Žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą
O. URBONAS
Hamburgo gatve eina žmogus. Nieko jame ypatingo, galėtų būti ir koks buhalteris, ar smulkus pirklys, vienu žodžiu, žmogus, kaip ir daugelis kitų. Jam 53 metai, atrodo jis stiprus ir sveikas. Ir jo pavardė nieko ypatingo nesako: Naujeks (Naujokas?).
Tačiau britų istorikas Harold Reitlingeris kada tai rašėl kad “šio žmogaus memuarai būtų be gali naudingi istorikams”.
Ir štai, tie atsiminimai parašyti ir jau viešai pasirodė. Prasideda jie, tiesiog, napoleonišku sakiniu: “Esu žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą. Prieš 20 metų aš vadovavau operacijai, kuri davė Hitleriui pagrindą pulti Lenkiją”.
1939 m. rugpiūčio 8 d. hauptšturmfuereris Naujeks, ypatingai svarbiems uždaviniams agentas, buvo iššauktas I SS vyriausią štabą Berlyne. Apie tą 4 aukštų pastatą Prinz Albertstrasse 8, anais laikais žmonės tik paslapčiomis tekalbėjo ir tai tik apsižiūrėję, ar kas nors neklauso. Be minėto Naujekso į štabą buvo iššauktas geštapo šefas Muelleris ir kriminalinės policijos vadas Nebe. Priimti juos turėjo Reinhard Heydrichas, antrasis po Himlerio slaptosios policijos aparate.
Heydrichas tuojau perėjo prie reikalo: “Mano ponai, aš tik ką nuo Fuehrerio. Reikalas, apie kurį mes kalbėsim, yra labai jautrus. Dėl to, ne tik prašau, bet ir reikalauju, traktuoti jį kaip ypatingai slaptą dalyką ... Lenkijos puolimas paskirtas rugpiūčio mėnesio galui ir mūsų uždavinys yra įrodyti, kad puolančioji pusė yra Lenkija. Lenkijos parubežyje turi įvykti toks incidentas, kad ir bailiausiam vokiečiui pasirodytų aišku, kad toliau toleruoti tokios padėties negalima”.
Virš 2 valandų tęsėsi tas pasikalbėjimas ir, galų gale, Heydrichas nustatė: “Jūs, Naujeks, vadovausit operacijos techniškajai daliai puolant radio stotį Gleiwitze. Man atrodo, kad būtų neblogai perduoti per radio ir atatinkamą kurstomą kalbą lenkiškai. Lai pasaulis pasiklauso”.
Po dviejų dienų iš poros juodų automobilių ties Gleivitzo viešbučiu išlipo 7 žmonės. Atvažiavusieji buvo nepaprastai kuklūs: jie negaudavo laiškų, niekam neskambino telefonu ir jiems niekas neskambino. Vakarais jie neišeidavo iš savų kambarių, bet dienos metu kur tai dingdavo. Viešbučio durininkas, pranešdamas policijai apie naujai atvykusius, rašė: “nieku nuo kitų nesiskiria, paprasti piliečiai”.
Tačiau, ištikrųjų, Naujeks ir jo žmonės atsargiai apžvalginėjo operacijos rajoną. Jie nustatė, kad radio stotis stovi ties Tamovicų plentu į šiaurės - vakarus nuo miestelio, netoli vokiečių - lenkų sienos. Įėjimas į stotį tiesiog iš gatvės. Greta radio stoties — personalo gyvenamieji namai. Vakarais, temstant, visas rajonas apšviečiamas stipriais prožektoriais, kurie lengvai gali būti išvesti iš rikiuotės”.
Atrodė, viskas tvarkoje, bet paskutiniu momentu diversinės grupės radistas Schmitthenneris išaiškino, kad stotis neduoda savistovios programos, o tik transliuoja programą iš Breslavo, dėl to ir perduoti lenkų atsišaukimą, kaip buvo nutarta Berlyne, nebus galima. Pasinaudoti būtų galima tik atsarginiu mikrofonu, kuris laikomas stoty vietinėms žinioms perduoti, bet kur jis laikomas ir kaip prie jo prieiti diversantai nežinojo, tuo labiau, kad Naujeks žinojo, jog visai operacijai jis teturės nedaugiau kaip 20 minučių laiko. Per tą laiką teks užimti stotį, surasti mikrofoną, paskelbti atsišaukimą lenkų kalba ir — dingti.
Aplinkybėms paaiškėjus, Naujeks nuskubėjo į Oppelną, kur atvyko ir Muelleris. Pastarasis, išklausęs Naujekso pranešimą, sutiko operaciją kiek atidėti, bet nustatė: “operacija, prie bet kurių aplinkybių, turi būti pravesta. Jei nepasiseks surasti atsarginio mikrofono, sudarykit stotyje kaip galima daugiau triukšmo, daugiau šaudymo ... Mes paskelbsime, kad policija užpuolikus išmušė ir jie radio stotimi pasinaudoti negalėjo ... Mes su Heydrichu aptarėme visą operaciją ir nutarėme, kad be visko kito, mums reikalingas ir tikras įrodymas, kad užpuolimas tikrai įvykdytas lenkų, įrodymas, kuris visuomenę tikrai įtikins. Nesuprantate? Mums reikalingas lenkų bandito lavonas ...”
Naujeks pradėjo galvoti, kuris gi iš jo žmonių geriausiai tiktų būti lenkų banditu, bet Muelleris jį nuramino: “Apie lavoną galite nesirūpinti. Tai mūsų reikalas. Pasinaudojant triukšmu stoty, mano žmonės lavoną atneš ir dings”.
Visi parengiamieji darbai buvo atlikti, ir reikėjo laukti tik signalo.
Rugpiūčio 25 d. Naujeks gavo telegramą: — bobutė susirgo, kas reiškė, kad Lenkijos puolimo reikia laukti kas valandą. Naujeks surinko savo žmones, dar kartą aptarė operacijos visas smulkmenas — ir laukė sutarto signalo. Bet laikas bėgo, nervų įtempimas darėsi vis didesnis, o signalo nėra. Galų gale, paskambino iš Berlyno Muelleris ir pranešė, kad “kelionė atidėta”.
Pasirodė, Hitleris jau buvo davęs įsakymą pulti Lenkiją, bet po 2 valandų pergalvojo, susinervino ir savo įsakymą atšaukė. Aišku, įvyko daug nesusipratimų. Sustabdyti 57 diviziją, kuri jau buvo išėjusi užimti išeities padėtį, pasirodė, ne taip jau buvo lengva. Pajudėjo ir visas diversinis aparatas, ir tik laimė padėjo vokiečiams sustabdyti visas operatyvines grupes. Kitaip būtų paaiškėjusi vokiečių provokacijos visa apimtis. Gi Naujeks gupė buvo ne vienintelė, be jos buvo sudaryta dar keletas tokių grupių, kurios, perrengtos lenkų uniformomis, turėjo pradėti susišaudymą prie vokiečių - lenkų sienos, šitą faktą patvirtina ir kai kurie dokumentai, surasti po karo. General. štabo viršininko Halderio dienyne randasi užrašas, padarytas rugpiūčio 17 dieną: “Ka (Kanaris), Hi (Himleris ir He (Heydrichas) turi pristatyti 150 komplektų mundurų ir, be to, lenkų visokių kasdieninių daiktų”.
Tuo pat 150 policininkų, kurie mokėjo lenkų kalbą, praėjo specialų kursą vienoje iš policijos mokyklų, arti Berlyno. Rugpiūčio 22 dieną kita grupė buvo nuvežta į Oppelną ir naktį į 25 rugpjūčio, išdėstyta išilgai sienos. Visi jie buvo perrengti į lenkų uniformas, jiems buvo išduoti lenkų šautuvai, šoviniai ir šarvuotė. Kai operacija Muellerio buvo sustabdyta, vieno grupės padalinio paskirtoje vietoje, jau nebebuvo. Jo vadas, matomai, per klaidą, per anksti pakėlė savo žmones, slaptai perėjo sieną, išdėstė žmones Hohenlindo muitinės posto krūmuose ir laukė operaciją pradėti. Įsiutęs Muelleris įsakė žmones grąžinti — ir, vokiečių laimei, ryšininkas gana greitai juos surado ir jiems pasisekė nepastebėtiems grįžti atgal.
Galų gale, rugpjūčio 31 dieną, buvo gauta telegrama: “bobutė mirė” — ir tada viskas pajudėjo. Naujeks surinko savo žmones: “Vyksim kai tik sutems. Abi mašinos privažiuos prie stoties. Mes, iš pirmosios mašinos puolam stotį, reikalui esant, antrosios mašinos žmonės mus palaiko ugnimi. Turėkite galvoje: mes lenkų diversantai, dėl to, jei kas paklius — nei žodžio, jūs vokiškai nesuprantat. Aiškins visą reikalą mūsų žmones iš Berlyno, tai bijoti nėra ko. Aišku?”
Paklausimų nebuvo. Naujeks atėmė iš visų turimus dokumentus ir užrakino juos seife. Po to pridūrė: “Dar šis. Mes turėsime su savimi lavonų. Nebijokite, niekas iš mūsų nepaskirtas juo būti. Eikite persirengti”.
Viešbučio kambariai pavirto teatriniais persirengimo kambariais. Pirmojo akto, kruvinosios XX amžiaus tragedijos “artistai” rengėsi išeiti į sceną. Iš lagaminų jie išsiėmė drabužius, kokiais anais laikais dėvėjo lenkai: panešiotas kurtkes, medžioklinius švarkus, kelnes “galifė” ir ilgus batus. Ant visų drabužių buvo galima pastebėti lenkų fabrikų ir lenkų krautuvių ženklus. Į kišenius sukimšo smulkių daiktelių, kokių žmogus, paprastai, nešiojasi su savimi ir lenkiškus (sufalsifikuotus) dokumentus. Naujeks patikrino savo pistoletą — tą pistoletą, iš kurio bus iššautas pirmas II Pasaulinio karo šūvis.
7 val. vakaro 8 žmonės išėjo iš viešbučio ir susėdo į dvi automašinas. Pradėjo temti. Pakelyje Naujeks sustojo ir atkreipė savų žmonių dėmesį į girdimą motorų ūžimą: tai vokiečių tankų divizijos dėstėsi į išeities ribą.
Keletą minučių prieš 8 valandą vakaro 2 automašinos privažiavo prie radio stoties. 8 žmonės iš jų iššoko ir įsiveržė į stotį. Vienas iš stoties tarnautojų, išgirdęs prieškambaryje triukšmą, atidarė duris — ir atsidūrė prieš 8 į jį atkreiptus pistoletus. Užpuolikai įsiveržė į stotį. Dabar viskas priklausė nuo Šmitthenerio, jis visur pradėjo jieškoti atsarginio mikrofono. Brangios minutės bėga. Didysis stoties laikrodis rodo jau 8 valandą ir 6 minutes, Šmitheneris rankomis rodo, kad negali to nelemto mikrofono surasti. Naujeks siunčia vieną savų žmonių į rūsį, kur uždaryti visi stoties tarnautojai. Mirtinai išsigandęs technikas atidaro sienoje spintą ir išima atsarginį mikrofoną. Dabar į sceną išeina vertėjas. Jis perskaito lenkų kalba atatinkamą atsišaukimą, pavartodamas savo “kalboje” ir vieną kitą vokišką žodį — bet su lenkišku akcentu. Naujeks ir keletas jo žmonių palydi “lenkų atsišaukimą” pistoletų šūviais, sudarydami atatinkamą akompanimentą.
Atsišaukimas perskaitytas, kiekvienu momentu gali pasirodyti policija. Diversantai bėga, ir bebėgdami koridoriumi, mato ant grindų lavoną — stambų šviesiaplaukį su kruvina galva.
Niekas taip niekuomet ir nesužinojo, kas buvo ta pirmoji II Pasaulinio karo auka, nežiūrint to, kad sąjungininkai po karo dėjo visas pastangas nustatyti. Gal tą paslaptį kiek atskleidžia raportas, kuris po karo buvo surastas Saehsenhauseno koncentracijos stovykloje, iš kurio matyti, kad rugpjūčio 25 dieną keturi tos stovyklos kaliniai buvo grandinėmis surakinti ir nuvežti į SS kalėjimą Bremene. Rugsėjo vidury du iš jų buvo grąžinti į Sachsen-hauseną, bet Harry von Bargen iš Hamburgo ir Walter Šnalenburg iš Vuppertalio dingo. Po kiek laiko jų giminės gavo iš Geštapo pranešimą, kad jie mirė.
Po karo Naujeks buvo keletą kartų griežtai kvočiamas ir kiekvieną kartą jis buvo dėl to lavono klausinėjamas. Jis kategoriškai tvirtino, kad apie lavoną nieko pasakyti negali, kadangi jis buvo “sufabrikuotas” Muellerio.
Kai policija paskubomis nukreipta atvyko į radio stotį, ji rado visą rajoną apsuptą geštapininkų. Policija tik stebėjosi, kaip gestapininkai galėjo taip greit iš miesto atvykti. Atsakymas gali būti tik vienas: Muelleris ne tik patarė Gleivitzo policijos viršininkui neskubėti, bet dar iš anksto pasiuntė ten savo žmones.
Diversantams tik sugrįžus į viešbutį, suskambėjo telefonas. Naujeks įsitempė (žinojo, kas skambina), paėmė ragelį ir atraportavo: “Bobutės laidotuvės įvykdytos, ponas Gruppen fuehreri”. — “Girdėjau, girdėjau, išgirdo jis patenkintą Heydricho balsą: “na, kaip viskas sklandžiai praėjo?”.
Tą pat naktį Naujeks grupė sugrįžo į Berlyną. Pakely jie sutiko nenutrūkstančias karines voras, kurios žygiavo į rytus.
Kai Naujeks įėjo į Heydricho kabinetą, tas, nieko netardamas, ištiesė jam tik ką atspausdintą “Voel-kischer Beobachter” numerį. Per visą puslapį didelėmis raidėmis buvo parašyta: “Negirdėtas akiplėšiškas
Gleivitzo radio stoties užpuolimas”. Virš to užrašo, raudonomis raidėmis buvo parašyta: “Wehrmachtas perėjo puoliman”.
Karas prasidėjo.
Didžiojoje tragedijoje, kuri pareikalavo dešimtis milijonų žmonių gyvybių, hauptšturmfuehreriui Naujeks buvo skirtas tam tikras vaidmuo. Nacių režimas buvo palankus visokiems avantiūristams ir toje dirvoje jų išaugo ištisa eilė. Žymesnieji jų, žinoma, buvo Skorzenni ir Naujeks. Dabar jie didžiuojasi savais darbais ir viešai pasakoja apie savo didvyriškumą. Naujeks, tarp kitko, pradėjo savo karjerą gan anksti. Tai buvo jis, kuris 1936 m. įsiveržė į Ispanijos respublikos pasiuntinybę Berlyne ir išvogė iš ten visus Vokietijoje dirbančių pogrindininkų - antifašistų (ir komunistų. — Red.) sąrašus.
Keletą mėnesių po Gleivitzo operacijos Naujeks ir vėl buvo iššauktas pas Heydrichą. Radio tik ką buvo. paskelbęs apie pasikėsinimą prieš Hitlerį Muenchene. Heydrichas iš kart perėjo prie reikalo: “Jūs girdėjote apie pasikėsinimą prieš Fuehrerį. Fuehreris yra įsitikinęs, kad tai yra anglų darbas. Viskas rodo ir pėdsakai veda tiesiog į Olandiją, kur dirba anglų slaptosios tarnybos majoras Stivens ir kapitonas Best”. Paduodamas Naujeksui sąlanką su dokumentais, Heydrichas tęsė toliau: “Perskaitykite Sellenbergo raportus. Čia yra visa istorija. Jūsų uždavinys — išvogti tuos anglų slaptosios tarnybos agentus, reikalui esant ir ginklu, jėga. Sienos pažeidimas Fuehrerį nejaudina, svarbiausia — gauti šituos agentus į savo rankas, ir būtent, gyvus”.
Sellenbergo raportai galėtų atstoti bet kokį detektyvinį romaną. Iš Sellenbergo raportų Naujeks sužinojo, kad vokiečių agentui F 479 pasisekė įeiti į ryšius su Stivensu ir Bestu. Jie papasakojo anglams, kad Vokietijoje dirba skaitlinga organizacija, kuri pasistatė sau tikslą nuversti Hitlerį. Daug šios organizacijos narių yra karininkai, o organizacijos priešakyje stovi žinomas generolas, užimantis vieną iš svarbiausių vietų vokiečių kariuomenės vadovybėje. Anglai buvo labai sudominti tokia organizacija, pareiškė norą kaip galima greičiau sudaryti su ja ryšį ir išrūpino agentui F 479 ir jo padėjėjui atatinkamus dokumentus, kuriais visos Olandijos įstaigos ir valdžios organai prašomi suteikti jiems, reikalui esant, visokeriopą pagalbą.
Sellenbergas sudarė grupę, kuri turėjo sudaryti ryšius su anglais. Prasidėjo derybos. Anglai pakartotinai klausinėjo, kas stovi tos organizacijos priešaky. Iki tol atsakyti į jų klausimą galima buvo vengti, aiškinant atsisakymą slaptumo išlaikymo reikalingumu. Bet toliau bus sunkiau. Paskutiniame savo susitikime su Stivensu, šis pastarasis, įteikė jam mažą, išardomą radio stotį, kuri buvo pavadinta OH 4.
Aišku, kad jau sekančią dieną ta radio stotis buvo įrengta Prinz Albertstrasse 4 ir “opozicijos grupė” suėjo į tiesioginį ryšį su Stivensu ir. Bestu. Anglams spiriant greičiau susitikti su “opozicijos grupės vadu”, pasimatymas buvo paskirtas rugsėjo 9 dieną Olandijos miestelyje Venloo, ir, būtent, kafė Bachus terasoje, apie 100 metrų nuo vokiečių sienos.
Tą pat dieną ginkluota Naujeks grupe išvažiavo į Duesseldorfą, arčiau Olandijos sienos.
Duesseldorfo Gestapo vado kabinete Naujeks susitiko su Sellenbergu ir jie susitarė dėl operacijos pravedimo. Naujeks ir jo žmonės pasislėps už vokiečių muitinės namelio, ir, kai anglai atvažiuos, Sellenbergas, įsitikinęs, kad tai tikrai yra Stivens ir Bestas, prie jų prieis, pasiveikins ir nuims skrybėlę. Tai bus ženklas “operaciją” pradėti, bet kaip ir kokiu būdu tas bus padaryta, tai — Naujekso reikalas.
Taip buvo spąstai paruošti.
Sellenbergas nervavosi. Įėjęs į kafė, jis pastebėjo, kad nemažai žmonių vaikščioja gatvėmis su šunimis. Kaip prityręs žvalgybininkas, jis puikiai supranta, kad tai perrengti policininkai.
Naujeks irgi jautėsi nekaip. Kodėl anglai vėluojasi? Nei Sellenbergas, nei Naujeks nežinojo, kad Stivens ir Best turėjo teisę važmėti po Olandijos teritoriją tik leitenanto Koperio lydimi. Tikrumoje, leitenantas Koperis buvo Dirk Klopp, Olandijos generalinio štabo karininkas, kuriam buvo pavesta kiek galima padėti anglams jų darbe ir nuolat informuoti štabą apie viską, ką anglai daro.
Olandas su anglais negalėjo laiku pasiekti Venloo ir Bachuso kafės, nes kaip tik Olandijos žvalgyba nustatė, kad Vokietija rengiasi Olandiją pulti, tai visuose keliuose į Vokietijos pusę buvo išstatytos stiprios sargybos, kurios stropiai tikrino visų keleivių dokumentus.
Bet, štai, jau ir kafė. Best sustabdė mašiną ties kafė ir išjungė motorą. Tuo pat metu verandoje pasirodė Sellenbergas, kurį anglai žinojo kaip kapitoną Semmelį. Sellenbergas mandagiai anglus pasveikino ir nusiėmė skrybėlę.
Naujeks tik ir laukė to ženklo. Iš už vokiečių muitinės namelio iššoko ginkluoti žmonės, juos pralenkė pilna ginkluotų žmonių mašina ir pasipylė šūviai. Nežinia iš kur pasirodęs geštapininkas pakėlė barjerą — ir Naujeks su savo žmonėmis įsiveržė į Olandijos teritoriją.
Apie tai, kas įvyko sekančių minučių bėgyje dalyviai pasakoja sekančiai:
Best: “Mašina, kuri nepaprastai greit artinosi į mus, buvo prigrūsta nepaprastos išvaizdos žmonių. Jie ką tai šaukė ir šaudė virš mūsų galvų. Nespėjo mašina net sustoti, kaip 4 vyrai iš jos iššoko ir pribėgo prie mūsų”.
Naujeks: “Aš surikau — rankas augštyn, ir kapitonui Best iš akies iškrito monoklis. Prieš pakeldamas rankas, jis monoklį vėl įstatė į akį”.
Best: “Už mano nugaros stovėjo majoras Stivens, jis pasakė: ‘Best, mes pralošėm!’ Du iš priėjusių nukreipė į mus savo pistoletus, kiti du mus surakino. Netikėtai užpakaly mūsų ir vėl pasigirdo šūviai. Aš atsigręžiau ir pamačiau Koperį (leitenantą Kloppą), kuris iš visų jėgų bėgo gatve nuo užpuolikų, atsišaudydamas. Šie, gi, šaudė visais pistoletais, iš kur tai pasipylė trumpa automato eilė ir Koperis sugriuvo. Jie nuvarė mus prie sienos. Čia aš pamačiau, kad du užpuolikai neša Koperį, jo rankos kabojo ir jo veidas buvo kraujuotas. Juodas - baltas barjeras nusileido už mūsų — mes buvome Vokietijoje”.
Vokiečių muitinės namelyje vienas iš užpuolikų pranešė Naujeksui, kad iš rašto, rasto sužeistojo kišenėje, matyti, kad tai ne anglas, o Olandijos generalinio štabo karininkas.
Valandėlę vėliau mašinos pasiekė Duesseldorfo geštapo rūmus. Gydytojas, apžiūrėjęs sužeistąjį, pareikalavo tuojau nugabenti jį į ligoninę, nes nustojo daug kraujo ir, nesuteikus jam pagalbos, jis kiekvienu momentu gali mirti. Tačiau geštapas griežtai atsisakė. Faktas, kad į jų rankas pateko Olandijos generalinio štabo karininkas, juos labai nudžiugino, nes tai buvo geriausias įrodymas, kad neutralioji valstybė bendradarbiauja su Vokietijos priešais ir tuo aštriai pažeidžia savo neutralitetą. Pirmiausia reikalinga išgauti iš to sužeistojo “prisipažinimą” — ir tai, betkokia kaina. Gydytojas duoda jam kokių tai stiprinančių vaistų ir vėl reikalauja jį vežti pas chirurgą. Kloppas atidengia akis, tačiau kalbėti negali — per silpnas. Paskubomis iššauktas chirurgas, jį apžiūrėjęs, tik nustatė, kad jam daugiau reikalingas buvo kunigas kaip chirurgas.
Lapkrič. 23 dieną Hitleris pareiškė savo generolams: “Žmogus, nukautas ant Olandijos rubežiaus, yra ne anglas, bet olandas. Nuo spaudos mes šitą faktą kol kas paslėpėm. Olandijos vyriausybė paprašė atiduoti jiems lavoną. Tai didžiausias iš jų pusės idiotizmas. Reikalingu momentu aš viską galėsiu atatinkamai išnaudoti”.
Ir tikrai, 1940 metų gegužės mėnesio 8 dieną Hitleris pranešė visam pasauliui apie “priežastis”, kurios verčia jį pulti Olandiją ir ją okupuoti. Tą pat dieną pasipylė bombos ant Olandijos miestų.
