Partizanai: Istorija ir dabartis

BŪSIMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS GYNYBA

J. ŠIRVYS

ĮŽANGA

Bet kurio darbo bare yra įprasta planuoti. Planavimas šiais laikais nebėra tik geros valdžios, geros įmonės, ar gero ūkininko privilegija. Planavimas bet kurioje darbo srityje yra būtinas. Ir mes, siekdami savo nepriklausomybės atstatymo, turime jau dabar pradėti planuoti. Teisybė, mes jau turime daug organizacijų, partijų, kurios gyvai domisi ir nemaža yra nuveikę tautos vadavimo darbe. Tačiau, su dideliu apgailestavimu turiu konstatuoti, kad per 17 pokarinių tremties gyvenimo metų dar nesame sudarę bendros, visas partijas apimančios, pasaulio lietuvių tremtinių organizacijos, neturime nė mūsų tautos vadavimo veiklos bendro plano. Žinoma, ši veikla daug pareina nuo pasaulinės politikos, nuo atskirų kraštų politikos vystymosi, nuo nežinomos ateities..., tačiau, tai neatpalaiduoja mus nuo planavimo.

Šis mano darbas yra tarsi nedrąsus žvilgsnis ateitin, lyg retai susmaigstytos gairės augščiau minėtam planui sudaryti. Aš žinau — jis turi daug trūkumų, gal ir klaidų, nes aš nė nepretenduoju į pranašus. Mano tikslas yra tik judinti šį reikalą, kelti viešumon, sudominti tautiečius tremtyje, padaryti jį diskusiniu objektu, jieškant bendro nusistatymo.

Ši tema apima labai plačias politikos ir strategijos sritis. Ji turėtų būti gvildenama mūsų politikų ir augštųjų karininkų, tačiau, manau, neapsiriksiu pasakęs, kad mes visi dabar esame tų sričių mėgėjai, mes visi tais klausimais domimės, todėl tegu bus ir man leista nors ir paviršutiniai juos pagvildenti.

LAISVĖS GALIMYBĖS

Vis daugiau girdėti balsų, kad laikas dirba komunizmo naudai, kad Rusijos komunistai vis stiprėja: šaltuoju karu, melo propaganda, sukta politika, kad ir po truputį, bet vis šį tą laimi, šį tą išsidera. Lietuvoje gi kolchozininkų padėčiai labai pablogėjus, jaunimas veržiasi į miestus, eina į mokyklas, kad nors tuo būdu išvengtų ūkio darbininko likimo. Mokyklose gi rafinuotom priemonėm jaunimas, esą, atšaldomas nuo tėvų tikėjimo, užsikrečiąs komunistinėm idėjom ir tuo būdu nutautinamas. Jaunuolis pasidaro internacionaliniu komunistu, artimu rusams, tuo pačiu Lietuvai mirštąs. Toks galvojimas, nors ir turi kiek tiesos, tačiau yra perdėm pesimistinis. Iš gaunamų laiškų ir iš kai kurių faktų ryškiai tėvynėje pasireiškiančių, kaip tautinių rūbų, tautinių šokių bei tautinių dainų, patriotinių rašytojų pamėgimo, galime spėti, kad lietuviškoji dvasia ten dar tvirta. Pagaliau istorija rodo, kad lietuviai iš viso nelengvai nutautinami. Ypatingai tai nesiseka slavams, žemesnės kultūros tautai. Per ištisus šimtmečius carams, nežiūrint į jų dideles pastangas, nepavyko lietuvių nutautinti. Nepavyks nė suktiems komunistams.

Bendras pasaulio nusistatymas šiais laikais imperializmo atžvilgiu irgi labai nepalankus. Išsivysčius žinių perdavimo technikai, žmonės greičiau sužino, kas pasauly darosi, geriau orientuojasi, o su tuo kyla ir jų susipratimas, tautiškumo jausmas atbunda, laisvės troškimas stiprėja. Mes esame liudininkai, kaip pastarųjų poros metų laikotarpyje atgavo nepriklausomybę keliolika beveik puslaukinių Azijos ir Afrikos tautų, kurios niekada prieš tai nėra buvusios nepriklausomos. Iš kitos pusės imperijos viena po kitos griūva. Plati Britų imperija baigia sugriūti, Prancūzija, Italija, Olandija, Vokietija netenka savo kolonijų. Imperializmas yra tapęs nešvariu priekaišto ir net priekabės žodžiu.

Tik viena Rusija, klastingai prisidengusi “socializmo kūrimo”, “tautų brolystės”, “darbininkų išlaisvinimo” ir kitais šūkiais po II Pasaulinio karo yra pavergusi Pabaltijo ir daug kitų tautų, taigi, tiesiai kalbant, yra įsigijusi naujų kolonijų. Deja, tokia galinga ir įtakinga tauta, kaip JAV, o ir daugybė kitų tautų to rusų smurto per 17 metų nėra pripažinę, ir juo toliau, tuo stipriau ir drąsiau tą neteisybę ima kelti tarptautinės politikos plotmėn. Spauda vis plačiau apie tai ima rašyti, nežiūrint, kad dėl to rusų komunistiniai vadai vis labiau nervinasi ir šūkauja.

Vengrijos, Vokietijos daliniai sukilimai nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad daugiau sukilimų nebeįvyks. Žymus ukrainiečių žurnalistas Amerikoje yra viešai pareiškęs, kad Maskvos komunistai labai prisibijo savo pavergtų kraštų — Ukrainos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos sukilimo. Maskvos šnipai nužudė keletą Ukrainos laisvės kovotojų užsienyje, tačiau, anot to žurnalisto Dushnyk’o, Ukraina visvien išsilaisvins iš Rusijos komunistų primestos valdžios. Mums tokių pat vilčių irgi vis daugiau ir daugiau atsiranda. Rusija yra atsidūrusi kryžkelėje — ji arba turi užkariauti visą pasaulį (ko, ji, atrodo, ir siekia), arba suskilti į daugybę savo sudėtinių dalių . . .

J. Brazaičio liudijimu “Lietuvių absoliutinė dauguma yra nepalaužiamai nusistatę už nepriklausomos Lietuvos atstatymą”. Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų išauginta buvo tokia dvasia, kurios per kitus 20 metų negalėjo sunaikinti okupacinės represijos ir gundymai. Todėl galime patikėti Dushnyk’o žodžiams, nors ir negalvojame, kad Lietuvių tauta pati viena kada sukils ir nusikratys rusiškojo komunizmo jungą.

LAISVĖS ATGAVIMAS

Lietuvių tauta ne kartą yra įrodžiusi, kad yra ryžtinga ir drąsi savo laisvei ginti. Tik šiame amžiuje, I ir II Pasaulinių karų metu, Lietuva yra didžiules aukas sudėjusi ant laisvės aukuro. Lietuviai nepabijos aukotis dėl tautos laisvės ir ateityje. Tačiau prieš tokį žiaurų ir brutalų priešą, kaip Maskvos komunistus, mes vieni negalime kovoti. Lieka mums tik laukti . .. Laukti tinkamo momento, geros progos, gal net humaniško sąjungininko pagelbos. Tačiau kitų pagelba aklai pasikliauti negalime. Tiesa, yra šiais laikais humaniškų demokratinių tautų, kurios ryžtasi padėti į ekonominius sunkumus pa-kliuvusioms tautoms, tačiau kad jos mums iškovotų laisvę, būtų labai neprotingas galvojimas.

Mes galime tikėtis iš jų šiokios tokios pagelbos, tačiau savo laisvės reikalu turime patys rūpintis ir patys ją išsikovoti.

Tautos laisve rūpintis mums, išeiviams, yra tiesioginė pareiga. Mes gyvename didelės laisvės demokratiniuose kraštuose, kur tautos vadavimo darbui turime daug įvairių galimybių. Mes galime veikti ir daryti reikiamos įtakos savo ir kitų kraštų diplomatams. Per juos mes galime tą klausimą nepaliaujamai judinti ir iškelti tarptautinėn plotmėn. Mes taip pat galime ir privalome ruošti, atvadavimo momentui reikalingą, finansinę bei materialinę paramą. Pagaliau mes privalome ir patys ruoštis ginkluotam vadavimo darbui, o atvadavus prisidėti savo profesiniu darbu prie tautos ekonominio, kultūrinio ir moralinio atstatymo.

Mes turime jau organizaciją, kaip VLIKas, kuri yra išvysčiusi gan pakenčiamą radijo ir spaudos politinį ir kultūrinį sekimą, taipgi neblogai jau veikia ir jos informacijos tarnyba. Jos keliomis kalbomis leidžiami biuleteniai duoda neabejotinų vaisių Lietuvos vadavimui populiarinti ir Maskvos komunistų užmačioms išryškinti, tačiau plačiau savo darbą išplėsti ji yra reikalinga stipresnės mūsų paramos. Ši organizacija juk geriau finansuojama galėtų bent anglosaksų pasaulyje paskleisti įvairių spaudinių Lietuvos vadavimo reikalu. Šiuo gi tarpu dėl mūsų permenkos paramos tai neįmanoma padaryti. Čia turiu dar kartą su apgailestavimu pažymėti, kad kai kurios mūsų partijos šią organizaciją ignoruoja ir nenori prie jos veiklos (dėl, manyčiau nerimtų priežasčių) prisidėti, todėl ji negali sudaryti bent išeivijos tarpe pilno Lietuvos atstovavimo ir tuo diplomatiniame pasaulyje į-sigyti didesnio su ja skaitymosi ir svaresnio žodžio. Jėgų suskaldymas ir dezorganizacija, nors ir dirbant viena linkme, niekada nebuvo naudingas. Laikui bėgant, reikia manyti, mūsų organizacijos susipras ir stos į koordinuotą darbą.

Mūsų diplomatai irgi nesėdi rankas sudėję: išnaudoja kiekvieną progą Lietuvos vardui populiarinti bei jos laisvės bylai kelti. Turėta šiokių tokių nesėkmių, pvz. Brazilijoj pasiuntinybės panaikinimas, tačiau Vatikane pozicija buvo sėkmingai atlaikyta. Dėka tos veiklos ir įtakingiausios pasaulyje JAV-bės daug kartų viešai pareiškė nepripažinsiančios Lietuvos okupacijos ir yra pagrindo tikėtis, kad jos tą okupacijos klausimą iškels ir tarptautinėn arenon. Iš JAV, kaip ir praeity, galime tikėtis paramos nepriklausomybės atstatymo momentui atėjus.

Pagaliau, išeivijoje turime ir nemaža nepriklausomybės laikais paruoštų karių, ypatingai buvusių aktyvios tarnybos karininkų. Jie daugumoje jau suseno, tačiau yra dar pajėgūs veikti ir, atsiradus sąlygoms, galėtų paruošti mūsų jaunesnių žmonių ginkluotam vadavimo darbui. Mūsų kariai yra susiorganizavę į Veteranų Sąjungą “Ramovę”, leidžia savo laikraštį “Karį”, kuriame bendradarbiauja JAV atgaivinta šaulių sąjunga, daro savo suvažiavimus, bent JAV-se, ruošia paskaitas ir minėjimus. JAV-se mūsų kariai jau 1954 metais buvo iškėlę mintį organizuoti savo karinius dalinius. Ši mintis mūsų diplomatų, kitų veiksnių ir žymiųjų karių tarpe buvo labai palankiai komentuota, tik nesant tinkamų sąlygų, teko šis reikalas atidėti. Tačiau politiniam įtempimui ir karo grėsmei stiprėjant, tikimasi, kad leidimas iš JAV valdžios įstaigų savo daliniams organizuoti bus gautas. Mažiau tokių galimybių bus Australijoje ir kituose kraštuose, tačiau ir čia, bent teoretiniam pasiruošimui, tinkamos sąlygos visada bus. Reikalinga tik entuziastų, kurie ryžtųsi studijuoti.

Iškyla čia dar vienas klausimas — ar atsiras toks tinkamas momentas pradėti kovą už Lietuvos nepriklausomybę?

Kaip anksčiau minėjau, Rusija su savo komuninio misija ir pasaulio dominavimo idėja yra atsidūrusi kryžkelėje: Arba ji užvaldys pasaulį, arba žlugs ir subyrės į sudėtines dalis, nes jos sukurtas komunizmas šių laikų kultūringoms tautoms visai nepriimtinas. Ji, matomai, tai supranta ir stengiasi nors apgaule bei jėga kitoms tautoms komunizmą primesti. Jėgos panaudojimas reiškia vergiją, okupaciją. Šiais laikais visoms pasaulio tautoms veržiantis į laisvę ir nepriklausomybę, jėgos politika darosi labai nepopuliari. Tiesa, apgaule ir klaidinimais jiems vis sekasi surasti pasekėjų net kultūringose tautose, tačiau laikas dirba jų nenaudai. Žmonės vis labiau įsitikina jų misijos klaidingumu ir nuo jų nusigręžia; priešinasi, vis labiau ruošiasi pasipriešinti jų grėsmei. Todėl, nežiūrint į visas Maskvos komunistų dideles pastangas karine galybe pirmauti pasaulyje, jiems tai nesiseka. Vakarų pasaulis vis labiau pradeda nepaisyti jų gąsdinimų, kuo labiau ir geriau darosi pasiruošęs jų jėgai pasipriešinti. Pačioje Rusijoje ir jos pavergtose šalyse, švietimui ir techniškam išsimokslinimui kylant, žmonės vis labiau ima pažinti Vakarų pasaulį ir jo ūkinės santarvės pirmumus, vis labiau įsitikins, kad Vakarų pasaulio tautos nori tik laisvės ir savistovumo ir savo ginklavimusi visai nesiekia Rusijos pavergimo. Tuo būdu Rusijos tauta darosi abejinga komunizmo vadų idėjoms, vis labiau nuo jų atitrūksta ir mažiau juos remia. Tai gali privesti prie komunizmo kapituliavimo, arba, blogiausiu atveju, prie neapgalvoto ar per klaidą iššaukto desperacinio karo. Ir vienu ir kitu atveju Lietuvai atsiras tas lauktasis momentas atgauti savo nepriklausomybę. Tas momentas labai svarbu nepražiopsoti ir energingai bei sutartinai veikiant jį tinkamai išnaudoti. Tam momentui mes turime būti tinkamai pasiruošę. Tam momentui pasiruošimo pareiga krinta ant mūsų veiksnių, diplomatų ir buv. karių pečių.

Pati lietuvių tauta gal būt labiausiai tuo momentu bus reikalinga mūsų paramos ir gal būt net — pradinėje stadijoje — vadovavimo. Prasidėjus kovai, reikia manyti, darbas vystysis daug geriau negu po Pirmojo Pasaulinio karo kad vyko. Dėl mūsų tautos nusistatymo nepriklausomybės atžvilgiu netenka abejoti. Mes esame šalti ir indiferentiški mažuose dalykuose, tačiau kai iškyla tautinio masto reikalas, mūsų būdas iš pagrindų pasikeičia: pasidarom veiklūs, energingi ir sumanūs, ir kraujo auka mus negąsdina. Dėl pasiryžimo mūsų tautoje būti laisvai — netenka abejoti. O, anot Vlado Putvio, “nėra tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę”.

IŠSILAISVINUSIOS LIETUVOSPOLITINĖ SĄRANGA

Po šios, gal per daug jau ilgos, įžangos, noriu eiti prie savo temos artimesnio gvildenimo. Kadangi valstybių saugumas daug pareina nuo jų politinio susitvarkymo, nuo santykių su savo kaimynais ir iš viso nuo suverenumo, arba valstybingumo, išlaikymo politikos, todėl pažiūrėkim, koks dabar galimas suverenumas.

Suverenumas

Pilnai suvereninių valstybių laikas yra pasibaigęs. Tik Romos imperija sugebėjo tokia išsilaikyti arti dviejų tūkstančių metų. Bandžiusieji ją pamėgdžioti, kaip Napoleonas, Hitleris, Stalinas, arba kiek anksčiau — mongolai ir turkai, neilgai teišsilaikė tinkamoj augštumoj. Jų visų suverenumas buvo paremtas vyravimu kitoms tautoms, taigi, tautiniu ar idėjiniu egoizmu. Egoizmas krikščionišku supratimu yra blogis, yda, o blogis ilgai negali išsilaikyti, turi žlugti. Dėl tos paprastos priežasties ir komunizmui lemta žlugti, nors ir labai jis būtų įsigalėjęs. Tuo labiau mažoms tautoms nėra ko galvoti apie pilną suverenumą. Vietoj jo dabar vis labiau populiarėja “tarptautinis suverenumas”. Kai kurie, kaip štai, Robert M. Hutchinson, yra jau tiek toli nuėję, kad pasiūlė “Draft of the

World Constitution” — pasaulinės valdžios sudarymui, tačiau tai galima traktuoti kaip kitą kraštutinumą, labai perankstyvą. Žinoma, pasaulinės valdžios sukūrimas tai būtų idealas, kuris paliuosuotų žmoniją nuo taip žalingų jai karų, nuo svetimų žemių ir tautų užgrobimo — tokio grynai egoistinio papročio, pašalintų taip brangų ginklavimosi reikalą, įgalintų kultūrinį ir ekonominį viso pasaulio bendradarbiavimą . . . atrodo, atneštų laimę vargstančiai žmonijai . . . Deja, geri dalykai lengvai neįgyjami, nors yra gerų vilčių, kad evoliucijos keliu, gal netolimoj ateity, prie to bus prieita. Kol kas mes turime j ieškoti kitų kelių savo, nors reliatyviam, suverenumui išlaikyti.

Valstybių sąjunga

Anot mūsų ekonomisto Gedimino Galvos, “Lietuvai telieka vienintelis kelias — surasti talkininkų, kurių interesai sutaptų, . . . mums telieka įsijungti didesnėn regijoninėn sąjungon, kuri galėtų politiškai, kariškai ir ūkiškai atsverti didžiųjų valstybių užmačias”. Šiandien bent tai atrodo idealiausias kelias nepriklausomybei išlaikyti, žinoma, reliatyvei nepriklausomybei, apribotai įvairiom tarptautinėm sutartim ir įsipareigojimais. Žinoma, turėtume palaikyti glaudų ryšį ir su mums reikšmingom pasaulinio masto tarptautinėm organizacijom — šiuo metu su Jungtinių Tautų Organizacija (UNO), su Europos Bendros Rinkos tautom ir pan. Nors UNO yra dar silpna ir nepajėgi pašalinti didesnių kliūčių, tuo labiau nepriklausomybei garantuoti, tačiau kaikada ji gali duoti ir gan realios naudos. Prisiminkime čia, kad ir Korėją (? Red.). Tačiau visas mūsų dėmesys turi būti sukoncentruotas į vidurio Europą — į mūsų artimuosius kaimynus. Nors apie tokios regijoninės sąjungos sudarymą šiuo metu labai sunku kalbėti, nes daug yra nežinomų veiksnių, pvz.: kiek liks po karo gyventojų, kokios bus naujai susikūrusios valstybių teritorinės ambicijos, ūkinis pajėgumas, politinis susitvarkymas ir t.t., tačiau šiokius tokius metmenis jau dabar galime ir turime užmesti. Svarbus čia yra dėsnis: Sąjungos nariai turi turėti bendrą tikslą. Mažoms valstybėms tokį tikslą sudaro noras bendrom jėgom gintis nuo agresyvaus kaimyno. Taigi, mes turėtume stoti į mažų valstybių sąjungą. Tokią sąjungą galėtų sudaryti Latvija, Estija, Gudija, Ukraina, gal dar viena kita valstybė ir mes. Pirmiausia, žinoma, turėtume pradėti tą sąjungą kurti Pabaltijo tautų tarpe. Toliau ją plėsti, priimant mums palankius ir taikingai nusiteikusius kitus mažus kaimynus. Pažiūrėkim, kokie kaimynai galėtų įeiti į sąjungą su mumis.

KAIMYNAI

Mūsų artimiausias kaimynas — gimininga savo praeitimi ir artima savo kalba — latvių tauta, skaitytinas pirmasis mūsų sąjungininkas. Lietuvių — Latvių sąjungos idėja jau gan sena. Dar prieš I. Pas. karą ir nepriklausomo gyvenimo laikais ta idėja atskirų veikėjų buvo dažnai keliama. Latvių rašytojai Atis Kronvalds, Janis Rainis - Pliekšans, poetė Aspazija — Elze Priekšanė ir ypatingai Latvių — Lietuvių Vienybės draugijos pirmininkas inž. J. Riteris yra daug gražių žodžių parašę ir pasakę vienybės reikalu. O mūsų žinomas veikėjas, Klaipėdos Lietuvių - Latvių Vienybės pirmininkas, dr. J. Šliūpas buvo net laikinę abiejų tautų bendrą konstituciją sudaręs, pagal kurią siena turėjo būti panaikinta, laikoma bendra kariuomenė, bendri pinigai, paštas, bendras prezidentas, su privaloma abiejų tautų kalba mokyklose, paliekant abiem tautom tik plačią kultūrinę autonomiją. Deja, tada pavojams praėjus, neatsirado sąjungai didesnio pritarimo. Po pastarosios okupacijos, manau, ši idėja nesunku bus įgyvendinti. Ji turėtų būti pradėta judinti jau ir dabar, išeivijoje.

Kita Pabaltijo tauta — Estija, nors ir negimininga mums, tačiau visą laiką rodė gražių simpatijų mums ir buvo linkusi su mumis bendradarbiauti. Ir mes parodydavom jiems kai kada daugiau simpatijų, negu latviams. Su estais mes, tačiau, neturime bendros sienos, o, be to, jie yra artimesni suomiams ir daugiau linksta į suomių pusę, tačiau jie nesišalina nė nuo mūsų bei latvių. Estiją reikia laikyti antruoju mūsų sąjungos nariu. Galimas dalykas, kad per juos pavyks į sąjungą pritraukti ir Suomiją.

Trečias sąjungos kandidatas yra Gudija, niekad dar neturėjusi nepriklausomybės, nesudariusi savo valstybės, tačiau jau rodanti tokias aspiracijas. Deja, mūsų veiksnių pirmas susitikimas su gudais Miunchene nedavė lauktų rezultatų ir nepavyko užmegzti su jais ryšio. Jų teritorinės ambicijos pasirodė esančios per daug plačios. Tas dar kartą pasitvirtino JAV Atstovų Rūmų specialiai komisijai išleidus SS SR tautų pavergimo tyrinėjimo davinius — 14 raportų. Vienas toks raportas, Nr. 9, 31 psl. aprašė gudų apklausinėjimo davinius. Ten gudai patriotai, matomai, norėdami gerai pasirodyti amerikiečiams, nukopijavo didelę dalį Lietuvos istorijos, pasigyrė valdę baltus iki Baltijos marių, esą 12-tam amž. buvusios Vilniaus ir Gardino kunigaikštystės buvo gudiškos, Mindaugas buvęs gudas ir pan. dalykų. Vilnius, esą, buvęs visas gudų judėjimo centras, į kurį jie ir dabar reiškia savo pretenzijas. Su jais gal teks pasibarti, tačiau neturint jiems istorinių faktų, vargiai kas patikės tais jų teigimais ir gal, tarptautinėms institucijoms padedant, pavyks su jais susitaikyti ir į sąjungą įtraukti, bendrai gintis nuo kitų jų kaimynų — rusų ir lenkų.

Ukraina — tai kitas kraštas, su kuriuo mes istorijos bėgyje turėjome daug bendrų reikalų ir, reikia manyti, turėsime ir ateityje. Tai didelė tauta, kuriai betgi, po pirmųjų dviejų pasaulinių karų, nepavyko sudaryti atskiros valstybės. Jų vadas gen. Petliura buvo susitaręs su lenkų Pilsudskiu kits kitam padėti nepriklausomybę atgauti. Jis lenkams padėjo, tačiau Pilsudskis jį apgavo, — ne tik kad jam nepadėjo kovose su rusais, bet dar pasinaudodamas jų silpnumu, užgrobė jų Lvovą, kuris po Antrojo Pasaulinio karo vėl grįžo Ukrainai. Ukrainiečiai betgi šitą lenkų apgaulę nepamiršo ir su jais, greičiausia, nesidės. Daugelis ukrainiečių dar su dėkingumu prisimena mūsų didžiųjų kunigaikščių išmintingą valdymą ir, jeigu jiems pavyks nuo rusų hegemonijos atsikratyti, atrodo, jie mielai su mumis norės bendradarbiauti ir į sąjungą dėtis. Tai būtų stiprus sąjungininkas. Galimas dalykas, tačiau, kad ukrainiečiai turės ginčų su rusais ir lenkais, todėl mums reikės būti labai apdairiems, neįsivelti per juos į kokias nors painiavas su jų kaimynais.

Kaimynai lenkai vargiai galės būti mūsų sąjungininkai. Tiesa, jie rodo didelio prielankumo mums, tačiau jie į mus tebežiūri istorinių unijų akimis ir Lietuvą įsivaizduoja kaip savo provinciją. Jie, be to, turi ginčų sienų klausimais su visais kaimynais ir pas juos dar neišnykęs “mocarstvos” jausmas. Su jais mes galime turėti tik nemalonumų ir ateityje.

Rusija nuo Petro Didžiojo ir Jono Žiauriojo laikų, per eilę šimtmečių, buvo agresyviai nusistačiusi kitų, ypač mažųjų, tautų atžvilgiu, nors kultūriniai ir techniškai visada buvo atsilikusi nuo vakarų Europos tautų. Komunizmas šią tautą dar labiau bus sugadinęs. Komunizmui žlugus, kol susitvarkys ten normalus gyvenimas, kol įsivyraus ten demokratinė santvarka, galima laukti visokių netikėtumų. Tačiau, jai kiek sustiprėjus, galima laukti nieko kito, tik agresyvumo atnaujinimo. Todėl mes ir sąjungininkai turės atydžiai ją sekti ir numatyti visus galimus jos ėjimus.

Vokietija — kitas stiprus ir agresyvus kaimynas, kuris kiekviena proga linkęs su Rusija dalintis mažuosius kaimynus, ar bent nustatinėti juose savo įtakos zonas. Mes turime su Vokietija ginčytiną objektą — Klaipėdos ir vad.

Mažosios Lietuvos sritis. Nors dabar Vokietija yra suskaldyta ir sumenkusi, tačiau jai susijungus, po eventualaus karo, mes turėsime energingai, gal visom priemonėm veikti, kad išsprendus tuos ginčytinus klausimus. Dabartinė Kalinino sritis, kaip rusų kolonija, tikriausiai negalės pasilikti. Ji greičiausiai turės atitekti Lenkijai ir mums, nes čia po II Pasaulinio karo vokiečių labai mažai bėra likę, rusai irgi, tikriausiai, nespės tvirtai įsistiprinti.

LIETUVIŲ MISIJA

Mūsų pedagogas prof. dr. Antanas Paplauskas-Ramūnas, kuris yra išvažinėjęs su paskaitom visus žemynus ir skaitęs paskaitas daugiau nei 20-tyje universitetų, mano, kad Lietuva tikrai prisikels ir suvaidins ateityje didelį vaidmenį žmonijos integracijos procese. Jis skirsto pasaulį kultūrų atžvilgiu į tris dalis: Vakarų pasaulį, su augšta dvasine kultūra, Ameriką — su augšta technika, ir Vidurio Europą, kuri stovi viduryje tarp pirmųjų dviejų. Prie trečiojo pasaulio jis priskiria kraštus tarp Baltijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų. Šiems kraštams ateity teksią tiltą nutiesti tarp Rytų ir Vakarų. Lietuva irgi randasi to trečiojo pasaulio sferoje. Ji, anot prof. dr. Ramūno, “kelsis ir nušvis negęstančia šviesa Pabaltijai, Europai ir pasauliui”. Lietuviai jau viduramžiais pasižymėjo nuosaikumu, tolerancija, teisingumu, organizuotumu, tvarka; jie ir iki šiol yra išlaikę tas geras būdo savybes. Lietuviai nesvajoja apie kitų tautų pavergimą, tačiau nenori ir kitiems vergauti, reikalui esant parodo nepaprastos energijos ir sugebėjimo savo krašto laisvei ginti.

Ateity, kaip minėjau, nebeįmanoma bus individualiai savo laisvę ginti. Teks organizuoti bendro intereso tautų sąjungas, federacijas ar panašius junginius. Kokios apimties tos tautų sąjungos ar federacijos bus, sunku dabar pasakyti. Jonas Grinius savo straipsnyje tuo reikalu protauja, kad Pabaltijo tautų federacija bus per silpna ir turės prisijungti dar prie didesnės federacijos ir sudaryti Vidurio Europos federaciją, į kurią įeitų ir Lenkija. Tačiau, siekiant ir ūkiškai savistovų vienetą sudaryti, gal būt teks dar prisijungti prie vad. Bendros Europos Rinkos ir sudaryti Vakarų Europos federaciją.

Kokia ta federacija bebūtų, ji turės būti demokratinė, neduodanti vienai kuriai tautai vyravimo teisės. Naudinga dar bus turėti tarptautinę organizaciją, kaip J. T., kuri vaidintų “taikos žandaro” pareigas ir duotų įgaliavimus tokiai įtakingai demokratinei tautai, kaip JAV, reikalui esant, sulaikyti tarptautinius incidentus. Toks susitvarkymas, atrodo, bus geresnė garantija, negu stiprios kariuomenės laikymas.

VIDAUS VALDYMOSI SĄRANGA

Valstybės vidaus valdymosi forma, neabejotinai, irgi turės didelės reikšmės santykiams su išore, o tuo pačiu ir valstybės saugumui. Netenka abejoti, kad mūsų valdžia bus organizuota demokratiniais pagrindais. Vienos partijos vyravimas tautoje, kaip ir vienos valstybės vyravimas sąjungoje, bus labai nepageidaujamas. Valdžia turės turėti visos tautos pasitikėjimą. Tam užtikrinti vyriausios trys valdžios funkcijos turės būti atskirtos, nors ir ne absoliučiai. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisiamoji galia turės būti savistovios, ąutonominės, tačiau savo veikloje darniai bendradarbiauti ir išlaikyti pusiausvyrą, nes tik tokia valdžia įgyja tautos pasitikėjimą, pastovumą, augštą darbingumą ir tarptautinį orumą. Todėl šalia seimo gal reikės įsivesti ir senatą, o prezidentą padaryti renkamą visos tautos, bet ne seimo; jį seimas tik tvirtintų. Ministerius turėtų pasirinkti prezidentas, patiekdamas seimui tik patvirtinti. Teismai turėtų būti nepriklausomi nuo vyriausybės ir veikti pagal įstatymus ir savo sąžinę. Tik augščiausius teisėjus turėtų skirti prezidentas, o tvirtinti seimas. Augščiausiojo teismo įstatymų aiškinimas turėtų įstatyminės reikšmės. Visos piliečių teisės, taip pat partijų veikimo teisės, turėtų būti garantuotos, kaip visose demokratinėse šalyse (Ir komunistų? Red.)

GINKLUOTOS JĖGOS

Po Antrojo Pasaulinio karo mes netekome nepriklausomybės be karo, savo kariuomenės visai nepanaudodami jai ginti, nors kariuomenę turėjome gan neblogai paruoštą. Tas faktas daugumą mūsų apvylė. Keliamas klausimas, ar iš viso mažoms tautoms apsimoka laikyti kariuomenę?

Tas klausimas, atrodo, reikalingas didelių reformų: tautos gynimas turės būti visai kitaip organizuotas. Čia mes gal turėtume pasimokyti iš netolimos mažos Suomijos, kuri yra parodžiusi pasauliui dėmesio vertą pavyzdį — beveik neturėdama reguliarios kariuomenės, pajėgė kare atsilaikyti prieš tokią milžinišką ir neblogai ginkluotą Rusiją. Naujų reformų reikalauja ir nuolat atsirandą nauji ginklai, nauja taktika. Tiesa, tokie nauji ir brangūs ginklai, kaip atominės bombos, mums, mažai tautai, bus visai neįmanomi įsigyti, jeigu jų gamyba pasiliks tokia pat brangi, kaip iki šiol. Moderniškieji lėktuvai taip pat bus sunkiai įkandami ...

Ginklavimosi klausimas, žinoma, turės būti aptartas ir suderintas su mūsų sąjungininkais. Turės būti sudaryti gynimosi bendri planai, bendra strategija, aerodromų, radarų tinklas, raketų bazės ir kt. Tie planai, reikia manyti, įpareigos mus kiek ir kokios kariuomenės laikyti, kokias ginklų atsargas laikyti, kokius, gal suderintus, bendrus manevrus su kaimynų kariuomene pravesti ir pan. Sudarant tuos planus, žinoma, ir mes turėsime balsą ir galėsime siūlyti bei derėtis palankesnių mums sąlygų.

Tačiau, pradžioje, nepriklausomybės atstatymo momentu, visų tų planų ir suderinimo nebus. Teks veikti visom kryptim ir viską bandyti, kad greit apčiuopiamą ir patikimą jėgą susidarius, kuri būtų veiksminga tautos gyvybiniuose reikaluose.

Pavojui praėjus ir padėčiai aprimus mūsų kariuomenė galėtų būti sumažinta, jeigu tarptautiniai įsipareigojimai leis, iki karininkijos ir puskarininkų kadro bei štabų laikymo. Kareiviai gi galėtų būti paruošiami jų gyvenamose apylinkėse, sakysime valsčiaus miesteliuose ir seniūnijose. Taigi, kiekviename valsčiaus miestelyje turėtų būti kuopos raštinė su kuopos kadru, o didesniuose kaimuose ar seniūnijose įsteigti būrių centrus su būrio vadu ir atitinkamu kadru. Batalijonų ir pulkų vadai gyventų su savo štabais apskričių miestuose. Kareivių apmokymas galėtų vykti savaitgaliais arba laisvesniu nuo ūkio darbų laiku. Retkarčiais galėtų būti padaryti pratimai visiems gyventojams — pvz. priešdujinės, priešatominės apsaugos pratimai. Būriai kaikada galėtų būti sušaukiami į kuopų ir batalionų vadų gyvenvietes ir padaromi bendri, didesnių junginių apmokymai. Kadrai turėtų būti kitu laiku sušaukiami į numatytas vietas ir atskirai apmokomi bei lavinami.

Technikinės dalys: inžinerijos dalys, ryšininkai, auto mechanikai, šarvuotininkai, raketininkai ir, ypatingai, lakūnai turėtų būti apmokomi senuoju būdu — sušaukus juos ir apgyvendinus ilgesniam laikui kareivinėse. Mažiau tu retų būti kreipiama dėmesio apmokyme į rikiuotės ir įvairių statutų mokymą, o daugiau į tos dalies specialybės dalykus, reikalingus žinoti karo metu. Specialių dalių rekrūtai turėtų būti parenkami atitinkamų specialybių žmonės, arba inteligentai su augštesniu mokslu, kurie galima būtų greičiau ir sėkmingiau paruošti. Po kelių metų, apmokymą baigus, jie turėtų būti vieną ar du kartu šaukiami trumpiems specialybės pakartojimams ir su nauja technika susipažinti.

Karininkams ruošti karo mokykla su kariūnais ir kariūnais aspirantais turėtų veikti panašiai kaip nepriklausomybės laikais kad veikė. Tik baigę mokslą karininkai turėtų daugiau dėmesio kreipti į nuolatinį tobulinimąsi karo moksle: ruošti taktinius pratimus, karinius žaidimus, paskaitas ir net kursus. Karininkai turėtų avansuoti ne vien pagal ištarnautą laiką, bet pagal charakterį ir vadui tinkamas savybes, į kurių tarpą įeitų ir tokios, kaip patriotiškumas, drąsumas, greitas orientavimasis, sugebėjimas greit įgyti karių pasitikėjimą ir kt. Atsargos karininkai turėtų būti bent kelis kartus, pagal reikalą, šaukiami žinių pakartojimui ir apmokymui.

Ginklų parūpinimas — labai svarbus ir mums opus dalykas, nes mes ginklų fabrikų negalėsim turėti. Galingesnius ir brangesnius ginklus turėsime pirkti iš užsienių. Todėl jų atsargos turės būti labai atsargiai nustatomos, pagal galimybes pasenti ir galimybes juos įsigyti, ar pakeisti naujais. Kariuomenė ateity turės būti labai paslanki, judri. Taigi, turėsim atkreipti didelį dėmesį į motorizaciją, kas pareikalaus nemaža tautos resursų, tuo labiau, kad mes savo motorizacijos fabrikų gal iš viso negalėsime pasistatyti. Daugiausia ką mes galėsim sukurti, tai nedideles municijos dirbtuves, mašinų ir ginklų remonto dirbtuves, aprangos — intendantūros dirbtuves ir gal ryšių priemonių dirbtuves. Žinoma, nelaikant daug kariuomenės ir to įvairaus turto daug nereikės, tačiau, svarbu bus turėti tų įvairių dirbtuvių nors užuomazgą su planais, reikalui esant, greitai jas išplėsti, keliariopai padidinti. Tačiau turint gerų ir patikimų sąjungininkų, kuriais galėsim pasitikėti, gal nereiks, ar bent galima bus sumažinti iki minimumo ir tų įvairių dirbtuvių skaičių. Tačiau tų reikmenų tiekimas turės būti numatytas atitinkamomis sutartimis, sudarytomis su sąjungininkais.