ŽUDĄS ATLAIDUMAS —DIDELIS NUSIKALTIMAS
Vytautas Volertas
Kuo galima pateisinti kasmetinį Kariuomenes Minėjimų organizavimą kai nė vienos savos kuopos neturime? Kuria visuomenės dalimi laikosi mūsų Ramovėnų sambūris, jei vienintelė uniforma, šiandien mums likusi, yra tautinis drabužis?
Ir dar klausimėlį pridėkime: kam dalyvauti bet kokiame lietuviškame judėjime, pralenkiančiame mūsų artimų bičiulių ratelį, kai tautinis gyvenimas nesurištas su jokia fizine valstybinio gyvenimo forma šiame krašte ?
Vaikai, kuriuos, palose susukę, tempėme ant rankų iš despotizmo į laisvę, yra baigę universitetus. Retas jų pamena, kaip tėvai skvernais juos dangstė nuo rudens lietaus, vidurnakčiais vilko į rūsius, į slėptuves, saugodami nuo bombų, maitino geriausiu, už korteles gaunamu, maistu, patys kęsdami formalų badą. Šitų įvykių jie nepamena. Bet nė vienas dar negalėjo pamiršti, kaip jau šičia, Amerikoje, į kolegijas ir universitetus jie ėjo tik dėl to, kad ir tėvo ir mamos rankos nuovargiu ilso, galvos rūpesčiu svaigo, kaip juos iš darbininko dalios gyveniman išvilkus.
Nauji inžinieriai, chemikai, mokytojai, ekonomistai, muzikai, dailininkai, — visi atsistoję tinkamose vietose stebisi, kodėl jų tėvai, dažnai taip pat augštuosius mokslus baigę, šiandien yra toli nuo jų atsilikę. Stebisi ir, deja, net gėdinasi, vengia jų artumos socialiniame bei organizaciniame gyvenime. Laisvėn tėvų išnešti, jie turi šiandien laisvę lietuviškame gyvenime nedalyvauti, gailėtis jam centą atiduoti, įvairiai išsisukinėti, net melo nevengiant. Išdidumas dažnai nusveria sąžinę, etiką, pareigą.
Nesvarbu, kurion kolonijon bevyksime, kokiais žodžiais beteisinsime, šalia energingų jaunų žmonių, visur atrasime būrius šios jaunosios kartos inteligentijos, nuo lietuviškojo kamieno savanoriškai atsiskyrusios. Kartais dėl apsileidimo, kartais dėl tinginio, o dažnai ir dėl išdidumo.
Taigi, ir sugebėk atsakyti: kam viskas, dėl ko, jei vistiek lipame tan pačian maišan ? O ten rūpestis vienas — patogus gyvenimas. Už tai ir šio krašto kongresan renkami tik tie, kurie gerbūvį žada, ir šalin stumiami griežčiau prieš sovietus pasisaką. Už tai, vadinami, pacifistai piketuoja rotušes, kai Kubai blokadą prezidentas skelbia, už tai garsūs žurnalistai per geležinę uždangą saldumynus mėto, kad raudoniesiems įsiteiktų. Vis dėl to patogaus gyvenimo. Bet žvilgterėkime į šiuos pacifistus, paskaitykime jų pavardes, atkreipkime dėmesį į jų išsitarimus Mažosios Azijos politikos klausimais, pasekime, kuriuos svetimų valstybių fondus jie remia. Ar nėra skaudu, kad mūsų jaunoji, suamerikonėjusi, inteligentija mieliau jungiasi visuomenėn, šių vadovaujamon, kaip lietuviškan judėjiman, kur ir jų tėvai prisilaiko?
Iš kitos pusės, šioje vyraujančioje atmosferoje, prišvinkusioje rezignacija, sulepšėjimu, sudribimu, svetimų dievų garbinimu, tėvų kalbos ir papročių atsižadėjimu, užtiksime nuostabių dalykų. Kažkur Vakaruose, prie Pacifiko, graži, jauna moteris, užbaigusi elektronikos inžinerijos mokslus, neturėdavo laiko pozuoti didžiųjų laikraščių reporteriams, nes būdavo per daug užsiėmusi lietuviškąja veikla, žemyno viduryje advokatas, vos suskubęs užsidirbti pirmuosius centus, išėjęs iš universiteto, nesigaili suvažiavimuose dalyvauti ir, štai, šiandien yra Lietuvių Bendruomenės centro valdybos narys. Rytuose sociologijos daktaras tapo tarptautinio akademikų sąjūdžio pirmininku, tačiau kas antrą savaitgalį praleidžia su vienos mūsų organizacijos jaunimu. O Lituanus? O lietuviškosios tautodailės parodos universitetuose ?
Va — šičia negausus mūsų ateities lietuviško gyvenimo generalinis štabas, kurio pulkai diena dienon mažėja.
Ne tik jaunesnieji mus gąsdina. Besižvalgydami ir besiklausinėdami, kas vyksta mūsų pasaulyje, stebėsimės, kodėl taip retai matome didelę dalį tų mūsų vyresniųjų kaimynų, kuriems pavyko geriau įsikurti, ar tai pinigine prasme, ar darbo rūšimi. Įvairūs parengimėliai laikosi tomis šeimomis, kurių motinos siuvyklose vargsta, naktimis įstaigas valo, vyrai drožia, tekina metalą, duoną kala raumenimis ir kūju. Šie žmonės eina ir eina, dolerį prie durų atiduoda, sumoka bendruomenės solidarumo duoklę, įmeta Balfui. Tačiau šiuose parengimuose retai sutiksime tuos, kuriuos titulais tituluojame. Ir ne tik čia! Visur tas pats. Phiiadelphijoje nėra gydytojų, bet kur jų yra, lietuviškuose susibūrimuose jie retai rodosi. O kaip Washingtonas ? Visa kolonija— inteligentų palata, bet ar girdėjome apie Washingtono Lietuvių Bendruomenės apylinkę?
Tiesa, inžinieriaus, advokato, gydytojo rūpesčiai didokai skiriasi nuo darbininko. Bet kaip gi šis, mūsų pagrindinis rūpestis, lietuviškumas ? Ar ne visiems jis bendras? Kai matai, kad mūsų tautinė mažuma Jungtinėse Amerikos Valstybėse už dešimties metų visa išvirs profesionalais (džiugu, kad toks didelis jaunimo procentas baigia universitetus), baugu pagalvoti, kad, pagal dabartinį gyvenimo pavyzdį, nebus nei bendruomenės apylinkių, nei minėjimų, nei parengimų.
Tiesa, išimčių ir čia daug. Girdime pensijon išėjusius profesorius, teisininkus ir prelatus be parapijų ir klebonijų, aukojančius Lietuvių Fondui, žinome apie Clevelando gydytojus, tūkstančius sudedančius. Pažįstame inžinierius, lituanistinėse mokyklose dėstančius. Yra gražių pavyzdžių, ir šiais pavieniais atvejais remiasi visa mūsų veikla. Tačiau pavienių partizanų neužtenka...
Šitokioje aplinkoje švenčiame Kariuomenės minėjimus ir stengiamės patirti: kodėl? Kariuomenės minėjimus tos tautos, kurios praeitį įsivaizduojame heroišką. Tiesa, būtų perdėta, jei rimtai norėtume tvirtinti, kad panašaus heroiškumo, kokio užtinkame lietuvių tautos istorijoje, kitur nesurasime. Juk visos tautos, buvusios laisvos, yra pergyvenusios kritiškų laikotarpių, atidavusios aukų. Tačiau mūsų tautos įvykius nuvertinti gali stengtis tik negarbinas priešas, kuris visą Lietuvos praeitį nori suniekinti ir sunaikinti. Istorija, kuri siejasi su šiandienine proga, yra aukos, pavojaus, atsižadėjimo ir gyvybės kainos istorija.
Prieš porą metų stengėmės plačiai prisiminti Kudirką, o šiuos metus (1962) Maironiui atidavėme. Bet kas seka po didžiųjų dainių, vidurnaktyje apie aušrą kalbėjusių, tautą darban kėlusių? Jie mus atvedė prie Vasario šešioliktosios akto, kurį reikėjo saugoti, kad vien popieriaus gabalu neliktų. Šičia ateina savanoriai, iškyla lapkričio mėnuo, rikiuojasi kariuomenė, eina garsas apie didžiuosius mūšius, sklinda rauda dėl žuvusiųjų artimųjų — va, kur prasideda tikroji laisvė, kūryba, krašto augimas, bujojimas, jaunimo džiaugsmas, va, kada iškyla mokyklos, lietuviški universitetai, švietimas, ir, pagaliau, kai pasaulis išgirsta, kad sena tauta, rusų laidota ir nepalaidota, dar tebegyva. Ne tik gyva, bet augštyn kylanti. Jaunimas raštą gauna ne tik mokyklose, bet ir kareivinėse, jo akiratį plečia ne tik mokytojas, bet ir vyresnysis pratimų aikštėje. Ar ne dėl šio švietimo, atūžus komunizmui, bolševikai krito ne tik fronte, bet ir Lietuvos miškuose, ir tai, net šešiems metams nuo karo pabaigos praėjus?
Užtenka šitiek, kad šiandieninę iškilmių progą nusakytume. Kariuomenės minėjimas švenčiamas tam, kad pagerbtume aukas už laisvę, — gyvybės aukas, sveikatos aukas, -kad pasidžiaugtume tais savanoriais ir kariais, tiek Nepriklausomybės kovų, tiek taikos meto, kuriuos čia, savo tarpe, Philadelphijoje, turime. Reiškiame jiems pagarbą. Jums, laisvos Lietuvos kariuomenės atstovams, rausti nėra ko.
Gal nebus ne vietoje pridėti, kad Kariuomenės atkūrimo minėjime dera prijungti ir šiandieninius lietuviškų dirvų savanorius, atiduodančius auką ir dirbančius panašiose sąlygose, kaip prieš pusšimtį metų. Įterpiant šiuos savanorius, šventė sujungs heroišką praeitį su dabartimi. Laikotarpių suglaudinimas pakels kovojančių moralę ir gal sumažins negalvojančių ir sąmoningų dezertyrų skaičių. Pagaliau — jei nebus dabarties, ateities nesitikėkime, o tada ir praeities nebus kam prisiminti.
Ar jau būtų atsakyta į klausimą apie šventės ir ramovėnų esmę ? Lyg ir būtų, jei pasitenkintume pasyviu charakteriu. Tačiau pasyvumas mums pavojingas, gi, antra, jis netinka karių nuotaikoms. Mūsų ramovėnus lietuviškame gyvenime sutinkame dažnai. Jie darbuojasi Bendruomenėje, Balfe, nevengia rodytis visur ten, kur reikia būti. Supasyvindami sambūrio ir jo švenčių pobūdį, įžeistume.
Visuose darbuose reikia aktyvaus žmogaus, nors tie aktyvieji labai reti. Ar ne laikas skelbti privalomą tautinės prievolės tarnybą, kaip kitados lapkričio dvidešimt trečiąją ? Ar nepriėjome ribos, kur mobilizacija neišvengiama? Griežta mobilizacija, nes atlaidumas mumyse laikomas dorybe net tada, kai juo remdamiesi žmonės grimsta gilyn ir gilyn tautinio apsileidimo pelkėn. Atlaidumas lieka krikščioniškas tik tol, kol skatina kūrybai ir gyvenimui, žudąs atlaidumas — didelis nusikaltimas.
O kam geriau pridera mobilizaciją svarstyti ir vykdyti, kaip kariams ? O kas už karį didesnį aukos pavyzdį gali parodyti ? Šičia turėtų glūdėti pagrindinė Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimų ir ramovėnų sąjūdžio esmė išeivijoje.
Šis inž. Vytauto Volerto žodis buvo pasakytas Philadelphijoje, 1962 m. gruodžio 1 d., minint Lietuvoskariuomenės atkūrimo sukaktį. Pareikštos mintys yra taip gilios, įžvalgios ir rimtos, jog jos yra aktualios šiandien ir tokios bus dar ir ateityje. Red.
