GUDŲ PARTIZANAI
(Santrauka plk. W. A. Burkc straipsnio iš Military Review, 1961 rusėjo mėn.)
Partizaninis karas jei jis nesiremia patriotizmu ir negaivinamas politinių bei moralinių idealų, yra pasmerktas nepasisekimui. Plačiai skelbiamas gudų partizanų puikus veikimas vokiečių užfrontėje II D.K. metu yra tik dalinai teisingas. Rusai nori parodyti, kad gudų partizanai buvo tik jų pusėje ir kovojo tik prieš vokiečius. Ištiesų gudų partizanai kovojo ir prieš vokiečius ir prieš rusus, taipgi tarpusavyje.
Iš viso Gudija buvo nepriklausoma tik dvi dienas po I Didž. Karo. Dabar ji yra žinoma kaip Gudijos SS. Respublika Sovietų Rusijos sudėtyje su 8,000,000 gyventojų. Taigi gudai buvo visada okupuoti ar rusų ar lenkų, ar tai vokiečių. Gyventojų masė menkai tautiniai susipratusi, taipgi atsilikusi kultūriniai ir ūkiniai. Neskaitlinga susipratus inteligentija tačiau nuolat puoselėjo Gudijos nepriklausomybės viltį.
Kai II D. Karo metu krito Lenkija, dalis gudų inteligentų pateko Vokietijon. Ten jie bandė atkreipti Hitlerio dėmesį į gudų tautines aspicijas. Vokiečiai davė šiokių tokių vilčių. Vokiečių kariuomenei pasiekus gudų gyvenamus plotus, gudų inteligentai stengėsi bendradarbiauti su vokiečiais. Rusų okupacija buvo nuversta ir slaptai buvo tikima, kad ateitis bus palanki gudų troškimams. Bet kasdieninis vokiečių okupacijos išnaudojimas ir spaudimas rodė ką kita. Pastabesnieji gudai perprato vokiečių tikruosius tikslus. Atsirado nepasitenkinimas ir noras pasipriešinti. Susiorganizavo pogrindyje dvi gudų partijos, kurios pasisakė prieš bendradarbiavimą su vokiečiais. Vokiečiai tai išaiškino ir susėmė jų kiek galėjo. Kam pasisekė išlikti, pasitraukė į nuošalesnes krašto vietoves, turėdami mintyje kovą prieš vokietį prispaudėją. Tai įvyko 1942 metų vasarą. Tų pat metų rudenį vokiečiai pašaukė paleistus namo buvusius karo belaisvius atgal į karo belaisvių stovyklas, taipgi pradėjo šaukti jaunus vyrus darbams į Vokietiją. Vengdami vieno ir kito, gudai tūkstančiais patraukė į miškus. Ten gerai suorganizuoti į tinkamai vadovaujamus partizanų dalinius jie galėjo būti didelė grėsmė vokiečių užnugariui. Bet jiems trūko organizacijos, vienos vadovybės ir aprūpinimo. Jiems pasiliko tik stengtis išlikti fiziniai ir neapkęsti vokiečių perdaug to neparodant.
Iš pradžių vietiniai gyventojai tokius partizanus remdavo, bet kada jų atsirado vis daugiau ir daugiau, rėmimas maistu ir rūbais sumažėjo. Tada prasidėjo plėšimai, vadinamieji partizanai gavo “miško velnių” vardą. Gyventojai pradėjo jieškoti užtarimo prieš tokius partizanus pas vokiečius.
Žinoma, rusai gerai žinojo kas vyko vokiečių okupuotoje Gudijoje. Jau 1942 metų rudenyje jie atsiuntė ten savo politinius ir karinius organizatorius. Jie apsukriai mokėjo prieiti ir pritraukti dalį tų niekeno nevadovaujamų slapukų į komunistinių partizanų dalinius. Rusai tiems slapukams davė aprūpinimą, paruošė vadovybę ir pažadus: partizanams — atleisti politines nuodėmes, gyventojams —- išlaisvinti iš nekenčiamos vokiečių okupacijos. Gandų forma vedamoje propagandoje buvo daugiau ir gražesnių pažadų: panaikinti kolektyvinius ūkius bei leisti tikėjimo laisvę. Šie pažadai ir faktas, kad vokiečiai visu frontu pradėjo trauktis priviliojo daugiau vyrų į komunistinius partizanus, daugelis panorėjo būti laimėjančio pusėje. Vėliau komunistai pradėjo prievarta imti gudus į partizanų dalinius. Kas atsisakydavo tą sušaudydavo kaip vokiečių agentą. Tas labai pagelbėjo padidinti komunistinių partizanų skaičių. Partizanų daliniams vadovavo uniformuoti Raudonosios Armijos karininkai ir politiniai komisarai.
Priesaika duodama Maskvai, Rusijos kritika baudžiama, rusas turėjo vėl pasidaryti broliu gudui. O mintis apie Gudijos nepriklausomybę buvo laikoma nusikaltimu prieš gudų liaudį.
Baigiantis karui rusai pradėjo plačiai kalbėti apie gudų partizanų nuostabius nuopelnus kovoje prieš nacius. Tas labai tiko rusų propagandai. Po II d. Karo, vakariečiai dalinai tos rusų propagandos paveikti, pradėjo galvoti, kad pavergtose tautose yra labai daug patriotizmo, kad tas patriotizmas sudaro pasyvaus pasipriešinimo pagrindą okupantui ir net gali išsivystyti į konkrečius veiksmus — Maskvos jungu nusikratyti. Šitoki daleidimai tinka kitoms Rusijos pavergtoms tautoms, bet nepritaikomi gudams. Gudai, kaip tauta, yra permažai tautiniai patriotiniai susipratus. Praeityje jie į partizanus stojo nesavanoriškai, ne gudų tautos labui, bet tik gelbėdami savo kailį. Tą faktą išnaudojo rusai ir vokiečiai.
Žinių apie grynai tautinius gudų partizanus yra labai mažai. Nekuris gudų partizanų skaičius bendradarbiavo su vokiečiais; reikia skaityti, kad jie nedirbo gudų interesams. Gudų spauda skelbė, kad buvę skaitlingi tautinių partizanų daliniai, kurie kovoję už laisvą Gudiją. Bet konkrečių įrodymų tam nėra. Taipgi niekur neužtinkamas pasisakymas, kad vyrai ėjo į partizanus todėl kad norėjo Gudijai laisvės ir nepriklausomybės. Beveik nieko neužtinkama apie partizanų vėliavas ar ženklus. Tų partizanų tikslas ten buvo greičiau tik išlikimas bei apsisprendimas būti ne vokiečiu, ne rusu ir ne lenku.
N.P., dar vakar laikomas partizanių judėjimų žinovas, apie šiuos gudų partizanus rašo sekančiai: “Šios grupės buvo galima užtikti Gudijos miškuose apie 1943 metų pabaigą. Jos neturėjo jokios programos. Atrodo, jų tikslas buvo, kad tik jas niekas nejudintų. Komunistiniai rusų partizanai vengė jas užkabinti, bijodami, kad jos gali pereiti pas vokiečius. Jos vadinosi partizanais, bet joms geriau tiko pavadinimas — modernių laikų urviniai žmonės, nes jie naudodavo ginklus tik tuomet kai kas nors užpuldavo jų slėptuvę. Pasitaikė ir vienas kitas “laukinis’’ dalinėlis, kuris kovojo prieš rusus ir vokiečius.
“Karinio amžiaus vyrai negalėję gyventi ir dirbti ramybėje jautėsi pasimetę ir išduoti. Jie buvo prieš Staliną, jie norėjo kovoti prieš jį. Įsirašę į dalinius, kurie kovojo su komunistiniais partizanais, pasijuto dirbą vokiečiams ir prieš savo paties tautiečius. Daugeliu atvejų jie perbėgdavo į partizanų dalinius, kurie kovojo prieš vokiečius. Taip daugelis jų keitė puses nevieną kartą.”
Vertė K K
