PARAZITAI NESKELBIA KARO
K. Č.
Obelies žiedas gražus, bet juo pasidžiaugia ne vien tik žmogaus akis. Maži. pilki, kaip obelies žievė vabalėliai įsibrauna į puikius žiedus ir štai, dailus obuolys lieka kirmėlėtas, sugadintas. Gamtoie yra daug parazitizmo pavyzdžiu. Netgi gamtos karalius, žmogus, dažnu atveju yra užpuolamas parazitu (pav. bakterijų), kurie jo kūną išnaudoja, nusilpnina, ir žmogus apserga. Parazitai — tai savotiški slapukai. Jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos, ir, neskelbdami karo, nejučiomis užpuola asmenį, kuris, dažnai pavėluotai, turi stvertis kontr-priemonių apsiginti nuo tokio pasalūniško užpuolimo.
Ir socialiniame gyvenime randame daug parazitizmo pavyzdžių. Kaip gi reikia pavadinti feodalinėje sistemoje dvarininkus, kurie, juk kaip tikriausi parazitai, išnaudodavo baudžiauninkus. Jie be karo užvaldė kaimiečių mases ir, lėbaudami bei ištvirkaudami, laikė tamsoje ir pusbadžiame gyvenime beteisius žmones. Panašiai buvo ir pramonėje, jai prasidedant kurtis ir plėstis. Jieškodami pragyvenimo šaltinių, taigi gindamiesi nuo bado, žmonės patekdavo į pramonininkų išnaudojimo spąstus, ir daug laiko praėjo, kol darbininkai išsikovojo sau geresnes sąlygas, kol iš parazitiško išnaudojimo sąlygų perėjo į bendradarbiavimo ir lygiateisiškumo sąlygas.
Ak, esti, kad ir tautos viena kitą išnaudoja. Juk, gi, bendradarbiavimo tarp didelių ir mažų tautų principas tik naujais laikais, bent jau teoretiniai, pradeda įsigyti pilietines teises. Argi, sakysim, kryžiokai nebuvo parazitai, jei jie, prisidengdami skambiu “artimo meilės” principu, žudė. plėšė, degino ir pagaliau pavergė likusius dar gyvus Prūsų lietuvius. Kaip kitaip, jei ne pikčiausios rūšies parazitais tie, vadinami, “kryžiaus vienuoliai” pasidarė, laisvus lietuvius pavertę vergais — baudžiauninkais, su idėja, kad už savo visas šioje žemėje kančias tie vargšai bus atlyginti po mirties.
Ir turėjo praeiti ištisi šimtmečiai, kol feodalinė sistema buvo panaikinta, kol dvarininkai buvo priversti (ir tai dar toli gražu ne visur pasaulyje) žiūrėti į darbininkus kaip į sau lygius bendradarbius. Daug blogiau atsitiko su kryžiokų palikuonimis, jie buvo karo išguiti iš užkariautų lietuviškų Prūsų. Deja, ir pačių lietuvių kažin ar kiek ten beliko, ir tolimesnis tos Prūsų Lietuvos (Tvankstės -Karaliaučiaus) srities likimas dar, toli gražu, nėra išspręstas: Sovietijos užgrobtas, jis tapo sutriuškintas ir kolonizuotas. Tik ateitis parodys, ar tas kraštas grįš tikriems šeimininkams — lietuviams, ar gal vėl bus derybų objektas tarp vokiškų ir sovietiškų grobikų. O kaip jūs pavadinsite čigonus, kurie vengdavo nuolatinio darbo, klajodami po visą šalį ir įvairiomis rafinuotomis apgaulėmis mulkindavo žmones. Juk tai irgi toki, nejučiomis į tautos kūną įsibrovę, parazitai, kurie “voražindami”, vagiliaudami, arkliais maininkaudami ir t.t. demoralizuodavo kaimo visuomenę. Jie dėdavosi tavo bičiuliais, jie neskelbdavo karo, kaip ir visi kiti parazitai, bet iš tikrųjų jų kad ir nepavydėtinas gyvenimas buvo savotiškas karas ramiai, teise bei darbu paremtai, kaimo visuomeninei santvarkai.
Nepalyginti skaitlingesnė ir įtakingesnė buvo Lietuvos gyventojų grupė, gyvenusi veik išimtinai miestuose bei miesteliuose, — tai Lietuvos pirkliai. Dar Vytauto laikais atkviesti, jie įsikūrė Lietuvoje ir taip smarkiai išsiplėtė (jie pasižymėjo skaitlingu atžalynu), kad sudarė net 7 proc. visų Lietuvos gyventojų. Be nedidelio nuošimčio amatininkų (siuvėjų, batsiuvių, skardininkų, stikliorių ir kt.), jų didelė dauguma buvo pirkliai — mainininkai. Baudžiavos laikais ir net vėliau (iki I pas. karo). jie buvo įsibrovę ir į kaimus, kur pasekmingai maininkaudavo prekėmis, būtinomis ūkininkui, į jo gaminius, nevengdami priimti net ir vogtas prekes. Būdami monopolistais, jie prikdavo, palyginant, pigiai žemės ūkio gaminius (dažniausia turguose) ir palyginti, brangiai parduodavo ūkininkui reikalingas prekes. Jie ne tik pragyvendavo iš tokio maininkavimo, bet dažnas jų ir pralobdavo. Tą. monopolišką jų parazitizmą gerokai palaužė beišsivystą Lietuvos kooperatyvai, kurie kasmet plėtė savo veiklą. Karas buvo nepaskelbtas, bet juk parazitas niekuomet karo ir neskelbia, o tik “patylomis” išnaudoja savo šeimininką. Taip buvo ir su mūsų gausingais pirkliais, kurie, aišku, dėjosi kiekvienas savo klijentų - ūkininkų geradariais.
Ta vadinamoji pirklių tauta turi nepaprastų gabumų prisitaikinti prie aplinkos ir įsibrauti į visas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo sritis; tą mes akivaizdžiai matome čia, JAV-se. Štai “Draugo” Nr. 246 iš 26 spalio, 1965, trumpa žinutė: “Žydas rabinas seminarijoje: Dieviškojo žodžio seminarija Techny, III., prie seminarijos profesorių štabo priėmė žydų rabiną Herman Schaalman”. Jų rasime net trapistų vienuolių tarpe. Arba, kiek čia senai kkklanietis, paaiškėjus jo žydiškai kilme, nusišovė. Jau nekalbant apie demokratų partiją, bei prezidento patarėjus, jų rasime ir respublikonų partijoje, ne vien liberalų, bet ir konservatyvų sparne ir net laikančius prieškomunistines paskaitas (Dr. Svare).
O kaip gi buvo su Hitlerio herren-folku, kuris okupavo -(sakėsi-“išlaisvino”) Lietuvą. Jie sistemingai naikino piliečius, eksploatuojančius pirklius, patys galvodami perimti jų funkcijas ir statydami vokiečių tautą “virš visko pasaulyje”. Veržimąsis į Rytus (Drang nach Osten)-ir idealizavimas senų laikų kryžiokų savaime išryškino jų norimo ateities gyvenimo parazitiško kitų tautų išnaudojimo kryptį.
Bet štai ir vėl atsivertė istorijos lapas, ir vokiečių “išlaisvintojus” pakeitė sovietiniai "išlaisvintojai”. Ar jie daug geresni? Yra duomenų, ypač JAV liberalų tarpe, kurie nacizmą laiko didesniu blogiu už sovietizmą. Tai aiškūs šių pastarųjų simpatikai. Nežiūrint viso nacių žiaurumo, pas juos nebuvo panaikinta privatinė nuosavybė — tas modernios laisvos civilizacijos pagrindas. Atseit, nacių laikais Vokietijoje buvo ir privatūs ūkiai, amatininkai, pirkliai, pramonininkai; užtat visur galėjo pasireikšti privati iniciatyva.
Mūsų miestų ir miestelių pirkliai labai nuoširdžiai ir net entuziastingai sutiko įžygiuojančią 1940 m. į Lietuvą sovietų kariuomenę. Neilgai teko laukti, kol paaiškėjo, kad jie jautėsi sovietinėje santvarkoje kaip žuvis vandenyje. Jiems nepagailėta pozicijų ekonominiame ir politiniame gyvenime, o užkulisiuose jie vadovavo.
Tie patys mūsų pirklių vartoti metodai įvesti Sovietijos gyvenime: kuo brangiau parduoti ir kuo pigiau pirkti. Banditų pavyzdžiu viską dienos metu pavogę (“nacionalizavę”), taigi pagrobę visus fabrikus, visą prekybą, visus bankus, ūkius, namus ir t.t., atseit, panaikinę nuosavybę, sovietiniai pirkliai tapo didžiausiais modernių laikų kapitalistais — išnaudotojais — parazitais. Parazitai neskelbia karo, nes juk jie jau užkariavo mūsų Tėvynę ir daugelį kitų kraštų. Kokio gi didesnio parazitinio išnaudojimo reikia, jei darbininkui skiriama minimalis atlyginimas toks, kad jis vos tik gali vegetuoti. Todėl ten kiekvienas stengiasi “prisidurti” ir “prisikombinuoti” iš šalies, kur ir kaip kas gali (beveik legalizuotas visuotinas vagiliavimas, besigelbstint nuo bado). Gi maisto gaminiams ir visoms kitoms prekėms nustatomos augštos, keleriopai didesnės už jų gamybos vertę, kainos. Kur gi jūs rasite didesnį darbininko išnaudojimą, kaip sovietų kapitalistinėje imperijoje? Patarlė “ant vagies kepurė dega” labiausiai tinka sovietams, kurie matydami laisvame pasaulyje vien kapitalistus - išnaudotojus patys kaip tik žiauriausiu būdu eksploatuoja savo beteisius vergus — piliečius.
Ir ar ne keista konstatuoti, kad JAV-ių vyriausybėje veikia slaptos (parazitinė) jėgos, kurios nenori matyti Sovietijos nusikaltimų. Tik vienas garsus gen. McArthuras aiškiai pasakė, kad su komunistais tegalimas tik vienas veiksnys: juos reikia bausti. O kaip juos nubausi, — gal nepaskelbtu parazitų pavyzdžiu, karu, kaip P. Vietname, ar gal “taikiu būdu” išlaisvinant pavergtas Rytų ir Vidurio Europos tautas? Parazitai neskelbia karo: taip daro Sovietija ir jos prisidengę simpatikai JAV-ių administracijoje.
Todėl leidžiama sau užtęsti karą be jo paskelbimo ir be siekiamos pergalės ir leidžiama sau tęsti pramoninį karo biznį, vienkart leidžiant žudyti ir žaloti jaunus Amerikos karius. Toks parazitinio pobūdžio karas ketinama tęsti neribotai ilgai, nesgi II Pas. karo laimėtojai nenori nugalėti komunizmą.
Istorija kartojasi. Neperseniai (bene lapkričio pradžioje) laikraštininkai buvo sukviesti į Vašingtoną ir augštų Pentagono valdininkų painformuoti apie pasaulio politinę padėtį. Kaip “U. S. News and World Report” (15 lapkr., 1965) rašė, buvo paaiškinta, kodėl neskelbiama Š. Vietnamui karo. Esą, kad durys būtų atviros greitam susitarimui. Kaip prisimename, neskelbtam Korėjos kare buvo tartasi dėl paliaubų net du ištisus metus, o I ir II skelbti Pasauliniai karai tuč tuojau baigėsi, kai priešas buvo nugalėtas ir pasidavė. O, Hanoi miestą ir Haiphong uostą, bei ten sukoncentruotą pramonę, negalima bombarduoti, nes tuo esą nustatysime civilinius komunistų gyventojus prieš save. Visai taip pat, kaip Korėjos kare, kur nebuvo leista bombarduoti Mandžurijoje esančių komunistinės kiniečių armijos bazių ir netgi tiltų per Jalu upę, nes anuomet buv. prezidento Trumano buvo nenorima žudyti, bombarduojant miestus, nekaltus civilinius gyventojus. Žinoma, bombarduojant Vokietijos miestus ir ypač metant atomines bombas ant Japonijos miestų, tam pačiam Trumanui įsakius, nebuvo žiūrima šimtatūkstantinių civilinių gyventojų aukų.
Antras motyvas dėl karo neskelbimo — tai kad paskelbus karą, š. Vietnamui, Pekingas ir Maskva būsią priversti kaip sąjungininkai, paskelbti JAV-bėms karą. Visai tas pats motyvas, kaip Korėjos kare. Garsaus gen. McArthuro nebėra, o jis būtų ir dabar užtikrinęs, kaip ir Korėjos kare, kad tvirtino: esą nei Maskva, nei Pekingas dabar nenorės ir negalės skelbti JAV-ėms karą, nes Sovietų Rusams pertolimi rajonai, o kiniečiai irgi, dėl kelių stokos, didesnių armijų negali permesti, juo labiau, kad vietnamiečiai nekenčia kinų, su kuriais istorijos bėgyje jie ilgus šimtmečius kariavo.
Jei JAV-ės norėtų nugalėti komunizmą, tai paskelbtų š. Vietnamui karą tikslu jį išlaisvinti iš komunistų vergijos ir sujungti Š. ir P. Vietnamą demokratinėje santvarkoje. Bet parazitai neskelbia karo, ir dar daug vandens nuneš Nemunas į numylėtąją Baltijos jūrą, kol parazitismas bus išnaikintas iš visuomeninio, politinio ir tarptautinio gyvenimo.
