KARAS —ŽMONIJOS NELAIMĖ
Franz Eichhorst — Vokiečių kariuomenė įžygiuoja j Varšuvą
JONAS MIŠKINIS
Karas yra didelė žmonijos nelaimė ir skaudi bausmė, žūva milijonai jaunų, pasiruošusių gyventi ir dirbti žmonių. Visas krašto ūkis įtraukiamas karo reikalams, be to, griaunami miestai, naikinami turtai, daromi milijardiniai nuostoliai, kuriems išlyginti po karo reikia daugelio metų ramaus, uolaus ir ryžtingo darbo. Jei dabar kiltų karas (didysis) tai šiame atominiame amžiuje, prie tokios milžiniškos technikos, dideli nuostoliai būtų ne tik tiems, kurie kažą pralaimėtų, bet ir tiems, kurie jį laimėtų.
Todėl suprantama, kadangi karas yra toks žalingas, pavojingas ir rizikingas, kad valstybė griebiasi karo tik tada, kai kitu būdu savo politinių bei ūkinių klausimų išspręsti nesugeba, arba nepajėgia.
Dėl ko kariaujama
Priežasčių yra daug. Iš jų svarbiausios: pramonė,žaliava, rinka, dalykai, kurių nepavyksta taikiu būdu pasirūpinti. Juk, pvz., I Pasaul. karo metu buvo kariauta dėl Elzaso geležies, dėl Irako naftos, dėl Afrikos kolonijų ir t.t. II Pasaulinio karo metu prisidėjo dar keletas naujų dalykų, kurių tarpe buvo svarbiausias tautinis - teritorinis klausimas.
Hitlerio laikais Vokietija stiprėjo ir jos gamyba pakilo ligi 270 proc. Toliau Vokietijai trūko pramonei žaliavos ir prekėms rinkos. Be to, trūko geros geležies rūdos, medvilnės, vilnos, naftos, vario, švino, cinko, kaučuko ir žemės ūkio produktų. Trūkstamų dalykų vokiečiai įsiveždavo, todėl jų importas, nuo 1928 m. ligi 1938 m. padidėjo 200 procentų, o tuo tarpu eksportas siekė tik 187 proc. Iš čia ir kilo vokiečiams erdvės problema, o toji erdvės problema apėmė ir rinką ir žaliavą.
Rinkos politika
Vokietija po I Pasaulinio karo neteko savo kolonijų Afrikoje ir kitur, todėl eksportui rinkos klausimas labai buvo aktualus nuo pat Versalio taikos.
Kovoje dėl rinkos Vokietijos politika ėjo trimis šakomis: Reino, Alpių ir Rytų kryptimi. Reino politikai rūpėjo atgaivinti Rūhro krašto pramonę, grąžinti Saro krašto anglį, o ten toliau, anapus Reino, šiaurės Prancūzijoje, Log Wy-Brieg upių baseine tįsojo keli milijardai tonų geros geležies rūdos, kuri reikalinga buvo Esseno ir kitiems gretimiems Vokietijos fabrikams. Tačiau, toji geležis buvo atskirta milžiniškos tvoros, vadinamos Maginot linija. Vadinas, anuomet Reine politika kurį laiką buvo sustojus prie tos linijos, o vokiečiai apsitvėrė ginamąja tvora, vadinama Siegfriedo linija.
Anuomet pasaulio politikai daug kreipė dėmesio į Vokietijos ir Prancūzijos minėtų linijų įtvirtinimus, maždaug kaip dabar į atominių ginklų gamybą.
Tačiau, Alpių politika labiau viliojo vokiečių politikus. Ten, pro Alpes, Karpatus, Balkanus ėjo kelias į Viduržemio jūrą ir į Afriką. Tik tas kelias jiems buvo ilgas, o toji jūra tolima. Todėl hitleriški politikai pamatė, kad kelią galima sutrumpinti jungiant prie Reicho vokiškas žemes, kurių pirmoji auka buvo Austrija. Austrijos, vadinamasis “Anšliusas” kelią kiek sutrumpino, bet maža jį tepalengvino, nes šiam keliui grėsė pavojus ir iš Prancūzijos ir iš Čekoslovakijos. Tada vokiečiai iš Čekoslovakijos antru “Anšliusu” atėmė Sudetų kraštą ir tuo būdu tos žnyplės, spaudusios kelią į Afriką iš dviejų pusių, buvo palaužtos: kelias į Balkanus liko laisvas. Bet, čia tuojau sukruto Anglijos ir Prancūzijos diplomatai ir pakely sudarė užtvarą, kurios centre pastatė Rumuniją ir Turkiją.
Karas su Lenkija
Po Austrijos okupavimo ir Čekoslovakijos suskaldymo, tuo pačiu metu, aštrėjo Lenkijos ir Vokietijos santykiai dėl Dancigo, kuris, po Versalio sutarties, su koridorium buvo prijungtas prie Lenkijos. Lenkija turėjo gynimosi sutartis su Prancūzija ir Anglija, kurios pasižadėjo Lenkijai, karo atveju, padėti.
Dancigas buvo vokiškas miestas, tačiau jis buvo vienintelis Lenkijos priėjimas prie jūros, todėl lenkai
Dancigo perleisti Vokietijai nesutiko. Mat tikėjosi, kad jų sąjungininkai — Anglija ir Prancūzija, stos jų pusėn. Lenkai augštai kėlė galvas ir jų politikai nėjo į jokius kompromisus su vokiečiais.
Konfliktas dėl Dancigo taip susipynė, jog teko jį spręsti jėga: Vokietija pradėjo su Lenkija karą, o Prancūzija ir Anglija, neva tęsdamos savo pažadus Lenkijai padėti, paskelbė karą Vokietijai. Tačiau, jos nebuvo pasiruošusios karui. Anglams ir Prancūzams reikėjo dar užbaigti paskelbtą visuotinę mobilizaciją, kai vokiečiai su lenkais jau kariavo. Be to, abiejose šalyse reikėjo gauti iš parlamentų reikalingi sutikimai kariauti. Kol šie prie to ruošėsi, vokiečių kariuomenė jau buvo apsupusi Lenkijos sostinę Varšuvą. Vokiečiai žaibo karu, per kelias dienas, sutriuškino lenkų pasipriešinimą, puldami Lenkiją didelėmis jėgomis, šimtai karo lėktuvų pasiekė toliausius nuo sienų esančius lenkų miestus. Lenkų sostinė Varšuva be perstojo buvo lėktuvų bombarduojama. Tie visi puolimai greit palaužė lenkų moralinį ir fizinį atsparumą. Lenkai kapituliavo, vokiečiai išdidžiai triumfavo ...
Neutralumas
Europos mažosios valstybės, ypač kaimyninės Vokietijai, pabūgo karo ir tuojau pasiskelbė neutraliomis, būtent: Olandija, Belgija, Šveicarija, Jugoslavija, Vengrija, Rumunija, Švedija, Norvegija, Lietuva, Estija ir Latvija. Pradžioj atrodė, kad kariaujančios valstybės tą neutralumą gerbs ir tikėjosi, kad karo pavojus joms negresia.
Neutralios valstybės dirbo dideliu atsidėjimu, darė daug pastangų, kad iš tų visų konfliktų, karo sūkurių, išeitų sveikos ir stiprios su visomis normaliomis kultūrinio, politinio, ir ekonominio gyvenimo sąlygomis.
Bet ar laikydamosios tokio neutralumo jos išliko karo audros nepaliestos? Beveik visos jos pateko į karo audrą ir tapo okupuotos vokiečių ir bolševikų. Ir, va, 25 metai kai Baltijos valstybės neša okupantų bolševikų sunkų vergijos jungą, neturėdamos nei laisvės, nei savistovaus politinio gyvenimo.
