MAIRONIS IR MŪSŲ SKOLA
Maironis
SENOVĖS DAINA
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė piktųjų galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės.
V. JONIKAS
Lietuviai pasaulyje šiais metais minės šimtą metų nuo Maironio gimimo ir stengsis tą sukaktį reikšmingai atžymėti. Turėkime viltį, kad šia proga vėl atnaujinsime pažintį su tautos pranašo literatūrine kūryba ir jos idėjomis. Tos idėjos daugumoje dar gyvos ir vis labiau gyvėjančios.
Maironis buvo kovos už lietuvių tautą, jos sąmonę ir fizinę gyvybę, poetas. Jo išjaustas ugningas žodis degino šviesuolių sąžinės kiautą, švietė kaimiečių sąmonę ir drąsino jaunimą pasitikėti savimi. Jo šauksmą tiksliai išgirdo lietuvis kareivis — artojėlis ir tautinę sąmonę perkeitė tautinės valstybės kūnu. Neįmanoma suprasti Maironį be kareivio sąvokos ir kareivį be Maironio idealizmo. Todėl savaime prašosi reikalas, kad minint Maironį — pranašą, būtų prisimenamas ir jo idealų vykdytojas — karys.
Gaila, bet ligi šiol mūsų kareivis dar nesusilaukė padėkos iš tautos, už kurią kovėsi, kentėjo ir mirė. Visi po jo gyveno, tik jis turėjo mirti. Kiti susilaukė, net nepelnytos pagarbos, tik jis liko šmeižiamas iš kairės ir iš dešinės. Dabar, svetimųjų išminties miglomis apsvaigę, kaikurie mūsų tiesiog nekenčia savo kareivio. Argi taip turi būti? Man atrodo, kad kareivio sąvoka istorijoje ne su blogu, bet su gėriu yra tampriai susieta. Kas galės įsivaizduoti krikščionybės atsiradimą be kareivių dalyvavimo? Kareivis nenori žudyti, tiktai vykdo tautos valią. Jis iškovoja pergalę idealams, o atėję po jo valdininkas ar prekybininkas susirenka sau pelną. Argi kareivis kaltas, jei po jo mirties pati jo tauta išpiktnaudoja jo idealus?
Neverta čia įrodinėti, ko kareivis vertas. Lietuvis vien tik vykdydamas savisaugos instinktą, visos tautos apimtimi, tampa kovotoju ir priartėja kareiviui. Todėl būtų gražu, jei šiais Maironio metais, jo įkvėpimo paliesti, atiduotumėm literatūrine skolą kareiviui, mus įgalinusiam rašyti. Nors nedaug, tiktai kiekvienas rašytojas, iš visos širdies, bent po eilėraštį, po novelę žmoniškiau apdailintą ir būtų jau tai, ko dar neturime kitiems parodyti, sau pasidžiaugti. Argi tai būtų perdidelė mūsų auka palyginus su ta, kuri kadaise buvo atnašauta kruvinuose kautynių laukuose už mūsų teisę į mokslą?
Lietuviai pasaulyje galėtų pasididžiuoti, kad ne tik verkti bei liūdnai dainuoti moka, bet gali suprasti ir Maironio dvasią, iš kapų prikelti savo didvyrius ir prašyti jų, kad savo pavyzdžiu šviestų garbingą kelią vaikų vaikams.
