BEKAS APIE ULTIMATUMĄ LIETUVAI
P. ŽILYS
1938 m. kovo mėn. pradžioje Lenkijos užsienių reikalų ministeris plk. J. Bekas buvo nuvykęs oficialaus vizito į Italiją. Atlikęs oficialią dalį — pasikalbėjęs su Mussoliniu ir užsienių reikalų ministeriu Ciano, pik. Bekas buvo apsisprendęs paatostogauti Itlaijoje dešimtį dienų. Apie tai jis savo atsiminimuose “Finai Report” rašo:
“Pagal sutartą mano vizito programą, ilsėdamasis, turėjau 10 dienų praleisti Sorrente . . .
... Mūsų skauduliai buvo: Dancigas, mūsų santykiai su Lietuva, Težinąs (Cieszyn) Silezija ir, be to, Čekoslovakijos žlugimo atveju mūsų bendra siena su Vengrija. Vokiečiams pirmoje eilėje buvo Austrija, tai problema, kuri mums buvo tolima ir, palyginti, mus mažai telietė. Štai dėl ko aš buvau tos nuomonės, kad mūsų reagavimas turėtų būti labai atsargus.
Besvarstydamas šiuos dalykus, aš, viena po kitos, gavau dvi žinutes. Pirmoji buvo apie Austrijos “anšliusą“ (prijungimą) prie Vokietijos, antroji — apie Lenkijos - Lietuvos pasienio incidentą, per kurį Lenkijos pasienio sargybų korpo karys žuvo nušautas lietuvių sargybinių. Šis antrasis įvykis kaip tik simboliškai sutapo su mano prieitomis išvadomis. Aš iš tiesų buvau linkęs pasinaudoti susidariusia įtampa greitai prieiti prie normalių santykių su Lietuva, — tikslas, kuris, nežiūrint daugelį metų užsitęsusių pasikalbėjimų (derybų) bei įtikinėjimų, buvo nepasiektas. Todėl, vos tik gavęs šią žinią, aš paskelbiau norįs grįžti į Varšuvą ir telefonu paprašiau respublikos prezidentą tučtuojau po mano parvykimo sušaukti įprastą posėdį Karališkoje Pilyje (Lenkijos respublikos prezidento rezidencija Varšuvoje) su ministeriu pirmininku ir generaliniu karinių jėgų inspektoriumi. Plaukdamas naikintoju į Neapolį, susidariau veikimo planą, kurį aš, eventualiai, pasiūliau konferencijai Karališkoje Pilyje.
Pakeliui į namus, vykdamas per Vieną, su didelėmis iškilmėmis buvau priimtas Austrijos naujo vietininko (Statthalter) pono Seyss-Inquarto.
Karališkoje Pilyje aš suglaustai išdėsčiau esamą padėtį sekančiai: pakartojau bendrą savo nuomonę apie susidariusią situaciją ir pridūriau, kad, atsižvelgiant į sugriautą tvarką bei taiką Rytų Europoje, kaimyninis kraštas, atsisakąs palaikyti normalius diplomatinius santykius su mumis, pasidaro pavojingas. Pasienio incidentas, esamomis sąlygomis, iš tiesų, galėtų būti labai rimtai traktuojamas, nes tai buvo laikotarpis, kada buvo galima laukti daug didesnių komplikacijų. Jeigu mes savo reikalavimą Lietuvai pateiktume labai griežtu būdu, tada bendra Europos reikalų įtampa pabrėžtinai iškeltų vien mūsų žygį. O jeigu mūsų reikalavimas bus pateiktas su nuosaikumu, nepažeidžiant tikrųjų Lietuvos interesų, tada mes turėtume neblogą galimybę, kad jie priims ir įtempimą labai greit dar atleis. Atsižvelgdamas į tai, aš pasiūliau vyriausybei mūsų žygiui duoti ultimatumo formą, bet reikalauti tik normalios diplomatinės sienos ir kaimyninių santykių užvedimo, mūsų reikalavimo nekomplikuojant jokiomis kitomis sąlygomis. Visi esantieji Karališkoje Pilyje tuojau pat priėmė mano išvadas, išskiriant ministerio pirmininko pavaduotoją Kwiatkowskį, kuris, kaip paprastai, bijojo rimtų sprendimų. Nors galvojau, kad mes turime visas galimybes šį reikalą išspręsti taikiu būdu, tačiau laikiau savo pareiga kreiptis į maršalą Smigly-Ridz, pabrėždamas, kad jeigu turėsime imtis grasinimo, tai kad turėtume po ranka nors minimumą priemonių tą savo grasinimą įvykdyti. Maršalas Smigly-Rydz, pirmoje eilėje, davė įsakymą Vilniaus įgulai būti pasiruošusiai, ir tada, man atrodo, spaudžiamas karo ministerio generolo Kasprzyckio, ruošėsi tolesniems kariniams pasirengimams, kad trumpu laiku, ištikus reikalui, būtų galima pradėti pilnas karines operacijas. Kada savo ultimatume turėjome įdėti terminą Lietuvos atsakymui, turiu prisipažinti, kad nusileidau sentimentaliam argumentui ir terminą pratęsėm dar 12 valandų, taip, kad galutinė data buvo kovo mėn. 19-toji, šv. Juozapo diena, maršalo Pilsudskio vardo diena.
Reikiamos derybos buvo labai taktiškai pravestos mūsų pasiuntinio Taline p. Przemyckio, kuriam atitinkantis Lietuvos kolega plenipotencialinis ministeris B. Dailidė pasirodė esąs tinkamas asmuo šioms deryboms vesti. Pagal mano pranašavimą, labai nuosaikus mūsų reikalavimų turinys padarė didelį įspūdį pasaulio viešojoje nuomonėje ir, išvadoje, derybos, kitu atveju taip sunkios, buvo tęsiamos Augustave (1938 m. kovo mėn. 25-28 d.d.) ir privedė prie pilno detente. Iš savo pusės, ryšium su tuo darydamas pranešimą senate, aš pasistengiau atidaryti kelius ateičiai, o neįsivelti į praeities klaidų apyskaitas, ten aš naudojau išsireiškimus, kurie negalėtų įžeisti lietuvių.
Galutinų derybų išvadoje buvo atidarytas geležinkelių ir kelių susisiekimas su Lietuva ir, svarbiausia, normalios pasiuntinybės buvo akredituotos abiejose sostinėse. Po pradinio kandidato p. Škirpos, kuris buvo greičiau atnraeilio svarbumo asmuo, Kaunas mums prisiuntė pasiuntiniu p. Šaulį, labai rimtą vyrą, kuris, nežiūrint lietuviams įgimto atsargumo, buvo kupinas geros valios. Atmosferos pagerėjimas abiejuose kraštuose man leido, vykstant oficialiam vizitui į Rygą, net kokiam pusvalandžiui stabtelti Kauno aerodrome ir šiuo simbolišku gestu atžymėti mūsų tarpusavio santykių pažangą. Aerodrome aš buvau sutiktas tuomet einančio užsienio reikalų ministerio pareigas p. Urbšio, tikros lietuviškos kilmės jauno vyro, kuris man sudarė geriausią įspūdį.
Galima pasakyti, kad po 1938 m. kovo mėn. 19 d. santykiai su Lietuva įgavo naują ir pozityvią kryptį, kurią pertraukė tik 1939 metų smurto banga”.
*
Apie min. Beko atsiminimus nekalbėsiu.
Šia proga noriu priminti, kad buvęs Prancūzijos ambasadorius Lenkijoje Leon Noel, kuris ultimatumo metu du kartu kalbėjo su min. plk. Beku, yra parašęs knygą “L’Agression Allemande contre la Pologne”.
Čia ambasadorius L. Noel 7 puslapius pašvenčia to ultimatumo reikalui. Pav., ambasadoriui neaišku, kodėl J. Bekas neišnaudojo patogios progos tartis su Lietuva 1935 m. rugsėjo mėn. (Suvalkijos ūkininkų sukilimas), kada Lietuva tikrai buvo sunkioje padėtyje: neturėjo kur dėti savo turto, t. y. žąsų. Tą priežastį lietuviams tikrai būtų sveika sužinoti.
Iš ambasadoriaus pasikalbėjimo su J. Beku aiškėja, kad Bekas buvo nusistatęs jokių nuolaidų nedaryti: “... il voulait un succès total: la capitulation absolue de la Lithuanie, ou la guerre” — jis norėjo totalinio pasisekimo: absoliučios Lietuvos kapituliacijos — arba karo.
Iš ambasadoriaus L. Noel aprašymo aiškėja, kad Lietuvos vyriausybės laikymasis ir atsakymas į Lenkijos ultimatumą buvo toks suktai gudrus, taip lengvai galėjo suardyti ministerio Beko planus, kad tuo reikalu buvo priversti susirūpinti ne tik Anglijos ir Prancūzijos ambasadoriai Varšuvoje, bet ir jų užsienių reikalų ministerijos.
Paskutiniu momentu Prancūzijos ambasadorius L. Noel ir Anglijos amb. H. Kennard, bendrai veikdami, susisiekė telefonu su Anglijos užs. reik. vice-ministeriu (sous-secretaire d’Etat). Užsienio reikalų min. Halifax jiems nepasisekė surasti.
Anglijos ambasadorius H. Kennard papasakojo viceministeriui apie susidariusios padėties rimtumą.
Vice-ministeris sutikęs telefonuoti D. Britanijos ministeriui Kaune ir pavesti jam kuo skubiausiai intervenuoti Karališkosios ir Prancūzijos vyriausybių vardu ir paveikti (d’amener) Lietuvos vyriausybę priimti Varšuvos ultimatumą be rezervų.
Toliau amb. L. Noel rašo: “Legovemement lithuanien s’inclina a la demiere minute: la paix pour cette fois, était sauvee” — Lietuvos vyriausybė nusileido paskutinę minutę: šį kartą taika buvo išgelbėta.
Iš to trumpo aprašymo matome, kad Lietuvos vyriausybė nusilenkė ne prieš Lenkijos ultimatumą Lietuvai, o prieš bendrą — sutartiną
Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių reikalavimą: priimti Lenkijos ultimatumą be rezervų.
Apie lankų ultimatumą daug nebūtų dalykų yra prirašoma. Netenka aiškinti, kad Lietuvos ir lietuvių reikalui tikrai būtų išganinga ir naudinga, jeigu apie svarbius ir skaudžius praeities momentus ir įvykius būtų rašoma ar kalbama su didesniu atsargumu ir rimtumu.
AR ĮVYKS TREČIASIS PASAULINIS KARAS?
P. BLIUMAS
Žmonija, pamačiusi pirmųjų pasaulinių karų baisumus, visokiais būdais stengiasi išvengti naujo, baisiausio karo, kuris šiais augštosios technikos laikais būtų viso pasaulio tikroji katastrofa. Kad išvengtų tos baisios katastrofos, yra sukurta Suvienytų Tautų organizacija, suorganizuotos saugumo, nusiginklavimo ir kitokios komisijos, pasirašytos labai skambios chartos. Bet taiką išsaugoti dėl Sovietų Rusijos obstrukcijos, nieko konkretaus dar nepadaryta. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė 1945 m., bet iki šių dienų beveik visame pasaulyje dar tebėra karo stovis.
Sovietų Rusija, kuri daugiausia šaukia norinti taikos, rengia visokius “taikos” kongresus, o tuo pačiu metu laiko pavergusi šimtus milijonų buvusių laisvų žmonių, galvatrūkčiais ginkluojasi ir kursto vis naujus karus. Mat, Nikita Chruščiovas nori ne tik pavergti likusį laisvąjį pasaulį, bet jis žada palaidoti Ameriką, kuri Sovietų Rusiją išgelbėjo Hitlerio užpuolimo metu nuo visiško sunaikinimo.
Yra sakoma, kad kas nori taikos, tas turi būti pasiruošęs karui. Amerika ir jos sąjungininkai, gerai žinodami tą tiesą, Nikitos Chruščiovo užmačias, norėdami patys apsiginti ir padėti išsilaisvinti bolševikų klasta ir jėga pavergtų Europos bei kitų kraštų žmonėms, taipgi skubiai kala naujausius ir galingiausius ginklus, kuriais galėtų atbaidyti avantiūristą ir sužvėrėjusį diktatorių Chruščiovą nuo jo užsimojimų visą pasaulį paversti koncentracijos stovykla.
Labai gaila, kad ir šiais moderniosios technikos laikais žmogus dar nėra tiek ištobulėjęs, kad galėtų visus painiuosius pasaulio santvarkos reikalus išspręsti taikiu būdu. Juo labiau sunku juos spręsti dabar, kada po Antrojo Pasaulinio karo Sovietų Rusija per savo penktąją koloną drumsčia viso pasaulio taiką ir žmonių ramybę. Nikitos Chruščiovo kruvini pirštai dabar siekia ne tik Europą, Aziją, Afriką, bet jie įkibo į Kubą ir bando griebti visą Amerikos kontinentą.
Be to, Chruščiovas vis smarkiau ėmė žarstyti Berlyno žarijas, kurios labai lengvai gali uždegti trečiąjį pasaulinį gaisrą.
Kiekvienas karas, besibaigdamas, visada palieka daugybę neišspręstų, arba neteisingai išspręstų, pasaulio santvarkos klausimų ir tuo būdu palieka busimajam karui įžiebti kibirkščių. O kur sutelkta daug sprogstamosios medžiagos, ten užtenka ir mažos žarijėlės dideliam gaisrui kilti. 1914 m. pakako Sarajeve paleisti du šūvius, kurie sukėlė Pirmąjį Pasaulinį karą.
Besibaigdamas Pirmasis Pasaulinis karas paliko pavergtą Ukrainą, Baltgudiją, Vilniaus kraštą, Mažąją Lietuvą, Saarą, Sudetus ir kt. Vėliau Sovietų Rusija su hitlerine Vokietija pasidalijo Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Buvo daugybė ir kitų priežasčių, kurios sukėlė Antrąjį Pasaulinį karą. Dancigo incidentas buvo tik priekabis, tą karą pradėti.
O ką padarė Antrojo Pasaulinio karo nugalėtojai, kad pasaulyje įsiviešpatautų teisinga, pastovi taika ir ramybė žmonėms?... Jie po karo visą pasaulį dar labiau sujaukė.
Sovietų Rusija gėdingai sulaužė visas savo iškilmingai pasirašytas sutartis, vėl užgrobė Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Rytprūsius, rytinę Vokietiją, Rumuniją, Bulgariją, Čekoslovakiją, Vengriją, klasta sukėlė karą Korėjoje ir tebekelia juos kitur.
Užgrobtų kraštų daugybes žmonių rusai bolševikai susigrūdo į kalėjimus, išžudė, kitus ištisomis šeimomis ištrėmė į Sibiro katorginius koncentracijos lagerius lėtai mirčiai. Dar ir dabar tose stovyklose nieku neprasikaltę tebekankinami paliegę vyrai, moterys, seneliai ir vaikai. Pasaulis gerai žino, kad bolševikų užgrobti kraštai, nuo Elbės iki Vladivostoko, yra ne kas kitas, kaip ištisa koncentracijos stovykla, tampriai uždaryta geležine uždanga. Iš ten nuolatos pasiekia pasaulį pavergtųjų šauksmai: S.O.S!.. . žmonija taipgi mato, kaip per Berlyno kiniškai — rusišką mūro sieną žmonės iš bolševikiškojo “rojaus” veržiasi į laisvę ir kasdieną girdi prie tos sienos azijatiškųjų automatų šūvius . . .
Ar visa tai nėra Antrojo Pasaulinio karo užsilikę liepsnojantieji laužai, kurie anksčiau ar vėliau sukels naują, viską naikinantį gaisrą ?! Ar ilgai galės tokia pasaulio padėtis būti ir ar ilgai Nikitos Chruščiovo tironija klestės, trukdydama įgyvendinti visos žmonijos taip seniai laukiamą teisingą taiką, demokratiją ir kūrybinį progresą ?! Prie ko gi pasaulį prives Chruščiovo ir jo klikos avantiūriška politika?
