PLK. PRANUI SALADŽIUI 70 METŲ
P. ŽILYS
Šiais metais vasario 27 d. plk. Pranas Saladžius sulaukė garbingo 70 metų amžiaus. Sukaktuvininkas gimė 1893 m. vasario 27 d. Vyžuonose, Utenos apsk.
plk. Pr. Saladžiaus, 70 metų laikotarpyje, nueitas kelias yra labai įvairus, grumstuotas ir įdomus, kaip ir kiekvieno lietuvio, kuris kovojo už lietuvių tautos teises ir laisvę.
Pradžios mokslą Pranas Saladžius įgijo Vyžuonų pradžios mokykloje. Po to, mokėsi Užpalių dviklasėje mokykloje, o vėliau tęsė studijas Panevėžio mokytojų seminarijoje.
Nežiūrint, tais laikais, seminarijoje ir bendrabutyje viešpatavusios rusiškos aplinkumos ir sąlygų, jis greit susirado savuosius ir įsijungė į slaptą lietuvių moksleivių kuopelės veiklą, kurioje dalyvavo realistai, seminaristai ir miesto mokyklos lietuviai moksleiviai.
Tais laikais lietuviai moksleiviai darydavo slaptus susirinkimus, skaitytdavo įvairias, ypač patriotinio turinio, paskaitas, mokėsi lietuvių kalbos, istorijos, skaitydavo lietuviškus laikraščius (“Viltį”), kuriuos išsirašydavo bendromis lėšomis.
1909 m. Panevėžio lietuvių moksleivių kuopelę ištiko didelis smūgis. Seminaristas Gerulis, kalbėdamas su savo kolega sem. Liaskausku, juokaudamas pagrąsino, kad kas nedalyvauja lietuviškoje veikloje, tą papjausiąs. Liaskauskas tuo patikėjo ir išsigandęs, iššoko pro langą. Nubėgęs pas seminarijos direktorių, jis pasiskundė, kad Gerulis ketinąs jį papjauti.
Seminarijos vadovybė tuojau prade jo tą reikalą aiškinti ir sužinojo apie slaptą lietuvių moksleivių veikimą.
Prasidėjo kvota. Lietuviai seminaristai buvo uždaryti klasėse. Jų tarpe — ir 16 metų jaunikaitis, Pranas Saladžius.
Kvota buvo pasiųsta į Vilnių, mokyklų globėjui (papečiteliui). Sprendimas buvo žiaurus: 5 vyresniųjų kursų seminaristai buvo pašalinti iš seminarijos, o jaunesnieji (jų tarpe ir Pr. Saladžius) pašalinami iš bendrabučio, iš elgimosi gauna po trejetuką, ir įspėjami, kad už tokių darbų pasikartojimą būsią pašalinti iš mokyklos.
Pranui Saladžiui metus teko gyventi atskirai, užsidirbti pregyvenimą privačiomis pamokomis, kurias parūpino jam Pašakarnis.
1912 metais Pranas Saladžius baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir rudenį pradėjo mokytojauti Anykščių dviklasėj mokykloje. Čia lietuviškam darbui sąlygos buvo palankesnės ir dirva platesnė. Apart normalaus mokytojo darbo, sukaktuvininkui buvo pavesta mokyti moksleivius dainuoti. Dainavimo pamokos, tačiau, pasidarė tikros lietuvybės pamokos.
Mokyklos vedėjas tai pastebėjo, bet būdamas liberalinių pažiūrų, dainavimo mokytoją paprašė pasirūpinti išmokyti vaikus padainuoti ir rusiškai, bent “Bože caria chrani”, nes inspektorius, lankydamas mokyklą, galįs tikrinti, ne tik kaip vaikai skaito, rašo ir skaičiuoja, bet ir kaip dainuoja.
Tikybą dėstyti 2 kartus į savaitę mokyklon atvykdavo klebonas Vembrė, vėliau Stankūnas. Kadangi mokinių buvo daugiau kaip 150, tai Pr. Saladžiaus iniciatyva mokiniai buvo padalinti į dvi grupes, vienai grupei Anykščių klebonas dėstydavo tikybą, o kitą grupę sukaktuvininkas mokydavo lietuvių kalbos ir istorijos.
Pr. Saladžius nesitenkino mokslu, įgytu Panevėžio mokytojų seminarijoje. Jis norėjo žengti toliau, siekti plačiau. Jis mėgino įstoti į Petrapilio mokytojų institutą, tačiau, nepasisekė, nes katalikai ten buvo nepriimami. Nepasisekė įstoti ir į Maskvos mokytojų institutą. Tačiau, Pr. Saladžius rankų nenuleidžia. Jis paduoda skundą švietimo ministeriui.
Taip bekovojant, ateina 1914 m. prasideda karas. Mokyklos vedėjas mobilizuojamas, jo pareigas perima Pr. Saladžius. 1915 m., dėl artėjančio karo fronto, Pr. Saladžius pasitraukia į Rusiją. Karo audrai siaučiant, susidaro sąlygos siekti užsibrėžto tikslo. Pasiseka įstoti į Vitebsko mokytojų institutą. Bet, deja, neilgam. Paskelbiama visuotina mobilizacija. Pr. Saladžius mobilizuojamas ir pasiunčiamas į Tūlą, 76 p. pulką, o iš pulko Maskvon į Aleksandro karo mokyklą. Tačiau, dėl nežinomos priežasties, nepriimamas į karo mokyklą ir grąžinamas pulkan.
Kuriam laikui praslinkus, iš pulko jis buvo pasiųstas į Vilniaus karo mokyklą, kuri buvo atsikėlusi į Poltavą. čia teko patirti naujų nemalonumų. Prasidėjo tardymas ir aiškinimas dėl neištikimybės caro valdžiai. Kvotos metu paaiškėjo, kad į Kostromą buvo atvežtas Kauno gubernijos archyvas, kuriame buvo byla, reikalaujanti ištardyti Pr. Saladžių, esą, neištikimą caro valdžiai.
Tardymo metu paaiškėjo, kad Vyžuonų valse, raštininkas Cietuchinas buvo įskundęs žandarams Pr. Sala-džių, neištikimą caro valdžiai ir žandarai buvo užvedę, tuo reikalu, bylą. Jam teko aiškintis ir suktis iš tų pinklių, kol byla buvo numarinta.
Baigęs karo mokyklą, Pr. Saladžius paskiriamas į 187 p. Pulką
Lietuvos šaulių Sąjungos vadas plk. P. Saladžius Sąjungos dvidešimtmečio parade įvykusiame 1939 m. birželio 24 d. Kaune, karo aviacijos aerodrome. Estradoje: garbės šaulė Emilija Putvinskienė (žuvusi Sibire), Suomijos, Latvijos ir Estijos šaulių org-jų atstovai ir vyriausybės nariai
Rostove ant Dono. Tarnaudamas pulke Rostove, Pr. Saladžius įsijungia į lietuvišką veiklą, ten gyvenančių lietuvių pabėgėlių tarpe įgyja pilną pasitikėjimą.
1917 m. gfgužės mšn. Pr. Saladžius pasiunčiamas į Petrapilio lietuvių seimą (gegužės 28 d. — birželio 4 d.) atstovauti Rostovo lietuvius pabėgėlius. Grįžęs iš Petrapilio lietuvių seimo, jis išsiunčiamas į frontą Galicijoje, kur dalyvauja smarkiose kovose 64 p. pulko (16 p. d.) sąstate. Rusų frontui suirus, sukaktuvininkas grįžta į Rostovą. Užsiliepsnojus kovoms tarp rusų baltųjų ir raudonųjų, Pr. Saladžius nenori tarnauti nei vieniems, nei kitiems, o skuba grįžti į tėvynę.
Su dideliu vargu ir pavojais, 1918 m. lapkričio mėn., su žmona ir 2 mėnesių sūnumi, pasiekia Vilnių ir įsiregistruoja Lietuvos Taryboje karininku. Kadangi tuo metu apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą dar nieko aiškaus ir konkretaus nebuvo žinoma, o, be to, Vilniuje gyventi trūko lėšų, tai Pr. Saladžius, pasiskolinęs iš adv. Penkavičio 100 ost-rublių, išvyko į savo gimtinę — Vyžuonas, kur įsijungė į švietimo darbą. Čia besidarbuojant, 1919 m. pradžioje, vėl buvo užlietas raudonųjų rusų — bolševikų bangos.
Bolševikus išvijus, Pr. Saladžius įsijungė į Lietuvos kariuomenės eiles — Kauno batalioną, kuris vėliau buvo pavadintas 7 p. pulku. Pulke buvo 4-os, vėliau mokomosios, kuopos vadu. Sunkiose fronto sąlygose gerai paruošė ir išleido dvi mokomosios kuopos laidas.
Kovų su bermontininkais metu, Pr Saladžiui teko išvaikščioti Žemaitijos dalį, o vėliau, kovojant su lenkais, pasiekti Širvintus, Giedraičius, Dubingius, Pabradę, N. Vilnią ir Vilnių — Šnipiškes.
Kai 1920 m. rugsėjo mėn., 7 p. pulkas buvo pasiųstas į Pariečę (į šiaurės rytus nuo Gardino), tai Pr. Saladžius su mokomąja ir 2 kuopom naujokų buvo paliktas Vilniuje paruošti naujokus kautynėms.
Želigovskiui pradėjus pulti Vilnių, į kovas įsijungė ir Pr. Saladžius. Lenkų katalerijai prasiveržus pro mūsų frontą ir paėmus nelaisvėn divizijos vadą Nastopką, Pr. Saladžius gavo įsakymą su tais naujokais ginti Širvintus.
Kovoms pasibaius, 1920 m. gruodžio mėn. Pr. Saladžius buvo perkeltas į Karo mokyklą būrio vadu, lietuvių kalbos ir geografijos lektorium. Karo mokykloje Pr. Saladžius kūnu ir siela buvo atsidavęs vispusiškam kariūnų mokymui — paruošimui. Jo tikslas buvo — duoti kariūnams, būsimiems vadams, kuo daugiausia kariškų ir kitų reikalingų žinių, įskiepyti tėvynės meilės ir pareigos jausmą. Tiems tikslams pasiekti Pr. Saladžius negailėjo nei darbo nei laiko.
1922 m. Pr. Saladžius buvo paskirtas drausmės bataliono vadu Varniuose, o 1926 m. paskirtas Karo kalėjimo v-ku Kaune. 1927-35 m. plk. Pr. Saladžius buvo Kauno miesto ir apsk. karo komendantu. Tai buvo sunkios, sudėtingos ir atsakingos pareigos, anų laikų sąlygose.
1935 m. plk. Pr. Saladžius buvo paskirtas Lietuvos šaulių Sąjungos vadu. Čia buvo plati ir sudėtinga darbo sritis, kurioje plk. Pr. Saladžius paliko neišdildomas žymes. Buvo pertvarkyta, reorganizuota visa Šaulių S-ga. Buvo paruoštas ir išleistas Šaulių S-gos statutas, kuris įstatė visą organizaciją į teisinius rėmus. Buvo paruošta ir išleista dr. Matuso parašyta gana plati Šaulių S-gos istorija. Šaulių S-gos darbas buvo vykdomas dviejomis kryptimis: karine ir tautiniai kultūrine.
Buvo užmegzti glaudūs ryšiai su Latvijos Aizsargų ir Estijos Kaitseliidu organizacijomis. Dėta buvo daug pastangų užbaigti šaulių S-gos apginklavimą ir aprūpinimą reikalingomis priemonėmis.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užplūdęs rusų — bolševikų raudonasis tvanas viską paskandino nekaltų lietuvių patriotų kraujo ir ašarų klane. Šaulių S-gos vadas plk. Pr. Saladžius birželio 19 d. buvo paleistas iš kariuomenės, o liepos 31 d. suimtas ir pasodintas Utenos kalėjiman, iš ten, surakintas pančiais, at gabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur turėjo iškęsti visus bolševikų niekinimus ir kankinimus.
1941 m. birželio 23 d., vokiečių kariuomenei artėjant prie Kauno, kilus suirutei, plk. Pr. Saladžius, su kitais kaliniais, išsilaisvino iš kalėjimo.
Vokiečių okupacijos metu plk. Pr. Saladžius dirbo Raudonajame Kryžiuje.
1944 m. vasarą, raudonųjų rusų bolševikų bangai artėjant prie Lietuvos, plk. Pr. Saladžius su šeima pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. Vokietijoje ilgesnį laiką gyveno Neuffeno ir Schwaebisch - Gmuende tremtinių stovyklose, kur tvarkė švietimo reikalus, mokytojavo ir, bendrai, rūpinosi lietuviškais reikalais.
Prasidėjus tremtinių emigracijai, atvyko į J,A,V ir apsigyveno Rochesteryje. Čia sukaktuvininkui teko susidurti su naujais realaus gyvenimo sunkumais. Vyresnio amžiaus pasiekus, sunkiau buvo susirasti darbas, užsidirbti kasdieninės duonos kąsnį, be to, kartą buvo užgautas pravažiuojančio automobilio ir ilgesnį laiką gydėsi. Nežiūrint visų sunkumų ir nelaimės, plk. Pr. Saladžius greit įsijungė į Rochesterio lietuvių gyvenimą ir energingai darbuojasi visuomeninėje ir kultūrinėje lietuvių veikloje. 1950 m. jis suorganizavo vietos L.V.S. Ramovės skyrių ir jam pirmininkavo iki 1962 m. Jis aktyviai reiškiasi ir kitose organizacijose, A.L.B., Lietuvių Tautinės S-gos vietos skyriuose ir kitose.
Plk. P. Saladžius bolševikų uždarytas K.S.D. kalėjime. Ten išbuvo nuo 1940. VII. 31 iki 1941. VI. 23.
Linkime sukaktuvininkui, mielam plk. Pr. Saladžiui, geros sveikatos, visokeriopos laimės, gero pasisekimo visuose darbuose ir užsimojimuose ir laimingai sulaukti tos dienos, kai ir vėl prašvis Lietuvos Laisvės Aušra.
P. Žilys
Plk. Pr. Saladžius yra apdovanotas sekančiais ordinais bei medaliais:
Lietuvos:
1. D.L.K. Vytauto III ir IV laipsnio ord.;
2. D.L.K. Gedimino III laipsnio ord.;
3. Lietuvos Šaulių S-gos žvaigžde;
4. Lietuvos Šaulių S-gos 20 metų paminėti med.;
5. Lietuvos Nepriklausomybės med.;
6. Lietuvos Skautų S-gos Lelijų ord.;
7. Lietuvos Ugniagesių S-gos Art. pag. II ir III laipsn. ord.;
8. Jaun. Lietuvos S-gos II laipsnio žymeniu;
Svetimų valstybių:
1. Suomijos Gelež. Kryžiumi;
2. Latvijos Trijų žvaigžd. II laips. ord. su žvaigžde;
3. Latvijos Aizsargų kryžiumi;
4. Latvijos Nepilki, kovoms pam. 10 m. med.;
5. Caro arm. Šv. Onos ord. už pas. kautynėse;
Turi ženklus:
1. Vilniaus karo mokyklos (caro laikų;
2. Lietuvos Karo mokyklos;
3. 64 p. pulko (caro laikų).
Laiškas Redakcijai
Lietuvos pajūrio išlaisvinimo 40 metų sukakties proga vyriausias Klaipėdos krašto sukilimo vadas J. Budrys pateikė savo atsiminimų. (Aprašydamas kautynes prie prefektūros, kurios languose kyšojo prancūzų kulkosvaidžiai, jis paminėjo, jog iš sukilėlių jaunas karininkas Barkauskas pirmas prislinko prie rūmų ir mėgino įmesti pro langą granatą, bet krito peršautas per galvą.
Nelengva atsiminti negarsių žmonių pavardes iš tolimos praeities.
Tas narsus karininkas, didvyriškai žuvęs kautynėse dėl Lietuvos žemių išlaisvinimo, buvo leitenantas Viktoras Burokevičius. 1919 gruodžio 17 teko drauge su juo baigti Karo Mokyklos antrąją laidą, tarnaujant toje pačioje kuopoje. Jis buvo lietuvis patriotas, rimtas, drausmingas, taktingas ir pareigingas kariūnas. Šis didvyrių tautos sūnus, karžygis, vertas tinkamesnio atminimo ir pagerbimo.
Kpt. Petras Jurgėla
