RUDENĮ
V. Perminas
Be rekviem, be kunigų,
Be saliutavimų, be šūvių;
Į duobę įmetė šiaudų—
Ir įstūmė nežinion, kaip šunį. ..
Senutė tyliai poterius šnibždėjo,
Prie kapo draikėsi šiaudai;
Rasotą rytą jie blizgėjo
Kaip paauksoti mamos virbalai.
Krauju taškyti medžių lapai,
Lyg peteliškės išskėstais sparnais;
Apklojo jie nežinomojo kapą
Įvairių spalvų rudens dažais.
Šermukšniai, spanguolės raudonos
Mirgėjo lyg žiedai pavasarį;
Apglėbus kapą drebulė geltona
Numetė po krikštolinę ašarą. . .
Ir Tu, spalvuotasis ruduo,
Prašyk rūpestingąją Madoną
Pavasarį prie kapo, kur akmuo,
Kad pasodintų nors vienišą aguoną. ..
Margai spalvuotą rudens rytą
Vėjas, skerdžius ir Madona
Atkels lapus tuos aptaškytus —
Fanfarai gros, triumfuos aguona. .
Ir iš priespaudos lukšto kieto
Prisikels užmirštieji milžinai;
Ir generolui skirtuoju lafetu
Bus vežami jų palaikai. ..
