VĖL SIENOS
PETRAS BŪTĖNAS
Gal pasiseks išspausdinti neperseniai parašytą straipsnį “Lietuvio vardas Prūsos vietovardžiuose”. Į to straipsnio labiau pabaigą įrašiau šitokį tarpelį apie Vokiečių teutonų - kryžiuočių ordino okupuotą ir paskui Vokietijos reicho valdytą Prūsą, žinoma, kartu su Mažąja Lietuva — Karaliaučiaus sritimi:
“Taigi, tik tokia Prūsa tėra vėlesnių laikų politinių administracinių sienų, kiek tam reikalui sugebėjo prieš Lietuvos valstybę atsispirti okupantas Vokiečių ordinas. Ir okupuota Prūsa šiaipjau, matome, tėra, kad lengviau įsivaizduotumėm, Nemuno augštupio ir vidurupio Lietuvos valstybės normalus tęsinys į vakarus Aismarių bei Kuršmarių ir Baltijos jūros link.
“Šitokioje Prusoje, prisišliejusioje prie Baltijos jūros, amžiuose yra grūmęsi su mumis baltais: rytiniai germanai gotai nuo Vyslos žemupio ligi Paserijos upės; vakariniai slavai lenkai-mozūrai; politinėmis progomis niekados nebuvę nurimę rytiniai slavai; rytinių germanų Vokiečių ordinas (abu jų ordinai); vėliau 1569 metų vad. Liublino unijos destruktyvi ir priešvalstybinė dvasia, — kol, pagaliau, okupuotos Prūsos padangėje atsirado rytuose vad. “Polakia - Podlasze - Podlesie - Poliašė, lietuvių be reikalo vadinama Palenkė” — iš pietų į šiaurų toks Lenkijos koridorius Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje, savęsp įtraukęs ir Augustavo apylinkes; dar vėliau Suvalkų trikampis (Suvalkų ir Augustavo apskritys, Lenkijos atimtos iš Lietuvos); pavojingas simptomingas ‘Lenkijos replių’ Vižainio koridoriokas taip pat Dainavoje, iš vakarinės pusės iš M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities neseniai Sov. Rusijai išjungus Romintos girios ir šiaurinę dalį veik ligi Lietuvos poeto kun. Kristijono Donelaičio Tolminkienio, ją priskiriant Lenkijai, tuo būdu smarkiai praplečiant Vižainio koridorioką ir dar didesnį lenkinį pleištą įvarant į lietuvių žemę; po II pas. karo 1945 metais potsdaminė Paserijos žiočių—Vižainio linija tarp tuomet prie slavinęs Lenkijos prijungtos Prūsos ir lietuvių M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities, naujos okupantės Sov. Rusijos pramintos Kaliningradskaja oblast ir iš Rusijos gabenamų slavų kolchoziškai kolonizuojamos. O politinė rytdiena — ryt ar poryt paaiškės.”
Šiek tiek palaukus, iš dalies ima ir aiškėti: vėl “tautų draugystės” pretekstu slavų sutartinė prieš baltus — lietuvius. Nagi, mat, skaitome “Dirvoje” 109 nr. 1965 m. spalio 11: “Šiandie ir ryto”, kad Sov. Rusijos “Družba narodov” paruoštas planas Lenkijos sienoms nukelti toliau į rytus ir šiaurę, ruošiantis Vokietijos sujungimui ir siekiant visiškai neutralizuoti Centrinę Europą. Deja, laikraštis svarbiu reikalu mažai parašė, o tris reikšmingiausius punktus iš jo čia pažodžiui išrašau:
“1. Lenkija turės atsisakyti apie 5000 km ilgio ir 50-80 km gilumo teritorijos prie Oderio-Neisse linijos. Bet ir po linijos “ištiesimo”, kuri eis per Kolbergą, Landsbergą, Gruenbergą ir Hirschbergą, Lenkija dar pasilaikys 120,000 kv. km. ploto, anksčiau priklausiusio Vokietijai.
2. Kompensacijai sovietai Lenkijai duos apie 60,000 kv. km. ploto trijose vietose Sovietijos vakarų pasienyje: dalį lenkų valdytos Ukrainos su Karpatų naftos versmėmis, siekiant iki Rawa-Ruska - Dorhobycz - Boryslaw - Turka; dalį Bielorusijos, ribojantis linija Terespol - Wolkowysk - Gardinas, įskaitant Ruzhany ir Pruzhany; pietinę dalį iš “Oblost Kaliningrad” (buvusios Rytų Prūsijos) ribojantis linija Brandenburgu - Insterburgu - Gumbine.
3. Kai visos sovietinio bloko valstybės pasirašys atskirą taikos sutartį su Rytų Vokietija, sovietų kariuomenė būsianti atšaukta iš Rytų Vokietijos ir panaikintos dabar Lenkijoj esančios bazės”.
Iš visko matyti, kad tas šaltinis yra slaviškas, taigi šitoks jis tikras, ir kaip tik nesmagu, kad mūsų laikraštis čia neprijungė savo lietuviškų komentarų sen. Lietuvos valstybės žemei, lietuvių tautos reikalui ir pačiam žmoniškesniam tikrinių žodžių (pvz. vietovardžių) rašymui. Gal tą viską laikraštis kiek vėliau atliks. Šįkart čia tik kelios užuominos:
1. Odros ir Nysos (vok. Oder und Neisse) upių Lenkijos vakarinė siena, žinoma, nepasiliks. Tai betkas, kiek tiek pasvarstęs, supranta. Iš anos srities visokių “suvokietėjusių lenkų” — “sulenkėjusių vokiečių” yra perkelta ir į iš Lietuvos atimtąjį Suvalkų trikampį bei Vižainio koridorioką ten lietuviams galutinai atmiešti. Kai naikins Odros ir Nysos sieną, tai Lenkija iš anos srities naujuosius kolonistus lenkus turės kur nors vėl grūsti, ir todėl, skaitome, jau minimas Lenkijos pastūmėjimas ir dar giliau į M. ir D. Lietuvos žemę, tuo tarpu Sov. Rusijai lietuvius vis tebegabenant į savo Sibirus kažkokių “plėšinių pasisavinti”, t. y. nutausti ir sunykti. O “taiką mylintis” pasaulis nė amt! Ir nebūtų jokios nuostabos, kad šitokiais atvejais slavai ir germanai “tautų draugystės” nuotaikoje ir vėl pasiprekiautų mažomis tautomis ir valstybėmis.
2. Minėtoji Bielorusija yra velikorosų - rasų carinis įvardas Gudijai vadinti. O dabar ir okupuotoje Lietuvos valstybėje žodžiai Gudija ir gudas griežtai uždrausti enkavedistiškai. Gi kur minima “Bielorusija”, ten yra lietuvių Sūduvos - Jotvos žemė, nusėta lietuvių sodybų. Apie tai ir “Karyje” jau esu rašęs.
3. Terespolis mstl. (pietvakariau L. Brastos aps. mst.) — Pružana - Rožana - Valkaviskas -Gardinas yra linija, kurią dabar gal jau kas kitas čia oficialiai viešai paaiškintų, — kas čia pačioje žemėje ir politikoje ima nutikti. Ta linija politiškai simptominga, atsimenant Baltstogės mieste lenkų archeologinę komisiją ir tam tikrą čia lenkų sritinį kaukėtą lizdą. O apie tą komisiją ir jos archeologinius kasinėjimus (Mat, suprask, jieškoma sūduvių - jotvingų pagal Lietuvos valstybės sieną, pirmiau nekasinėję jų archeologinių liekanų pvz. apie Baltstogę, Drogičiną, netoli Varšuvos . . . ) bei spausdinamas knygas net ir mūsų išeivinėje spaudoje yra neatsargiai “pasididžiuota” net žymių rašančiųjų. Lietuvos valstybės pavergimo Sov. Rusijos kolonijinės imperijos sutaisytose iškilmėse šiemet Vilniuje ta Baltstogė atstovavo net Varšuvai, taigi Lenkijos vyriausybei. Supranti, kas per tebešlėktiška politika?! Baltstogė kažką ir daugiau beketinanti išperėti, negu čikaginė “Tautos Praeitis” I t. 1 kn. 1959 m. 63-64 ir 152 p. neapdairiai parašė.
Lietuviams nėra nei “Oblast’ Kaliningrad”, nei “buv. Rytų Prūsijos”. Tėra Mažoji Lietuva — Karaliaučiaus sritis ir Prūsa, arba Prūsų žemė, kurias kaip tikusius įvardus galime net ir istoriškai, geografiškai bei etniškai paremti ir pateisinti. Taip, vokiečiams yra vok. West- und Ost-Preussen, o iš dar seniau vokiečiams ir vok.-lot. Prussia “Prūsija”.
5. Brandenburgo (prie Aismarių, pietvakariau Tuvangstos - Karaliaučiaus) — Įsruties -Gumbinės linija į šiaurę nuo Potsdamo 1945 metų “trijų didžiųjų” konferencijos nustatytos Paserijos žiočių — Vižainio potsdaminės linijos būtų įbrukta į grynai lietuvišką M. Lietuvos -Karaliaučiaus sritį ir mažiausia būtų iš lietuvių tautos atimta garsiojo kun. Jono Bretkūno XVI a. tėviškė Unsatrapyje ir dainiaus kun. Kristijono Donelaičio XVIII a. Tolminkiemio parapija. Vadinasi, Sov. Rusija Lenkijai atiduotų pusę tos srities, vienašališkai pasielgdama ir aplenkdama Potsdamo konferencijos nutarimą. Lenkija atsidurtų visiškai prie Karaliaučiaus, ir tai būtų gairėse, kur eina Brandenburgo (tai Vokiečių ordino kolonija prūsų ir lietuvių sodybose) - Karaliaučiaus - Tepliuvos - Vėluvos - Narkyčių -Įsruties - Gumbinės - Stalupėnų - Eitkūnų -Virbalio - Pilviškių - Kazlų Rūdos - Mauručių -Kauno - Vilniaus - Maladečinos . . . geležinkelis. Tuo būdu dar ir visa Suvalkų žemė — Dainava jau būtų Lenkijos apžiojama. Ot, tau ir Baltstogės lenkiškieji archeologiniai tyrinėjimai, prie kurių net stebėtojais lietuviai lenkų nėra prileidžiami! Toliau čia žodis, atrodo, priklausytų inž. V. Žemakiui, išspausdinusiam “Sienų klausimu” leidinį. Chicago, 1960 metais.
Rimtas svarus ir gerai išaiškinantis reikalą žodis priklausytų ir mūsų politinėms, mokslinėms bei bendruomeninėms institucijoms. Juo greičiau, juo visaip geriau.
Kaip tyčia, lygiai tos pačios dienos “Draugas” 238 nr. 1965 spalio 11 yra pirmame puslapyje išspausdinęs platoką žinią “Atidengiamos mirusios tautos paslaptys” (Kada gi ta tauta ėmė ir mirė?) Tai katastrofinė ar katastrofiška žinia, kai ji skaitytojams pateikta lietuvio nepaaiškinta, kaip gi kas kur kaip iš tikrųjų. Net ir tautiniai įvardai ten suvelti ir loginės kategorijos ten susipjovusios. Žinia aklai paimta iš lenkų ar jiems artimų šaltinių. Tą žinią prijunk prie anos pirmosios žinios, ir gausi tai, kaip “taiką mylinčios” valstybės okupavusios elgiasi su mažomis valstybėmis ir neslaviškomis bei negermaniškomis tautomis. Gausi tai, kas savo laiku būtinai ateis ir “didiesiems”.
Kas daryti? Žurnalistai gražiai rašinėja, ir todėl reiktų jų dabar pasiklausti, kas daryti. Žinoma, jie bylos: “Toliau projektuoti ir reven-dikuoti!” Valiai! Betgi buvo rašyta, kad ir vėl būsiąs lietuvių laikraščių redaktorių suvažiavimas, nes anas nieko gero, ar kaip, nepadaręs. Tai galgi bent šį kartą suvažiavimas kokį “api-nasrėlį” išgalvos, kaip rašyti apie Lietuvos valstybės gyvuosius reikalus ir jos sienas, kad tiksliau būtų.
ŽEMĖLAPIŲ AIŠKINIMAS
I žml. parodo:
1. Suvalkų trikampis su gera žeme, lietuviškais Seinais, lietuvių buv. Punsko respublika ir Augustavo (ist. šlt. Dainavos Jotvos) giria. Lenkijos archeologiniai kasinėjimai atliekami į šiaurę nuo Suvalkų aps. mst. Suvalkų augštumoje, kuri susisiekia ir su Galdapės 272 m augščio augštuma bei su šeškų, vok. Seesker, 309 m. aųgščio kalnu. Ta proga reikia pasakyti, kad potsdaminė linija (žr. II žml.) pravaryta taip, kad M. Lietuvai — Karaliaučiaus sričiai augštesnių vietų veik nepalikta, jas Lenkijai pavedus, ir žr. J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapį. O pagal naują panslavinį “sienų” projektą Lenkijai iš M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities atitektų ir tas augštesnis kampas, kur yra Gavaičiai, Kašubai (šis bžk. turi kitą, seną ir mūšišką, pavadinimą, o Koschuben - Koszuby jis vėlai buvo pavadintas vokiečių, kai jie čia nuo Užvyslio atgabeno šiek tiek vakarinių slavų kašubų kolonistų lietuviams atmiešti; kašubai ar ir kiti bet-kokie vakariniai slavai jau seniai čia išnykę), Miel-kiemis, Pilupėnai, Rominta, Donelaičio Tolminkiemis, Vištyčio ežeras. Čia ir Romintos girios šiaurinė pusė, kuri Sov. Rusijos jau išjungta iš M. Lietuvos —Karaliaučiaus srities ir tuo būdu visa pavesta Lenkijai, ir žr. Juozo Audėno Twenty years’ struggle for freedom of Lithuania. New York, N. Y. 1963 m. leidinio Lietuvos valstybės žemėlapį. Beje, kur tik kada prieidavo, tai Lenkija kartkartėmis visus - didesnius miškų plotus iš Lietuvos atsiplėšdavo. Mat, medis, suprask, plebiscitiškai tarsi balsavęs, kad jis “lenkas”, kaip ir anos iš lietuvių žemės pasigriebtos augštumos.
2. Vištyčio koridoriokas yra tarp M. Lietuvos — Karaliaučiaus srities įlinkimo į rytus (Vokiečių ordinas ir kaizeriai turėjo pasigriebę gražią didelę Romintos girią tame įlinkime į Lietuvos valstybę) ir Vilkaviškio, Marijampolės bei Lazdijų apskričių. Vižainio koridoriokas istoriškai — tai mūsų kng. Šiurpos valdos, kur net tebėra Šiurpilio (Šiurp-a+pil-is) ežeras ir kaimas, to kunigaikščio ir vado pilies vieta; žr. Anž., o apie patį Šiurpą Bg. II. 101, 622; III. 134, 141, 845, 857 p.; asmenvardinių Šiurpos vietovardžių Lietuvoje yra ir plačiau. Po I pas. karo Lietuvos nepriklausomybės kovose Lenkija kėsinosi užgriebti ir augštumą, kur nuo Vižainio koridorioko į šiaurę: kur yra Pavištaičių 287 m augščio kalnas, Alksnynė, Bartininkai, Gražiškiai, S. Kalvarija, Liubavas, Ožkabaliai (Dr. Jono Basanavičiaus tėviškė), Pajavonys, Rekijos ežeras, Sangrūda, Vaidotai, Vištyčio ežeras.
3. Įvairių linijų žr. arch. Sk. Šlapelio Lithuania žemėlapyje. Bet XVII amžiaus lietuvių kalbos linija nėra ten tikra, nes ji nuskriaudžia lietuvių kalbos plotą M. Lietuvoje. Pvz. Semba įeina visa į lietuvių kalbos plotą, o ne jos tik kokia parodyta puselė prakeršinė. I ir II žemėlapyje matome smulkių taškelių dvi linijas piečiau 1945 metų potsdaminės linijos: a) Baiga - Pervyčiai - Dumnava - Girdavos apyl. -Barčiai — Prūsų ežeryno šiaurinės dalies Mauro ir Dargainio ežerai (Prūsų ežeryno veik visi ežerai ežerėliai tebeturi mūsiškus, taigi ir seniausius, pavadinimus, kad “Mozūrų ežerai” sąvokai ir pavadinimui nė smilgos nebelieka), toliau į rytus Kutai - Garbasiai -Suvalkai ir b)Paserijos žiotys - Braunsbergas -Glandava - Bartensteinas - Barštynas - Šipapilis (o senovėje jis dar ir Vaistotapilė,-is) - Vendžiai - Prūsų ežeryno šiaurinėje dalyje toliau sueina sutikdama su “a” linija. Tai dar ryškios lietuvių kalbos linijos. Reikia pasakyti, kad ir visas Prūsų ežeryno 100 x 80 km plotas iš senovės ir ilgai išbuvo lietuvių kalbos ženkle.
4. Nuo Nemuno Kauno - Gardino vidurupio per Sūduvos - Jotvos - Dainavos (Lietuvos Suvalkijos) žemę eidami į vakarus, prieiname M. Lietuvą — Karaliaučiaus sritį ir Prūsą, kurių rytinės dalys yra irgi Dainava, kaip ir visas Prūsų ežerynas bei Suvalkų trikampis giliai Dainavoje. Lenkų A. Kaminskio 1953 metų XIII amžiaus Sūduvos ribų ir valsčių žemėlapis yra perspausdintas pridėtas prie Jono Puzino, Sūduvių problema, — Aidai. 2 nr. 1965 m. 73-80 p. straipsnio. Šis žemėlapis savo vakarais, pietumis ir rytais ištisai klaidinantis nekritišką skaitytoją ir pvz. net ir vien apie Dainavą neviską pasakantis ir dar daug ko reikalingo nenurodantis. Gaila ir nepersmagu, kad Aiduose straipsnio autorius to žemėlapio neištaisė reikiamais rimtais duomenimis bei jų aiškinimais, — kad baltų žemės žemėlapis būtų tikrai istorinės ir etninės šviesos, o ne, kaip dabar, gana prasišaunanti lenkiška propaganda net moksle, ir net, pabrėžtina, pataikavimas taip pat slaviškai Sov. Rusijai.
5. Sūduviai - jotvingai ne vien Suvalkų apskrityje, kaip gudriai lenkai (ir kas) tvirtina, o kaikurie mūsiškiai čia neapsidairo. Jų žemė yra plati, ir ji visa buvo Lietuvos valstybės ribose.
6. Matomi Gardinas ir Valkaviskas, o nuo Valkavisko į pietvakarius bei nuo Baltstogės į pietryčius želia Baltvyžio giria, kurią Sov. Rusija buvo priskyrusi Gudijai, dabar ją ketindama Lenkijai pavesti.
7. Baltstogės aps. mst., kur dabar Lenkijos archeologinė komisija plačiai lenkiškai išsijuosusi darbuojasi, yra Lithuania Propria “Patvariosios Lietuvos” ir 1566 metų ribose. Kai Lenkija neteko jos buvusios okupuotos Lietuvos Vilniaus sostinės, tai šiais ir sovietiniais laikais šlėktiškai pilsudskinis - želigovskinis politikavimas lenkų yra nusikeltas į Baltstogę, į kur jų buvo nusigabentas ir arkiv. Jelbrzygowski.
8. Naros (lenk. Narew, rus. Nariov; V. Bugo žemupio dešinio-šiaurinio įtako) dešinio šiaurinio Bebros (lenk. Biebrza iš *Bebra; įtako žemupyje yra milžiniškos Laukų balos, lenk. - vok. Bagno Lafki, arba Bagno Lawki, ties kuriomis sen. Lietuvos valstybė sustabdė Valuinės kniažestvos veržimąsi ir tą okupantę net atmetė atgal į pietus už Baltvyžio girios ir V. Bugo upės.
II žml. parodo:
1. 1945 metų potsdaminė Paserijos žiočių — Vižainio linija, kuri paskui, kiek ištaisyta lietuvių naudai, buvo nežymiu lanku išsilinkusi į pietus — į Lenkijos užimtą Prūsą. O vėliau Sov. Rusija jau ėmė priešingai elgtis, net ir visą Romintos girią su jos pagiriais Lenkijai pakišdama.
2. Tos potsdaminės linijos rytuose yra Romintos giria ties Vižainio koridorioku, netoli Tolminkiemio ir Vištyčio ežero.
3. Bamboliai — XVI amžiaus patrioto lietuvio kun. Jono Bretkūno tėviškė yra Unsatrapio sritelėje, prie Alnos žemupio, šiauriau Friedlando aps. mst. ir piečiau prūsų lietuvių pasistatytos Vėluvos pilies ir aps. mst. Alnos žiočių dešiniame - rytiniame - lietuviniame šone.
4. Vėl naujai slavofilų projektuojamoji šiaurinė “siena”, ligi kol Sov. Rusija lietuvių žemę pavestų Lenkijai, yra Brandenburgo - Karaliaučiaus - Vėluvos - Įsruties - Gumbinės ... geležinkelis. Tuo būdu lietuvių žemės M. Lietuvos — Karaliaučiaus srities ploto veik pusė būtų perleista Lenkijai, o tuo atveju, taigi, jau ir visos augštumos lietuviams būtų atimtos.
5. Už Nemuno paties žemupio matoma Klaipėdos sritis Žemaitijos piet-vakarių kertėje. O Dainava prasideda į rytus nuo Deimenos ir Alnos upės, šitaip ir nueidama kiaurai į pietus per Prūsų ežeryną į Galindą.
Abi žemėlapinės iškarpos yra iš Arch. Sk. Šlapelio Map of the Boundaries of Lithuania, išl. Patria, po II Pas. karo tremtyje; knygos “Lietuvos sienų klausimu” priedas, bet tos knygos ir lig šiol nepasirodyta gal net ir dėl pačių sienų kokio kam problematiškumo.
I žemėlapis
II žemėlapis
