numatytose smūgio kryptyse. Visokiems fortifikacijų įrengimams, dėl politinių aplinkybių, priešinosi Vokietijos vyriausybė (E. Hinterhoff).

Dar vieną sunkinančią aplinkybę tektų paminėti:    NATO priedangos

daliniai, eidami į priekines pozicijas, sutiktų mases bėglių vakaruosna, kurie veržtųsi dar prieš Sovietų puolamąsias jėgas. Galima tikėtis, kad Sovietai išnaudodami bėglių priedangą, įkandin pasiųs savo tankus. Viena galima tikėtis, kad NATO jėgos, esant šitokiai situacijai, negalėtų panaudoti taktinius branduolinės energijos ginklus. 1955 m. birželio mėn. Edeno plane buvo numatyta pravesti tam tikrą zoną kurioje būtų draudžiami branduolinės energijos ginklai. Tam pasipriešino vokiečiai. Jie patys iš sąjungininkų paprašė branduolinės energijos ginklų, Sovietų puolimo atveju. Nežinoma būsima Prancūzijos laikysena, kariaujančių šalių atžvilgiu.

“Pagrindinis Sąjungininkų uždavinys Europoje sudaryti apsaugos nuotaiką, bet ne pastatyti jėgą prieš jėgą...” (E. Hinterhoff).