PASKOLOS IR MISIJOS ATSIKURIANČIAI LIETUVAI

POVILAS DIRKIS

Pirmojo Pasaulinio karo metu iškilęs obalsis “Apsisprendimo teisė visoms tautoms”, pasibaigus karui tapęs realybe, eilę tautų, kurios jokiame žemėlapyje nebuvo atžymėtos, išvedė į nepriklausomo gyvenimo areną. Jų skaičiuje ir lietuvių tauta pasiskelbė nepriklausoma. Tačiau naujai pasiskelbusiai valstybei buvo reikalinga visokeriopa parama. Lietuvai savas valstybinis gyvenimas teko pradėti tvarkyti nuo “šluotos ir adatos”, nes Rusija, kuri iki tol tvarkė lietuvių tautos gyvenimą, nebuvo suinteresuota nei švietimu, nei ūkinio gyvenimo kėlimu. O, be to, kraštas karo audrų buvo taip nualintas, nuteriotas, net į griūvančius griuvėsius paverstas, ant kurių turėjo kurtis nauja valstybė.

Lietuvai tokiomis nepavydėtinomis sąlygomis kuriantis, buvo reikalinga užtraukti paskolas ir gauti kreditus. Pirmoji paskola pirmomis laisvės dienomis buvo gauta iš Vokietijos 100 milijonų markių sumos. Ją išrūpino Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Antrąją paskolą — vidaus — užtraukė pati vyriausybė ostmarkėmis — vienuolikos milijonų sumos. Trečioji paskola irgi buvo vidaus paskola, užtraukta pačios vyriausybės pas Amerikoje gyvenančius lietuvius, už parduotus bonus, dviejų milijonų dolerių sumos.

1919 metų pradžioje pradėjo Lietuvą lankyti įvairios misijos iš Amerikos: maitinimo, ūkio ir sanitarijos. Maitinimo misija buvo pati pirmoji ir susidėjo iš keturių asmenų, vadovaujamų majoro Rosso. Su ta misija mūsų vyriausybė turėjo daug rūpesčio, nes jos lankymosi metu Kaune įvyko atentatas prieš sargybą, kuri saugojo tą misiją. Kovo 18 d. vokiečių vachmistras Hans Sass nukovė Lietuvos kariuomenės savanorį Praną Eimutį, stovėjusį sargyboje. Ūkio misija Lietuvoje atsirado 1919 m. gegužės mėn. Ją sudarė 12 asmenų, vadovaujamų pulkininko W. Greino. Abiejų tų misijų atsilankymo tikslas buvo patirti, ko Lietuvai trūksta ir kuo jai būtų galima padėti, kokios suteikti pagelbos.

Karui pasibaigus, Europon atgabento iš J. A.V. turto pasiliko daug nesunaudoto, būtent: maisto, drabužių, avalinės ir amunicijos, kuris gabenti atgal į Ameriką neapsimokėjo. Ta misija nusprendė dalį to turto duoti Lietuvai pigiomis kainomis išsimokėtinai. Lietuva tokio turto gavo šešių milijonų dolerių sumos. Tuo pačiu metu buvo gauta karinių likučių ir iš Anglijos, 16,000 svarų sterlingų, ir iš Prancūzijos — penkių milijonų frankų sumos. Be to, JAV organizacija “American Relief”, kuriai tuo laiku vadovavo Herbertas Hooveris, vėliau buvęs prezidentas, Lietuvai atsiuntė maisto, rūbų ir vaistų, viso 13,000 tonų, 10 milijonų dolerių vertės. Tačiau, už pastarąjį turtą Lietuvai buvo pateikta sąskaita tik 6 milijonų dolerių su 4 proc. ilgam išsimokėjimui.

Visas tas turtas buvo siunčiamas Lietuvos vyriausybės vardu į Liepojos uostą, iš kurio Lietuva tą turtą turėjo parsigabenti į Lietuvą, į Kauną. Lietuvos vyriausybė, tą turtą priimti, iškrauti iš laivų ir į Kauną pervežti pavedė

Kpt. Povilas Dirkis

Krašto Apsaugos Ministerijai. O kadangi ministerijos intendantūros skyrius tebebuvo organizacinėje stadijoje, tai tas turtas atsigabenti iš Liepojos teko Kauno Karo Komendantūrai. Kauno karo komendantas įgaliojo mane, tuo metu ūkio pareigūną, su kpt. Žilinskiu, vėliau pasivadinusiu Žilium, priimti, iškrauti ir pervežti tą visą turtą į Kauną. Iškrovimas iš laivų ir perkrovimas į vagonus užtruko kelias savaites. Buvo daug kliūčių. Visų pirma, vagonai buvo tokiai važmai netikę, silpni, lingės neišlaikydavo didelio svorio, kartais tekdavo kelis kartus perkrauti. Sauso kuro garvežiams tada neturėjome, reikėjo patiems kareiviams pakelyje apsirūpinti kuru, sustojus kur nors miškingoje vietoje. O kadangi vandens siurbliai neveikė, tai teko patiems kibirais garvežius pripildyti vandeniu. Naktimis į geležinkelių stotis ne visur tegalėjome įvažiuoti, nes būdavo tamsu ir semaforai neveikė. Gabenimas turto, be to, buvo surištas su nemažais pavojais, ypač Lietuvos teritorijoje — Mažeikiai, Kuršėnai, Šiauliai, Radviliškis ruože, — nes tuo laiku kaip tik ten siautė Bermonto gaujos, su kuriomis vyko kovos. Nevienas ešalonas su turtu buvo jų apšaudytas. Teko ir atsišaudyti. Nors kareivių apsaugai turėjome apie šimtą, bet kas iš to, kad nevisi buvo ginkluoti ir nevisi šautuvai tiko šaudyti. Dėl tokių kliūčių teko kaikuriose vietose pakelyje vienam kitam ešalonui prastovėti vietoje vieną ar kitą parą. Nors sunkiai vyko turtas gabenti, bet vis dėlto jis buvo pristatytas į Kauną be jokių nutrupėjimų ir atiduotas Intendantūrai, kuri vėliau sukrovė į sandėlius. Maistas buvo kraunamas Aleksoto sandėliuose, o rūbai ir amunicija — Kaune, Kalnų gatvėje, buvusiame rusų sandėlyje, kurio vietoje vėliau buvo pastatyti Valstybės Kontrolės rūmai.

Karo intendantūra atvežtą turtą, ypač maistą, tuojau išdavinėjo vartoti, o aprangą kiek vėliau, nes pirmiau reikėjo suskirstyti į rūšis pagal dydį. Mat, nemažas skaičius rūbų buvo labai mažo ūgio, arba perdidelio. Tuos reikėjo persiūti. Mūsų kariuomenei, tuo metu jau kariaujančiai, suteikus geresnį maistą ir apsirengus geresniais rūbais, gavosi visai kitas vaizdas, nes pakilo ūpas ir ryžtas. Koks iki to laiko buvo maitinimas ir kokius rūbus dėvėjo kariai, yra labai vaizdžiai aprašyta 1962 m. Karyje 9 nr.

Dar buvo pasilikusi viena labai didelė spraga — sanitarijos reikalai. Nebuvo medikamentų, mediciniškų įrankių, tvarstomos medžiagos ir, pagaliau, lauko ligoninių. Tas reikalas išsisprendė tik 1919 m. rudenį, kuomet į Kauną iš JAV atvyko Raudonojo Kryžiaus sanitarinė misija, vadovaujama plk. dr. Ryan. Ši misija buvo skirta visoms Pabaltijo valstybėms. Nuolatinė jos būstinė buvo Rygoje. Kauno skyriui vadovavo tūlas Charles S. Paine. Misija turėjo net 75 asmenis. Sanitarinis turtas buvo gabenamas per Berlyną. Jį pristatinėjo dr. Waldes. Sanitarinio, arba mediciniško turto 1919-20 m. bėgyje Lietuvai buvo pristatyta už 156,190.88 dolerius. Gi, kitais metais sumos buvo skiriamos bendrai visoms trims Pabaltijo valstybėms. Apskaičiuojama, kad bendrai, per visą tą laiką, nuo 1919 iki 1922 m. (misija savo kadenciją baigė 1922 m.), į Pabaltijo valstybes Amerikos Raudonasis Kryžius pristatė turto už 8 milijonus dolerių. Dr. Ryan veikla, ypač Lietuvos atžvilgiu, buvo labai nuoširdi ir neįkainuojamos vertės. Dr. Ryan Lietuvos vyriausybės, už nuopelnus, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi, o viena Kauno ligoninė pasivadino jo vardu. Jo paveikslas kabojo Karo muzėjaus didžiojoje salėje greta kitų žymių ir nusipelniusių vyrų.

Kr. Aps. M-jos sanitarinis skyrius, sužinojęs apie dr. Ryan mirtį (jis mirė 1923 m. Persijoje), už jo vėlę Įgulos bažnyčioje Kaune, suruošė pamaldas, kuriose dalyvavo vyriausybėsnariai, Kr. Ap. M-jos viršininkai ir Kauno įgulos karo daliniai.

Visų tų misijų dėka, Lietuva iš JAV susilaukė daug vertingų gėrybių, kuriomis ji galėjo papildyti savo ūkiškus trūkumus ir pagerinti kritišką sanitarinę būklę Lietuvos kariuomenėje.

Primityviškas, pradžioje, susirgusių ir kovose sužeistų karių gydymas, buvo pakeistas iš pagrindų, įrengiant naujas lauko ligonines ir jas aprūpinant vaistais, gydymo priemonėmis ir net baldais bei automobiliais.