DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II

O. URBONAS

 (Pradžia KARIO Nr. 1)

1704 METŲ VASAROS OPERACIJOS

Karo veiksmų pertrauka 1704 m. gegužės pradžioje, švedų buvo panaudota kaip galima daugiau padidinti savo jėgas numatytiems veiksmams prieš Biržus. Rygos gubernatorius, atsižvelgęs į Loevenhaupto prašymą, perdavė jam 2 batalionus pėstininkų ir apie 200 raitų vyrų iš įvairių Loevenhaupto kariuomenės pulkų, dėl vienos ar kitos priežasties iki šiol sulaikytų Rygoje. Visi tie daliniai tuojau buvo perkelti į Dauguvos kairįjį krantą, kur turėjo laukti žygiui įsakymo. Į Mintaują buvo surinkti visi Loevenhaupto, savo laiku dėl ligos ar sužeidimo, evakuoti kareiviai, kur jų sveikata buvo patikrinta ir pasveikusieji buvo parengti žygiui. Apgulos artilerija iš Rygos buvo pasiųsta į Bauskę.

Pats Loevenhauptas jau buvo pasirengęs grįžti prie savo kariuomenės, kai gegužės 18 d. jis gavo pranešimą iš Stackelbergo, kad yra pastebėti M. Vyšnioveckio 10 eskadronų, atvykusių Lietuvon sustiprinti Oginskio kariuomenę. Loevenhauptui pasidarė aišku, kad tie pastebėti 10 eskadronų sudarė Vyšnioveckio kariuomenės dalį, kuri jau pasiekė Lietuvą, ir kad visa jo kariuomenė žygiuojanti paskui. Taigi, ateity jam teks turėti reikalo su visa Vyšnioveckio kariuomene. Tokioms aplinkybėms esant, Loevenhauptas nusprendė, jog jo turima palyda esanti per silpna, kad rizikuotų joti per Lietuvą. Todėl jis nutarė išsišaukti iš Vabalninko stipresnę palydą (400 raitelių) ir jos atvykimo laukti Bauskėje. Gegužės 28 d. Loevenhauptas gavo Bauskėje pranešimą, iš Kazio Sapiegos, kad jis su savo kariuomene pasiekė Kuršą ir apsistojo Gemauerthofe. Loevenhauptas, maždaug tuo pat laiku gavęs balandžio 30 datuotą Karolio XII laišką su nurodymu priimti Sapiegą su visa jam priklausančia pagarba, nujojo į Gemauerthofą, kur ir susitiko su Sapiega. Šiame pirmame Loevenhaupto su Sapiega pasimatyme buvo nutarta už poros dienų susitikti Joniškyje, kur Sapiega turėjo sušaukti savo šalininkų Žemaitijoje ir Lietuvoje suvažiavimą.

Tuo būdu abu priešininkai — M. Vyšnioveckis ir K. Sapiega — su savomis kariuomenėmis atsidūrė Lietuvoje. Juos sutaikinti nebuvo galima, ir niekas, žinoma, ir nebandė. Ir vienas, ir kitas, kaip toliau pamatysim, tai vienoje, tai kitoje vietoje šaukė bajorų suvažiavimus, kur mėgino įrodinėti savo nusistatymo teisėtumą ir įkalbinti visus dalyvius palaikyti jo reikalą. Šiuo atžvilgiu visos pirmenybės buvo Sapiegos pusėje. Suvažiavimus jis šaukdavo švedų valdomoje srity, o švedų ten buvimas sudarydavo geriausią argumentą, kuriuo jis įtikinėdavo savo klausytojus.

Birželio 2 d. Loevenhauptas, 600 raitelių lydimas, išjojo iš Bauskės Joniškio link. Joniškyje jis sužinojo, kad nedidelė lietuvių partija sukinėjasi Joniškio apylinkėse. Loevenhauptas įsakė Sapiegai pasiųsti stipresnę žvalgomąją rinktinę, kad išvaikytų tuos žvalgus (kaip jis teisingai tuos raitelius įvertino), ir išaiškintų, kokiai daliai jie priklauso. Tokia rinktinė buvo sudaryta švedų pulkininko von Laurentzen ir Sapiegos kariuomenės pulkininko Borsevskio vadovybėje. Ji maždaug pusės mylios atstume nuo Linkuvos susitiko su 40-50 lietuvių raitelių. Persekiodama besitraukiančius lietuvius, rinktinė atsidūrė į 5,000 Vyšnioveckio kariuomenės raitelių, kurie prie Linkuvos stovėjo išsirikiavę kautynių t varka. Sapiegos žvalgomoji rinktinė skubiai atsitraukė, nes jai pavyko išaiškinti, kas jai buvo reikalinga, ir dar daugiau: iš dviejų paimtų belaisvių ji sužinojo, kad Vyšnioveckis, žinodamas švedų kariuomenės ties Vabalninku išsidėstymą, turėjo tikslą netikėtai pulti Sapiegą, kol tas dar nespėjo susijungti su švedais. Aišku, kad žvalgybos daviniai tuojau paaiškėjo ir Sapiegai, ir iš Vyšnioveckio netikėto puolimo niekas neišėjo.

Dar pirmame susitikime Loevenhauptas ir Sapiega nutarė, kad kaip vienas, taip ir kitas stengsis kaip galima greičiau susijungti su švedų pagrindine kariuomene Vabalninko rajone. Buvo nutarta, kad Sapiega iš Joniškio žygiuos tiesiog į Vabalninko rajoną, Loevenhauptas, gi, žygiuos per Bauskę, kad paimtų su savim pėstininkus ir artileriją. Bet, pasirodžius Vyšnioveckio kariuomenei, šis planas dalinai buvo pakeistas ta prasme, kad jie abu nutarė vykti keliu per Bauskę. Balandžio 4 d. jie pajudėjo iš Joniškio ir sekančią dieną pasiekė Bauskę. Sapiega, įjojant ir išjojant iš Bauskės tvirtovės, buvo pagerbtas saliutu, ir po tos ceremonijos žygis buvo tęsiamas toliau Pasvalio link. Birželio 8 d. Loevenhauptas ir Sapiega atvyko į Vabalninką, kur buvo irgi su atatinkama pagarba sutikti.

Švedų planą, Surinkus užtektinai jėgų, pradėti operaciją prieš Biržus, kad Biržų klausimą galutinai išrišus, teko pakartotinai atidėti. Pavasarį švedai buvo priversti atidėti operaciją prieš Biržus dėl maisto ir pašaro trūkumo. Da-

Petro Didžiojo artilerininkai

 

bar pakeisti planą švedus privertė Vyšnioveckio kariuomenės Lietuvoje pasirodymas. Buvo, gi, aišku, kad Vyšnioveckis nestovės nieko neveikdamas, kol švedai puls Biržus, atvirkščiai reikalinga buvo manyti, kad jis puls švedus iš užpakalio ir savo pastangas Biržus išlaisvinti suderins su tokiom pat Biržų tvirtovės įgulos pastangom. Tačiau ir kariuomenės išmaitinimo klausimas buvo labai svarbus. Švedai, bestovėdami Vabalninko rajone, apylinkes gerokai ištuštino. Dabar prisijungė dar ir Sapiegos kariuomenė, kurią irgi maitinti reikėjo. Visi šie samprotavimai privertė Loevenhauptą antrą kartą nuo Biržų puolimo atsisakyti, o pirmiau apsidirbti su Vyšnioveckiu, kad turėtų laisvas rankas pagal savo nusistatymą.

Maždaug tuo pat laiku, kai Loevenhauptas su Sapiega pajudėjo iš Joniškio Bauskės link, Vyšnioveckis pajudėjo iš Linkuvos Vilniaus link. Užėmęs Vilnių, jis norėjo ten sušaukti bajorų ir šlėktos suvažiavimą ir paraginti juos aktyviai prisidėti prie kovos prieš švedus ir Sapiegą-

Vabalninke švedai sužinojo apie Vyšnioveckio žygį Vilniaus link. Jie tuojau irgi pajudėjo, mėgindami Vyšnioveckį pavyti ir priversti stoti su jais į lemiamas kautynes. Kas šio žygio metu įvyko, žinių nėra, nes nėra nei vieno dokumento, kuris aptartų šio švedų žygio smulkmenas. Užsiliko tik Loevenhaupto birželio 21 d. raportas Karoliui XII, kuriame jis rašo, kad Vyšnioveckis visiškoje betvarkėje nuo jo bėga ir kad nuo birželio 11 iki 20 d. jis persekiojo bėgantį Vyšnioveckį ištisas 20 mylių (raporto tonas toks, kad savaime prašosi išvada, jos čia gerokai perdedama). Kaip artį Vilniaus abu priešai buvo prisiartinę, nustatyti nėra galimybės, bet piečiausias taškas, kurį švedai tuo metu buvo pasiekę (pagal užsilikusius dokumentus) buvo Raguvėlė, 3 mylios į pietų— rytus nuo Panevėžio. Raguvėlėje švedai užklupo Vyšnioveckio kariuomenės užpakalinę saugą, paėmė 25 vyrus nelaisvėn ir pačiupo keletą gurguolės vežimų, iš kurių vienas buvo pilnas prikrautas pinigų. Birželio 17 d. švedai užėmė Subačių ir nužygiavo Panevėžio link, kur, pagal jų turimas žinias, sustojo Vyšnioveckio pagrindinės jėgos. Panevėžyje švedai Vyšnioveckio jau neberado, bet ir vėl užklupo jo užpakalinę saugą, sumušė, paėmė 56 žmones nelaisvėn ir atėmė keletą gurguolės vežimų. Čia švedai laikinai sustojo, nutraukdami Vyšnioveckio persekiojimą, kuriam iki šiol vis pasisekdavo išvengti rimtesnių kautynių su švedais.

Kai švedų kariuomenė žygiavo per Subačių, ji gavo žinių, kad Oginskio kariuomenės

Rusų pėstininkai stovyklauja

 

komisaras su palydovais apsistojo Drujoje (prie Dauguvos), kur rengia maisto ir pašaro sandėlius ten laukiamai rusų kariuomenei. Loevenhauptas pareikalavo iš Sapiegos pasiųsti į Drują stiprią žvalgybą, kuri ten esančius Oginskio žmones išvaikytų, o sandėlius sunaikintų. Tą uždavinį atlikti Sapiega pavedė Minsko Storastai Zavišai, kuriam pavedė 600 raitelių rinktinę. Nežiūrint to, kad Zavišai teko žygiuoti 25-30 mylių per priešo užimtą teritoriją, jis Drują pasiekė be nuostolių.

Ir vėl:    kaip iš tikrųjų atrodė lietuvių Drujoje susidūrimas su lietuviais, kaip vyko kautynės ir t. t., atpasakoti pagal dokumentus neįmanoma, nes vienintelis išlikęs dokumentas yra tik Zavišos raportas, o pastarasis, mano nuomone, surašytas ne be pagražinimų. Bet kito dokumento nėra, todėl tenka atvaizduoti tas kautynes pagal Zavišos versiją. Jo žodžiais, jis užtiko Drujoje apie 700 Oginskio kariuomenės kareivių. Užpulti juos netikėtai nepasisekė. Jis rado juos jau išrikiuotus kautynių tvarkoje. “Pagal lenkų kariavimo būdą” abi pusės, nenusėsdamos nuo arklių, atidengė ugnį iš šautuvų ir pistoletų ir kurį laiką šaudymą tęsė. Matydamas, kad taip kautynėms vykstant jis nieko nepasieks, Zaviša, “švedų papročiu, kardu rankose” puolė atakon. Jo kareiviai kovojo su dideliu drąsumu, ne kaip “dabartiniai lietuviai”, bet kaip “senovės lenkai” ir “dabartiniai švedai”. Buvo laimėta visiška pergalė. Daugiausiai priešo pusėje nukentėjo Nettelhorto dragūnų pulkas (koks tai buvo pulkas, išaiškinti nepasisekė, ar Nettelhort buvo jo vado pavardė, ar pulko pavadinimas — nežinia). Didesnė dalis priešų buvo sunaikinta, 190 vyrų paimta nelaisvėn, jų tarpe ir bajoras Karpis, kuris su dokumentais buvo caro Petro siunčiamas pas Oginskį. Dokumentai išsaugoti ir Zavišai sugrįžus, bus perduoti Sapiegai. Savo nuostolius Zaviša nurodo: 7 užmušti ir 9 sužeisti (tenka manyti, kad Zaviša, rašydamas šitą savo raportą, šiek tiek prasilenkė su teisybe: savo nuostolius atitinkamai sumažino, o priešo — padidino. Tačiau vis tiek skirtumas yra milžiniškas — belaisvių kiekio nepadidinsi, nes juos reikalinga pristatyti. Volens nolens, tenka padaryti išvadą: kelių metų bendradarbiavimas su švedais išėjo Sapiegos kariuomenei į naudą, ir jos karinė vertė pasidarė žymiai didesnė už palaidų Oginskio kariuomenės partijų.

Po švedų Panevėžio užėmimo karo veiksmuose įvyko nedidelė pertrauka. Įtempti žygiai, kuriuos švedai turėjo atlikti vis mėgindami pavyti jų vengiantį Vyšnioveckį, gerokai jų kariuomenę išvargino. Panašioj būklėj buvo ir Vyšnioveckis. Tačiau jam teko veikti savame krašte, kur kiekvienoje vietoje jis galėjo rasti savo šalininkų, kurie padėdavo jam ir kariuomenę išmaitinti ir suteikdavo žinių apie švedus. Švedai, gi, veikė svetimame krašte, kur gyventojų žymi dalis buvo jiems priešiškai nusistačiusi. Tokioms sąlygoms esant, kariuomenės maitinimo klausimas buvo surištas su tam tikrais sunkumais, ir jie buvo priversti kuriam laikui sustoti, kad papildytų savo maisto atsargas. Tačiau, būta dar ir antros sustojimo priežasties. Kai tik Panevėžys buvo užimtas, Sapiega birželio 30 d. sušaukė Panevėžio apylinkės bajorų ir šlėktos suvažiavimą. Kad apsaugotų Sapiegos suvažiavimo dalyvius nuo netikėtumų ir tuo pačiu išplėstų maisto ir pašaro surinkimo apylinkę, švedai stipresnėmis rinktinėmis užėmė Novomiasto ir Kėdainius.

Švedai turėjo žinių, kad Vyšnioveckis, Panevėžy išvengęs susirėmimo su švedais, nužygiavo Biržų link, kur dėjo pastangas ragindamas rusus, kurių jėgos Biržuose siekė 1,500 vyrų, susijungti su juo ir bendromis jėgomis kovoti prieš švedus. Bet tikrų žinių, kas darėsi priešingoje pusėje, kaip toli ėjo Vyšnioveckio pasitarimas su rusų Biržų įgulos viršininku, jie neturėjo. Laimė jiems nusišypsojo. Sapiegos žvalgams pasisekė sulaikyti vežimą, kuris mėgino iš Biržų važiuoti į vakarus. Sulaikytas vežimas, pasirodė, priklausė Oginskiui ir buvo pakrautas Oginskio asmeninių daiktų. Tų daiktų tarpe buvo rastas Lietuvos ir caro Petro traktato nuorašas ir Oginskio laiško carui Petrui kopija, kuriame Oginskis rašė carui apie savo ir Vyšnioveckio artimiausius tikslus ir planus. Iš to susirašinėjimo švedai sužinojo, kad 7,000 rusų pagelbinės kariuomenės žygiuoja Lietuvos link ir artimiausiu laiku turi pasirodyti tame karo teatre. Tuo pat metu švedai iš Rygos gavo vertimus tų dokumentų, kurie buvo atimti iš Karpio Drujoje. Tie dokumentai irgi patvirtino, kad stambesnės rusų jėgos greitu laiku turi pasirodyti Lietuvoje.

Sapiegos Panevėžy sušauktas suvažiavimas nutarė visomis jėgomis remti Sapiegą ir drauge su juo stoti Į kovą prieš Oginskį. Kiek tas nutarimas buvo nuoširdus ir kiek buvo diktuojamas švedų ir Sapiegos akivaizdos, žinoma, sunku pasakyti, bet faktas, kad suvažiavimas greitai ir vieningai pasisakė už Sapiegos rėmimą, davė jam vilčių, kad ir kitose apygardose jis rasiąs tokį pat palankumą. Todėl Sapiega paskelbė liepos 16 d. tokį pat suvažiavimą Baisogaloje. Švedų ir Sapiegos jėgos ten buvo išdėstytos taip, kad visa sritis būtų jų kontroliuojama. Švedai stipresnėmis jėgomis užėmė Šeduvą, tokiu būdu visa sritis: Panevėžys — Baisogala — Kėdainiai — Šeduva buvo užimta, ir tos srities gyventojams buvo parodyta švedų ir Sapiegos galybė.

Pats Loevenhauptas išvažiavo į Mintaują, kad įkalbėtų Rygos gubernatorių perduoti jam sustiprinimų ir surinktų visa, ką tik galima, iš Kuršo tvirtovių, kad būtų galima pasirengti sprendžiamoms kautynėms su Vyšnioveckiu.

SĖLPILIO OPERACIJA

Karinė būklė, kuri susidarė Baltijos fronte Sėlpilio operacijos metu, atrodė taip: švedų kariuomenė Estijoje ir Livonijoje turėjo visą eilę pralaimėtų susirėmimų su rusais ir Slippenbachas (švedų vadas Estijoje ir Livonijoje) manė, kad be žymesnių pastiprinimų prieš būsimą rusų puolimą neatsilaikys. Liepos mėnesio vidury rusai užėmė Tartu ir visa rusų kariuomenė buvo laisva Narvos puolimui. Buvo aišku, kad Narvos dienos buvo suskaitytos, jei švedams nepasiseks sutraukti pakankamai jėgų išlaisvinti Narvą. Tokį bendros padėties Slippenbacho įvertinimą palaikė ir Rygos gubernatorius, bet, neturėdamas savo žinioje jokios kariuomenės, be Rygos įgulos, bandė surasti išeitį, kalbindamas Loevenhauptą mesti Lietuvos frontą ir skubėti padėti Slippenbachui. Loevenhauptas, kuris laikė savo svarbiausiu uždaviniu užtikrinti Kuršo saugumą ir laiduoti laisvą susisiekimą su karalium ir švedų kariuomene šiaurėje, atsiklausė Karolį XII. Gyvas susirašinėjimas tarp Slippenbacho, Rygos gubernatoriaus, Loevenhaupto ir Karolio XII tęsėsi ištisą birželio antrą pusę ir visą liepos mėnesį. Įdomu, kad Karolis XII Loevenhauptą visiškai palaikė, bet ne dėl tų motyvų, kuriuos nurodo Loevenhauptas, bet tik išeidamas iš bendros karo būklės. Žinoma, kad kaip tik tuo metu Augustas II vykdė savo operaciją prieš Varšuvą, o Karolis XII pradėjo savo kontrmanevrą. Karolio XII svarbiausias tikslas buvo sumušti Augustą. Šį tikslą siekiant, jis buvo pasirengęs paaukoti viską, kas tiesioginiai jo pagrindiniam tikslui netrukdė. Dėl to, įsakydamas Loevenhauptui toliau operuoti Lietuvos fronte, jis priduria, kad j ieškodamas sprendžiamųjų kautynių su Augustu, jis, tačiau, negali numatyti, kur jos įvyks: į pietus, ar į šiaurę nuo Pagirio pelkių; paskutiniu atveju Loevenhaupto su kariuomene buvimas Lietuvoje turėtų be galo didelės reikšmės.

Kaip žinome, iki sprendžiamųjų kautynių su Augustu nebuvo prieita, bet šių samprotavimų dėka Loevenhauptas su Sapiega liko Lietuvoje. Tą pateisino ir faktas, kad Oginskio partijų vadai, Vyšnioveckio kariuomenės į Lietuvą atvykimo padrąsinti, su didesniu pasiryžimu j ieškojo progų pulti švedus ir Sapiegos dalinius, kai tik nusimatė bent mažiausia galimybė laimėti. Su ypatingu įniršimu buvo kovojama su Sapiegos kariuomene. Tuose susidūrimuose kautynės paprastai baigdavosi vienos kurios pusės visišku sunaikinimu. Vienas toks susidūrimas įvyko liepos 19 d., kai Oginskio partija, iš maždaug 690 raitelių, persekiodama Sapiegos kariuomenės eskadroną, pasiekė net Bauskę. Sapiegos eskadronas taip ir žuvo, nedajojęs kokius 1000 žingsnių iki tvirtovės vartų (Stael von Holstein — Bauskės komendantas — liepos 20 dienos raportas).

Panašūs pranešimai plaukė ir iš Mintaujos, nors tuose pranešimuose ir nebuvo kalbama apie tokius tragiškus įvykius, kaip Bauskės komendanto rapoerte.

Loevenhauptas, kuris liepos 13 atvyko į Mintaują, liepos 17 d. gavo iš Bauskės pranešimą, kad Vyšnioveckis žygiuoja Sėlpilio kryptimi, kur laukiama rusų kariuomenės atvykimo. Žygiuojančius rusus sutikti nujojo pats Oginskis, pasiimdamas su savim 20 “kuopų” kariuomenės. Jau kitą dieną Loevenhauptas išjojo Joniškio link, įsakydamas Sapiegai ir Stackelbergui, su visa kariuoemne, irgi skubiai žygiuoti Joniškio link.

Žinios apie Vyšnioveckio žygį Sėlpilio link pasitvirtino:    Vyšnioveckis tikrai žygiavo ta

kryptimi, vesdamasis su savim Biržų rusų įgulą ir gausią artileriją, net keletą sunkiųjų pabūklų. Tuo pat metu ir rusų rinktinė, generolo-majoro Korsako vadovaujama, žygiavo iš Drujos į Sėlpilį.

Operacija prieš Sėlpilį, silpnai įtvirtintą ir turintį, palyginti, silpną įgulą (kaip paaiškėjo iš švedų paimtų Vyšnioveckio laiškų), turėjo tikslą išvaryti švedus iš pietinės Kuršo dalies ir nualinti Livonijos pietinę dalį, kuri iki tol rusų kariuomenės dar nebuvo paliesta. Tą padaryti Vyšnioveckį ragino visa eilė Lietuvos pasiuntinio prie rusų caro laiškų, kuriuose jam buvo siūloma pradėti rimtesnę operaciją prieš švedus, juos surišti Lietuvoje ir tuo palengvinti rusų operacijas prieš Tartu ir Narvą. Be to, ta operacija turėjo užtikrinti Vyšnioveckio ryšius su rusų kariuomene ties Narva, kas jam ypatingai buvo svarbu, nes tik iš ten jis galėjo tikėtis pagalbos.

Sėlpilio svarbumas tame karo teatre dar 1701 m. Karolio XII buvo suprastas. Tai buvo mazgas, kuris užtikrino ryšius tarp pagrindinės švedų kariuomenės Kurše ir Slippenbacho į šiaurų išstumta sienų apsauga. Laiduoti netrukdomą ryšį tarp abiejų švedų kariuomenės grupių, dar tą pačią žiemą per Dauguvą ties Sėlpiliu buvo pastatytas tiltas. Prasidėjus rusų operacijoms Estijoje ir Livonijoje, užtikrinti Sėlpilio tilto saugumą, kitame Dauguvos krante buvo įrengtas švedų vadinamas “Evstskan-sen”, prieštiltis, kuris laidavo netrukdomą susisiekimą toje vietoje. Sėlpilis, be to, švedų buvo naudojamas užtikrinti susisiekimą Dauguvos upe, nes švedų Kurše ir Lietuvoje buvimo metu Dauguvos upe būdavo siunčiami javai ir kiti reikmenys Rygon (iš Sėlpilio buvo siunčiami patruliai net iki Daugpilio, iš kur jie lydėjo laivus su javais į Rygą).

Kaip tvirtovė, Sėlpilis turėjo nedidelę vertę: mūrai buvo pasenę ir dalinai apgriauti, griovys neužtektinai gilus ir dalinai užgriautas. Vyš-nioveckio žygiui paaiškėjus, švedai pradėjo skubiai Sėlpilį tvirtinti ir statyti ispaniškų raitelių užtvaras, bet, turėdami tik keletą dienų laiko, reikia, manyti, nedaug ką šia prasme jie padarė. Įgulos ten buvo šiek tiek daugiau kaip 220 vyrų.

Naktį į liepos 16 d. Vyšnioveckio kariuomenės priekinė sauga priartėjo prie Sėlpilio. Kitą dieną visa Vyšnioveckio kariuomenė pasiekė Sėlpilį. Artilerija buvo tuojau pastatyta į ugnies pozicijas ir paleido ugnį. Liepos 17 d. Vyšnioveckis mėgino persikelti per Dauguvą, tačiau jam nepasisekė. Liepos 18 d. persikėlimas buvo pakartotas, ir šį kartą Vyšnioveckio kariuomenės dalis buvo perkelta per upę. Ji pradėjo naikinti ir griauti visą apylinkę, kad sunaikintų švedams jų kariuomenės išsimaitinimo bazę.

Vyšnioveckis išstatė 7 baterijas, kurių viena, pastatyta ant kalvos, galėjo apšaudyti tvirtovėlės vidurį. Pralaužti artilerijos ugnimi mūro sieną ir parengti pėstininkams tvirtovę pulti — nepasisekė, ir tai ne dėl mūrų stiprumo, bet tik dėl to, kad švedai suskubo pridengti mūrus rąstais ir supilti žemės pylimus, kurie saugojo mūro sienas nuo tiesioginės artilerijos ugnies. Daug laiko Vyšnioveckis neturėjo, nes jam buvo aišku, kad švedai gali pasirodyti jo pašonėje bet kurią dieną; dėl to, vykdant tvirtovės apšaudymą, buvo vykdoma ir tvirtovės apgulos darbai. Eigos buvo davestos iki griovio, mūrai buvo pakasti ir parengti sprogdinimui. Tačiau išsprogdinti nepavyko, nes artėjo švedai.

Liepos 19 d. Loevenhauptas pajudėjo iš Joniškio. Vieton žygiuoti tesiog į Sėlpilį per Bauskę, jis pasirinko kelią tiesiog į rytus, Biržų kryptimi. Ties Saločiais švedai persikėlė per Mūšą ir, pasiekę Biržų liniją, pasuko Radviliškio link. Nuo Radviliškio švedai nužygiavo tiesiog į Sėlpilį.

Žygiuodami per Biržus, švedai prailgino sau kelią maždaug 3 myliom, t. y., vienos dienos žygiu. Švedų reliacija, oficialiai paskelbta, sako: “dass dem Feinde die retirade wieder dahin (į Biržus) su nehmen gaenzlich verwehrt wurde” — kad priešui pasitraukimas į ten visiškai būtų uždraustas. Kitais žodžiais, Loevenhauptas pradėjo savo kontrmanevrą prieš Vyšnioveckį, turėdamas galvoje ne tik išlaisvinti Sėlpilį, bet ir tikslą sumušti jį karo lauke. Kaip matyti, Loevenhauptas turėjo galvoje tą pat, ką Rygos gubernatorius išreiškė žodžiais: “att Gud har giet dem i Her Grevens haender” — t. y. Dievas atidavė juos (Vyšnioveckį) į pono grafo rankas.

(Bus daugiau)

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II

O. URBONAS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Kai švedų avangardas, sudarytas vien iš Sapiegos raitelių, pražygiavo Raviliškį, pastebėjo ilgą gurguolės vežimų vorą, kuri iš Biržų vežė maistą ir pašarą Vyšnioveckio kariuomenei. Sapiegos raiteliai tą vorą tuojau puolė, vežimų palydovai buvo sunaikinti ir visa gurguolė pateko į Sapiegos rankas. Nedidelis raitelių būrys, žygiavęs priešaky, suskubo pasprukti ir, jei tikėti švedams, svarbiausia dėl to, kad Sapiegos raiteliai, vietoj priešą persekioti, puolė grobti vežimus. Kaip ten bebūtų, Vyšnioveckis savo laiku gavęs žinių apie švedų artinimąsi, turėjo pakankamai laiko pasirengti tolesniems veiksmams

Vyšnioveckis, kuris žinojo, kad rusų pagelbinė kariuomenė yra netoli nuo jo, nenorėdamas vienas stoti į atviras kautynes su švedais, įsakė atitraukti artileriją nuo pozicijų ir pradėjo trauktis Jokūbpilio link, maždaug 2 mylias į pietų rytus nuo Sėlpilio.

Loevenhauptas pasiekė Sėlpilį liepos 25 d. ir Vyšnioveckio kariuomenės ten jau neberado. Artilerijos saliutas, kurį švedai kitą rytą išgirdo, jiems aiškiai pasakė, kad įvyko lietuvių ir rusų susijungimas, kad rusų pagelbinė kariuomenė pasiekė Jokūbpilį, kur susijungė su Vyšnioveckio kariuomene.

Taip pasibaigė Vyšnioveckio operacija prieš Sėlpilį. Jos rezultatai buvo lygūs nuliui, jei neskaityti to, kad jam pasisekė išvengti susidūrimo su švedais iki rusų kariuomenės atvykimo.

Pagal švedų davinius, Sėlpilio tvirtovėlė turėjo tokius nuostolius: 4 užmuštus (iš kurių vienas leitenantas) ir 7 sužeistus. Prisiminus, kad Vyšnioveckis prastovėjo prieš Sėlpilį nuo liepos 18 d. iki 24 d., ir per visą tą laiką apšaudė Sėlpilį stipria artilerija, tai tenka pasakyti, kad nuostoliai, padaryti švedams, buvo nepaprastai menki. Ar tas priklausė nuo prasto artilerijos šaudymo, ar nuo to, kad švedai buvo apmokyti ypatingai gerai slėptis — dabar, žinoma, pasakyti negalima.

KAUTYNĖS TIES JOKŪBPILIU

Dauguvos upės kairiajame krante, slėny, guli mažas Jokūbpilio miestelis. Slėnis, vakaruose apribotas, t. v., Kuršių augštumomis, Dauguvos upės kryptimi turi tarp 8 ir 10 mylių ilgio ir ties Jokūbpiliu, maždaug, pusės mylios pločio. Jis sudarytas buvusios jūros dugno ir, dar ir dabar, jame yra išmėtyta visa eilė pelkių ir smiltynių. Matomumas nuo miestelio į vakarus yra gan geras, į pietus ir į rytus — aprėžtas miško.

Kas liečia vietoves betarpiai prie miestelio, tai reikia pasakyti (kad tolimesnis kautynių aprašymas būtų aiškesnis), jog pats miestelis guli prie nedidelio smiltyno, kuris į rytus ir į šiaurę apribotas Dauguvos (apie 300 m. pločio) ir jos šakos, kuri maždaug 1500 m. nuo miestelio plačiu pusračiu supa didelę Holmshofo salą. Toliau į vakarus, maždaug 8 km. nuo miestelio, prasideda plačių miškų ir pelkių plotai ir 3 - 4 km. į pietus — jau minėti miškų plotai. Per miestelio smiltynę, iš pietų į šiaurę, teka upelis Pelit, įtekėdamas į, jau minėtą, Dauguvos upės šaką. Visame ruože, maždaug, 500 m. nuo įtakos, Pelit upelis yra pelkėtas ir nepereinamas.

Iš Jokūbpilio eina 3 keliai: vienas į vakarus, Friedrichstadto kryptimi, kitas į pietų vakarus ir trečias į pietų rytus išilgai Dauguvos iki Daugpilio. Pirmas tų kelių, kuris mūsų aprašyme turi didžiausią reikšmę, veda per upelį Pelit, akmeniniu tiltu, bet reikia manyti, kad anais laikais, kada įvyko kautynės tarp Vyšnioveckio kariuomenės ir švedų, to tilto dar nebuvo, ir švedai persikėlė per upelį, maždaug, 1000 metrų į pietus nuo tilto lengvai pereinama brasta.

Pridedamas Jokūbpilio ir jo artimiausių apylinkių žemėlapis padarytas 1913 m., t. y., maždaug, 200 metų po kautynių. Trikampio pavidalo miškas, kuris žemėlapyje parodytas į pietų vakarus, beveik, betarpiškai prie miestelio, greičiausia, išaugo žymiai vėliau, nes visi pranešimai iš kautynių lauko sako, kad vietovė į pietų vakarus buvo visiškai atvira.

Žemėlapio, kuris atvaizduotų abiejų priešų padėtį prieš kautynes, arba kautynių metu, švedų archyvuose nėra, spręsti galima tik iš užsilikusių raštiškų pranešimų, kurių yra visas glėbys. Tie pranešimai sako, kad švedų ir Sa-

“Kautynių ties Jokūbpiliu vaizdas, kuriose švedų ir Sapiegos kariuomenės dalys, vadovaujamos pono generolo majoro Loevenhaupto, sumušė maskolius ir lenkus.” A — Jokūbpilis; B — Pilies rūmai; C — švedų linija; D — Sapiegos linija; E — Rusų kariuomenė; F — Rusų vaegnburgas.

piegos kariuomenės užėmė išeities padėtį kautynėms tuojau persikėlę per upelį Pelit ir arčiau kaip per artilerijos šūvį nuo išrikiuotos kautynių tvarkoje Vyšnioveckio kariuomenės. Tur būt taip ir buvo, nes 1913 m., kai švedų iniciatyva kautynių laukas buvo apžiūrėtas (žiūr. Kartskiss — 1913 m. švedų padarytą schemą), maždaug, 100 m. nuo upelio Pelit įtakos buvo rasta vieta, kurią vietos gyventojai vadino švedų kapais. Padaryti toje vietoje kasinėjimai išaiškino, kad ten tikrai buvo palaidoti žmonės.

Švedų kariuomenės, kuri dalyvavo tose kautynėse, buvo, maždaug, 3,800 vyrų. Beveik pusę jos sudarė pėstija, kitą pusę — kavalerija. Sapiegos kariuomenės skaičius, įvairiuose šaltiniuose, parodytas kiek skirtingas, vieni šaltiniai kalba apie 2,000, kiti apie 3,000, dar kiti — net apie 3,500. Pėstininkų Sapiega, matomai, visiškai neturėjo, nes tik vienoje vienintelėje vietoje radau pažymėta, kad Sapiega savo kavalerijos užpakaly laikė 100 pėstininkų.

Vyšnioveckio kariuomenės dydis, įvairiuose šaltiniuose, irgi įvairuoja. Čia stovėjo Vyšnioveckio tikroji kariuomenė, kurią jis atsivedė iš Lenkijos ir Oginskio kariuomenės partijos,

su kuriomis Oginskis pasitiko rusų rinktinę. Iš viso, švedai mano, kad jo kariuomenės buvo apie 10 - 12,000 (šituo skaičiumi, tačiau reikia abejoti. Atrodo, kad švedų yra gerokai perdėta), iš jų mažiau trečdalio buvo pėstininkų. Generolo Korsako rinktinė, kuri jau nuo birželio mėnesio žygiavo Lietuvos link, pagal rusų šaltinius, buvo 5,000 stiprumo. Švedų šaltiniai, šiuo atžvilgiu kuklesni, ir tą rinktinę žymi 3,500 stiprumo. Tačiau, čia pat, vietoje, stovėjo rusų 1,500 vyrų Biržų įgula, kuri, be abejo, buvo prijungta prie Korsako rinktinės. Jei tuos 1500 priskaitysim prie švedų paduodamų davinių, gausim kaip tik tiek, kiek patiekia ir rusų šaltiniai. Lietuvos ir rusų kariuomenės artilerija buvo gan stipri. Švedai tose kautynėse paėmė 23 pabūklus, reiškia, mažiausiai, tiek jų Vyšnioveckis turėjo.    

Lietuvos — rusų kariuomenės vyriausiu vadu buvo M. Vyšnioveckis su Oginskiu ir generolu Korsaku, artimiausiais savo padėjėjais.

Kaip jau buvo nurodyta, švedai pasiekė Sėlpilį liepos 25 d. Loevenhauptas savo liepos 27 d. raporte Karoliui XII sako, kad jis buvo pasirengęs, tą pat dieną, tęsti žygį toliau Jokūbpilio kryptimi, bet kariuomenė buvo taip iš-

Jokubpilis ir jo apylinkės, švedų daryta schema.

 

vargusi, kad be pakankamo poilsio toliau žygiuoti nebegalėjo. Iš tikrųjų, švedai, pradėję žygį liepos 19 d. ir pasiekę Sėlpilį liepos 25 d., per 6 dienas nužygiavo apie 25 mylias, kas yra, maždaug, 33 km. per dieną. Žinant tų laikų kelių stovį, tenka pripažinti, kad toks žygis tikrai galėjo kariuomenę išvarginti. Toliau Loevenhauptas rašo savo raporte, kad jis norėjęs visą savo pėstiją susodinti ant arklių, bet dėl Sapiegos pasipriešinimo, nesutikus iškinkyti arklius iš gurguolės vežimų, nuo to teko atsisakyti.

Liepos 26 d. iš ryto švedai išgirdo iš Jo-kūbpilio pusės artilerijos saliutą, ir suprato, kad Vyšnioveckis susijungė su rusais.

Švedai iš Sėlpilio pajudėjo apie 11 valandą ryto. Savo liepos 27 d. raporte Loevenhauptas nurodo, kad iš ryto jis turėjo atlikti visą eilę raštinės darbų, nes kurjeris turėjęs, žūt būt, tą pat dieną išvykti Rygon.

Švedų priekinės dalys, priartėję prie Jokūbpilio apie 1 mylią, iš kalnelio prie kelio pamatė Vyšnioveckio kariuomenės stovyklą. Loevenhauptas, išjojęs pirmyn, apžiūrėjo priešo stovyklą ir vietovę priekyje, žygį sustabdė ir pertvarkė savo kariuomenę. Mat, pradėdami žygį, švedai judėjo iš kairiojo sparno, o ten, kaip tik, buvo sustatyti iš Rygos gauti pėstininkai ir kavalerija iš įvairių Kuršo tvirtovėlių. Tie, gi, daliniai “annu icke hade frastat nagon fien-de’ — dar nebuvo susidūrę su jokiu priešu. Dešiniajame, gi, sparne, stovėjo Loevenhaupto veteranai, kurie jau keletas metų iš eilės žygiavo “nuo vienos pergalės prie kitos”. Vienas sunkiausių tos dienos švedų uždavinių buvo, be abejo, persikėlimas per Pelit upelį. Persikėlimas turėjo vykti per gana siaurą brastą, kur ne daugiau kaip 20 žmonių galėjo iš karto eiti, be to, reikalinga buvo skaitytis su tuo, kad Vyšnioeckis pagal išgales, švedams persikėlimą trukdys. Taigi, Loevenhaupto kariuomenės pertvarkymas turėjo rimtą pagrindą ir tas tik rodo, kaip stropiai švedai rengėsi kautynėms ir kaip jie apgalvodavo kiekvieną smulkmeną.

Švedų persikėlimą per upelį teko paruošti priekinei saugai, kuri buvo sudaryta, kaip minėta, iš senų Loevenhaupto veteranų. Ją sudarė 300 raitelių ir 100 pėstininkų Stackelbergo vadovybėje. Pirmas susidūrimas įvyko keliantis saugai per Pelit upelį. Vyšnioveckio išstumta rinktinė pastojo švedams kelią ir atidengė ugnį, bet švedų sauga buvo tuojau sustiprinta stipria artilerija ir vien tos artilerijos ugnies pakako, kad priverstų lietuvius atsitraukti. Nors ir keista, tačiau visi švedų šaltiniai vienbalsiai tvirtina, kad persikėlimas per Pelit upelį saugai buvo nesunkus, nes, nežiūrint, kad lietuviai kiekiu žymiai viršijo švedus, jie nemėgino pulti. Pasitenkinę gan silpna ugnimi, jie, kai tik švedai parodė, kad nori pulti — atsitraukė. Atsitraukė iki pat miestelio, tuo būdu palikdami visą lauką švedams.

Apie 5 valandą vakaro švedai priartėjo betarpiai prie Vyšnioveckio kariuomenės.

Švedai išsirikiavo kautynėms turėdami visą pėstiją centre, o kavaleriją sparnuose, maždaug po lygiai kiekviename sparne. Reikia pasakyti, jog tokia rikiuotė neatatiko, bendrai, švedų įprastai kautynių rikiuotei rytuose, kur kavalerija būdavo sustatoma tarp pėstijos dalinių. Loevenhauptas, savo raporte Karoliui XII, liepos 30 dieną aiškina tokį pakeitimą tuo, kad rikiuotis jam teko iš gilumos, turint užpakaly siaurumą ir bendrai gan dengtą vietovę, kurioje kavalerija, stovėdama tarp pėstininkų dalinių, neturėtų pakankamai vietos veikti. Ir šis faktas rodo, kaip stropiai švedai parengdavo savo kariuomenę kautynėms, nepraleisdami nei mažiausios smulkmenos, kuri galėtų padėti jiems laimėti. Sapiegos kariuomenės pėstininkai (apie 100 vyrų) buvo pastatyti tarp švedų dalinių, pats Sapiega su savo kavalerija buvo paliktas antrame skaidinyje.

Sapiegos pastatymas į antrą skaidinį gali būti, žinoma, aiškinamas rezervo reikalingumu, bet Loevenhauptas savo raporte, liepos 30 dieną, tai aiškina, kartodamas savo įsakymą Sapiegai: — kad jis jokiu būdu nesirodytų mūsų linijų priešaky, kol priešas, Dievo pagalba, nebus sumuštas, kad nesudarytų mūsų dalinių tarpe kokios nors betvarkės: bet kai priešas bėgs, jis gali aplenkti mūsų linijas ir priešą persekioti, nes jis ant arklio yra žymiai greitesnis, negu mes (kaip matom, nežiūrint keletos bendradarbiavimo metų, švedai gan išdidžiai tebežiūrėjo į savo sąjungininkus).

Neturint galimybės pasinaudoti rusų ir lietuvių dokumentais, mažai ką galime pasakyti apie Vyšnioveckio kariuomenės išsidėstymą ir jo duotus kautynėms įsakymus. Faberio reliacijoje sakoma, kad jo priekinė linija buvo sudaryta iš rusų pėstininkų, o lietuvių kavalerija buvo sustatyta antrame skaidinyje. Kitas dokumentas yra pulkininko Wennerstedto liepos 30 dienos raportas, kuriame jis sako, kad surado priešą “utj en fullkomlig Battalie pa en mucket avantagiens ort rangierader hawndes Dunen pa sijdan och halfwa ryggen” — kautynių metu gerokai pirmyn išstumtoje vietoje ir išrikiuotą, turint Dauguvą šone ir dalinai užpakaly. Jei dar prisiminti anų laikų pranešimus, kad atstumas nuo Pelit upelio brastos iki Vyšnioveckio kariuomenės nebuvo didesnis už tuometinio artilerijos šūvio nuotolį, tai, galima pasakyti, kad Vyšnioveckio kariuomenė išsirikiavo kautynėms, savo dešinįjį sparną atrėmus į Dauguvą, maždaug, vidury tarp miestelio ir Pelit upelio, ir frontu į vakarus.

Kautynės prasidėjo dešiniajame sparne švedų kavalerijos puolimu. Tos atakos detalės nežinomos, tik žinomi jos rezultatai: kairysis

Vyšnioveckio kariuomenės sparnas susvyravo ir buvo pastumtas dešiniojo sparno link. Wenner-stedtas aprašo tą epizodą sekančiais žodžiais: “fienden drog sig Continuerl: n under fachtningen fran sin wanstra til dės hogra flogel — priešas besikaudamas pradėjo pamažu trauktis iš savo kairiojo sparno į dešinį sparną.

Dešiniojo sparno kavalerijos ataka buvo pakartota kairiajame sparne. Čia Sapiegos artimiausias padėjėjas Christoforas Zawiša savo iniciatyva, iš antro skaidinio puolė Vyšnioveckio kavaleriją, kurią jis atstūmė atgal. Zawi-šos puolimas pasiekė didelių rezultatų, nes to sparno pėstija, matydama savosios kavalerijos atsitraukimą ir būdama labai stipriai apšaudoma švedų artilerijos, dalinai pairo ir pradėjo trauktis. Tačiau, Zawišos puolimas turėjo ir savo šešėlį, jei patikėti plk. Wennerstedto žodžiams. Jis rašo:

— Sapiegos kariuomenės, kuri dalyvavo kautynėse . . . žymiausias generolas kautynių pradžioje ... su 200 vyrų atsuko priešui nugarą ir nesustojo tol, kol 12 valandą nakties pasiekė Neustadtą ir toliau nujojo Rygon su nemalonia žinia, kad visa mūsų kariuomenė yra sumušta (kas buvo tas “žymiausias generolas”, nei Loevenhauptas, nei Wennerstedtas nepasako, tik Petrė (švedų seržantas) savo dienoraštyje sako, kad tai buvo Sapiegos sūnus, to pabėgusio dalinio vadas).

Kai paaiškėjo dalinas pasisekimas sparnuose, Loevenhauptas pasiuntė pirmyn savo pėstiją centre. Rusų pėstininkai, į kuriuos buvo nukreiptas švedų smūgis, neišlaukė švedų priartėjimo, atidengė smarkią šautuvų ugnį, kuri dėl gan didelio tolio buvo labai neveiksminga. Kita vertus, jų ugnis buvo neveiksminga (kaip tvirtina dauguma švedų šaltinių) dėl nepasisekimų sparnuose, ypatingai dešiniajame, nes čia ėjo jų atsitraukimo kelias ir bet koks ten pavojus iššaukdavo didelį rusų nervingumą. Žymia dalimi prisidėjo ir švedų artilerija, pastatyta tarp švedų dalinių. Galų gale, rusų centras neišlaikė švedų puolimo— ir visas Vyšnioveckio kariuomenės frontas subyrėjo, susimaišė ir pradėjo skubiai trauktis. Pasitraukimas virto bėgimu.

Švedų kavalerija ir, ypatingai, Sapiegos raiteliai, persekiojo iki tamsumos, tik nedidelė rusų pėstijos dalis sugebėjo pasitraukti į savo “vagenburgą”. Švedai, nenorėdami turėti nuostolių puolant “vagenburgą”, išstatė 8 nedideles mortyras ir jį apšaudė. Pasislėpę ten rusai, pagaliau, tamsa prisidengę, paspruko.

Švedų pergalė buvo visiška. Vyšnioveckio kariuomenė buvo sumušta, ir tik lietuvių raitelių dalys, be žymesnių nuostolių, paspruko. Visa Vyšnioveckio artilerija, visa gurguolė ir visas jo turtas pateko į švedų rankas. Jo nuostoliai buvo labai dideli, ir, pagal švedų tvirtinimą, galėjo būti dar didesni, jei dalis Sapiegos raitelių, vietoj persekioti bėgantį priešą, nebūtų pradėjusi plėšti Vyšnioveckio gurguolę.

(Bus daugiau)