TUŠČIAS VELYKŲ STALAS IR MES ALKANI
A. ŽILVITIS
Kelias. Vienoje pusėje driekėsi ūkininkų sodybos, kitoje — didelė pieva. Trobos medinės ir šiaudais dengtos. Gale kaimo augo daug didelių topolių ir jų viename gyveno gandras. Ten buvo įkeltas ratas, kuriame gandras turėjo susikrovęs sau lizdą. Ir gražus buvo tas gandras! Gandras pas mus atlėkdavo tik vasarai. Pavasarį atskrenda, o rudenį ir vėl išskrenda.
Atskridęs lizdą apsitvarko. Deda kiaušinius ir peri vaikus. Gandras buvo laikomas savotišku paukščiu. Mes, ypač maži vaikai, pamatę pavasarį pirmą kart gandrą turėjome tris kartus per galvą kūliu apsiversti. Jei to nepadarytume, nuo griaustinio nesaugūs būtume. Taip aiškino mums, vaikams, mūsų tėvai. Be to, pagal jų pasakojimus, gandras darydavo taip:
Kiekvienais metais iš lizdo jis išmeta kiaušinį, arba mažą gandriuką. Jei gandras išmeta kiaušinį, reiškia, geri metai bus. O jei mažą gandriuką — blogi.
Pavasarį ir rudenį pievoje prisirinkdavo daug vandens. Ir tuomet ji virsdavo mažu ežeriuku. Pasidarę iš geldos mažą laiviuką, mes irdavomės jame. Žiemos metu, užsidėjus ledui, įrengdavome ten čiuožyklą ir karuselę.
Pavasarį, vandeniui nusekus, jame augo ir žydėjo daug geltonų, kaip gintaras, purienų ir kurkė varlės. O tas kelias, einąs tarp trobų ir pievos, pavasarį ir rudenį, dažniausiai, būdavo šlapias ir sunkiai išbrendamas. Taip, kad mes, vos tik sniegui nutirpus, tuojau pradėdavome bėgioti basi.
Taip atrodė mano kaimas, kuriame aš gimiau ir augau. Tų pavasarių aš daug praleidau kaime. Ir dabar baigiu jau viską užmiršti, kaimą ir gandrus ir tą pievą. Bet vienas iš jų buvo skirtingas, ir aš jį dar ir šiandien gerai prisimenu.
Tai buvo pavasaris, kai Lietuva kėlėsi iš griuvėsių. Sekmadieniais miestelyje prakalbas sakė. Jaunimą savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę stoti kvietė. Visiems žemės duoti žadėjo. O kokių gražių ir patrijotiškų dainų miestelyje ir kaime tada skambėjo! Būdavo, dainuojame ir verkiame iš džiaugsmo. Bet džiaugsmas greit verksmu virto. Miestelį apniko raudonosios gaujos ir ten įsitvirtino. Tai buvo Didžioji savaitė. Paskutinė savaitė prieš Velykas. Tos raudonosios gaujos paskiri žmonės dienos metu plėšdavo apylinkės ūkininkus. Atseit, maistu pasirūpindavo. Nuo jų atsiginti, ar ką paslėpti, buvo labai sunku. Ypač ką iš maisto. Mano motina, kiek galėdama, slėpė paskutinius maisto likučius ir taupė Velykoms. Bet kur tau! Kur buvę, kur nebuvę, du tos gaujos nariai atslenka ir pas mus. Atėję pradėjo šniukštinėti, šeimininkauti. Išvartė viską pirkioje, kamaroje ir svirne, bet nieko nerado. Buvo labai nepatenkinti ir jau rengėsi išeiti. Bet, ką tai tokio, sugalvojo dar užlipti ant trobos lubų. Vienas užtaisė šautuvą, o kitas užsirioglino ant augšto lubų. Kiek tuo laiku mano motina išgyveno, netenka nei klausti. Maisto santaupos, kurias taupė Velykoms, kaip tik ten ant pirkios augšto lubų ir buvo paslėptos. Plėšikas viską nusigabeno žemyn, džiūgaudamas ir rodydamas savo draugui. O motina, tiesiog, alpo iš verksmo. Bet tas nieko negelbėjo. Rodos, mano motina ką tai dar ištraukė jiems iš rankų.
Čia pat, augštai, per kaimą skrenda beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės lėktuvas, atrodo, lyg į pagalbą mums skuba. “Draugas” nusitaiko ir paleidžia porą šūvių lėktuvo link. Nors dar vaikas buvau, bet visgi, pagalvojau sau: na ir kvailas, tas bolševikas! Argi jis pataikys į taip augštai ir taip greitai lekiantį lėktuvą?!
Velykų stalas buvo tuščias, o mes alkani. Velykų rytą nebeskambėjo bažnyčios varpai. Ir niekas negiedojo Aleliuja! Kunigų miestelyje irgi nebuvo. Bijodami, kad nebūtų nužudyti, jie pasitraukė į gretimą miestelį.
Atėjo ir atvelykis. Anksti rytą sugriaudęs patrankos šūvis prikėlė mus visus iš miego. Pasipylė ir šautuvų salvės. Kulkosvaidžiai tratėjo, raudonieji nešdino savo kudašį. Mes klausėme savo tėvelio komandos ir visą tą laiką pirkioje ant grindų gulėjome, laukdami kautynių pabaigos. Tai buvo mano liūdniausios Velykos, kokias aš kad prisimenu.
