KARYS ir atsiminimai
KARYJE dažnai tenka skaityti įvairių atsiminimų iš netolimos praeities, daugiausia paliečiant laikotarpį II Pasaulinio karo ir Nepriklausomos Lietuvos žlugimo tragediją. Paskutiniu metu pasirodė gana vaizdžiai aprašyti vieno jauno lietuvio pergyvenimai karo lauke, pavadinti “Jaunas žemaitis rytų ir vakarų fronte”, kur aprašoma vokiečių-bolševikų karas su jo visomis baisybėmis. Čia tenka paminėti, kad tai nebuvo tik vieno vienintelio jaunuolio pergyvenimai. Panašioje padėtyje atsidūrė ir sunkiai įsivaizduojamus sunkumus pakėlė šimtai, ar gal ir tūkstančiai lietuviško jaunimo, iš kurių vieniems buvo lemta sugrįžti į normalų gyvenimą, o kiti paaukojo savo gyvybę ir patys nežinodami už ką.
Toliau KARIO 9 nr. (pr. m.) seka truputis prisiminimų buv. Nepr. Lietuvos policininko Kaipo Uoginio iš beatsikuriančios Lietuvos laikotarpio. Čia pirmiausia padėka priklausytų KARIO leidėjams už suteiktą galimybę ir buvusiems policininkams išeiti viešumon su savo pergyvenimų atsiminimais ir reikia tikėti, kad buv. policininkai pasinaudos šia proga ir papildys KARIO puslapius savo rašiniais. Juk, tikrumoje, kario ir policininko pareigos nebuvo perdaug skirtingos — ir vieni ir kiti stovėjo Nepriklausomos Lietuvos valstybės sargyboje; tik su tuo skirtumu, kad kariai vedė kovas karo lauke, kur priešas liko nugalėtas, o policininkai, su nemažu budrumu, sekė tą patį priešą, kuris pralaimėjęs karo lauke, neatsisakė tikslo sunaikinti beatsikuriančią Lietuvą ir savo veiklą nukreipė į pogrindį.
Čia nereikia ir aiškinti, kiek ir kokių sunkumų atsirado, kai valstybė šimtmečius išgyvenusi svetimųjų priespaudoje, o paskutiniu metu pasaulinį karą ir okupaciją, pati rengėsi nepriklausomam gyvenimui, ir tik dėka pasišventimui ir nepaprastam jėgų įtempimui, sunkumai buvo nugalėti.
Tenka paminėti, kad eilinis Lietuvos gyventojas, nors ir sunkiai suprasdamas to meto besikeičiančią padėtį, atstatant Nepriklausomybę, visomis išgalėmis stengėsi prie to prisidėti; tačiau anaiptol daug kur negalima pateisinti kaikuriuos veiksmus ano meto ir taip negausios inteligentijos. Ir vietoje stojus į bendrą darbą atstatyti ir taip jau nualintą kraštą, tai didesnė, ar mažesnė jos. dalis užsikrėtė liberalinėmis ir revoliucinėmis nuotaikomis, savo visas jėgas sukaupė skleisti tas pačias nuotaikas ir beatsikuriančioje Lietuvoje.. O kad Rusijoje liberalinė inteligentija, gal dėl nepakankamo apdairumo, kaip tik prisidėjo prie revoliucijos paruošimo ir praskynė kelią bolševizmui ir kad be jų talkininkavimo nei Leninas, nei kas kitas revoliucijos nebūtų įstengęs padaryti, tai mūsų to meto šviesuomenei tokios mintys galvoje netilpo. Pirmoje eilėje jie buvo susirūpinę partijų reikalais, kad per jas lengviau priėjus prie valdžios. Ir čia, prasidėjo “apšvietimas” gyventojų kas yra laisvė, kas yra demokratija ir tuo pačiu, nesigailėdami pažadų nuo amžinos Dangaus karalystės, iki nesuskaitomų žemiškų gerybių, žinoma, su sąlyga, kad už juos bus balsuojama. Ir jei kas kiek patrukdydavo tokius “svarbius pranešimus, tai partijų vadai nevengdavo panaudoti dargi teroro priemonių.
Kaip tuo metu kaikurios partijos išvystė savo veiklą, trumpai pavaizduoja, tuo metu buvęs vienoje apskrityje policijos viršininkas, Kalpas Uoginius, kurio žodžiais tariant, policijos tarnautojai skaudžiai nukentėdavo, jei pildydami tarnybos pareigas nevisuomet pasielgdavo pagal partijų vadų reikalavimus. Čia tenka paminėti, kad tas, kas vyko vienoje apskrityje, tas kartojosi ir visoje
Lietuvoje. Žinoma, visuomet buvo pabrėžiama, kad to reikalauja ne asmeniniai sumetimai, bet pati Lietuvos konstitucija. Deja, tenka pasakyti, kad dėl paprasto neapdairumo, ar stokos geros valios nebūdavo atsižvelgiama, kad kaip tik tos konstitucijos priedangoje ir priešas veržėsi, kad sunaikinus ir konstituciją ir valstybę.
Ir ne kur kitur, bet Lietuvos karių tarpe atsirado sveikai galvojančių ir 1926 m. tam pačiam priešui, kuris buvo nugalėtas karo lauke, užkirto kelią subversyvinei veiklai krašto viduje ir Lietuvos valstybė, daugiau ar mažiau, galėjo stiprėti.
Šiuo metu daug kas pasakys, kad viskas tai liko praeityje ir kad neverta to kartoti. Tikrumoje, jeigu taip būtų, gal ir galėtume palikti, kad ir istorikams, o patys be rūpesčių gyventi. Bet, deja taip visai nėra. Ir dabar, kaip ir anuo metu, inteligentai liberalai, dargi esantieji vyriausybėje, labai uoliai saugo konstituciją,— pasekmes viso to mes matome. Pirmiausia, tai piliečio ir turto saugumas yra kritęs iki žemiausio laipsnio. Pirmoje eilėj stengiamasi apsaugoti nusikaltėlį, o nukentėjęs, jei dar jam pavyko išlikti gyvam, pats savimi turi pasirūpinti. Mokyklose vaikams aiškinama, kad tėvai vaikams nėra joks autoritetas, kad jie gali elgtis, kaip jiems patinka, nes tai yra laisvė visiems, kuri numatyta konstitucijoje; kad mokyklose dėstyti tikybą, ir melstis yra neleistina, nes tai nesuderinama su konstitucija. Tačiau, ne tik nedraudžiama, bet dargi skatinama, mažamečių tarpe pornografija ir seksualizmas. O, kad jaunimo vis daugiau ir daugiau ima vartoti narkotikus, tai kuo mažiausiai rūpinamasi, mat konstitucijoje apie tai niekur nepažymėta.
Visa tai stebint, aiškinti, kad tai tik pripuolamas dalykas, būtų neleistinas savęs apgaudinėjimas. Viskas kas dabar vyksta yra gerai apgalvota ir iš anksto suplanuota.
Dar 1920 metais Leninas yra pasakęs; “Jei valstybėje mums pavyks sudemoralizuoti bent vieną priaugančią kartą — valstybę mes paimsime į savo rankas be jokio karo.” Atrodo, “pranašystės” pildosi ir istorija kartojasi. O mes dar galėtume pasakyti: o gal pasikartos ir kita dalis istorijos — “17 Gruodžio”. Gal. . .
Klars
