LIETUVIAI KARIAI VOKIETIJOS KARIUOMENĖJE
1944 -1945 METAIS
PLK. R. LIORMONAS
1941 m. birželio 21 dieną Vokietijos kariuomenė puolė Sovietų Rusiją visu frontu ir triuškindama rusų kariuomenę, buvo prasiveržusi net ligi Volgos upės. Vos vos nepaėmė net Stalingrado (dabar Volgogradas) miesto.
Kai 1943-1944 metų žiemą rusai apsupo Stalingradą, vokiečių armijos tame apsupime kapituliavo. Prasidėjo visuotinis vokiečių kariuomenės traukimasis iš Rusijos. Kartu su vokiečių daliniais pasitraukė ir keliolika lietuvių vad. Savisaugos dalinių batalionų.
Šie lietuvių daliniai buvo suorganizuoti vokiečių okupacinės karinės vadovybės Lietuvoje leidimu iš buvusių Lietuvos karių savanoriškais pagrindais. Jų uždavinys buvo kovoti su rusų komunistų partizanais užfrontėje ir kartais padėti vokiečių kariuomenei fronte.
Pasitraukimo pasėkoje 1944 m. liepos mėnesį Raseinių, Eržvilko ir Tauragės apylinkėse atsirado net keli lietuvių batalionai, kurie vokiečių karinės vadovybės įsakymu buvo nuginkluoti. Kiek anksčiau buvo nuginkluota ir gen. Plechavičiaus 1944 m. suorganizuota Vietinė Rinktinė, kurios batalionai buvo daugiausia Lietuvos Rytuose, taip pat ir Vietinės Rinktinės karo mokykla Marijampolėje.
Daugumas lietuvių Savisaugos batalionų karininkų buvo pasiųsti į surinkimo punktą Drezdene, gi Vietinės Rinktinės karininkai — daugumoje į koncentracijos stovyklą Latvijoje, iš kur vėliau buvo perkelti į Stutthofo koncentracijos stovyklą.
Nuginkluoti Savisaugos batalionų (ir kai kurių Vietinės Rinktinės dalinių) kareiviai buvo aprengti vokiečių Luftwaffe (aviacijos) uniforma ir, vokiečių sargybinių lydimi, buvo išvežti į įvairias Vokietijos vietas. Daugiausia jų 1944 m. vasarą buvo Štettino, Štralzundo ir Weimaro miestuose. Tų nuginkluotųjų lietuvių karių susidarė gan didelis skaičius: apie 10-12 tūkstančių. Po kelių savaičių (kartais kelių mėnesių) apmokymo jie buvo paskirstyti įvairioms pagalbinėms Luftwaffe tarnyboms: prie miglavimo (maskavimo dūmais) įrengimų, oro balionų užtvarų, telefono ir telegrafo vario vielų rinkimo. Dalis specialistų — kaip mechanikai, elektrikai, staliai ir kiti pateko ir į specialius dalinius. Keliasdešimt, o gal ir keli šimtai šių vyrų buvo išmėtytų ir kitose dalyse: artilerijoje, pėstininkuose, sargybų daliniuose, pateko net į parašiutininkų (Fallschirmjäger) dalinius, ypatingai Italijoje.
Reikia čia atskirai paminėti, kad Magdeburgo apylinkėse prie miglavimo (juokais tai buvo vadinama “miglos pūtimo”) aparatų buvo taip pat ir lietuvaičių mergaičių kuopa. (Keletą iš tų mergaičių po karo gyveno įvairiose tremtinių stovyklose).
Visi šie lietuviai (išskyrus parašiutininkus ir pan.), kaip ir italai ir kitų tautybių pagalbinis personalas, buvo specialiai šių svetimšalių reikalams paskirto generolo (vokiškai: General der Luftwaffe für ausländisches Personal) žinioje. Šio generolo štabe buvo ir lietuvių karininkas, vad. Ryšių karininku (Verbindungsoffizier), kurio uždavinys buvo rūpintis lietuvių kariais ir tvarkyti jų reikalus. Jis lankydavosi lietuvių daliniuose, klausinėdavo lietuvių karių skundų, išklausydavo jų pageidavimų, pasiteiraudavo apie jų gyvenimą ir nuotaikas. Skundų ir pageidavimų reikalus jis aptardavo su tų dalinių viršininkais (vokiečių karininkais) ir, kas būdavo galima, vietoje sutvarkydavo. Apie kiekvieną savo tarnybinę kelionę jis turėdavo parašyti generolui raportą. Tais kelionės raportais generolas labai domėdavosi ir iškeltus klausimus stengėsi kiek galėdamas tuojau sutvarkyti. Tai buvo labai gera priemonė dalinių viršininkų ir žemesniojo kadro neteisingiems pasielgimams užkirsti kelią. Todėl ir tų dalinių viršininkai (kurie buvo, kaip jau minėta, vokiečių Luftwaffe karininkai) lietuvių Ryšių karininką pagarbiai sutikdavo ir darydavo viską, kad tik lietuviai kariai gerai jaustųsi ir nekeltų skundų.
Šalia vyriausio lietuvių Ryšių karininko, prie didesnių lietuvių vienetų Luftwaffe daliniuose, taip pat buvo, taip vadinamieji, lietuviai globos karininkai (Betreuungsoffizier). Jie vietoje stengdavosi likviduoti įvairius nesusipratimus su vokiečių apmokomuoju kadru, dalyvaudavo užsiėmimuose, vakariniuose patikrinimuose, būdavo susirgusių karių vertėjais pas vokiečių gydytojus ir ligoninėse ir padėdavo kituose reikaluose.
Ryšių ir globos karininkų lietuvių buvimas turėjo didelės reikšmės mūsų karių moralei: jie jausdavosi saugesni ir geriau nusiteikę. Štai, vieno mūsų viršilų laiško ištrauka:
“Ryšių ir globos karininkų apsilankymas mūsų moralę, ypač senų karių, labai pakėlė: vokiečių kadras pasidarė daug švelnesnis, mus, t. y., buvusius puskarininkius ir viršilas, vokiečiai pradėjo šaukti pagal mūsų turėtus laipsnius, tapome jų padėjėjais, laike vakarinių patikrinimų giedodavome ‘Marija, Marija,’ pabaigai— Lietuvos Himną. .
Daugelyje kuopų buvo muzikalių vyrų ir gerų dainininkų, tai giesmės ir dainos skambėdavo puikiai. Kai šios kuopos žygiuodavo per miestą dainuodamos, tai vokiečiai mesdavo darbą ir bėgdavo arčiau pasiklausyti, gi vakarais prie kareivinių kai kur susirinkdavo ne tik merginų pulkai, bet ir vyresnio amžiaus moterų ir vyrų. Mūsų kariai buvo drausmingi, tvarkingi, tai ir Luftwaffe vadovybė gerai juos vertino, nekartą apie tai pareikšdama lietuvių Ryšių karininkui. Tokiu būdu, Luftwaffe vadovybė, sakysime, paskyrė pakankamai lėšų savaitraščiui “Kariui” leisti: buvo mokamos algos redakcijos ir administracijos nariams, nuolatiniams bendradarbiams, spausdinami kariams lietuviški kalendoriai. Tuo metu (1944-1945) tai, turbūt, buvo vienintelis nuolatinis lietuvių laikraštis Vokietijoje.
Lietuviai karininkai dėvėjo Luftwaffe uniformą su turimais lietuviškais laipsniais ir ant kairės rankovės nešiojo lietuviškų spalvų trikampį. Atlyginimą gaudavo tokį pat kaip ir vokiečių Luftwaffe karininkai.
Kaip jau anksčiau buvo minėta, tam tikras lietuvių karių skaičius buvo patekęs ir į kitus vokiečių kariuomenės dalinius. 1944 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais Rügeno saloje grupė jaunų lietuviukų buvo apmokami parašiutininkais, buvo lietuvių priešlėktuvinėse baterijose ir pan. Nemaža jaunų lietuvių vyrų buvo išvežta į Reicho (Vokietijos) Darbo Tarnybą. Laikui bėgant nemaža šių Darbo Tarnybos lietuvių buvo įjungti į vokiečių kariuomenę ir išsiųsti į Balkanus, kur nemažai jų žuvo. Net garsiojo vokiečių tankų maršalo Rommelio Afrikos korpe buvo keli lietuviai. Keletas lietuvių batalionų buvo taip pat ir fronte: prie Leningrado, Krymo pusiasalyje, vėliau — Latvijoje. Šalia šių visų minėtų dalinių nemaža lietuvių vyrų buvo taip pat sugaudyti apkasų kasti.
Kaip matome, lietuviai kariai ir civiliai, bei pusiau civiliai buvo išblaškyti po įvairias vietas, įvairiuose frontuose kartu su vokiečių kariuomenės daliniais.
Antrasis Pasaulinis karas pasibaigė katastrofiškai kaip Vokietijai, taip ypatingai ir Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Vokietija tapo suskaldyta, o mūsų Tėvynė ir dabar dar tebekenčia sovietų-rusų jungą.
Karui pasibaigus, lietuviai kariai pasitraukė iš vokiečių dalinių į Vakarus, kur daugelis pateko į sąjungininkų (amerikiečių, anglų ir prancūzų) nelaisvę. Deja, dalis pakliuvo ir rusams. Daug lietuvių karių amerikiečiai perdavė prancūzams, kurių stovyklose buvo labai menkas maistas, belaisviai buvo laikomi po atviru dangumi, todėl ir lietuvių tarpe buvo daug susirgimų ir mirimų. Tokias aplinkybes prancūzai išnaudojo ir nuolat kalbino belaisvius užsirašyti į prancūzų Svetimšalių Legioną, kuris tuo laiku daugiausia kariavo Indokinijoje, žadėdami jiems gerą maistą, daug pinigų, pakankamai rūkalų ir t.t. Tais pažadais susiviliojo nemažas skaičius bado ir kitų nedateklių iškankintų lietuvių vyrų, kurių keliasdešimt amžiams paguldė galvas Indokinijos (dabartinio Vietnamo) džiunglėse. Tai patvirtina ir trumpos žinios apie a.a. Vytautą Dirkį (Lietuvių Enciklopedija V, 1963) “. . . Tarnavo svetimšalių legione Indokinijoje, ištarnavęs karininko laipsnį ir apdovanotas Legion d’Honneur ordinu, žuvo kautynėse.” Žiūr. taip pat: Vrublevičius, Lietuviai legionieriai Indokinijoje L. E. XXXIV, 553. Daugelis tų, kurie atsisakė stoti į Svetimšalių Legioną, buvo atiduoti rusams bolševikams ir išvežti į Sibirą mirčiai. Yra žinomas vienas atsitikimas, kur keliasdešimt lietuvių vyrų jau buvo išrikiuota eiti į uoste matomą rusų laivą, kai įsikišo vienas jaunas amerikietis karininkas ir juos iš prancūzų, galima sakyti, tiesiog atėmė. Ta grupelė vyrų išliko gyvi. Tai įvyko pietų Prancūzijoje — prie Marselio uosto ...
Iš anglų ir amerikiečių belaisvių stovyklų,, anksčiau ar vėliau, visi lietuviai (taip pat ir latviai ir estai) buvo paleisti ir sugrįžo į gyvenimą. Tačiau dar 1945 m. keliolika latvių ir estų karininkų buvo anglų išduoti rusams; vienok, kai latvių vienas pulkininkas viešai persipiovė rankų, gyslas protestuodamas prieš tokį žvėrišką ir prieš visus tarptautinius įstatymus einantį elgesį, anglai kažkaip pakeitė nuomonę ir išdavimai pasibaigė. Kiek žinoma, ir tas drąsusis latvių pulkininkas buvo ligoninėje išgydytas ir rusams nebeatiduotas. Teisybė, anglai leisdavo rusų komisijoms pasirodyti belaisvių stovyklose, bet pabaltiečiai labai griežtai užprotestavo prieš bet kokius mėginimus juos atgal vilioti bolševikiškan “rojun”. Vėliau, atrodo, ir anglams ir amerikiečiams toks pabaltiečių belaisvių elgesys net patikęs ir jie širdingai juokdavosi, kai ruskeliai supykę išmaudavo iš belaisvių stovyklų, nė vienos dūšios savo peklai nelaimėję.
Yra taip pat žinoma, kad kai kur (ypač Austrijoje) vietiniai amerikiečiai karininkai yra tiesiog fronte rusams perdavę (išdavę) lietuvius karius. Tebūnie prisiminta tų vyrų kančios nors retkarčiais. Jie irgi juk kentėjo už tą pačią nukankintą Lietuvą.
Ir amerikiečių kai kurie kariniai istorikai yra šia savavališka išdavimo tema susidomėję. Reikėtų kam nors visa tai suregistruoti, kad ateityje būtų tikra teisybė žinoma.
