Pirmojo atskiro lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono tragedija Sibire
KAZYS ALIŠAUSKAS
Per I Pasaulinį karą (1914-1918) daugelis lietuvių atsidūrė Rusijoje. Vieni jų buvo paimti į rusų kariuomenę, kiti ten liko pabėgėliais nuo karo audros. Daug jų pateko į Sibirą, Uralo kalnyną ir Pavolgį. Bolševikams įvykdžius Rusijoje perversmą 1917 m. pabaigoje, prasidėjo pilietinis — naminis karas. Baltieji rusai — caro valdžios šalininkai, kariavo su raudonaisiais-komunistais. Tai buvo arši, žūtbūtinė kova. Laimingi buvo tie lietuviai, kurie 1918 m. sugebėjo sugrįžti į Lietuvą iš Rusijos. Pasinaudojo proga sugrįžti tik tie, kurie gyveno vakarinėje Rusijos dalyje — arčiau Lietuvos. Gyvenantiems prie Uralo kalnų ir Sibire galimybių sugrįžti į Lietuvą nebuvo. Tad jie ir pateko pilietinio karo sūkurin.
Lietuviai kariai patekę Sibiran ir prie Uralo kalnų nebežinojo ką daryti. Raudonieji juos gaudė ir ėmė į savo kariuomenę, baltieji darė tą patį. Visa tai atlikdavo su grasinimais — žudyti nepaklusus.
Prie Uralo kalnyno, čekai turėjo savo kariuomenę — apie 40,000 vyrų. Lenkai, serbai, latviai organizavo savus karinius vienetus. Lenkai į savo dalis priiminėjo ir lietuvius. Jieškodami saugesnės padėties, lietuviai glaudėsi prie tvarkingesniųjų. Tokių būdu Čialiabinske ir vėliau Boguruslave prie Uralo kalnų — Pavolgyje, 1-am lenkų šaulių Tado Kosciuškos pulke, atsirado 7-ta grynai lietuviška kuopa. Vadovauti šiai kuopai buvo paskirtas lietuvis karininkas P. Linkus-Linkevičius.
Kuopa, pulko sudėtyje, iki 1919 m. pavasario, kovojo su rusų bolševikais Uralo kalnuose. Vėliau buvo perkelta į Novo-Nikolaevską (dabar Novosibirsk) Sibire. Čia kuopa persiorganizavo į atskirą lietuvių batalioną. Batalionas, kaip savarankė dalis, priklausė 5-tai lenkų Sibiro divizijai, kurios vadu buvo plk. K. Rumšą, žemaitis, kilimo nuo Šviekšnos. Batalionas turėjo atskirą uniformą su tautiškais ženklais. Komandos ir vidaus susirašinėjimas vyko vien lietuvių kalba. Visų bataliono karių tikslas ir didžiausias noras buvo, kaip galint greičiau, sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Batalionas buvo gerai aprengtas ir apginkluotas. 1919 m. vasarą jame buvo apie 600 kareivių ir 20 karininkų.
Į batalioną buvo priimami vien savanoriai. Novo-Nikolaevske į batalioną buvo priimti 94 lietuviai komunistai. Tai buvo neapdairumas, pradžia liūdno galo. Dar 1917 m. Sibiro mieste Omske, buvo sudarinėjami raudonųjų būriai, kovai su baltaisiais. Lietuviai komunistai sudarė vieną dalinį iš 200 vyrų. Jų tarpe buvo lietuvių komunistų atvykusių iš Anglijos. Šis dalinys kovojo rytiniame Sibire, Čitos ir Blagoviesčensko apylinkėse. Sumušti baltųjų rusų ir čekų, likusieji gyvi išsisklaidė. Įsigalėjus Sibiro valdžioje direktorijai ir vėliau Kolčakui, jie buvo persekiojami, suiminėjami, teisiami ir baudžiami. Slapstėsi ir nebežinojo ką daryti, tad sužinoję, kad Novo-Nikolaevske organizuojamas lietuvių batalionas, nusprendė glaustis prie savųjų.
Kapitonas J. Tomkus, kuris tuo laiku tarnavo Sibiro lietuvių batalione, Mūsų Žinyno nr. 9, 1924 m., apie juos rašo: “Šie piktadariai buvo negausingi batalione, gerai žinojo jog jų praeitį mes visi gerai pažįstame, jog kiekvienu momentu galima juos sukišti kalėjiman, net sušaudyti, bet mes to nepadarėme. Kodėl? Todėl, kad manėme jog lietuvis ar jis būtų komunistas, ar kitos kurios krypties, visų pirma yra lietuvis. Ir kaip skaudžiai teko apsivilti? Užuot padėkos iš tų gaivalų pusės, mes susilaukėme kruvinų ekzekucijų. . . Ar belieka todėl kalbėti apie žmoniškumą, juo labiau, kad anuomet tolimame Sibire esant, nė vienam į galvą negalėjo ateiti mintis, jog tautietis, nors ir komunistas, galėtų panašiai už gerus darbus atsiteisti.”
1919 m. rudenyje prie Uralo kalnų, išdidaus admirolo Kolčako armiją sumušė raudonosios armijos vadas Tuchačevskis. Lapkričio pradžioje prasidėjo traukimasis į rytus, kuris virto bėgimu. Čekai traukėsi pirmieji, jų traukimąsi turėjo dengti lenkai drauge su lietuvių batalionu. Sibiro geležinkelio linija buvo labai apkrauta. Pasitraukimas buvo labai sunkus, vykstant kovoms didelio žiemos šalčio metu. Lietuvių batalionas turėjo vykti paskui čekus. Su dideliu vargu, vien bataliono karininkų rūpesčiu ir pastangomis, buvo gauti vagonai ir garvežys. Batalionas buvo patalpintas į vagonus. Tikėta, pasitraukus į rytus, paskiau jūros keliais grįžti į Lietuvą. Tačiau, nebuvo laisvo kelio, reikėjo laukti. Apylinkėje veikiantieji bolševikų partizanai darėsi vis įžūlesni, puldinėjo baltuosius rusus, čekus ir lenkus, susitelkusius prie vienintelės gelžkelio linijos.
Vytautas Kasakaitis, vienas iš lietuvių bataliono karininkų, bolševikų nužudytas Sibire.
Bolševikų propagandai susidarė labai palankios sąlygos. Jie siūlė pasiduoti raudoniesiems, kurie per Rusiją artimiausiu keliu parvež į gimtąjį kraštą visus, kaip lietuvius taip ir lenkus bei čekus.
Teko laukti susėdus vagonuose, kol pasiliuosuos kelias. Laukiant reikėjo saugotis partizanų puldinėjimų. Lietuvių batalionui buvo pavesta saugoti Čerepanovo gelžkelio stotį, kur jie prastovėjo 9 ar 10 dienų.
Tuo laiku bataliono lietuviai komunistai susirišo su toje apylinkėje veikiančiais komunisto Rogovo partizanais ir susitarė veikti bendrai.
Lapkričio 25 d. ankstį rytą įvyko sukilimas, —budintis karininkas Čarneckis buvo nužudytas, kiti karininkai suimti. Viso buvo suimta 15 karininkų. Batalionas liko nuginkluotas, susodintas į 260 rogių pakrautų ginklais ir maistu. Rogės iš anksto buvo paruoštos. Paskubomis batalionas buvo nugabentas į Čeremuškino kaimą. Suimta buvo 460 karių, tik maža dalis sugebėjo pasislėpti ir pasilikti. Suimtuosius perėmė partizanų vadas Rogovas. Sukilimą paruošė, jam vadovavo, tenka manyti, kad ir derybas su partizanais vedė — lietuviai komunistai: Steponaitis, Biveinis ir Žebrauskas.
1919 m. gruodžio 9 d. sužvėrėję bolševikai Čeremuškino kaime kardais sukapojo karininkus: A. Naviką, J. Eiduką, V. Kasakaitį, J. Malerį, Br. Šukevičių ir kareivius: K. Norvilaitį, J. Silevičių ir Turskį. Tad trumpu laiku žuvo 6 karininkai ir 3 kareiviai. Kiek vėliau dar žuvo, ir kiek jų sugrįžo į Lietuvą nėra žinių. Netenka abejoti, kad visa tai buvo atlikta su lietuvių komunistų žinia ir pritarimu.
Lietuvoje apie tragišką bataliono likimą buvo sužinota vėliau. Susijaudinimas kilo didelis. Žuvusių atminimui pagerbti Kaune Vytauto Didžiojo bažnyčioje, 1924 m. gruodžio 9 d., buvo atlaikytos pamaldos ir prikalta lenta su jų vardais.
