VILIŪGĖ
Balys Auginas
(Sonetas mūsų Baltijai)
LAIVAI, pakrauti ilgesiu, iškėlė burę—
Rūkuos sutirpsta artimi veidai, audroj nugurę.
Ir bangos miršta, dūždamos į aštrią uolą,
Ir iš dangaus gintaro skaidrios žvaigždės puola —
Krante—sudegusių mažų žvaigždžių skeveldros—
Suskilę šukės pasakų auksinės geldos,
Lyg irklo šipuliai pailsusios kelionės —
Kristalais sutrupėję viltys ir svajonės —
Ir kai rytais merginos renka pajūry gintarą —
Viliūgė jūra atvilnijus pažadais jom šnara.
Ir vėl naujų troškimų valtys jūroje paskęsta —
Žmogaus širdis, dienų migloj, vėl dovanoja klastą,
Nes ji pažįsta ilgesį. Ir žydraakę jūrę:—
Kaip moteris — ji audžia laimės ir mirties tau burę —
J. Juodis — NERINGA
