APUOLĖS UŽPUOLIMAS

Z. RAULINAITIS

I

Ištisas IX amžius Baltijos kraštams reiškė užpuolimus, plėšimus ir naikinimą. Didžiosiomis upėmis į Europos žemyną be paliovos veržėsi vikingai.

Gindamiesi nuo vikingų - varingų įsiveržimų aisčiai statė pilis prie svarbesniųjų susisiekimo arterijų — upių, šalia prekybinių kelių ir ypač jų kryžkelėse. Mat prekybininko numintu keliu žygiuodavo ir priešų kariuomenės.

Žiemgaloje, dabartinėje Latvijoje, Dauguvos krantus saugojo bent 22 pilys. Prie Gaujos upės rasta 10 piliakalnių, prie Ventos — Abavos stovi 16 piliakalnių. Pagal prof. F. Balodį viso Latvijoje rasta apie 306 piliakalniai ir bent 63 įtvirtintos slėptuvės2. Įdomu, kad daug tų piliakalnių randasi Latvijos rytiniame pakraštyje, kai pav. Toluvos srityje, kuri iš rytų yra saugoma nepereinamų pelkių, piliakalnių rytuose yra mažiau2

“Penkiose valstybėlėse (civitates) kuršių, kurie buvo ypatingai karingi, randama beveik nenutrūkstanti piliakalnių tinklo grandinė ir čia taip pat galima pastebėti įtvirtinimų sistemą nukreiptą ypač prieš puolimus iš Baltijos jūros, todėl daugiausia surištą su upių krantais”.2 Tokią išvadą daro Balodis.

Nustatyta, kad Kurše buvo 79 pilys. Jos visos buvo statytos ginti kelius į krašto gilumą.

Be šykščių istorinių žinių, vikingų žygius į Aisčius liudija atrasti jų pėdsakai kolonijų, įtvirtinimų, kapų, ginklų ir kitų radinių pavidale. Jau esam minėję Gruobyną, seną kuršių pilį, kuri VII a. buvo užimta danų ir švedų ir tik tuoj po 800 metų vėl grįžusi į kuršių rankas. Minėta buvo švedų karių kolonija Semboje Viskiautuose, prie Kranto vietovės, kurią, atrodo, švedai įsteigė tuoj po to, kai prarado Gruobyną.

Per Viskiautus ėjo prakybinis ir karinių žygių kelias į Kuršių mares ir iš jų į Nemuno žiotis, o iš ten į Lietuvą ir toliau į Rytus. Taigi, valdydami Viskiautus, švedai tuo pačiu valdė ir Kuršių mares ir Nemuno žiotis, vieną iš kelių į Rytus.

Prie Viskiautų vėliau atsirado vokiečių Medau dvaras. Ties juo, manoma, anksčiau varingai ištraukdavę savo laivus į krantą. Varingų kolonija ten išgyveno apie 200 metų, ką rodo gausūs jų kapai. Miške, kurio vardas Schivend-lund (šventas — lund — miškas) iki dabar išlikęs, yra apie 400 švediškų IX-X a. pilkapių, žmonių Kaupu vadinamų. (Apylinkių laukai suvokietintais vardais tebevadinami Kunterschtrauck, Kunterfeld, Siventmedfeld ir kt.).4

Vikingų ir varingų kardų ir jiečių antgalių randama Prūsuose visame pajūryje ir Nemuno žiotyse. Varingų kapai yra rasti Linkūnuose prie Tilžės. Net 60 vikingų kardų rasta Švedkalnyje prie Viešvilės, Pagėgių apsk., ant Nemuno slėnio kranto.4

Įėjimas į Kuršių mares vikingų laikais buvo ne prie Klaipėdos, kaip dabar, bet toliau į pietus. Greičiausia jis ėjo skersai Kuršių Nerijos pietinę dalį, arti prie Viskiautų, netoliau kaip 10 km į šiaurę nuo jų. Kas tada įsitvirtino Viskiautuose, tas valdė įeigą į mares, pats būdamas saugus, nes buvo tam tikrame atstume nuo pavojingos jūrų pakrantės. Skersai gi mares kelias vedė į Nemuno žiotis. Traukiant plačia Nemuno srove ir jo įtakais ir galima buvo nukeliauti į Rusią. Galimas dalykas, kad norėdami valdyti šį kelią į Rusią, švedai ir įkūrė savo koloniją Viskiautuose IX a. pradžioje. Iš archeologinių radinių patiriame, kad laikotarpyje, maždaug, nuo 850 m. iki 1000 m. švedai daugiausia dėmesio kreipė į Rusią, į savo Rytų politiką. To laikotarpio švediškieji radiniai daugiausia telkiasi išilgai kelių, vedančių į Rusią.3

Pagal C. Engelį, pagrindinis kelias iš Prūsų į Rytus — per Lietuvą, vedė Nemuno link ir ties Vilkyškių augštumomis kirto Nemuną.5 Upių ir sausumos kelius nužymi įvairūs radiniai, ypač papuošalų ir ginklų. Tas rodo, jog tuos kelius vietos gyventojai atkakliai gynė nuo įsibrovėlių, tačiau gyvai naudojo juos prekybos tikslams:

“ . .. senasis pagoniškasis laikotarpis Prūsuose buvo ginklų žvangėjimo laikotarpis, kai senieji prūsai turėjo gintis atkakliame trijų frontų kare: nuo vikingų iš šiaurės ir nuo slavų iš vakarų ir pietų”.4

Simanas Daukantas apie kovas su varingais savo Lietuvos istorijoje taip rašo: “Tose paskalbose skaitytojas aiszkiai gali matyti koki

Vikingų ginklai rasti Viskiautuose. Kairėje gelež. kardas su žalvarine rankena, deš. — jieties antgalis (pagal B. Nerman).

žįgiai ir kokios karės bei muszos buvo tų Žuvėdų su Žiamaicziais; kaipogi dabar minavotos muszos ne visos tegali lygintis su szios dienos muszomis, į kurias 30.000 arba 40.000 svieto stoja į vieną kovą, kurioje įsigrumus paczioje karvietėje 8.000 ar 9.000 paliekti beklaksą. Dabar minavotas muszas aiszkiaus gali lyginti į szios dienos skardamuszas, kuriose kelios de-szimtys arba keli szimtai grumiasi norėdami duoną ar grobį vienas kitam iszveržti... Todėl kartais bernai su įnamiais galus graibstydami susitarę ir valdimierą sav paskyrę, sutupę į laivus leidosi į turtingesnius krasztus peno sav grieti. Regisi badaujant Žuvėdams, niekur nebuvo jiems taip parankiui grobį grieti, kaip

Žiamaicziuose, turtingame kraszte, jau žiloje senovėje duonos žiame vadinamame. Toki badautojai užpuolę gyventojus ėmė jiems visa ką užgrėbė; kartais gyventojai negalėdami su jais remtis duodavo jiems patys visa tą, ko jie norėjo. Taip pasipelnyje tie badautojai pargrįžę namon turtingais, gyrėsi namikiams svetimas tautas nukariavę ir duokles sav mokėti liepę; kartais vyresnysis tokių badautojų daug krasztų nutresęs ir su didžiu grobiu pargrįžęs namikiams sakėsi visą svietą nuveikęs, o namikiai dėkavodami už pargabentą sav peną, tuos viežius dainomis garbino, juos vieszpacziais vadindami, kuriuos per kelias 10 ar 100 metų minavo j o masindami kitus lygia dalia pelnytis svetimuose krasztuose. Tas dainas paskui raszytojai kaipo veikalus tautos į rasztus suraszė. Vienok kartais nuo tokių skardmuszų isztiko į ilgas ir baisias kares bei didžiai kruvinas muszas.”.

Vieno tokio varingų žygio tikslas buvo kuršių pilis Apuolė, kuri tik per didelį vargą teišsilaikė ir turėjo išsipirkti nuo grobio godžių švedų.

Turime išlikusį įdomų istorinį aprašymą to. varingų žygio į Kuršą. Tą istorinį dokumentą, įpintą į šv. Ansgaro Gyvenimą, parašė šventojo amžininkas arkivyskupas Rimbertas apie 878 metus.

Šv. Ansgaras (801-865) skelbė krikščionybę Danijoje ir Švedijoje. Popiežiaus Grigaliaus IV jis, 831 m., buvo paskirtas Hamburgo - Bremeno arkivyskupu ir apaštališkuoju legatu Šiaurės kraštams (Legatum in omnibus circumąua-que gentibus Sveonum, sive Danorum, nec non etiam Slavorum, aliarumąue in Aąuilonis par-tibus gentium constitutum. .. delegavit). Yra manoma, jog jis įsteigė Pilteno vyskupiją Latvijoje ir gal net lankėsi lietuvių kraštuose.

Rimberto kronikos skyrius, liečiantis žygį į Apuolę, prasideda Kuršo valstybės aprašymu ir danų karo žygio žlugimu:

“Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau, danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, no-

Tarp Skuodo ir Ylakių, pietiniame Luobos upelio krante Apuolės kaimo apytikrė vieta pažymėta X. Šiaurėje prie Liepojos, Gruobyno vietovėje, stovėjo Jūrpilis (P. Mant--nieko Kartografijos instituto žemėlapis “Latvija”, 1956),.

rėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis (civitates). Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą, susijungė į vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto”.8

Jau pati šios ištraukos pradžia liudija, kad kuršiai kada tai seniau buvę pavergti švedų. Iš ankstesniųjų tyrinėjimų matėme, kad švedų varingų kolonijos kai kur išsilaikė iki 800-jų metų. Tais, pav., metais kuršiai išvarė švedus iš Gruobyno. Galima spėti, jog tuo pat metu jie buvo išvyti ir iš kitų vietų Kurše, tarp jų ir iš Apuolės. Tyrinėjęs Apuolę švedų mokslininkas Birger Nermanas rašo: “Atrodo, jog kartas nuo karto, pilyje yra buvusi švedų įgula. Tačiau apie 800 metus, kai švedai (svear) buvo išvaryti iš Gruobyno, jie turėjo palikti ir Apuolę ir, aišku, kuršiai vėl ją atsiėmė”.3 Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Apuolės pilis, bent du kartus buvo priešų sudeginta; būtent, kartą apie 500 m. ir antrą — apie 700 metus.

Nepavyko danų mėginimas pavergti Kuršą. Sutelktos iš penkių sričių, ar pilių, kuršių jėgos, smarkiai juos sumušė, sunaikindamos pusę danų laivyno ir kariuomenės, atsiimdamos jau spėtą prisiplėšti grobį.

Neilgai, tačiau, džiaugėsi kuršiai savo gražia pergale. Rimbertas toliau pasakoja: “Išgirdę apie tai, minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai, ko nepadarė danai, o, be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausia netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos, nuleidę laivus (ištraukę ant kranto. Z. R.), išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15,000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje; vieni iš lauko pradėjo pilį pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik, kaip iš ten pasprukti. ‘Štai, kalbėjo jie, ‘mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų’. Nes, kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau, neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. ‘Ką,gi’, kalbėjo jie, ‘mes nelaimingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins. Kokią, gi, viltį galim mes turėti?’ Kai jie taip pateko į tokį pavojų, kaikurie iš pirklių (jų tarpe buvę), prisiminę pono vyskupo (Ansgaro) pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: ‘Krikščionių Dievas’, sakė jie, ‘dažnai padeda tiems, kurie jo šaukiasi ir jo pagalba yra galinga. Pasiteiraukim, ar jis bus mūsų pusėje, ir noriai pažadėkime jam aukas, kurios jam būtų malonios’. Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta, jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. ‘Kogi’, kalbėjo jie, ‘mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis; kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas’. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūšį, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o anieji pradėjo: ‘Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo; trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums Vi svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios’. Nors ir buvo padaryti toki pasiūlymai, nebuvo galima nuraminti jaunuomenės (švedų) užsimojimo; net smarkesni tapo, baimės nebežinojo, tik kariauti betroško; sakė nuniokosią pilį ir visą ten esantį turtą, o juos belaisviais išsivesią. Bet karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santarvę padarė ir, gavę daugybę turtų bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrįžo pas savuosius”.9

Rimberto aprašytas švedų karaliaus žygis; į Kuršą, greičiausia, įvyko 854 m. vasarą, t. y., sekančiais metais po nepasisekusio danų žygio (yra istorikų, nukeliančių tą žygį į 855 m.).

Išsikėlusi į krantą, švedų kariuomenė pirmiausia puolė kuršių pilį Seeburg, kuri turėjusi būti prie pat jūros, ką ir jos vardas rodo. Prof. E. Volteris, rašydamas apie Apuolę (Praeitis II t., 1933 m.) sako: “Prof. Fr. Balodis, kasinėdamas 1929, 1930 metais Doblyne, padarė išvadą, kad Alandos upelio (kuris įteka į Liepojaus ežerą) krante yra buvusi kuršių senoji pilis Jūrpilis (Balodis Rimberto Seeburgą vadina Jūrpiliu). Kad Gruobyno piliakalnis ir juodasis vietovės sluoksnis į pietus nuo Gruobyno malūno ežero, priešais piliakalnio ir tvirtovės, nusako apie senovės kuršių įtvirtinimus ir miestus, kurie taip pat, kaip ir kiti vikingų laikų miestai — uostai (pav. švedų Birka) nebūdavo prie pat jūros kranto, bet prie įtekančios į jūrą upės, arba dar su jūra jungiančio ežero, taip įtaisytas uostas buvo labai patogus nuo audrų ir plėšikų, beveik paslėptoje vietoje”.

Jūrpilio - Seeburgo likimas buvo liūdnas, jis buvo išplėštas ir sudegintas, nežiūrint gausios įgulos. Žinoma, kronikoje įgulos skaičius, 7000 vyrų, yra smarkiai perdėtas. Vargu ar ir dešimtadalio to skaičiaus vyrų ten bebūta. Tų laikų pilys nebuvo tokios didelės, kad galėtų sutalpinti tūkstančius gynėjų.

Pasisekus paimti pajūrinę pilį švedams, ne tik grobio j ieškantiems, bet ir Kuršą pavergti norintiems, reikėjo paimti ir stipriausią kuršių pilį Apulia vadinamą. Kad Apulia yra ne kas kitas, bet Apuolė, dabar piliakalnis netoli Skuodo, jau buvo nustatęs S. Daukantas 1845 metais savo “Būde”:

“Senovės raštuose randama yra, jog žuvėdų karalius, vardu Froto, kuriuos ir šiandien danais vadina, būk atėjęs per Žemaičių jūrą metuose 853, gimus Kristui, kariauti į Žemaičių apygardą, kurioje buvusios penkios pilės. Visų pirma apgulęs pajūrinę pilę, Zeeborg vadinamą (rasi Liepoją), kurią būk 7000 žemaičių vyrų gyniojusys. . .” Čia Daukantas iš kuršių padaro žemaičius, o iš Olefo padaro Frotą. “Paskuo, nuirklavęs į kitos upės įtaką, arba uostą, kurios vardo taip pat nėra įrašyta; tenai laivus savo sutraukęs ant krašto, pats būk žemės kelias ėjęs į antrą didesnę pilę, Apuole vadinamą, kuri buvusi per penkias dienas kelionės nuo pajūrio”. Ir Apuolę, anot Daukanto, gynę žemaičiai.

Tačiau Daukantas buvo užmirštas ir istori-

Apuolės pilies pylimas, žiūrint iš vidaus (iš pietvakarių)

kai bei tyrinėtojai eilę metų laužė galvas ir spėliojo, kur Rimberto Apulia galėtų būti. Savo laiku latvių istorikas dr. A. Bielenšteinas rašė “Ri-gasche Zeitung” laikraštyje: “Iš trumpo, maloniai man pono pastoriaus Stegemanno iš Gremsden atsiųsto pranešimo aiškėja, kad 10 verstų į rytus nuo Skuodo prie kelio iš Skuodo į Ylakius, netoli Šarkių kaimo, priešais Luizenhofo dvarelį, anksčiau priklausiusį prie Šarkių. .. yra lietuviškas kaimas, vardu Apuolė (Appule) ir jo gale yra gražus piliakalnis . . . Taigi Rimberto Apulia (Appule) yra 10 verstųį, į rytus nuo Skuodo prie Šarkių”.5 Taip gerasis latvių mokslininkas turėjo dar kartą atrasti jau Daukanto anksčiau atrastą Apuolę.

Prof. E. Volteris, Praeities II t. (1933 m.) rašo: “1930 ir praeitais metais su generolu Nagevičium ir B. Nermanu darėme plačius kasinėjimus Apuolėje, netoli Skuodo miestelio ir Bartos aukštupio Lietuvoje; esame įrodę, kad Apuolės piliakalny ir paviršiuje juodame sodybos sluoksnyje į pietus nuo piliakalnio, viršukalny, nedidelio upelio kitame krante, prieš patį piliakalnį, radome senovės kuršių tvirtovę “Apulia” (Apuolę). Senovės kuršių kapinių laukuose radome daug iškasenų, kurios davė pagrindą tvirtinti, kad senovės kuršiai Apuolėje buvo labai turtingi žmonės, kurie labai gerai buvo apsiginklavę, pasipuošę iš Švedų atvežtais daiktais”.

Apuolės apgula tęsėsi ilgai, net 8 dienas, nes pilies būta stiprios ir su gausia įgula. Aišku, 15,000 kuršių įgula, tai tik kronikininko girdėti fantastiniai skaičiai, kuriais jis patikėjo, o gal ir pats juos padidino. Mat tada ir savųjų pergalė yra didesnė. Toliau iš piliakalnio aprašymo matysime, kad pilis nebūtų galėjusi nei dešimtadalio skaičiaus tų kronikininko minimų karių sutalpinti.

Pilies gynėjai nutarė išsipirkti tik devintąją dieną, kai įgula, matyti, nuvargusi, o gal pritrūkusi vandens, turėjo nutraukti kovą ir pasiūlyti švedams duoklę. Tačiau, pati pilis nekrito, tai buvo tik atsipirkimas, duoklės mokėjimo pažadai, įkaitai ir švedų valdžios pripažinimas. Pačią pilį kuršiai išlaikė savo rankose, šį kartą švedai jon neįžengė.

Lietuvos teritorijoje VIII a. jau buvo apstu stambių piliakalnių su gerai įtvirtintais pylimais, kuriems buvo panaudoti rąstai ir plūktas molis. Tarp tokių stipriai įtvirtintų piliakalnių žymiausi yra Apuolė, Impiltis, Aukštadvaris, Gedimino pilies kalnas ir kt. Visų tų piliakalnių papėdėse būta stambių gyvenviečių, kur pastoviai gyvendavo didesnis ar mažesnis žmonių skaičius.6

IX a. piliakalniai dar daugiau įtvirtinami, virsta tikromis tvirtovėmis ir tam tikrų teritorijų centrais. Tiriant Apuolės piliakalnį, buvo nustatyta: “piliakalnis įrengtas aukštoje ir masyvioje kalvoje, gulinčioje Luobos ir Brūkio upelių santakoje. Vandens neapsaugotoje rytinėje dalyje piliakalnis sutvirtintas galingu 38 m. pločio, 7-8 m aukščio ir 70 m ilgio pylimu. Be to, išorinėje pylimo pusėje dar yra buvęs 3 m gylio ir 10 m pločio griovys, kuris savo metu greičiausiai turėjo būti dar gilesnis. Piliakalnio aikštelė yra apie 1 ha ploto”.6 Piliakalnis yra iškilęs apie 15 m virš aplinkinės lygumos.

Apuolės piliakalnis yra išgyvenęs bent ke. turis savo egzistencijos laikotarpius, kai jis pradėjo reikštis, greičiausiai, kaip piliakalnis slėptuvė ir kai, bene V a. jo mediniai įrengimai buvo sudeginti, nežinomo priešo užpuolimo metu. Trečiajame savo laikotarpyje Apuolė buvo vėl atstatyta su 6.5 m augščio ir 30 m pločio pylimu: “Paties pylimo viršus vėl buvo sustiprintas medinėmis, iš ąžuolinių rąstų padarytomis užtvaromis, sustiprintomis akmenimis. Labai būdinga šių užtvarų struktūra. Rąstai čia sukrauti horizontaliai: pačioje apačioje sudėti ąžuoliniai, o virš jų — pušiniai ir egliniai rąstai. Horizontali siena sustiprinta vertikaliai sukaltais ąžuoliniais rąstais bei ąžuolinėmis vinimis. Tarp sienų susidarę tarpai buvo užpildyti plūktu moliu. Sienai suvartotų rąstų diametras buvo nuo 10 iki 20 cm. Atidengtos užtvaros aukštis siekė iki 90 cm., bet reikia manyti, kad ji yra buvusi aukštesnė. Šis piliakalnio statymo laikotarpis datuojamas VI-IX amžiais ...

“Apuolės piliakalnis dar daugiau imtas tvirtinti ketvirtajam ir paskutiniajam savo laikotarpyje, datuojamame X-XIII amžiais. Tuo metu pylimas buvo padidintas iki 7.5 m augščio. ir 38 m pločio (pagrinde) ir įgijo dabartinę išvaizdą, taip būdingą vėlyviesiems, smarkiai sutvirtintiems piliakalniams”.® Tuoj po to jis buvo , apleistas ir nustojo savo reikšmės.

Archeologiniai radiniai Apuolės piliakalnyje patvirtina švedų 854 m. apgulą. B. Nermanas, tyrinėjęs piliakalnį, rašo, kad pilies aikštelėje buvo rasta geležinių strėlių antgalių. Daug jų rasta susmigusių pilies sienų likučiuose, kai-kurios jų buvo sulinkę ir sulūžę, matyti, nuo. atsimušimo smūgio. Jų dauguma yra siauro lapo pavidalo su prailginimu kotui pritvirtinti. Tai būdingi to meto skandinaviškų strėlių antgaliai ir labai retai užtinkami Pabaltijy.3 Tokių

Apuolės pilies ir apylinkės planas (pagal B. Nermaną)

strėlių antgalių Apuolėje rasta apie 150. Nemanas rašo:

“Daugumas tų strėlių antgalių buvo rasta sienoje Nr. 3 (keletas sienoje Nr. 2, bet nė vieno sienoje Nr. 1 ir Nr. 4), o beveik visos rastos pilies aikštėje gulėjo beveik toje pačioje gilumoje, kurios lygis pagal augštutinį ir žemutinį sluogsnius galima nustatyti esant IX amžių. Taigi, IX a., aiškiai trumpo laikotarpio metu, skandinavų buvo įvykdytas stiprus pilies puolimas. Todėl labai galimas dalykas, kad bent dalis strėlių antgalių Apuolės pilyje yra likę iš Svea karaliaus Olovo 855 metų apgulos”.3 (Nermanas Apuolės puolimą nukelia į 855 m.).

Įvykiai, privedę prie Apuolės užpuolimo, irgi buvo tyrinėti B. Nermano ir trumpai apibrėžti. Pagal jį, VII a. antrojoje pusėje, Švedus valdant Ivarui Plačiavaldžiui, švedai (svear) įkūrė savo sodybas Kurše. Kuršiai buvę priversti mokėti švedams duoklę. Islandijos sagos mini tuos laikus, kai Ivaras Vidfadmi užkariavo plačius kraštus į rytus nuo Skandinavijos. Ta proga Hervarar saga mini Kuršą ir Aisčius. Haraldas Karo Dantis, žuvęs Bravalos mūšyje 750 m., buvo paveldėjęs Švedų sostą su plačiais duokliniais kraštais. Galimas dalykas, kad ir kai-kurios kitos Pabaltijo sritys buvo užkariautos. Nebereikalo Ivaras buvo pavadintas Plačiavaldžiu. Pav., Gruobyno vietovėje švedai buvo įsikūrę savo miestą Sjoeborgen — Seeburgą — Jūrpilį ir net buvo užėmę Apuolę. Ten buvo apsigyvenę švedų kariai, duoklės rinkėjai, o taip pat ir pirkliai. Paskui švedus (svear) sekė, įjungti į Švedų valstybę, gotlandiečiai. Šie pastarieji buvo, pirmoj eilėj, pirkliai ir jie atvyko su savo moterimis ir vaikais.

Manoma, kad ta švedų valdžia Pabaltijy galėjusi trukti apie 150 metų. Tuo metu vykusi ir gana intensyvi prekyba su Švedija. Tačiau, apie 800 metus švedus ištiko katastrofa. Kuršiai sukilo ir juos išvijo. Pasiliko tik pirkliai gotlandiečiai, kurie, atrodo, buvo kuršiams naudingi. Su jais kuršiai gan artimai santykiavo.

Maždaug po 50 metų švetai, staiga, sugrįžo, sudegino Jūrpilį - Seeburgą, įsiveržė į Kuršo gilumą ir net pasiekė Apuolę. Po ilgesnės apgulos, kaip jau žinome, pilis atsipirko. Kuršiai ir vėl virto švedų duoklininkais. Tačiau iš tolesnių įvykių lieka neaišku, kaip ilgai švedai-pajėgė kuršius išlaikyti savo galioje.3

Atrodo, aiškėja, kad švedai buvo užinteresuoti išlaikyti Kuršą savo žinioje, ne vien tik dėl duoklių, bet ir. dėl per jį einančių prekybinių kelių į Rytus, ypač Dauguvos tėkmės. Todėl jie ir stengėsi paimti į savo rankas pagrindines Kuršo pilis, kaip Apuolę.

Yra tačiau nuomonių, kad toks švedų žygis į Apuolę yra buvęs tik vergų medžioklės žygis:

“Šitas žygis savo pobūdžiu truputį primena didelio masto vergų medžioklę, nes gali būti, kad laikotarpyje apie 800 metus tokios aplinkybės viešpatavo, kai nuo VII a. vidurio Vakarų Europoje įgavo tam tikros reikšmės vergų eksportas, vergų, kilusių iš baltų - finų sričių”7 Mat, krikščioniškoji sąžinė ėmė nebeleisti laikyti vergą krikščionį, o tik pagonį, kurių pareikalavimas buvęs didelis. Taip samprotauja vokiečių istorikas H. Jankuhn.

Šios nuomonės, tačiau nepatvirtina Rimberto kronika, kurioje nieko nekalbama apie vergų medžiokles. Apuolės atiduoti švedams 30 įkaitų nerodytų, kad jie buvo atiduoti vergijon. Pagaliau tam ir jų skaičius būtų buvęs per mažas.

Karinis žygis prieš Kuršą, Jūrpilio sunaikinimas ir Apuolės apgula, pasibaigusi išsipirkimu, švedams buvo didelės reikšmės įvykis. Iš karo jų jėgos grįžo sveikos, dar grobiu apsikrovę. Tačiau, žygio, matyt, būta sunkaus ir rizikingo, ką liudija Rimberto Apuolės apgulimo aprašymas ir ypač švedų rodomas džiaugsmas, kad pavyko sveikiems iš karo sugrįžti. Kronikininkas taip aprašo jų, grįžusių, nuotaikas:

“Kai, pagaliau, tarp tų dviejų kraštų buvo padaryta taika, švedai pradėjo nepaprastai girti galybę ir garbę mūsų viešpaties Kristaus ir pareiškė, kad jis yra didžiausias iš visų dievų. Jie susirūpino, tačiau, ką turėtų duoti Jam, leidusiam jiems patirti tokią didelę pergalę. Tuo metu ten buvusių krikščionių pirklių patariami, jie pasižadėjo paskelbti pasninką, viešpačiui Kristui priimtiną ir kai jie sugrįžo iš to žygio, tai praleidę 7 dienas namuose, atsisakė valgyti mėsą sekančias 7 dienas. Dar daugiau, kai praėjo 40 dienų, jie vienbalsiai sutiko nevalgyti mėsos ir visas kitas sekančias 40 dienų. . ,”10

Švedų žygis į Kuršą ir Apuolės apgula buvo dar prisiminta viduramžiuose, kai Corbeio vienuolyno vienuolis Gvaldo 1065 m. eilėmis perrašė visą Šv. Ansgaro gyvenimą, Rimberto parašytą, skirdamas Apuolės užpuolimui net aštuonetą posmų (SRD Tom. I, Gvaldonis Poema de Vita S. Anscharii Archiepiscopi Hamburgen-:is). Toje poemoje Gvaldas kuršius vadina Skitų tauta— Chori, Scithici gens incola mundi.

(Bus daugiau)