TĖVYNĖS PAŠAUKTIEJI
JONAS JAŠKAUSKAS
Nuo to meto, kai Jonas įdavė viršininkui savo laišką, kuris slaptu keliu turėjo pasiekti jo sužiedotinę, gyvenančią bolševikų okupuotoje Rytų Lietuvos dalyje, praėjo trys savaitės. Dirbdamas savo nuolatinį darbą, jis nuolat apie ją galvojo, trokšdamas galimai greičiau ją pamatyti, ar bent ką nors sužinoti. Viršininkas apie laišką nekalbėjo, o jis nedrįso klausti. Gal neišsiuntė, jei nieko neprisimena? O jei išsiuntė, gal jos nerado ir negalėjo įteikti? . . . Prisiminė pasišlykštėjimą sukėlusį vaizdą, matytą savo pusseserės Onytės namuose, kai sužvėrėję bolševikų kariai, šlykščių instinktų vedini, puolė nekaltas mergaites. “Koks žiaurus pasaulis, kai žmonės virsta piktesni už žvėris”. — Toki buvo Stefos žodžiai, pasakyti po ano baisaus įvykio. Tokios ir panašios mintys, vis nėjo Jonui iš galvos ir visą laiką nedavė jam ramybės.
Paskendęs neišsprendžiamuose klausimuose ir įsigilinęs į darbą, Jonas nenugirdo, kai viršininkas, pradaręs savo kabineto duris, pašaukė jo pavardę. Kitas raštininkas, matydamas, kad Jonas neišgirdo, šūkterėjo:
— Ramūnas, pas viršininką! Ar negirdėjai, kad viršininkas tave šaukia?
Jonas pasibeldė į kabineto duris.
— Turiu neblogų žinių, — pasakė viršininkas, paduodamas prirašytą lapelį, kurį Jonas pradėjo nekantriai skaityti.
“Raportas Nr. 503j. Įteiktas laiškas Elenai Širvydaitei. Adresatė rasta pagal turėtą adresą. Tai jauna, apie dvidešimties metų amžiaus blondinė. Be jos, kambary buvo senyva moteris, spėju, motina. Gyvena kukliai. Abi atrodo sveikos. Nuoširdžiai buvau priimta, siūlė nakvynę, tačiau dėl žinomų priežasčių pasiūlymo nepriėmiau. Janina”.
Jonas, perskaitęs raportą, stovėjo lyg apstulbęs. Pirmoji mintis, kuri jį aplankė po įspūdžio, buvo: — Elenutė sveika ir apie mane jau žino.
— Jo mintį, tačiau, nutraukė viršininkas:
— Tai mūsų žvalgybos agento raportas. Jis jūsų sužieduotinę matė savo akimis ir įteikė jai laišką. Žodžių nedaug, bet, kas svarbiausia, abu žinote apie vienas kitą.
— Aš esu labai dėkingas ... — susijaudinęs pasakė Jonas.
— Ką galėjau, padariau. Tikiu, neužilgo panašių priemonių nereikės. Su savo sužieduotine galėsi susirašinėti normaliu būdu. Mūsų kariuomenė žygiuoja pirmyn ir tenka laukti, kad po 10 ar 15 dienų Sonetai bus išlaisvinti.
— Tamsta viršininke! Ar galiu kreiptis? — jau tarnybiškai paklausė Jonas.
— Prašau, — atsakė viršininkas.
— Prašau tamstos sutikimo ir tarpininkavimo, pasiųsti mane į kovojančių eiles, — atraportavo Jonas.
— Kodėl taip staigiai?
— Noriu dalyvauti kovose išlaisvinant mano gimtąjį miestą.
—Ir greičiau susitikti su sužiedotine?! — šypsodamasis pasakė viršininkas ir dar pridėjo:
— Kągi, jūsų norai aiškūs. Bet ar negeriau būtų palaukti? Paskui gausi keletą dienų atostogų ir galėsi nuvažiuoti.
—Be noro pamatyti sužiedotinę, turiu dar ir kitų intencijų — tėvynei. Aš vis negaliu nurimti, jog būdamas užfrontėje, nepilnai atlieku savo pareigą.
— Jei toks buvo nujautimas .. . gal tėvynė tave ten šaukia. Rašyk raportą. Patarpininkausiu.
Jonas padėkojo ir grįžęs prie savo stalo parašė raportą, prašydamas pasiųsti jį į frontą.
Priimdamas raportą, viršininkas pasakė:
— Jei sąžinė taip diktuoja, vyk! Gal ten būsi reikalingas. Bet kovoms užsibaigus, kai pajusi atlikęs savo pareigą, labai norėčiau vėl matyti tave savo bendradarbių eilėse. Duok žinoti. Patarpininkausiu grįžti atgal. Esi to vertas.
—Tėvynės labui! — Atsaliutavo Jonas ir kariškai apsisukęs išėjo iš kabineto.
Aštuonioms dienoms praėjus nuo raporto įteikimo, Jonas su kitais kovos draugais žygiavo rytų kryptimi, fronto link.
Buvęs aktyvios rusų caro kariuomenės puskarininkiu, Jonas buvo paskirtas būrininku naujai suformuotame daliny, žygiuojančiame sustiprinti fronto silpnesnes vietas
Buvo graži prašvitusio pavasario diena. Medžiai jau skleidė pumpurus. Kur-ne-kur, savo geltonais žiedais švietė purienos, o saulės atokaitoj, jos spindulių glostoma, žaliavo smulki, gležna žolelė. Visur reiškėsi atbundančios gamtos jėga, kurios jau niekas nebesulaikys. Nors tarp krūmų ir gilesniuose grioviuose, kur nepasiekė saulės spinduliai, dar matėsi pajuodusio sniego kupsteliai, bet ir jie, vidurdienio saulutei augščiau pakilus, nyko, virsdami drumzlino vandens čiurkšlėmis.
Augštai pakilęs vyturėlis, savo traliuojančia daina, skelbė pavasarį, skelbė, kad jau laikas taisyti žagrę ir eiti purenti dirvonų, kurių per ilgus karo ir okupacijos metus daug prižėlė.
Žygiuojančių karių nuotaika buvo pakili. Praeinančius nuolat sveikino pempės savo vieninteliu lietuvišku žodžiu “Gy-vi” . . .
Praeidami kaimus ar miestelius, kariai galingai užtraukdavo lietuvišką dainą, kuri savo skambia gaida nuaidėdavo toli už kalnų ir atsimušdavo į miškų pakraščius, aidu grįždavo atgal, ne vienai mėlynakei — geltonkasei sudrebindama širdelę. Juk buvo pavasaris . . .
Žygiuojančių tarpe matėsi daugiausia jauni vyrai. Daugelis jų, palikę mokyklos suolą, knygą ir sąsiuvinį pakeitė šautuvu ir, tėvynės balso šaukiami, ėjo vyti iš savo žemės priešo. Jie visai nesvarstė, kas jų laukia ir iš viso, kokia bus to žygio pabaiga. Nemažai buvo ir paprastų kaimo jaunuolių, kurie dabar, sulaukę pavasario, užuot ėję arti žemės, paėmė į ranką ginklą. Jų veiduose spindėjo pergalės viltis ir pareiga tėvynei. Buvo ir vyresnių, ne tik amžiumi, bet ir patirtimi, ilgo Didžiojo karo kovose patyrusių ir užsigrūdinusių karių. Išbuvę įvairiuose frontuose po keletą metų, grįžę į savo tėvynę, jie tikėjosi po savo gimtuoju stogu užpelnyto poilsio. Tačiau, vienam okupantui tik spėjus pasitraukti, Lietuvą užpuolė kitas, daug žiauresnis priešas, naikindamas viską, net ir žmogaus vardą.
Tėvynės šaukiami, visi šie vyrai žygiavo ten, iš kur ėjo tas baisusis priešas, griaudamas viską iš pamatų.
Grūdintas gyvenimo ir fronto ugnies, ir Jonas tikėjosi poilsio. Jau buvo jį ir suradęs. Svajojo pradėti kurti sau ateitį, savo likimą sujungdamas su mielos ir brangios mergaitės ateitimi. Tačiau, gyvenimo tikrovės verčiamas, turėjo savo planus pakeisti ir net neatsisveikinęs su mylimąja, kaip koks plėšikas, palikti tėvų pastogę ir slapta iš jos pabėgti nuo bolševikų.
Žygio metu Jonas daug galvojo apie Elenutę: ką ji veikia, ar dar tebedirba toje pačioje vietoje, o gal jos Sonetuose jau nebėra? ... Iš žvalgybos agento raporto žinojo, kad prieš tris savaites ji dar buvo savo namuose, tikėjosi ją ir dabar ten esančią, bet kad tektų ją greit pamatyti, to niekaip negalėjo įsisąmoninti. Jis buvo tikras, kad bolševikus iš Sonetų greit išvarys, tačiau kad Elenutę galėtų greit susitikti, to niekaip negalėjo įsivaizdinti. Atrodė, viskas taip tolima ir nepasiekiama.
— Gal todėl negaliu įsivaizdinti, nes tai būtų labai didelė laimė, — kartais save ramindavo. Bet ir vėl tos juodos mintys grįždavo ir nuolat jį kankindavo.
Norėdamas jų nusikratyti, jungdavosi prie draugų, kad bendrais pokalbiais ir juokavimais galėtų išsiblaškyti, užsimiršti. Savo sodriu baritonu prisijungdavo prie skambančios dainos.
Po trijų dienų žygio, jie pasiekė frontą ir įsijungė į vieno pulko dalinį, kuris praėjusios savaitės mūšyje buvo smarkiai nukentėjęs ir buvo reikalingas naujų jėgų. Įsijungus į dalinį, Jonas vėl buvo paskirtas būrininku. Iš jo žygio draugų į jo būrį nedaug tepateko. Visus išskirstė po įvairias kuopas.
Kelioms dienoms praėjus, pulkas gavo įsakymą žygiuoti pirmyn ir užimti N. vietovę. Kuopa, kurion Jonas buvo paskirtas, išžygiavo miško kryptimi ir ten apsikasė, laukdami tolesnių įsakymų.
Auštant kitos dienos rytui, buvo gautas naujas įsakymas žygiuoti pirmyn ir užimti priešais esantį kaimą. Išžygiavo dar tamsos dengiami. Tačiau, netrukus išaušo skaidrus pavasario rytas ir saulutė jau kilo iš akiračio. Žygiuojant reikėjo didelio atsargumo, kad priešas nepastebėtų. Jie dengėsi pasitaikančiais krūmais, grioviais ar kalneliais ir palengva vis slinko pirmyn.
Kiek kaime buvo bolševikų kariuomenės, Jonas negalėjo žinoti. Tą žinojo gal tik karininkai, o jis, gi, buvo tik puskarininkis. Iš žvalgų buvo nugirdęs, kad ten yra apie batalioną raudonosios kariuomenės, o už kaimo, miške, stovi priešo artilerija. Po kokios valandos žygio, pradėjo iš miško šaudyti patrankos. Pradžioje šaudė į tuščius plotus, bet netrukus, krintančių sviedinių nuotolis pradėjo mažėti. Vienas, nepertoliausiai krisdamas, skeveldra sužeidė kareiviui koją.
Kadangi kliudytas buvo senas karys, o žaizda nepavojinga, tai sužeistasis pats žaizdą persirišo ir, truputį raišdamas, žygiavo pirmyn. Ir dar pasakė:
— Esu matęs netokių dalykų.
Šaudė tik dvi ar trys patrankos ir sviediniai krito po vieną, arba po du, vienas paskui kitą. Karių nuotaika dar vis buvo gera, o ją dar daugiau pakėlė, pradėjusi šaudyti sava artilerija. Atidarius artilerijos ugnį, priešo patrankos pritilo ir keletą minučių jų šūvių nebesigirdėjo. Kuopos vadas davė įsakymą sparčiau veržtis pirmyn, su perbėgimais.
Iš kaimo, kurį kuopa turėjo užimti, jau girdėjosi pavieni šautuvų šūviai ir sukaleno du kulkosvaidžiai. Vienas arčiau, o kitas gana toli, tik skrendančių kulkų nesijautė.
Jau visai artinantis prie kaimo, kuopos vadas įsakė paleisti patrankų ugnį ir greit slinkti pirmyn.
Jonas pakilo bėgti. Tik, staiga, jam nudiegė kairįjį petį, šilta srovė užliejo šoną ir jis griuvo kniūbščias.
Skyrininkas Morkauskas, bėgdamas pro šalį, pagriebė Jono ranką, ją truktelėjo, bet ir vėl greit paleidęs, šūktelėjo:
— Būrininkas Ramūnas žuvo! . . . Klausyt mano įsakymų! Pirmyn!
